„Ar jūs nieko prieš, jei sėsim ant grindų?“ – pasiūlo Asmik, kai jos mamos, taip pat operos dainininkės, garsaus soprano Irenos Milkevičiūtės namuose su gyvenimo būdo laidos „Nuo... Iki...“ komanda susitinka pasikalbėti.  Kambaryje – mamos karjerą scenoje menančios nuotraukos, paveikslai ar apdovanojimai, o tamsiai raudonų rožių puokštė pamerkta Asmik atvažiavimo proga.

Kalbėdama su dukra I. Milkevičiūtė vadina ją ne Asmik, o Astute. Tai įprasta, pasakoja Asmik, mane nuo vaikystės mama ir artimi draugai šaukia Asta. A. Grigorian Vilniuje  pas mamą svečiavosi vos keletą dienų, bet, kaip pati sako, jos įtemptame gyvenime tai labai daug. „Norite pamatyti, kaip aš iš tikrųjų gyvenu, parodysiu, – sako ji. – Tik bijau, kad visas operos žvaigždės įvaizdis sugrius. Labai daug žvaigždžių mėgsta rodyti tą savo gražiąją pusę, o aš linkusi parodyti savo silpnybes, savo netobulumą ir tam reikia drąsos, nėra paprasta.“

A. Grigorian atveria duris į savo kambarį mamos namuose – jis užverstas lagaminais.

Gimusi dviejų operos žvaigždžių I. Milkevičiūtės ir Gehamo Grigoriano šeimoje Asmik sako, kad jai nebuvo lengva todėl, kad abu jos tėvai buvo ir savotiški jos mokytojai: „Tai labai didelis svoris ir, sakyčiau, kad žmonės, kurie renkasi tą pačią profesiją, kaip ir tėvai, turi daug drąsos ir ne tik todėl, kad visada bus lyginami“. Asmik mama I. Milkevičiūtė sako, kad ji mokydama dukrą dainavimo visuomet stengdavosi susitarti ir būti diplomatiška.

„Jei būčiau sakiusi, tu turi tik taip daryti, ji būtinai padarytų priešingai. O dabar jau aš galvoju, kad, pasirodydama su ja scenoje, ko nors nepridirbčiau“, – sako I. Milkevičiūtė, netrukus su dukra pasirodysianti vienoje scenoje. 

Dirbant taip, kaip aš, reiškia susitaikyti su nesaugumo jausmu, o žmonės, kuriems reikia saugumo, niekada negalėtų gyventi tokio gyvenimo. Talentingi žmonės dažnai neturi tų saugiklių dėl to jie šauna taip, kad visi stebisi – ką reikia padaryti, kad tai pavyktų.

A. Grigorian ploja pilnos salės, jos darbų tvarkaraštis užpildytas penkeriems metams į priekį, o režisierius po spektaklio iš dėkingumo prieš ją nesidrovi atsiklaupti ant kelių. Salomėjos vaidmeniu režisierius Romeo Castelluci operoje pasaulį pakerėjusi Asmik prieš du metus buvo paskelbta geriausia pasaulio operos soliste. Lietuvoje ji apdovanota  „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžiumi,  Nacionaline kultūros ir meno premija.

„Tie apdovanojimai man yra svarbūs dėl žmonių komandos, kuri dirba su manimi, tų žmonių, kurie yra nematomi, mokytojai, koučeriai, tėvai, vaikai, Lietuva. Aš manau, kad jie mane džiugina todėl, kad aš jais galiu nudžiuginti tuos žmones, kurie prisidėjo prie mano gerovės, – sako Asmik. – O šiaip joks apdovanojimas manęs nei padarė, nei padarys geresne dainininke, svarbiausia darbas ir mano meilė darbui. Apdovanojimai suteikia man laisvę rinktis. Kai manęs klausia, iš kur aš išmokau dirbti ir kodėl atrodo, kad niekuomet nepavargstu, aš tai siečiau ne su mokymusi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, o su tuo, kad anksti tapau mama.“

Dabar turėdama jau suaugusį sūnų ir netrukus į mokyklą pradėsiančią eiti dukrą,  Asmik sako, jog norėdama viską suspėti ji planuoja nuo ryto iki vakaro. „Bet nemėgstu žodžio „aukoti“, aš stengiuosi rasti balansą tarp šeimos ir darbo. Dirbant taip, kaip aš, reiškia susitaikyti su nesaugumo jausmu, o žmonės, kuriems reikia saugumo, niekada negalėtų gyventi tokio gyvenimo. Talentingi žmonės dažnai neturi tų saugiklių dėl to jie šauna taip, kad visi stebisi – ką reikia padaryti, kad tai pavyktų. Aš sakau: reikia nebijoti. Bet rizika yra visada didelė. Ir niekada nežinai kada gali ateiti ta diena, kai gali nutikti visko“, – sakė moteris.

