Lapkričio 1 d. Romanovų dinastijos imperija paskelbė osmanams karą, o po kelių dienų (lapkričio 5 d.) tą patį padarė ir Prancūzija bei Didžioji Britanija. Atsakydamas į šiuos žingsnius, lapkričio 11 d. Osmanų imperijos valdovas Mehmedas V (1844–1918) visus pasaulio musulmonus pakvietė į džihadą.

Žodis „jihad“ arabų kalba reiškia „didelė pastanga“, tad, žvelgiant platesne prasme, džihadu galima vadinti ne tik šaudymą ir sprogdinimąsi, bet ir uolų šventųjų tekstų skaitymą, pavyzdingą pamaldumą ar bet ką didingo, nuveikto tikėjimo labui.

Tais laikais turkai troško visapusiškos vakarietiškos modernizacijos, tad galima spėti, kad Osmanų imperijos valdovas, suteikdamas karui religinį prieskonį, siekė pragmatiškų tikslų, t. y. jis veikiausiai tikėjosi paskatinti britų, prancūzų ir rusų imperijose gyvenančius musulmonus sabotažo veiksmams arba įžiebti riaušes ir sukilimus. Ši taktika, be jokios abejonės, būtų sulaukusi sėkmės Šaltojo karo (1945–1991) metais arba mūsų dienomis, tačiau tuo metu Mehmedo V šauksmas nesulaukė didesnio palaikymo, nors laikyti jo absoliučiai nesėkmingu taip pat nereikėtų.

Antrasis reichas itin daug investavo į osmanų ekonomiką (ypač į geležinkelius) bei prisidėjo modernizuojant musulmonų armiją, o tikrasis valstybės valdovas, Mehmedo V šešėlyje tūnantis nacionalistinio „Jaunųjų turkų“ judėjimo narys Ismailas Enveras Paša (1881–1922) dėjo itin dideles pastangas, kad turkai stotų į karą vokiečių ir jų sąjungininkų pusėje.

Taip pat reikia paminėti, kad, nepaisant šiuolaikinio Maskvos ir Ankaros sultonų flirto, Rusijos ir osmanų valdovai nuo pat 1568-ųjų reguliariai pakariaudavo. Iki pat Didžiojo karo šių valstybių atstovai buvo susirėmę bent 11 kartų didesniuose ar mažesniuose karuose, mat abiejų imperijų interesai neretai susikirsdavo Juodosios jūros regione, Balkanuose, Rytų Europoje ir kituose regionuose.

Kaukazo kalnynas, kuriame gyvena nemažai musulmonų, daugelį amžių buvo ir tebėra viena „audringiausių“ vietovių pasaulyje, mat čia įtvirtinti savo įtaką siekė ne tik rusai bei osmanai, bet ir persai, o moderniaisiais laikais čia radosi dar vienas pretekstas – nafta.

Pasakojama, kad jau 1914 m. lapkričio 2 d. (t. y. kitą dieną po karo osmanams paskelbimo) iš Baltijos vokiečių aplinkos kilusio, stereotipinį kaukazietišką stilių mėgdžiojusio, miestui ir pasauliui Bergmanno pavarde labiau pažįstamo, Rusijos avantiūristo Geogijaus Eduardovičiaus (1854–1929) žmonės pradėjo prieš turkus nelabai sėkmingai pasibaigusį puolimą.

Atsakydami į tai, turkai po kelių savaičių surengė savą žygį į rusų valdytas Kaukazo žemes (1914 m. gruodžio pabaiga – 1915 m. sausio vidurys), turėjusį juos nuvesti Baku naftos link.

Dėl nepaaiškinamų priežasčių į Kaukazą išžygiavę osmanų kariai visiškai nebuvo pasirengę žiemos karui, tad tie, kurie nežuvo kovose su Rusijos pajėgomis, sušalo arba mirė nuo ligų bei bado.

Ismailui Enverui Pašai prireikė atpirkimo ožio, kuriam galėtų suversti kaltę dėl nesėkmės Kaukaze, ir šio ieškoti ilgai nereikėjo.

Tuo metu Mažojoje Azijoje gyveno nemenka krikščionybę išpažįstančių armėnų diaspora, kuri čia buvo įsitvirtinusi dar nuo antikos laikų. Kaip ir dauguma „netikėlių“, krikščionys armėnai už specialų mokestį (jizyah) gaudavo atitinkamą statusą (dimmi), garantuojantį valstybės apsaugą ir galimybę išpažinti savą religiją.

Didelė dalis armėnų buvo ūkininkai, tačiau pasitaikė ir nemažai sėkmingų, išsilavinusių žmonių, kuriems pavyko susikurti sėkmingesnį gyvenimą nei daugumos kaimynų turkų, tad galima kelti prielaidą, kad ilgainiui armėnų diaspora atsidūrė panašioje padėtyje, kurioje daugelį amžių buvo žydų tautybės žmonės visame pasaulyje (t. y. kai banalus kaimynų pavydas persipina su politiniais ir religiniais motyvais).

Nuo XIX a. pabaigos, Osmanų imperijai silpstant, jos valdovai vis labiau imdavo traktuoti armėnus kaip potencialią grėsmę, karo atveju galinčią stoti į priešo, ypač išpažįstančio krikščionybę (pvz., rusų), pusę.

1915 m. balandžio 23 d. – 24 d. naktį Stambule armėnų tautybės politinių aktyvistų, intelektualų ir bendruomenių lyderių suėmimu prasidėjo viena šlykščiausių XX a. politinių niekšybių. Netrukus valdančiojo režimo atstovai pradėjo suiminėti arba žudyti armėnų tautybės žmones visoje Mažojoje Azijoje.

Jiems priklausęs verslas, žemė ir kitas nekilnojamasis turtas buvo atimti ir atiduoti musulmonams, o tie, kas nebuvo nužudyti vietoje, išvaryti į ilgus ir alinančius žygius Sirijos dykumos link be maisto ir vandens. Šias „deportacijas“, kaip ir reidus, dažniausiai lydėjo žudymas, lytinis prievartavimas ir kitos smurto apraiškos, o kiekvienas išsekęs ir kritęs armėnas neretai būdavo paliekamas ten pat vietoje susitikti su Kūrėju ir protėviais.

Kai kurie išgyvenusieji buvo priversti atsiversti į islamą ir atiduoti „globoti“ musulmonų šeimoms.

Turkija visada buvo ir tebėra labai svarbi valstybė (dėl savo geografinės padėties). Ji taip pat yra Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos narė, tad daugelis valstybių palaikiusiųjų santykius su turkais ilgą laiką nesiryžo pripažinti šio nusikaltimo.

„Arba aš paimsiu miestą, arba miestas paims mane, gyvą ar mirusį... Jei tu prisipažinsi pralaimėjęs ir taikingai pasitrauksi, būsime draugai. Jei užsispyręs neleisi man taikiai įžengti į miestą, aš įsiveršiu ir nužudysiu tave ir tavo didikus, ir išžudysiu visus kitus gyvuosius, ir leisiu savo kareiviams plėšti, kiek patinka. Man reikia tik miesto, net jeigu jis būtų tuščias“, – skelbia Osmanų monarchui Mechmedui II (1432–1481) priskiriami žodžiai, kuriais jis neva kreipėsi į paskutinįjį Bizantijos imperatorių Konstantiną XI (1405–1453).

Mechmedui II įžengus į sostą, Osmanų imperija valdė nemažai Mažosios Azijos ir Balkanų pusiasalio žemių, o Serbija ir Valakija (dabartinės Rumunijos pietūs) laikytos jos valdovų vasalėmis.

Jei užsispyręs neleisi man taikiai įžengti į miestą, aš įsiveršiu ir nužudysiu tave ir tavo didikus, ir išžudysiu visus kitus gyvuosius, ir leisiu savo kareiviams plėšti, kiek patinka.

