Apie tokį paminklą 2004 metais rašytojas, išgelbėtas lietuvis–žydas Icchokas Meras testamente rašė Lietuvos prezidentui, Seimo pirmininkui ir kitiems aukštiems pareigūnams. „Jų vardai turėtų būti aukso raidėmis iškalti ir nepriklausomoje Lietuvoje. Turėtų iškilti paminklas lietuvių Tautos Teisuoliams, tiems, kurie didžiausios tamsybės laikais nešė beginklėse nudegintose rankose sąžinės, doros, artimo meilės žiburį“, rašė Icchokas Meras.
Pradėjome skaičiuoti tryliktus metus, tačiau kol kas sostinėje neatsirado tokios valdžios ar tokio žmogaus, kuris išgirstų garsaus rašytojo kreipimąsi ir susitartų su žydų bendruomene dėl paminklo žydų gelbėtojams vietos.
Ant žydų bendruomenės pastangomis išleisto kalendoriaus viršelio – pasaulio tautų teisuolio, buvusio Lietuvos prezidento Kazio Griniaus šeimos nuotrauka. Šalį okupavus vokiečiams jie buvo priglaudę bičiulį geto kalinį Dmitrijų Gelperną. Visuose kalendoriaus puslapiuose – žydus gelbėjusių lietuvių ir išgelbėtų žydų pavardės bei nuotraukos ir, jei taip galima sakyti, sėkmės istorijos, kai pavyko išsaugoti gyvybes. Viena iš jų ir Žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky šeimos istorija. Pasak jos, Lietuvoje žydų bendruomenė išliko tik dėl juos gelbėjusiųjų.
„Jeigu žmogus nėra atvažiavęs iš kur nors kitur – iš Rusijos, Ukrainos ar dar kažkur, tai jis jokiais būdais kitaip negalėjo būti čia išlikęs gyvas, kaip tik išgelbėtas. Arba jis turėjo būti nužudytas arba jis buvo kieno nors išgelbėtas, kitos opcijos nėra“, – sako Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky.
Lietuvos žydų bendruomenė jau keletą metų siekia, kad žydų gelbėtojams Vilniuje būtų pastatytas paminklas. Valstybė tokio iki šiol nėra pastačiusi. Žydų bendruomenės pirmininkė sako, kad, valstybei nusprendus neprisidėti prie žydų gelbėtojų pagerbimo, žydų bendruomenė paminklą statytų savo ar suaukotomis lėšomis. Tačiau didžiausia problema, kad iki šiol buvę ir dabartiniai savivaldybės vadovai sostinėje paminklui neranda vietos.
Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras jau turi net akmenį, kuris žymėtų paminklo žydų gelbėtojams vietą. Pats paminklas nekuriamas, kol nežinoma vieta ir aplinka, kurioje jis stovės. Laikinas akmuo dabar saugomas Tuskulėnų memorialo pagalbinėse patalpose.
„Atrodė, kad čia labai viskas bus suprantama, remiama ir labai nesunku bus realizuoti. Ir viskas atsiremia į vietą, kadangi nėra vietos, niekas negali nei projektuoti, nei įsivaizduoti, nei vizualizuoti. Tas mūsų paprastas įsivaizdavimas susidūrė su tokia stiklo siena“, – apie susiklosčiusią situaciją pasakoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Birutė Burauskaitė.
Ir aš turiu tokį įtarimą, jeigu ir toliau vyks veiksmas tokia linkme ir šitiek dėmesio bus skiriama ir žydų istorijai Lietuvoje, ir holokaustui, tai aš galvoju, kad aš jau būsiu paskutinė karta, kuriai tas rūpės.
Apie šią problemą žydų bendruomenės pirmininkė kalbėjo ir „Savaitės“ laidoje pernai rugsėjį. Tada buvo nušvitusi viltis.
„Mums žadėjo, kad šiemet jau tikrai ta vieta bus suteikta“, – apie Vilniaus savivaldybės pažadus 2016 metų rugsėjį kalbėjo F. Kukliansky.
Kitą dieną po laidos meras, dalyvaudamas Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo laiptų atidaryme, pažadėjo, kad vieta paminklui bus Misionierių sodų papėdėje.
„Tikrai tikiuosi, kad apačioje galiausiai atsiras vieta ir teisuolių paminklui, ir galbūt teisuolių alėjai“, – sakė Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
Būtent šitos vietos paminklui ir prašė žydų bendruomenė, nes buvusio Misionierių vienuolyno teritorija susijusi su žydų tragedija.
„Būtent dėl to, kad 43-iais metais, kai buvo likviduotas Vilniaus getas, ten buvo atliekama selekcija, tai buvo vartai geto, ir žmonės, praėję pro tuos vartus, buvo nukreipiami – laimingieji į koncentracijos stovyklas, o nelaimingieji į Panerius“, – aiškina F. Kukliansky.
Tačiau žydų bendruomenė galutinio sprendimo iš savivaldybės nesulaukia ir šiemet. Po naujųjų merui išsiųstas dar vienas laiškas. Nors meras ant Č. Milošo laiptų davė pažadą paminklą statyti šalia šių laiptų, Misionierių sodų papėdėje, dabar sako, kad tinkamiausia vieta – šalia Rūdninkų skvero.
„Misionierių visas kompleksas, be abejo, ten yra kūdrų parkas ir viskas pertvarkoma dabar kaip tik naujai, ir istorinis atkūrimas ten numatomas – nėra tikrai pati blogiausia vieta. Bet ką aš ir noriu pabrėžti – būtent miesto struktūros prasme ir holokausto atminimo prasme, ir teisuolių atminimo prasme, na, sakykim, komisija susirinkusi nusprendė, kad logiškiausia yra Rūdininkų skverai. Jeigu priimtina visoms pusėms ta vieta, tai spėju, kad čia mėnesio tikrai neturėtų trukti visiems pasakyti, kad, taip, tinka ir tą akmenį ten pastatyti“, – tikina R. Šimašius.
F. Kukliansky sako, kad po tiek metų susirašinėjimo, laukia bet kokio savivaldybės sprendimo. Tačiau siūloma vieta jai kelia abejonių.
„Jeigu ta vieta būtų sutvarkyta, jeigu ta vieta vis dėlto kažkaip tai būtų susijusi su žydų istorija, su žydų gelbėjimu, tai ji galbūt irgi būtų nebloga. Tuo labiau, kad greta tos minimos vietos yra patalpos, kuriose šiuo metu veiklą vykdo organizacija, mes esame tos organizacijos dalininkai ir būtume pasiruošę įrengti nedidelį Vilniaus miesto žydų muziejų. Vėlgi savo lėšomis ir savo supratimu, savo žiniomis“, – aiškina F. Kukliansky.
Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė sako, kad paminklo stumdymas po įvairias sostinės vietas rodo dvasinį tamsumą.
„Tos vietos nesuradimas rodo ir mūsų nepasiruošimą, nesubrendimą tokiam paminklui. Tai yra nepaprastas dvasinis tamsumas. Yra kažkokia tai mąstymo anomalija“, – situaciją vertina B. Burauskaitė.
„Ir aš turiu tokį įtarimą, jeigu ir toliau vyks veiksmas tokia linkme ir šitiek dėmesio bus skiriama ir žydų istorijai Lietuvoje, ir holokaustui, tai aš galvoju, kad aš jau būsiu paskutinė karta, kuriai tas rūpės. Toliau jau niekam neberūpės. Turbūt ir žydams neberūpės, nes išaugs visai nauji žmonės, kurie galbūt neturi tų sentimentų ir jų negalima dirbtinai išauginti“, – sako F. Kukliansky.