Visas interviu su A. Grigorian – šį pirmadienio vakarą, 20 val., LNK gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“.

Mergina neslepia, kad praeityje susidūrė su nenumatytomis problemomis – panikos atakomis bei nerimu. Tačiau visa tai įveikusi, Iglė savo gyvenime atrado netgi daugiau spalvų.

„X faktoriaus“ nugalėtoja Iglė tapo prieš ketverius metus. Tačiau, kad po laimėjimo pasikeis visas gyvenimas, ji nesapnavo net slapčiausiuose sapnuose. Mergina atvirai papasakos apie beprotišku ritmu ėmusį suktis gyvenimą, gerbėjų dėmesį ir tai, kur investavo laimėjimą.

„Aš visada to norėjau. Maža būdama sėdėdavau mašinoje ir įsivaizduodavau, kad aš dainuoju, šoka dvi šokėjos.... Sakoma – svajok atsakingai, tad aš prisisvajojau. Tai, ko norėjau – turiu. Man tai yra nerealu“, – sakys Iglė, kuri jau tada žinojo ir tai, kad sunkumų bus, tačiau ji visus juos įveiks.

Tamsioji šlovės pusė

Atrodytų, kad šlovė ir gerbėjai – kiekvienos merginos, kūrėjos svajonė, tačiau tokia sėkmė turi ir kitą, tamsiąją savo pusę, apie kurią Iglė dainuoja naujausioje savo dainoje „Drugeliai“. Ši daina atspindi svarbius pokyčius, vykusius jos gyvenime. Ištikimiausi gerbėjai netruko suprasti, kad kūrinys atskleidžia kitokią Iglę.

Norėjau tiesiog būti laiminga, daugiau šypsotis ir padėti žmonėms, parodyti, kad vaistai ar gulėjimas lovoje nėra paskutinė stotelė.

Nebuvo lengva, šiandien sako atlikėja. Užkritusios atsakomybės ji bandydavo vengti, darbai kaupėsi, o galiausiai atėjo momentas, kai ji nė nenorėdavo pakilti iš lovos. Būtent tuomet ji susidūrė ir su iki tol nepatirtomis panikos atakomis, kurių metu manydavo, kad mirs.

„Aš pasirinkau nebūti auka šiame žaidime. Norėjau tiesiog būti laiminga, daugiau šypsotis ir padėti žmonėms, parodyti, kad vaistai ar gulėjimas lovoje nėra paskutinė stotelė. Iš to galima išlipti, tačiau reikia būti pasiruošus ilgam ir sunkiam darbui. O vaisiai būna saldūs“, – teigs Iglė, kuri jau metus gyvena be panikos atakų ir perdėto nerimo.

Gyvena ji ir be žalingų įpročių bei atsisakiusi mėsos – šie sprendimai taip pat prisidėjo prie geresnės atlikėjos savijautos. Kaip į šiuos pokyčius reagavo jos tėvai, Iglė papasakos laidos žiūrovams.

Muzika ar... tatuiruotės?

Besikeičiantis gyvenimas ir užklupusi pandemija atvėrė daugiau kelių – atlikėja suprato, kad nori save realizuoti ir kitose srityse. Taip meniškos sielos mergina ėmė mokytis kurti tatuiruotes. 

Iglės darbai puošia ir jos mylimojo – Tado Juodsnukio – kūną, tad akivaizdu, kad palaikymo jai netrūksta. Ji paatviraus apie savo santykius ir meilę, o akimirkas iš judviejų gyvenimo išvys ir žiūrovai. Pastarieji taip pat sužinos, kas visgi merginai arčiau širdies – muzika ar tatuiruotės.

„Pasaulis pagal moteris“ – sekmadieniais 10 val. per TV3

Galvojo, kad mirs

Amžiaus limito patirti panikos priepuolį nėra – dažnai pirmieji ištinka dar paauglystėje, o pasikartoja apie 30-uosius gyvenimo metus.