Bizantijos imperijos didybė blėso su kiekviena diena, tačiau Konstantinopolis vis dar nebuvo užimtas. Šis miestas buvo įsiskverbęs į Europoje ir Azijoje esančias, Osmanų imperijai priklausančias žemes, o jo valdovai daugelį amžių vaidino svarbų vaidmenį organizuojant prieš musulmonus nukreiptus kryžiaus žygius bei sukilimus.

Sklandė kalbos, kad Konstantinopolis yra kone neįveikiamas ir kad jį pavykę užimti tik vieną kartą (1204 m. balandį). Ironijos dėlei reikia pasakyti, kad tą kartą Konstantinopolį užėmė ne musulmonai, o Vakarų kryžiuočiai.

Ruošdamasis apsiausčiai, Konstantinas XI šaukėsi popiežiaus, Šventosios Romos imperijos (dabartinių Vokietijos, Čekijos, Austrijos, Lichtenšteino, Slovėnijos, Belgijos, Liuksemburgo, Lenkijos, Nyderlandų, Šveicarijos, Rytinės Prancūzijos ir šiaurinės Italijos valstybių žemės), Venecijos, Genujos, Vengrijos ir Aragono (dabartinė Ispanija) valdovų pagalbos, tačiau Rytų Romos imperatoriaus riksmą išgirdo tik pavieniai asmenys. Žymiausias jų buvo genujietis Giovanni Giustiniani Longo (1418–1453), atvykęs su 700 kareivių.

Taip pat prie miesto gynybos prisidėti nusprendė ir kandidatas į Osmanų imperijos sostą Orhanas Celebi (1412–1453), kuris Rytų Romos imperijoje gyveno kaip įkaitas (už jį osmanai mokėjo duoklę).

Manoma, kad Konstantino XI žinioje buvo 10 tūkst. karių ir kelios dešimtys tūkstančių civilių, kurie per apsiaustį turėjo taisyti sienas.

Iš pietinės ir rytinės pusės Konstantinopolį saugojo Marmuro jūra, o iš šiaurės – Auksinio Rago įlanka. Miesto gynėjai dėjo dideles viltis į vadinamąją Teodosijaus sieną, o siekdami užkirsti kelią osmanams į Auksinio Rago įlanką, užtvėrė uosto vartus plūduriuojančia grandine.

Teigiama, kad Konstantinopolio šturmui Mechmedas II surinko 80 tūkst.–100 tūkst. vyrų kariuomenę (5 tūkst.–10 tūkst. jų veikiausiai sudarė vadinamieji janyčarai – elitiniai Osmanų imperijos kariai, kurių gretas neretai papildydavo į nelaisvę paimti ir į islamą atsivertę kitatikiai). Taip pat savo žmonių (apie 1,5 tūkst.) atsiuntė ir serbų didžiūnas Duradas Brankovčius (1377–1456).

Buvo pastatyta apie šimtas skirtingų kategorijų laivų ir išlieta apie 60 įvairaus kalibro pabūklų (kai kurie jų šaudė 240, 300 ir 360 kg sviediniais). Anot prieštaringai vertinamų amžininkų, didžiausią pabūklą Mechmedui II išliejo Orbanu (Urbanu) įvardijamas, paslaptingas Vengrijos meistras. Ši patranka esą šaudė 400–600 kg akmens sviediniais, o į Konstantinopolį ją atgabenti turėjo 60 galvijų.

Pasakojama, kad osmanų antpuoliai ir bombardavimas tęsėsi beveik du mėnesius, tačiau pirmosiomis savaitėmis Konstantinopolis tvirtai laikėsi. 1453 m. balandžio 23 d. miesto gynėjai apimti siaubo pamatė, kad į Auksinio Rago įlanką nuleistos kelios dešimtys mažesnių osmanų laivų, mat šiuos musulmonai perkėlė sausuma naudodami avių ir jaučių lajumi suteptus ristuvus.

Miestui pradėjo stigti maisto ir amunicijos, o suvokimas, kad pagalba neatvyks, dar labiau nusmukdė Konstantinopolio žmonių motyvaciją.

Tarsi viso to būtų negana, miesto gynėjus pradėjo bauginti paslaptingi gamtos reiškiniai – mėnulio užtemimas, pernelyg atvėsęs oras, smarki perkūnija, lietus, kruša, tirštas rūkas ir pragariškos šviesos, apgobusios Šventosios Sofijos soboro (Hagia Sophia) kupolą.

Šiuo metu jau žinoma, kad visa tai veikiausiai buvo didžiulio Ramiojo vandenyno Kuwae salelę sunaikinusio ir į viršutinę atmosferą milžiniškus, po visą pasaulį pasklidusius pelenų debesis išmetusio povandeninio vulkano išsiveržimo padariniai, tačiau Konstantinopolio gynėjai tuo metu šių faktų nežinojo.

Žmonių, tikinčių pasauliniu masonų ir driežažmogių sąmokslu, nestinga ir mūsų dienomis, tad nereikėtų stebėtis, kad tada Konstantinopolio gynėjai šias gamtos išdaigas palaikė aukštesniųjų jėgų ženklu, skelbiančiu apie artėjantį miesto žlugimą.

Gegužės 29-ąją Bizantijos imperijos dienos buvo suskaičiuotos. Konstantinopolio ginti atvykęs genujietis Giovanni Giustiniani Longo buvo sunkiai sužeistas (jis mirė tų pačių 1453 m. birželį).

Paskutinysis Rytų Romos imperijos valdovas Konstantinas XI veikiausiai žuvo miesto gatvėse, kovodamas kaip paprastas kareivis (neatmetama ir savižudybės versija), o pergalę šventęs Mechmedas II tesėjo pažadą ir leido savo kariams mieste tris dienas plėšti, žudyti, grobti ir prievartauti.

Geopolitinėje arenoje atsirado nauja, daug potencialo turinti jėga, egzistavusi iki pat XX a. pradžios (Osmanų imperija), o Rytų Europoje įsikūrusio Maskvos miesto valdovai, bėgant metams, vis labiau įtikėjo savo dangiškąja misija – sukurti Trečiąją Romą.

Tačiau politologas Egdūnas Račius įsitikinęs, kad svajonių atkurti Osmanų imperiją šis politikas greičiausiai neturi ir jo veiksmus lemia kiti motyvai. Bet dėl vieno analitikai sutaria – tikros draugystės tarp Turkijos ir Rusijos nėra. O demonstruoja ją Turkija, pasak E. Račiaus, tik todėl, kad nori „įkąsti JAV ir ES, kurios yra jos senos meilės“ ir kurių jaučiasi išduota.

R. T. Erdoganas tai kartu su Rusijos ir Irano lyderiais demonstruoja vienybę siekiant užbaigti Sirijos pilietinį karą, tai prakeikia tuos, kurie įvykdė cheminę ataką Dumoje, ir sveikina „tinkamus“ Vakarų smūgius Sirijos cheminių ginklų programos objektams, kas visai neatitinka minėtų partnerių pozicijos. Tai į rusų raginimą perduoti užimtą Afriną Sirijos valdžiai atšauna: „Mes patys apsispręsime dėl laiko. Tai bus mūsų sprendimas, o ne pono Lavrovo“, tai laido aštrias replikas Vakarams. 

Turkijos prezidentas ne kartą kaltino Vakarus „turkofobija“ ir „islamofobija“, net grasino, kad europiečiai nebegalės saugiai žengti žingsnio gimtosiose gatvėse. Turkijos santykiai su JAV ir ES įtempti dėl Vakarų kritikos griežtiems R. T. Erdogano veiksmams (suėmimai, masiniai atleidimai iš darbo ir t. t.) po nesėkmingo perversmo ir dėl to, kad Vakarai ne padeda kovoti su kurdais, o netgi juos ginkluoja.   