"Mane buvo apėmusi nepaaiškinama baimė, negalėjau kontroliuoti kūno ir minčių, maniau, kad mirsiu", – taip patirtą būseną apibūdina panikos priepuolius išgyvenę žmonės. Jie paprastai kyla staiga, o intensyvumo viršūnę pasiekia per pirmąsias 10 minučių. Šių priepuolių metu gali būti jaučiamas krūtinės skausmas, didesnis prakaitavimas, greitesnis pulsas, oro trūkumas, silpnumas, pykinimas. Baimę sukelia ir kontrolės praradimas – negalėjimas pajudėti, kontroliuoti kūno ir minčių, nusiraminti. Priepuoliai trunka vidutiniškai nuo 15 iki 20 minučių, bet jų negydant gali išsivystyti panikos sutrikimas, o pačių priepuolių trukmė – ilgėti.

"Panikos priepuolis gali būti vienkartinis įvykis, bet dažniausiai žmones vargina nuolat besikartojantys priepuoliai, kurių bijodami jie patiria didžiulę įtampą. Tai ir vadinama panikos sutrikimu", – sako gydytoja psichiatrė Aušra Stankūnienė.

Panikos sutrikimas diagnozuojamas, jei per keturias savaites įvyksta ne mažiau nei keturi panikos priepuoliai, kurių metu pasireiškia bent keturi būdingi simptomai arba po vieno dviejų panikos priepuolių žmogus nuolat jaučia didelę baimę, kad tai gali pasikartoti, todėl pradeda vengti lankytis ten, kur jau kartą pajuto kažką panašaus.

Priežastys slypi pasąmonėje

 

15–20 min. Tiek vidutiniškai trunka panikos priepuolis, tačiau negydant gali išsivystyti panikos sutrikimas, o priepuolių trukmė – ilgėti.

Pasak A.Stankūnienės, dauguma panikos priepuolių priežasčių yra psichologinės. Dažniausiai tai per žmogaus gyvenimą susikaupusios tam tikros emocijos, patirtys, išgyvenimai, kurie daug metų buvo slopinami ir išsiveržia panikos atakų metu.

Didelę įtaką daro ir netektys, skyrybos, darbo ar gyvenamosios vietos pakeitimas. Panikos priepuolius dėl jausmų ir emocijų slopinimo, kaltės jausmo gali sukelti ir sutuoktinio išdavystė ar meilė kitam žmogui. Manoma, kad daugiau nei 40 proc. panikos priepuolių paskatina santykiai šeimoje.

"Vienai pacientei panikos priepuoliai prasidėjo mirus vyrui. Santykiai buvo labai sudėtingi, nes sutuoktinis jos niekur neišleisdavo, buvo labai pavydus. Septynerius metus iki mirties moteris jį slaugė, nes dėl insulto jis negalėjo judėti. Pacientė vis pagalvodavo, kad, jam mirus, galės pagaliau kur nors išeiti, bet dėl tokių minčių jautė kaltę. O po vyro mirties jai prasidėjo tipiniai panikos priepuoliai, kurių metu jausdavo skausmą širdies plote, stiprią mirties baimę", – prisiminė psichiatrė.

Slopina simptomus, ne priežastis

Pasak A.Stankūnienės, tik apie 20–30 proc. žmonių panikos priepuoliai nelinkę kartotis. Kur kas dažniau jie pasikartoja ir vėl užklumpa netikėtai. Dažnai dėl skausmo krūtinėje, galvos svaigimo, miokardo infarkto baimės žmonės pagalbos pirmiausia ieško šeimos gydytojo, kardiologo, neurologo kabinete.

"Viena mergina skundėsi širdies skausmu. Gydytojai ieškojo jo priežasties, tad tyrė pacientę echoskopu. Staiga ji pašoko ir pripuolusi prie lango pradėjo giliai kvėpuoti. Atlikus tyrimus nebuvo nustatyta jokios ligos. Širdies skausmas buvo vienas panikos atakos simptomų", – prisimena A.Stankūnienė.

Jei gydytojai neranda jokios ligos ir psichiatras pacientui nustato panikos sutrikimą, rekomenduojamas kompleksinis gydymas – medikamentinis ir psichoterapinis. Jis reikalingas tam, kad būtų slopinami ne tik panikos atakos simptomai, bet ir atskleidžiamos pasąmoninės priežastys, kodėl tos atakos kyla ir kaip jų išvengti. Psichoterapija sumažina priepuolių tikimybę, padeda susitvarkyti su baime vėl tai patirti, o priepuoliui ištikus gebėti nusiraminti ir suprasti, kad visa tai netrukus praeis.