Tad, atrodo, R. T. Erdoganas realiai nedraugauja su niekuo arba draugauja tik tiek ir su tais, kurie tą akimirką atitinka jo interesus. Tačiau koks tikrasis jo veiksmų Sirijoje siekis? Ar tik nustumti nuo sienos kurdų sukilėlius, kuriuos vadina teroristais, keliančiais grėsmę šalies teritorijos vientisumui? Ar T. R. Erdoganas, kurio galios Turkijoje po būsimų prezidento rinkimų dar sustiprės, turi imperinių ambicijų? Juk XVI a. pradžioje Sirija tapo Osmanų imperijos dalimi ir jos sudėtyje išliko keturis amžius – iki pat šios imperijos žlugimo XX a. pradžioje. Ir kaip visa tai dera su naryste NATO?

Perorientuoja ir vidaus politiką 

Mykolo Romerio universiteto (MRU) Politikos mokslų instituto docentas istorikas Ramūnas Trimakas sako, kad R. T. Erdoganas jaučiasi naujuoju sultonu, kuris ilgalaikėje perspektyvoje žvelgia į Osmanų imperijos atkūrimą.

„R. T. Erdoganas savo planus nuosekliai įgyvendina ne vien tik Irake ir Sirijoje – senosiose Osmanų imperijos valdose. Metė iššūkį Rusijai ir privertė ją derėtis, nenusileidžia Irano ambicijoms, aktyviai veikia Azerbaidžane ir Centrinėje Azijoje, konfliktuoja su NATO nare Graikija“, – teigia R. Trimakas.

Pasak R. Trimako, geopolitinių ambicijų regione įgyvendinimas neįmanomas be atitinkamo šalies vidaus politikos perorientavimo, kuo R. T. Erdoganas ir užsiima. 

„Nuo 2002 m. jis nuosekliai sukoncentravo valdžią savo rankose, siekdamas patenkinti asmeninį valdžios troškulį, o taip pat paversti Turkiją regiono galybe. Palaužė ir sunaikino atsvarą kariuomenėje, kuri nuo Mustafos Kemalio Atatiurko laikų buvo Turkijos pasaulietinės ir vakarietiškos orientacijos garantas, neleidžiantis politikams pasukti šalį islamizacijos link.

Valstybės biurokratiniame aparate įvykdė didįjį valymą, palikdamas tik sau ištikimus asmenis. Tą patį jis įvykdė švietimo sistemoje, žiniasklaidoje. Į Vakarus orientuotos, pasaulietiškos visuomenės dalies balsas nutildytas“, – aiškina R. Trimakas ir priduria, kas vis dėlto didesnė visuomenės dalis palaiko R. T. Erdoganą.

Be to, atkreipia dėmesį LRT.lt pašnekovas, Turkijoje glaudžiasi, kaip manoma, 3,5 mln. pabėgėlių iš Sirijos: „Tokios žmonių masės persikraustymas yra sunkus išbandymas juos priimančiai šaliai. Dėl to Turkijos vadovybė laiko savo šalį gelbėtoja, globėja, besirūpinančia regiono saugumu ir stabilumu.“

Kiti žaidėjai turkų ambicijas užgesintų

Tuo metu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Regionistikos katedros profesorius, islamo tyrinėtojas E. Račius mano, kad R. T. Erdoganas atkurti buvusios Osmanų imperijos nesvajoja.

„Vis dėlto akivaizdu, kad arabai yra ganėtinai priešiški osmanų paveldui, istorijai ir Turkijos ambicijoms. Ginklu galbūt galima kažką nuveikti kaip Afrine, bet sunku įsivaizduoti, kad Turkija galėtų nupirkti arabų sielas kariniais ar net diplomatiniais veiksmais. Juolab kad matosi, jog Turkijos įvairios vyriausybės organizacijos labiau stengiasi smelktis į Balkanus Europoje, į Centrinę Aziją“, – sako E. Račius, kurio įsitikinimu, R. T. Erdoganas – patyręs politikas ir į tuščias svajones neinvestuos.  

Be to, pasak politologo, Turkijai tokių ambicijų įgyvendinti neleistų Iranas ir Rusija: „Iranas nenorėtų, kad Turkija taptų perdėm stipri ir iš taktinio sąjungininko taptų varžovu tiek Sirijoje, tiek Irake. Šiose valstybėse Irano įtaka dabar nelyginamai didesnė, abu režimai – tiek Bagdade, tiek Damaske – palankūs Iranui. [...] O kad Rusija išeitų ir paliktų vakuumą ar kažkaip leistų Turkijai ten tvarkytis, irgi mažai tikėtina, nes V. Putinas ten per daug investavo.“

R. Trimakas sutinka, kad yra ne vien Turkijos geopolitinės ambicijos, nes ji neveikia vakuume. „Iranas ir Rusija, būdami laikinais Turkijos sąjungininkais, nenuleidžia akių nuo savo nepatikimo „partnerio“. O ir pats R. T. Erdoganas jiems amžinos ištikimybės neprisiekė, nepamiršdamas parodyti, kad yra savarankiškas žaidėjas.

Galų gale nepamirškime Izraelio, kuris visiškai nesuinteresuotas palaikyti augančius Turkijos apetitus. Saudo Arabijos ir jos sąjungininkų taip pat nedžiugina šiaurėje kylanti Turkijos žvaigždė“, – sako MRU Politikos mokslų instituto docentas.

Be to, anot jo, Turkija nepasitraukė iš tarptautinių susitarimų, ji tebėra NATO narė. „Turkija – tai ne Rusija, dėl to negali tiesiog imti ir okupuoti kaimyninių šalių, nusilpusių dėl tarpusavio konflikto, teritorijų. Veikiama apdairiau, įgyvendinama toli siekianti strategija. Ar pavyks – lems sudėtinga faktorių kombinacija ir permaininga įvykių kaita“, – mano R. Trimakas. Bet jis neabejoja, kad „prarastų teritorijų“ ir „prarastos Osmanų imperijos didybės“ niežulys dar sukels rimtų komplikacijų.

Išsigando, kad kurdai taps pernelyg stiprūs

Paklaustas, koks gi, jo nuomone, yra R. T. Erdogano žaidimo tikslas, E. Račius sako, kad laikui einant jis keitėsi. Iš pradžių, politologo nuomone, Turkijos prezidentas tenorėjo, kad režimas pasikeistų į jam palankesnį. 

„Turkija buvo viena iš aršiausių B. al-Assado režimo priešininkių, kai prasidėjo neramumai. JAV paprašyta ji priglaudė maištininkų politinį sparną. Juk Turkijoje buvo gausybė konferencijų, kur buvo bandoma suvienyti opoziciją. Iš to laiko būtų galima sakyti, kad R. T. Erdogano tikslas buvo pakeisti režimą tokiu, kuris būtų pakankamai liberalus, gal turėtų konservatyvių elementų, nes pats R. T. Erdoganas yra pakankamai konservatyvus musulmonas“, – sako E. Račius. Jis priduria, kad R. T. Erdoganas tikriausiai tikėjosi, jog naujame režime bus pakankamai asmenų, apie kurdų separatizmą mąstančių taip, kaip ir jis.

Tačiau minėta opozicija pasirodė Sirijoje neturinti jokios įtakos ir visiškai nevaldanti ginkluotų grupuočių. Todėl, pasak E. Račiaus, R. T. Erdoganas turėjo atsisakyti šių lūkesčių ir pradėti galvoti pragmatiškiau – per kurdų klausimo prizmę.

„Jam buvo svarbu turėti atsakymą, kaip elgsis Sirijos kurdai. O JAV kaip tik ėmė labai remti kurdus. Amerikiečiams tai buvo paranki jėga, tam tikra prasme – patrankų mėsa. Ginkluodami kurdus, kurie, viena vertus, kovoja prieš „Islamo valstybę“, kita vertus, šiek tiek ir prieš režimą, amerikiečiai turėjo savų lūkesčių, bet tai neabejotinai turėjo išgąsdinti R. T. Erdoganą, kad kurdai taps labai stiprūs ir su jais jau reikės kalbėtis visai kitaip.

Kai buvo paskelbta Rožavos valstybė (Vakarų Kurdistanas), pradėta svarstyti ir apie Didįjį Kurdistaną, kuris pačių Sirijos kurdų žemėlapiuose apėmė ir dalį pietrytinės Turkijos. Tai turėjo suneraminti R. T. Erdoganą. Tad dabar matome, kad jo projektas visiškai perkeltas nuo režimo sunaikinimo prie pozicijos kurdų atžvilgiu griežtinimo“, – aiškina E. Račius.

Nesulaukia norimos paramos

Politologo teigimu, Turkija jaučiasi išduota NATO, JAV ir palikta spręsti – įsivaizduojamą ar tikrą – kurdų problemą pati viena.

„Rusijai šis klausimas nėra labai aktualus, Iranui gal šiek tiek – kiek Irano kurdai galėtų prisidėti ar patys turėti kažkokių separatistinių lūkesčių. Bet Irano teritorijoje tai atrodo suvaldoma. Taigi šia prasme R. T. Erdoganui lieka veikti vienam“, – teigia E. Račius.

Turkija savo karines operacijas Šiaurės Sirijoje vykdo prieš kurdų Liaudies apsaugos dalinius (YPG), kurie iki šiol buvo Amerikos sąjungininkai kovojant su džihadistais Sirijoje. Tačiau R. T. Erdoganas YPG vadina teroristine grupuote.

Dėl nesulaukiamos paramos šį kovą R. T. Erdoganas yra atvirai iškoneveikęs NATO. „Ei, NATO! Kai visa tai vyksta Sirijoje, kada jūs ateisite ir paremsite mus? – per mitingą Turkijos rytiniame Bolu mieste pareiškė R. T. Erdoganas. – Mus nuolat puldinėja teroristinės grupuotės prie mūsų sienų. Deja, iki šiol nebuvo jokio teigiamo žodžio ar balso.“

Turkijos prezidentas yra pažadėjęs, kad užėmus Afriną, Turkijos operacija bus plečiama į kitus svarbius pasienio miestus, kuriuos kontroliuoja YPG, iki pat Irako sienos.

Ypatingai svarbi NATO dėl savo geografinės padėties  

Vis dėlto kiek tikra norimos Vakarų paramos nesulaukiančios Turkijos draugystė su Rusija? E. Račiaus teigimu, tarp Rusijos ir Turkijos jokios draugystės nėra – tariamą draugystę jos demonstruoja, bet ne todėl, kad myli viena kitą.

„Jos myli gal visai kitus. Ir „draugauja“ norėdamos jiems įkąsti: kam Rusija nori įkąsti, gana sudėtinga atsakyti, bet dėl Turkijos akivaizdu – ji nori įkąsti tiek JAV, tiek ES, kurios yra jos senos meilės.

Jeigu Turkija jau ir nebesiveržia į ES, tai ji yra labai svarbi NATO partnerė. Ir ne todėl, kad turi antrą galingiausią kariuomenę Aljanse, bet dėl savo fizinės vietos – ji yra prie Sirijos, Irano, Irako. Ir Turkija savo veiksmais dabar, jei nekenkia NATO, tai diskredituoja – savo susitarimais dėl ginkluotės su Rusija ir taip toliau“, – sako E. Račius.

R. Trimakas taip pat mano, kad Rusijos ir Turkijos draugystė netikra: „Tariama draugystė tęsis, nutrūks bei atsinaujins tam, kad vėl nutrūktų tol, kol abi pusės manys esant laikinai naudinga. [...] Šiuo atveju Turkijos ir Rusijos interesai sutampa. Vis dėlto yra pernelyg daug prieštaravimų, todėl tik laiko klausimas, kada Rusijos vadovas eilinį kartą paskelbs apie Turkijos suduotą „smūgį į nugarą“ Rusijai ir vėl pagrasins, kad „šįkart pomidorais neatsipirksite“.

Vertindamas NATO ir Turkijos santykius, R. Trimakas sako, kad R. T. Erdoganas žino ribas, kurių geriau neperžengti, o Aljansas stebi ir stengiasi neįsivelti, išsaugoti stabilumą: „NATO tikslas – kad ši organizacija išliktų funkcionali. Daroma viskas, kad nekiltų nesantaika ar suirutė sąjungininkų gretose. O precedentų esama, pavyzdžiui, karinė trintis oro erdvėje tarp Graikijos ir Turkijos, pasibaigusi graikų piloto žūtimi šių metų balandžio mėnesį. Aljansas veikia efektyviai.“

Turkijai pradėjus vykdyti savo kampaniją Šiaurės Sirijoje, NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pareiškė, kad Turkija turi teisę gintis, tačiau pabrėžė, kad tai turi būti padaryta „proporcingai ir pamatuotai“.

Turkijos žiniasklaida šį pirmadienį taip pat rašė, kad J. Stoltenbergas, susitikęs su grupe Turkijos reporterių, pabrėžė Turkijos indėlį kovojant su „Islamo valstybe“ ir teigė, kad „Turkija yra labai vertinamas sąjungininkas. Turkija yra svarbi mūsų bendro saugumo požiūriu.“

„Užtenka tiesiog pažiūrėti į žemėlapį ir pamatyti strateginę geografinę Turkijos padėtį – ji ribojasi su Iraku ir Sirija, su neramumais ir smurtu, kurie kelia grėsmę Turkijai ir visiems NATO sąjungininkams“, – taip apie Turkijos svarbą, anot Turkijos hurriyetdailynews.com, kalbėjo J. Stoltenbergas, atsakydamas į klausimą apie kritiką Turkijai dėl partnerystės su Rusija ir Iranu Sirijos klausimais.

Jis susuktas specialiai pastatytose filmavimo aikštelėse, kurių plotas – 4000 kv. metrų, iš viso net penkiuose nuostabiuose Osmanų imperijos rūmuose.

Serialo tęsinys stebina mastais: kiekvienoje serijoje dirbo 130 žmonių filmavimo komanda, vien už dekoracijas buvo atsakingi 12 žmonių, už kostiumus – 25 stilistai.

Ruošdamiesi serialui, prodiuseriai išsikėlė tikslą: leidęsi į Osmanų laikus, stengėsi sukurti dinamišką, modernų ir prie televizoriaus ekranų šiuolaikinį žiūrovą prikaustysiantį filmą. Filmo kūrėjai domėjosi, kaip atrodė tikri šešioliktojo amžiaus kostiumai, nes išlikę daug juos vaizduojančių miniatiūrų. Dailininkai išanalizavo Topkapio rūmuose eksponuojamus anų ir šių laikų kaftanus, turkiškus nacionalinius drabužius, norėdami kuo geriau reprezentuodami tų laikų autentiškumą.

„Didingas Amžius: Jos Didenybė Kiosem“ žiūrovus pribloškė savo dekoracijų įvairove, kostiumais ir neįtikėtinais vaizdais. Siužetas vyksta 1603 metais, kai valdo Ahmedas Khanas, jauniausias sultonas Osmanų istorijoje.

Sultonas įsimyli jam močiutės dovanotame paveiksle nutapytą jauną graikę Anastasiją. Merginai vos trylika metų, ji gyvena idilišką gyvenimą su savo tėvu Enzo, motina ir mažamete seserimi. Turkai pagrobia merginą ir pristato ją į sultono haremą.