Manoma, kad daugiau nei 40 proc. panikos priepuolių paskatina santykiai šeimoje.

Medikai primena: pradėjus gydymą labai svarbu, pasijutus geriau, nenutraukti vartoti vaistų, nes labai padidėja panikos priepuolių pasikartojimo tikimybė. Juos išprovokuoti gali piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis, įtemptas darbas, poilsio trūkumas, prasti santykiai šeimoje.

Kaip padėti sau, artimajam?

Nors panikos priepuoliai užklumpa staiga, svarbu suprasti, kad jie neatsirado per vieną dieną. Jų priežastys formuojasi ilgai, todėl ir gydymas gali užtrukti. Be to, labai svarbu, kaip padėsite sau.

Norint užkirsti kelią panikos priepuoliams svarbu pakeisti gyvenimo įpročius ir užsiimti atpalaiduojančia veikla – pasportuoti, pasivaikščioti, paskaityti knygą. "Pirmoji pagalba sau yra gyvenimo būdo keitimas, įtampos priežasčių ieškojimas. Tik keisdamiesi galėsime sumažinti panikos priepuolio tikimybę", – sako A.Stankūnienė.

Negydant liga stiprėja, žmogų gali kamuoti ir depresijos simptomai – prasta nuotaika, nenoras bendrauti. Nerimas tampa nuolatinis, tad padidėja ir minčių apie savižudybę tikimybė, todėl būtina nenumoti ranka į baimę ir nelaukti, kol vėl pasikartos panikos ataka. Jei artimas žmogus vengia kreiptis į specialistus, paskatinkite jį tai padaryti, parodykite, kad jį palaikote.

Panikos sutrikimas nėra liga, kurios reikėtų gėdytis. "Kiekvieno mūsų gyvenime yra daug streso ir įtampos, pergalių ir pralaimėjimų, šviesių ir apniukusių dienų. Svarbu ieškoti pagalbos, nenuleisti rankų ir kartu su specialistais mokytis nugalėti baimę, o su ja susidūrus – gebėti nusiraminti", – sako medikai.

Kai kurie depresijos požymiai gali būti daug subtilesni ir ne visada susiję su emocijomis. Šią ligą įveikusi žinoma atlikėja Ieva Zasimauskaitė atvirai prisipažįsta, ką jai teko išgyventi ir kokius signalus jai siuntė kūnas, bandydamas perspėti apie tai, jog jam reikia pagalbos.

Nesuprato savo emocijų

Beveik prieš metus garsi dainininkė I. Zasimauskaitė viešai prabilo apie susidūrimą su depresija. Atsigręždama atgal ir prisimindama pirmuosius ligos siųstus simptomus Ieva sako, kad negalima ignoruoti užsitęsusio liūdesio ir laukti, kol jis peraugs į depresiją.

„Paprastai liūdesys trunka dieną ar dvi, tačiau galiausiai praeina. Mano liūdesys buvo kitoks, jis lydėjo nuo ryto iki vakaro ir nepraėjo. Kai pasakydavau aplinkiniams, jog man liūdna, sulaukdavau atsakymo, kad visiems būna liūdna, suprask, nesu išskirtinė ir geriau pabandyčiau į gyvenimą žvelgti pozityviai. Tokie žodžiai kaip „pagalvok apie Afrikoje sergančius vaikus“, visai nepadeda. Sunkiausia tai, kad aplinkiniai tavęs nesupranta, jei patys neserga tokia liga. Daug kas nesupranta, bijo ar tiesiog nežino, kaip padėti, – apgailestauja I. Zasimauskaitė. – Visi aplinkui atrodo laimingi, todėl pradedi galvoti, kad tik tau vienam taip yra. Bandai kam nors pasakyti, kaip jautiesi, bet kai matai, kad tavęs nesupranta, pradedi savo emocijas slėpti. Pasidaro gėda, nes ir pati nesupranti, kas tau nutiko. Dažniausiai savo silpnumą slepiame juokeliais ar neigiamais komentarais, liūdesį – šypsena. Tai turbūt kažkoks savisaugos instinktas, saugotis nuo aplinkos, kad daugiau niekas neliestų, neklausinėtų ta tema“.