Užgimsta Anastasijos jausmai jaunajam sultonui, ji gauna Kiosem vardą ir priima tikėjimą. Iš vergės ji tampa sultono žmona ir jo vaikų motina, o vėliau – pačia galingiausia moterimi Osmanų imperijoje. Iš viso Kiosem pagimdo 5 sūnus ir 4 dukras. Anastasija įgyja didelę galią ir įtakoja visos imperijos politiką bei savo vaikų likimus.

„Todėl šią ataskaitą mes laikome niekine ir negaliojančia“, – sakė V.Bozkiras, kurį citavo valstybinė naujienų agentūra "Anadolu", parlamentui patvirtinus seniai narystės ES siekiančios Turkijos 2015 metų pažangos ataskaitą.

„Mūsų istorijoje nėra tokio momento, kurio mes gėdytumėmės“, – sakė V.Bozkiras, viešėdamas Vienoje.

„Visi mūsų archyvai yra atviri. Mes manome, kad tik istorikai turi atsakyti į šį klausimą. Politikai neturėtų rašyti istorijos“, – pareiškė jis.

Armėnija tvirtina, kad 1915-1917 metais, byrant Osmanų imperijai, buvo nužudyta pusantro milijono armėnų, ir siekia, kad tarptautinė bendruomenė šias žudynes pripažintų genocidu.

Turkija atmeta genocido terminą argumentuodama, kad per konfliktą žuvo nuo 300 tūkst. iki pusės milijono armėnų ir maždaug tiek pat turkų.

Turkijos ministras pareiškė, kad Ankara grąžins ataskaitą Europos parlamentui.

Ketvirtadienį Europos Parlamentas priėmė kritišką rezoliuciją, kurioje Turkijos vyriausybė taip pat kaltinama „nusigręžianti“ nuo demokratijos ir įstatymų viršenybės.

Seniai dingęs kapas, kuriame, kaip manoma, yra palaidota Osmanų imperijos sultono Siuleimano I Puikiojo širdis, „beveik neabejotinai“ buvo iš naujo surastas Vengrijoje, trečiadienį pranešė vienas tyrėjas, pristatęs kasinėjimų rezultatus.

Tas sultonas, istorikų laikomas iškiliausiu osmanų valdovu, mirė 1566 metais, kai jo armija buvo apsiautusi Sigetvaro pilį už 190 km į pietus nuo Budapešto, netoli dabartinės Vengrijos sienos su Kroatija.

„Galima lažintis, kad ten yra būtent tai; tai beveik neabejotina“, – naujienų agentūrai AFP sakė Norbertas Papas, vadovaujantis tyrėjų komandai, kuri spalį pradėjo kasinėti toje vietoje.

Dabar kasinėjimuose buvo padaryta pertrauka prieš artėjančią žiemą. Jie bus atnaujinti balandį ir turėtų patvirtinti preliminarias išvadas, mokslininkas sakė AFP.

Siuleimano palaikai buvo pargabenti ir palaidoti Konstantinopolyje – dabartiniame Stambule – tačiau jo širdis ir vidaus organai, kaip byloja legenda, buvo pašalinti ir palaidoti sultono mirties vietoje, aiškino N.Papas.

Iki šiol rasti objektai ir išlikusių sienų fragmentų papuošimai atitinka esančius sultono kape Stambule, o to statinio vieta atitinka istorinių piešinių informaciją.

N.Papo komanda tą vietą tyrinėjo nuo 2013 metų, o spalį pradėjo kasinėjimus toje pačioje vietoje, kur, kaip manoma, Siuleimanas mirė 1566-ųjų rugsėjo pradžioje, būdamas 71 metų.

Mokslininkai aptiko ne vien numanomas kapo liekanas, bet ir mečetės, vienuolyno ir kitų pastatų griuvėsius. Tų pastatų išsidėstymas atitinka viename viduramžių Prancūzijoje nubraižytame žemėlapyje, kuriame vaizduojamas osmanų miestas Tiurkbekas ir yra užrašas „Čia palaidotas Siuleimanas“.

„Šis radinys ypatingas, nes šis miestas unikalus osmanų Vengrijoje“, – pabrėžė N.Papas, dirbantis geografijos profesoriumi Pečo universitete pietų Vengrijoje.

Šis mokslininkas surado Tiurkbeko griuvėsius 2013 metais.

„Osmanai paprastai užimdavo esamus miestus savo užkariautose teritorijose, o ne statydavo naujus“, – sakė jis.

Kai austrų Habsburgų imperija išvijo turkus iš Vengrijos XVII amžiaus pabaigoje, tas miestas ir sultono kapas buvo sugriauti.

Siuleimanas, gimęs 1494-aisiais, valdė 1520–1566 metais, ilgiau negu bet kuris kitas osmanų sultonas. Jis smarkiai išplėtė Osmanų imperiją, prijungdamas dideles teritorijas Balkanuose, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje.

Per kasinėjimus, kuriuos finansuoja Vengrijos ir Turkijos vyriausybės, bus nustatyta tiksli kiekvieno statinio vieta, taip pat bus ieškoma kitų pastatų didesnėje teritorijoje.

„Visiems Turkijoje rūpi, kur yra tas kapas, – Turkijos ambasadorius Budapešte Sakiras Fakili (Šakiras Fakilis) sakė AFP. – Dabar pagaliau artėjame prie atsakymo.“

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) ketvirtadienį nutarė, kad vienas Turkijos politikas turėjo teisę neigti, jog Osmanų imperijoje 1915 metais vykdytos masinės armėnų žudynės buvo genocidas.

Teismo nutartyje, priimtoje dešimčia balsų prieš septynis, sakoma, kad Dogu Perinceko (Dohu Perinčeko) komentarai, jog „armėnų genocidas yra didžiulis tarptautinis melas“, negali būti laikomi puolimu prieš armėnų bendruomenės narių orumą ir kad jis neturėjo būti nuteistas Šveicarijos teismo dėl rasinės diskriminacijos.

D.Perincekui, kairiosios Turkijos patriotų (buvusios Darbininkų) partijos pirmininkui, Šveicarijos teismas 2007 metais už tuos pareiškimus skyrė baudą.

Po to, kai buvo nuteistas, D.Perincekas kreipėsi į EŽTT, argumentuodamas, kad buvo suvaržyta jo žodžio laisvė.

EŽTT žemesnieji rūmai 2013 metų gruodį priimta nutartimi atmetė Šveicarijos teismo sprendimą, sakydami, kad D.Perinceko pasisakymai neperžengia žodžio laisvės ribų.

Šveicarija apskundė tą sprendimą, todėl bylą ėmėsi nagrinėti EŽTT Didžioji kolegija, sudaryta iš 17 teisėjų, kurių sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami.

Savo nutartyje teismas rašo, kad turkų politiko pareiškimai yra susiję su „viešuoju interesu ir neprilygsta neapykantos arba netolerancijos kurstymui ... ir negali būti laikomi veikiančiais armėnų bendruomenės narių orumą tokiu lygiu, kuris reikalautų baudžiamojo atsako“.

Teismas pabrėžė, kad ši byla negali būti precedentas atvejams, kai neigiamas Holokaustas, nes dėl specifinės istorijos tai visada galima „laikyti tam tikros formos rasinės neapykantos kurstymu“.

D.Perinceko advokatas Laurent'as Pechas (Loranas Pešas) sakė, kad jo klientas „neginčijo ir neteisino tų žudynių, taip pat nekurstė neapykantos armėnams“, tik neigė, jog tuometės osmanų institucijos planavo vykdyti genocidą.

Turkija visada neigė, kad 1915 metais prasidėjusios žudynės buvo sąmoningas Osmanų imperijos bandymas nušluoti armėnus.

Ankara tvirtina, kad per tuos įvykius žuvo tik 500 tūkst. žmonių, o ne 1,5 mln., kaip teigia Armėnija.

Iki tų įvykių Osmanų imperijos teritorijoje gyveno apie 2 mln. armėnų.

Daugiau negu 20 šalių tas žudynes yra oficialiai pripažinusios genocidu. Šią poziciją palaiko daug istorijų, bet jai įnirtingai priešinasi Turkija.

Šveicarija argumentavo, kad neigti genocidą reiškia „kaltinti armėnus klastojant istoriją, o tai yra viena iš blogiausių rasinės diskriminacijos formų“.

Tuo tarpu D.Perinceko ir Turkijos vyriausybės advokatai teigė, jog nėra „visuotinio konsensuso“, kad tos žudynės buvo genocidas.

Ketvirtadienį paskelbta nutartis gali tapti precedentu Prancūzijos aukščiausiosios teismo institucijos byloje, kurioje sprendžiama, ar šalyje galiojantis draudimas neigti Holokaustą atitinka konstituciją.

2013 metų nutartyje EŽTT nurodė, kad byla dėl armėnų genocido turi būti „aiškiai atskirta“ nuo proceso dėl Holokausto neigimo.

Teismas, pabrėždamas abiejų bylų skirtumus, atkreipė dėmesį, kad su Holokaustu susiję istoriniai faktai, „tokie kaip dujų kamerų egzistavimas“, yra „laikomi aiškiai pripažintais tarptautinės jurisdikcijos“.

EŽTT, kurio teisėjai atstovauja 47 Europos Tarybos šalims, buvo įkurtas 1953 metais pagal Europos žmogaus teisių konvenciją.

Jaunas, Kaune gyvenantis, tačiau iš Armėnijos kilęs vyriškis keliauja traukiniu. Vagone nedaug žmonių – be jo su dukterimi dar dvi užsienietės. Jos šypsosi ir bando angliškai pakalbinti mergaitę. „Kokia tu graži – tavo akys visai kaip mano dukters“,-  sako viena, kita duoda mergaitei saldainį. Tarp keleivių netrunka užsimegzti pokalbis, kurio metu paaiškėja, kad minėtos moterys yra Turkijos valstybės pilietės, atvykusios aplankyti Lietuvos. Sužinojusios, kad jis armėnas, turkės nežino, ką pasakyti. „Tai turbūt dabar tu mūsų nekenti?“- paprastai paklausia jos. „Istorijoje buvo daug klaidų, tačiau  mes turime su tuo susitaikyti, gyventi toliau ir bendrauti“,- atsako jis.

Jei grįžtume šimtmečiu atgal, sužinotume, jog šio vyriškio protėviai apleido savo namus ir gimtąsias vietas bėgdami nuo turkų suorganizuotų skerdynių, palikusių juos visiškais bedaliais svetimame krašte, kuriame teko gyvenimą pradėti iš naujo. Jiems labai pasisekė, nes liko gyvi. 1915-1917 turkų įvykdyto genocido metu žuvo 1,5 milijonai armėnų – jie buvo žiauriai išžudyti, nuodijami dujų kamerose, vaikams leidžiamos mirtinos morfijaus injekcijos. „Deportacijos metu nėščias moteris varė plakdami botagais, tas, kurias gimdymas užklupdavo kelyje – turkų sargybiniai priversdavo stotis ir eiti toliau, jos žūdavo nuo kraujoplūdžio. Išsekusios moterys, nepakeldamos savo alkanų naujagimių verksmo, mesdavo juos į upes. Kitos pačios puldavo į vandenį su vaikais, dar kitos ištisom savaitėm nešdavo mirusių vaikų lavonėlius, tikėdamos, kad galės juos palaidoti“ ( cit. Vahagn Grigorian). Sunkiai galima rasti armėnų tautybės šeimą, kurios istorijoje nebūtų kraupaus genocido ženklo.

Baisus sprendimas

1920 metai. Turtinga ir gausi armėnų Bojadžian‘ų šeima, susidedanti iš brolių, seserų, pusbrolių, dėdžių ir tetų, nakčia bėga iš savo namų Karso miestelyje,- turkai vejasi juos siekdami susidoroti. Nešini paskubom susikrauta manta, aplenkdami vieškelius, jie skuba per miškus ir krūmynus, tačiau turkai artėja, kol galiausiai šeima atsiduria nepavydėtinoje padėtyje – persekiotojai jau beveik lipa jiems ant kulnų. Bet kuriuo momentu viskas gali baigtis tragiškomis skerdynėmis. Šeima pasislepia tarp tankių krūmokšnių ir nuščiūva, girdisi tik neramus širdžių plakimas. Moteris, vardu Nazor glėbyje spaudžia ką tik gimusią savo dukrelę, jaunėlę Gohar. Ši retkarčiais knarkteli savo vystykluose. Visi supranta, kad menkiausias mergaitės išleistas garsas įduos visą šeimą. Pavojaus akimirką tylomis priimamas niūrus sprendimas – naujagimę reikia paaukoti, kad išsigelbėtų likę keliolika šeimos narių.

Tačiau maža tautų, kuriose taip mylimi vaikai, kaip ši. Niekas negalėjo įvykdyti tokios žiauraus sprendimo – uždusinti vaiką, juo labiau motina. Slopindama kūdikiškus garsus pagalve, duodama krūtį per stebuklą ji sugebėjo išsaugoti savo mažytės Gohar gyvybę, o šeima išsigelbėti. Šiandien, sulaukusi 95 metų, Gohar gyvena Jerevane ir tik iš pasakojimų prisimena šią malonę, dovanojusią jai ilgą gyvenimą. Senose nuotraukose – laiminga ir besišypsanti Gohar - nepaprasto armėniško grožio moteris. Ji tapo pradinių klasių mokytoja, kurią be galo mylėjo visi jos mokinukai. Gohar išsigelbėjimas nuolat prisimenamas įvairiomis progomis ir yra neatsiejama giminės istorijos dalis.

„...Žodis armėnas turi būti ištrintas iš atminties“

Ne paslaptis, kad armėnai buvo išsilavinusi tauta, užsiiminėjo prekyba bei pramone ir dažnai gyveno daug geriau, nei patys turkai. Osmanų imperijoje gimęs nacionalistinis Jaunaturkių judėjimas XX a. pradžioje įvardino armėnų tautą kaip grėsmę šalies saugumui. Tiesa, kad dalis nacionalistiškai nusiteikusių armėnų buvo įsitraukę į partizaninį judėjimą ir bendradarbiavo su Rusija. Tai sukūrė pretekstą jaunaturkiams apkaltinti visą armėnų tautą priešiškumu šaliai. Jaunaturkių tikslas buvo turkizuoti didžiulę Osmanų valstybę, to išdava 1915 metais pasirašyta vieša armėnų tautos naikinimo deklaracija. „Būtina visiškai likviduoti armėnų naciją, nepalikti mūsų žemėje nei vieno armėno. Net pats žodis armėnas turi būti ištrintas iš atminties... aš noriu, kad šioje žemėje liktų tik turkai, kad jie būtų visiški jos šeimininkai“,- 1915 m. kalbėjo daktaras Nazimas.

Visgi ką tik aprašyta Bojadžianų šeima, kaip tipiškas daugumos to metų armėnų pavyzdys, gyveno paprastą gyvenimą ir buvo prisitaikę prie Osmanų imperijos sąlygų, kurios jiems, kaip tautinei mažumai, visada buvo mažiau palankios, taikomi didesni mokečiai. Nepaisant to, jie sėkmingai kabinosi į gyvenimą ir XXa. pradžioje gyveno nieko nestokodami – turėjo prekybinių ryšių su Vakarų Europa, savo miestelyje buvo atidarę nemažai parduotuvių, jiems priklausė audinių dažymo gamykla. To meto papročiu, artimiausi giminaičiai gyveno kartu keliaaukščiame name, per kiekvienus pietus sėsdavo prie bendro stalo, vedė bendrą šeimos ūkį.