Kūnas siuntė agresyvius signalus

Ilgainiui Ievos liūdesys ir nerimas peraugo į sunkią ligą, apie kurią neįtarė net ir tada, kai kūnas pradėjo siųsti kur kas agresyvesnius signalus. Atlikėją ištikdavo panikos priepuoliai. Pasak jos, tai vienas baisiausių dalykų, ką yra tekę išgyventi. Negali kontroliuoti savo pojūčių, panikos priepuolis užklupdavo netikėčiausiose vietose. „Tuo metu atrodo, kad miršti, nors jei nuvažiuotum pas gydytoją ar išsikviestum greitąją, tau nieko nediagnozuotų. Man panikos priepuoliai kartodavosi, tuomet būdavo labai labai baisu. Ir baisiausia buvo, kad niekam apie tai nenorėjai papasakoti, nes tavęs vis tiek niekas nesupranta“, – prisimena I. Zasimauskaitė, kurios vyras pirmasis garsiai pasakė, kad tokia jaunos moters būsena ir savijauta nėra normali ir taip tęstis nebegali.

Tuo metu atrodo, kad miršti, nors jei nuvažiuotum pas gydytoją ar išsikviestum greitąją, tau nieko nediagnozuotų. Man panikos priepuoliai kartodavosi, tuomet būdavo labai labai baisu.

Ieva prisimena, kad jos vyras Marius paskatino kreiptis į specialistus. Tik tuomet dainininkė sužinojo, kad serga depresija. Tačiau Ieva prisipažįsta, kad specialisto pagalba nėra tai, kas gali visiškai išgydyti – tai nepanaikina priežasties, tik eliminuoja pasekmes. Depresiją Ievai pavyko įveikti be vaistų pakeitus savo gyvenimą, kuriame svarbią vietą užima režimas, malda, meditacija, sveika mityba. „Marius pirmasis metė rūkyti, atsisakė svaigalų, mėsos. Nors mačiau, kad jis akyse keičiasi, darosi kitoks gerąja prasme, atranda ramybę, man tokie kardinalūs pasikeitimai atrodė baugokai. Tačiau kai buvau Barselonoje, mane ištiko panikos priepuolis. Gulėjau lovoje, buvo baisu, maniau, kad mirsiu, todėl kreipiausi į Dievą: „Jei pagysiu, pažadu tau, kad kažką keisiu savo gyvenime. Pradžioje mesiu rūkyti“. Ir nuo tos pirminės maldos prasidėjo mano gyvenimo pokyčiai. Pradėjau sekti seminarus apie gyvenimą, laimę, sveiką gyvenseną, atsisakiau alkoholio, tapau vegetare, susitvarkiau dienos režimą, pradėjau kartoti mantrą, ir depresija pasitraukė“, – prisimena nelengvą kovą su klastinga liga laimėjusi I. Zasimauskaitė.

Klastingą ligą išduoda ne tik liūdesys

Psichologas dr. Marius Daugelavičius atskleidžia gana liūdną statistiką: apie 20–25 proc. gyventojų visame pasaulyje nors kartą gyvenime yra susidūrę su depresijos epizodais. Tokie faktoriai kaip amžius ar socialinė padėtis turi mažai įtakos. Depresija gali susirgti bet kokio amžiaus, lyties ir išsilavinimo asmuo. Psichologas atkreipia dėmesį, kad depresijos susirgimus daugiau nulemia žmogaus charakteris. „Šia liga dažniausiai serga uždari, nesipasakojantys, save spaudžiantys ir kaltinantys žmonės, linkę užsikrauti įvairias atsakomybes, darbus ir reikalus“, – į depresiją linkusio žmogaus charakterio portretą piešia dr. M. Daugelavičius.

Tačiau liūdesio nereikėtų priskirti prie pagrindinių depresijos simptomų, nes tai gali būti ir normali žmogiška emocija. Anot psichologo, jei žmogus liūdi, tai nėra didelė problema. Problema, kai jis visus savo jausmus slopina.„Depresija yra užspaustų emocijų liga. Žmogus gali užslopinti pyktį, nori visada atrodyti geras, ant nieko nepykstantis. Nors taip nėra, tik žmogus neleidžia sau išreikšti to neigiamo jausmo. Taip pat ir su liūdesiu. Jei žmogus leidžia sau paverkti, pasiskųsti, pasidalinti skausmu, labai tikėtina, kad jam depresija nepasireikš. Bet jei liūdi vienas, pasislėpęs, nes viešumoje reikia atrodyti aktyviam ir pozityviam, tokiais atvejais iškyla vidinis konfliktas, vedantis prie depresijos. Žmogus visą negatyvą pasilieka viduje ir pradeda naikinti save iš vidaus“, – sako psichologas dr. M. Daugelavičius.