Bojadžianų šeima jautė turkų artėjimą, tačiau nebuvo taip paprasta  palikus susikurtą gyvenimą,  verslus  bėgti į nežinią. Tačiau puolimų banga artėjo, kol vieną naktį bėgti teko staiga – įspėti apie tai, kad turkai ateina, jie kone per naktį turėjo susipakuoti daiktus, moterys paliko namus vilkėdamos naktiniais baltiniais.

Sėkmingai pabėgusi nuo turkų Bojadžianų šeima  įsikūrė Gruzijos sostinėje Tbilisyje, tuomet vadintame Tiflisu. Šios šeimos istorija pasirinkta papasakoti neatsitiktinai – jos palikuonis Aleksandr Bojadžian šiandien gyvena Kaune ir yra šio miesto Armėnų bendrijos  pirmininkas. Į Lietuvą atvykęs sovietų okupacijos metais Aleksandr čia vedė ir susilaukė vaikų, įkūrė metalo apdirbimu ir plazminio padengimo technologijomis užsiimančią įmonę.

Negailėdamas savo laisvalaikio ir lėšų Alikas, kaip jis yra vadinamas saviškių, rūpinasi, kad Lietuvoje gyvenantys armėnai nepamirštų savo kultūros, šaknų. Kiekvieną armėnų kilmės žmogų mielai ir su dideliu džiaugsmu priima į bendruomenę. Jos nariai palaiko šiltus ir artimus tarpusavio ryšius, jie gerbia ir Lietuvą, kurioje yra įsikūrę, bene visi puikiai kalba lietuviškai.

Turkija: „Kalbėjimas apie genocidą – rasizmas prieš turkų tautą“

Popiežiui Pranciškui per šių metų Velykas viešai prakalbus apie armėnų genocidą, jis vėl atsidūrė pasaulio įvykių centre. Būtent per didžiausią krikščionių religinę šventę pasirinkęs aptarti šią temą, popiežius neabejotinai norėjo pabrėžti šio klausimo svarbą.

Turkija neigiamai sureagavo į šį pareiškimą, tvirtindama, jog to, kas įvyko prieš 100 metų Osmanų imperijoje, negalima vadinti genocidu, tai pilietinio karo kovos, o Turkijos ministras pirmininkas popiežiaus pareiškimą viešai pavadino istorijos iškraipymu, prisidedančiu prie rasizmo.

Turkų valdžia ne tik nepripažįsta įvykdžiusi armėnų genocidą, ji daro spaudimą kitoms valstybėms, bet kokius jų teiginius apie armėnų genocidą laikydama įžeidimu. Nepaisant to, armėnų genocidas buvo pripažintas nuolatinio žmogaus teisių tribunolo Sorbonoje, po to sekė pliūpsnis, kitų valstybių, kurios pasmerkė genocidą – Argentina, JTO, Kipras, Graikija, Libanas, Švedija, Vatikanas, Prancūzija, Šveicarija, Kanada, Olandija, dauguma JAV valstijų ir kt. Visgi genocido pripažinimas ir šiandien yra reikalaujantis politinio ryžto apsisprendimas.

Kodėl turkai, kaip tai padarė vokiečiai dėl žydų holokausto, negali atsiprašyti armėnų tautos už jai sukeltą skausmą? A. Bojadžian mano, jog turkai jaučia, jog oficialiai pripažinus genocidą armėnai gali pareikalauti piniginių kompensacijų, grąžinti genocido metu prarastą nuosavybę – pastatus, žemes. Negana to, pavojus kyla ir dabartinės Turkijos teritorijos riboms. „Didžiuma dalis Turkijos žemių neseniai priklausė kitoms valstybėms. Pvz., Antalija - graikams, nemaža Turkijos dalis – buvusios Armėnijos žemės. Mano paties senelio šeima gyveno miestelyje, kuris dabar priklauso Turkijos teritorijai. Jei Turkija grąžintų svetimas teritorijas tai būtų didžiulis praradimas ir šalies plotai labai stipriai sumažėtų“,- kalbėjo A. Bojadžian.

Tai, ko negali valstybė, daro žmonės

Jaunų turkių ir armėno pokalbis straipsnio pradžioje slepia ne tik šimtmečio senumo krauju aplaistytą istoriją. Jis rodo, jog dalis žmonių yra pasirengę pradėti naują etapą. Valdžiai neįveikiami toliai iš tiesų tėra atstumas, skiriantis žmones per ištiestą ranką. Nemaža dalis išsilavinusių turkų jau tiesia rankas armėnams ir atsiprašo jų, viešai prabildami apie savo protėvių kaltę. Be abejo lengviau tai daryti tiems, kurie gyvena ne pačioje Turkijoje.

„Vieno projekto metu pas mus buvo atvykęs turkas, gyvenantis Austrijoje. Jis dalyvavo mūsų bendruomenės susitikimuose, stebėjo armėniškus šokius. Paklausiau jo, ar žino tai, kas įvyko tarp mūsų valstybių. Jis atsakė, kad žino, jog turkai įvykdė genocidą prieš armėnus ir manęs atsiprašė,- prisimena A. Bojadžian. – Reikia pabrėžti, jog ne visi turkai buvo žiaurūs. Buvo tokių, kurie buvo labai žiaurūs, o buvo tokių, kurie padėjo armėnams. Iš pasakojimų žinau, jog turkai, dirbę mano šeimai, ją gerbė už geras darbo sąlygas ir įspėjo apie gręsiantį pavojų, padėjo išsigelbėti. Armėnams padėję turkai labai rizikavo savo pačių gyvybėmis.“

Nepaisant to, kad istorija armėnų tautą yra labai skaudžiai nuskriaudusi ir tai paženklino jų kultūrą, armėnai didžiuojasi savimi ir išsaugo nepaprastą gyvastingumą bei norą kabintis į gyvenimą. Gyvendami užsienyje jie susitelkia ir kuria savo tautos ateitį. Nuo to neatsiejamas yra susitaikymas su tuo, kas buvo, ir atleidimas savo skriaudėjams. Vis tik atleisti, nereiškia atsižadėti. Nors ir nejausdami tautinės neapykantos, armėnai niekada neišsižadės pralieto savo protėvių kraujo. Todėl jie mini šalies genocidą ir niekada nenustos siekę, kad Turkija oficialiai atsiprašytų jų tautos.

Armėnai penktadienį mini tragiškų įvykių, kai Osmanų imperijos pajėgos išžudė iki 1,5 mln. jų tautiečių, 100-ąsias metines, o Prancūzija pareikalavo, kad Turkija pripažintų tas 1915 metais pradėtas žudynes genocidu.

Per jaudinančią ceremoniją sostinėje Jerevane Prancūzijos lyderis paragino Turkiją imti vartoti „kitus žodžius“, omenyje turėdamas Ankaros atsisakymą Osmanų imperijos vykdytas armėnų žudynes pripažinti genocidu.

„Turkijoje jau yra pasakyta svarbių žodžių, bet tebesitikima kitų žodžių, kad bendras sielvartas taptų bendra lemtimi“, – sakė Francois Hollande'as (Fransua Holandas) klausytojams, tarp kurių buvo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Kipro lyderis Nikas Anastasiadis (Nicos Anastasiades) ir Serbijos vadovas Tomislavas Nikoličius, taip pat apie 60 kitų šalių delegacijų nariai.

„Aš lenkiuosi aukų atminčiai ir atėjau pasakyti savo draugams armėnams, kad mes niekada nepamiršime tragedijos, kurią patyrė jūsų tauta“, – sakė F. Hollande'as.

Kremliaus vadovas savo ruožtu pareiškė, kad Rusija stovi petys į petį su buvusia sovietine Armėnija.