Depresija yra užspaustų emocijų liga. Žmogus gali užslopinti pyktį, nori visada atrodyti geras, ant nieko nepykstantis.

Pasak psichologo, vieni ryškiausių depresijos požymių yra didelis nuovargis, dingęs susidomėjimas savo pomėgiais bei veikla ir negatyvus mąstymas. Depresija sergantys žmonės dažnai patiria miego sutrikimus, aplanko mintys apie savižudybę. Dr. M. Daugelavičius taip pat atkreipia dėmesį, jog depresija aplanko ne tik rudenį arba pavasarį. Anot jo, šiai ligai metų laikai neturi esminės įtakos. Keičiantis sezonams depresija gali paūmėti, bet gali pasireikšti bet kuriuo metu.

Fiziologiniai susirgimai

Su depresija koja kojon neretai žengia ne tik nepaaiškinamas nuovargis, apatija, miego sutrikimai. Specialistai sako, kad kai kurie depresijos požymiai gali būti daug subtilesni ir ne visada tiesiogiai susiję su emocijomis. Ligai priskiriami ir mažiau akivaizdūs depresijos simptomai, sukeliantys net fizinį skausmą ir fiziologinius organizmo pokyčius.

Pasak dr. M. Daugelavičiaus, depresija sergantys asmenys neretai skundžiasi įvairiais nenustatytos kilmės fiziniais skausmais bei negalavimais ir kreipiasi į specialistus ieškodami juos kamuojančių ligų priežasčių. Depresija neretai pasireiškia nugaros ar krūtinės, sąnarių ar raumenų, galvos skausmais, virškinimo sutrikimais. Dėl psichologinio susirgimo pasikeičia širdies plakimas, padidėja širdies susitraukimų dažnis, pakyla kraujospūdis.

Depresiją gali išprovokuoti ir su emocijomis tiesiogiai nesusijusi skydliaukė. Pasitaiko atvejų, kai depresija painiojama su skydliaukės liga, nes kai kurių psichikos ligų ir skydliaukės požymiai yra labai panašūs. Dėl hormonų sutrikimo gali varginti net 60 depresijos simptomų – silpnumas, vangumas, mieguistumas, nervingumas, nuovargis ir kt.

Ilgalaikis stresas

Mokslininkai perspėja, kad apie klastingą ligą gali signalizuoti ir liguistai didelė trauka naršyti internete. Šiuolaikinės technologijos itin aktyviai veikia žmonių emocinę būseną. Nuolatinis išmaniųjų įrenginių tikrinimas yra pirmas ženklas apie asmenį kamuojantį didelį stresą.

Žmogus, priklausomas nuo kompiuterinio ar mobilaus įrenginio, neretai išgyvena nerimą ir patiria ilgalaikį stresą. Seulo universiteto profesoriaus Hyung Suk Seo atlikti tyrimai įrodo, jog išmaniųjų įrenginių priklausomybė glaudžiai susijusi su neurocheminiu disbalansu smegenyse, depresija, nerimu, nemiga ir impulsyvumu.

Pasak specialistų, tam tikrais gyvenimo etapais stresas gali būti gyvenimo dalis. Tačiau juntamas ilgalaikis stresas ir jo sukeltas nerimas yra labai pavojingas ir žalingas žmogaus sveikatai. Jo pasekmė – bloga nuotaika, apatija, beviltiškumo jausmas, liūdesys, ilgainiui peraugantys į depresiją.

Judėjimas ir mityba

Specialistai atkreipia dėmesį, kad pirmose depresijos stadijose ligą galima įveikti ir savo pastangomis. Psichologai pabrėžia, kad itin didelę sąsają su psichiniais susirgimais turi gyvenimo būdas. Todėl kovoti su depresija gali padėti sportas, bendravimas su aplinkiniais, meditacija ir netgi tam tikri augaliniai ekstraktai ar vitaminų derinys.