„Nėra ir negali būti jokio pateisinimo masinėms žmonių žudynėms, – sakė V.Putinas, kuriam sakant kalbą memoriale ant vienos kalvos Armėnijos sostinėje klausytojai plojo atsistoję. – Šiandien mes gedime kartu su armėnų tauta.“

V.Putinas per šią ceremoniją pažėrė užuominų apie konfliktą Ukrainoje, dėl kurio Rusija smarkiai susipriešino su Vakarų šalimis, atkreipdamas dėmesį apie stiprėjančius „radikalius nacionalistus“ ir rusofobiją.

Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas padėkojo į minėjimą atvykusiems lyderiams ir kitiems svečiams.

„Esu dėkingas visiems tiems, kurie yra čia tam, kad dar kartą patvirtintų savo įsipareigojimą žmogiškosioms vertybėms, pasakytų, kad niekas nepamiršta, kad po šimto metų mes prisimename“, – sakė armėnų lyderis.

Anksčiau penktadienį jis padėjo vainiką ant kalvos viršūnėje įrengto memorialo aukų atminimui.

Apsiniaukusią lietingą dieną užsienio diplomatai vėliau dėjo po vieną geltoną rožę į vainiką, padėtą prie įspūdingo 44 metrų aukščio obelisko, simbolizuojančios tautos atgimimą.

Vėliau penktadienį šimtai tūkstančių žmonių dalyvaus procesijoje prie genocido memorialo, kuris yra lankomiausias paminklas Armėnijoje, nešdami žvakes ir gėles, kurias dės prie amžinosios ugnies.

Tragedijos metines taip pat minės didelės armėnų diasporos nariai daugelyje miestų, tarp jų Niujorke, Paryžiuje ir Beirute. Daugelio šių žmonių protėviai buvo pabėgėliai, pasklidę pasaulyje, gelbėdamiesi nuo žudynių, kurios tęsėsi iki 1917 metų.

Atminimo renginiuose Jerevane vykstančių atminimo renginių užsienio svečių sąrašas atspindi nesutarimus tarptautinėje bendruomenėje dėl Armėnijos pastangų, kad žudynės būtų visuotinai pripažintos genocidu.

Turkija penktadienį kartu su pasaulio lyderiais mini per Pirmąjį pasaulinį karą vykusio svarbaus Galipolio mūšio 100-ąsias metines, siųsdami susitaikymo žinią, tačiau taip pat patriotinį pasididžiavimą dėl vienos iš dramatiškiausių Osmanų imperijos pergalių tame kare.

Dešimtys tūkstančių karių žuvo abiejose pusėse per devynis mėnesius trukusias kautynes tarp Vokietijos palaikomų Osmanų pajėgų ir Sąjungininkų, įskaitant Australijos, Britanijos ir Naujosios Zelandijos karius, kurie mėgino prasiveržti prie Konstantinopolio ir išstumti Osmanų imperiją iš karo.

Mūsų dienomis Osmanų ir Sąjungininkų pajėgų žuvusieji yra palaidoti atskirose, bet netoli vienos kitų esančiose kapinėse Galipolio pusiasalyje Turkijos vakariniame pakraštyje. Šios kapinės jau seniai laikomos svarbiu buvusių priešų susitaikymo simboliu.

Tą pačią žinią ketina pasiųsti Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas), priimsiantis Pirmajame pasauliniame kare prieš Osmanų imperiją kovojusių šalių lyderius, tarp jų Australijos premjerą Tony Abbottą (Tonį Ebotą), Naujosios Zelandijos premjerą Johną Key (Džoną Ki) ir Britanijos sosto įpėdinį princą Charlesą (Čarlzą) bei jo sūnų Harry (Harį).

„Už pergalę Galipolyje sumokėjome labai didelę kainą. Tačiau turėtume neužmiršti, kad dabartinę nepriklausomą valstybę turime dėl mūsų parodytos dvasios ir ištvermės“, – R.T.Erdoganas rašo pranešime, paskelbtame prieš minėjimus.

Penktadienį lyderiai dalyvaus ceremonijose, kurios vyks paplūdimiuose, iš kurių Sąjungininkų kariai pradėjo puolimą, bet susidūrė su įnirtingu Osmanų pasipriešinimu, kuris tęsėsi iki 1916 metų sausio, kai paskutinės Sąjungininkų pajėgos buvo evakuotos per tą, daugelio nuomone, žlugusią kampaniją.

Šeštadienį pagrindinis renginys bus paryčiais vyksiančios pamaldos, skirtos atminti tūkstančiams Australijos ir Naujosios Zelandijos karių, žuvusių tūkstančių kilometrų nuo savo tėvynės. Jų auka padėjo susikurti abiejų šalių nacionalinei tapatybei, o balandžio 25-oji dabar yra minima kaip ANZAC – Australijos ir Naujosios Zelandijos armijos korpuso – diena.

„Mūsų protėviai patyrė siaubingų išbandymų, bet blogiausi laikai atskleidė geriausius jų bruožus. Jų atkaklumas, nesavanaudiškumas, narsa ir užuojauta apibrėžė mus kaip tautą“, – T.Abbottas sakė ruošiantis minėti šią sukaktį.

Kita vertus, ceremonijose nedalyvaus kai kurie svarbūs veikėjai, įskaitant Prancūzijos prezidentą Francois Hollande'ą (Fransua Holandą) ir Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kurie tuo metu Jerevane minės Osmanų imperijoje vykdytų masinių armėnų žudynių pradžios 100-ąsias metines.

Abiejų svarbių datų suvienijimas kurstė dideles aistras: armėnai kaltina Turkiją tyčia perkėlus pagrindinius Galipolio mūšio minėjimo renginius viena diena anksčiau – iš šeštadienio į penktadienį – kad jie nukreiptų dėmesį nuo ceremonijų Jerevane.

Galipolio sausumos kampanija prasidėjo balandžio 25 dieną, kai Sąjungininkų kariai pradėjo atakas. Tuo tarpu armėnai balandžio 24 dieną mini savo tautiečių masinių žudynių pradžią – tą dieną 1915 metais Konstantinopolyje buvo suimti armėnų lyderiai ir intelektualai.

Armėnija sako, kad apie 1,5 mln. armėnų buvo išžudyti per genocido kampaniją, kurią Osmanų imperija surengė norėdama išnaikinti šią tautą. Tačiau Turkija nesutinka, kad tie įvykiai būtų įvardijami kaip genocidas, o prieš kiekvienas metines abiejų stovyklų tonas tampa itin kategoriškas.

„Armėnijos nėra mūsų programoje“ per Galipolio mūšio metinių minėjimą, tiesmukai pareiškė R.T.Erdoganas, pridūręs, kad Jerevane „bus kalbama ir kalbama bei įžeidinėjama Turkija“.

Ankara siekia, kad jokie tamsūs istorijos puslapiai nenustelbtų Galipolio mūšio atminimo, nes tos kautynės buvo šiuolaikinės Turkijos nacionalinės tapatybės formavimuisi buvo ne mažiau svarbios negu Australijai ir Naujajai Zelandijai.

Byrėti pradėjusi Osmanų imperija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą kaip ir jos sąjungininkai vokiečiai, bet Sąjungininkų puolimo sustabdymas tapo pagrindu nacionaliniam pasididžiavimui, kuris buvo svarbus Nepriklausomybės kare, o vėliau – modernios Turkijos valstybės įkūrimui 1923 metais.

Vienas iš svarbiausių Osmanų pajėgų vadų Galipolyje buvo pulkininkas leitenantas Mustafa Kemalis, kuris vėliau tapo žinomas kaip Ataturkas (Atatiurkas) – Turkijos Respublikos įkūrėjas, tebelaikomas iškiliausia nacionaline asmenybe.

Prieš svarbias 100-ąsias metines prezidentūra šią savaitę išleido nacionalistinio atspalvio reklamą, vaizduojančią prieš mūšį besimeldžiančius Osmanų karius, skambant muzikai, panašiai į Holivudo filmų, ir R.T.Erdoganui skaitant patriotines eiles.