Serotoninas, geros nuotaikos hormonas, gaminasi, kai žmogus aktyviai juda, užsiima širdžiai miela veikla. Psichologas atkreipia dėmesį, kad trys didieji „banginiai“, ant kurių laikosi serotoninas, yra saulė, fizinis judėjimas ir mėgstama veikla.

Jei žmogus nori sau padėti įveikti depresiją, reikia išsipasakoti, nebijoti pasiskųsti, padejuoti, jei nepavyksta kalbėtis – rašyti dienoraštį, kabintis į savo mėgstamą veiklą, stengtis gyvenime turėti kuo daugiau aktyvios fizinės veiklos, nesusijusios su išmaniosiomis technologijomis.

Taip pat rekomenduojama atkreipti dėmesį į mitybą, vartoti daug folio rūgšties turinčių maisto produktų – špinatų, šparagų, avokadų, brokolių, kiaušinių. Vartoti vitaminus ir papildus nervų sistemai, į kurių sudėtį įeina B grupės vitaminai, vitaminas C, folio rūgštis ir magnis. Taip pat į kurių sudėtį įeina sinergiškai veikiantys augaliniai ekstraktai, kaip šafranas, dažinė ciberžolė (kurkuminas) ir baikalinės kalpokės ekstraktai, padedantys palaikyti normalią psichologinę funkciją. Amerikoje prieš keletą metų buvo paskelbti tyrimo rezultatai, įrodantys, kad folio rūgštį vartojantiems pacientams depresijos požymiai pranyksta greičiau ir efektyviau. Šiuolaikiniai mokslininkai atliko nemažai tyrimų su antidepresinių savybių turinčiu šafranu bei jo poveikiu mūsų organizmui. Brangiausias pasaulio prieskonis rekomenduojamas ne tik maisto gamyboje. Tinkamai vartojamas šafranas gerina bendrą organizmo savijautą ir gali padėti įveikti lengvas depresijos formas.

"Psichikos problemos gali pasireikšti bet kokio amžiaus žmonėms – ir darželinukams, ir moksleiviams, ir studentams. Gali ištikti darbe. Tačiau jų nepažįstame, kol nesusiduriame asmeniškai. Įvairių psichikos sutrikimų visuomet buvo ir yra", – sako psichiatrė Jūratė Lažinskienė, su kuria analizuojame šią problemą.

– Psichologas jau tapo įprastu patarėju, tačiau pas psichiatrą retas ateina savo noru. Kada žmogui jau reikėtų psichiatro pagalbos?

– Į psichiatrą kreipiamasi, kai atsiranda psichikos sutrikimų: nerimas, depresija ir kai jų simptomai pradeda trukdyti kasdieninei veiklai. Kaip ir dėl bet kurios kitos ligos. Jeigu, pavyzdžiui, žmogaus kraujospūdis aukštas, jis pas gydytoją neskuba, bet kai dėl to pradeda blogai jaustis, nebegali dirbti, ilsėtis, tada eina į polikliniką. Taip yra ir su nerimu, depresija bei kitais sutrikimais. Žmogus gali kovoti su liga, bandyti dirbti, tikėdamasis, kad kažkaip pavyks susikaupti. Kai susitvarkyti nepavyksta arba kančia tampa per sunki, tada reikia kreiptis pagalbos.

– Kas gali išprovokuoti psichikos sutrikimus?

– Ligos kyla dėl įvairių priežasčių. Sunkios ligos – šizofrenija, bipolinis sutrikimas turi genetinį pagrindą, bet jas dažnai išprovokuoja išoriniai įvykiai. Šizofrenija iš viso yra jaunų žmonių liga, ja serga dažniausiai 16–35 metų amžiaus žmonės. Dažniausiai pirmą kartą suserga jaunuoliai ir tai būna labai netikėta. Kai tai atsitinka paauglystėje, būna sunku atskirti, ar tai tiesiog yra paaugliškas maištas, ar tai gerokai daugiau.

Kai kurie vaistai gali sustiprinti nerimą, sukelti liūdesį, verksmingumą. Tačiau tai nieko blogo, nes jie išlaisvina emocijas.

Lengvesni nerimo ar nuotaikos sutrikimai dažniau susiję su tarpasmeniniais santykiais, su požiūriu į save ir kitus žmones bei aplinkinį pasaulį. Tam tikros nuostatos susiformuoja anksti kūdikystėje: priklauso nuo santykių su mama, tėčiu ar globėju. Jau kūdikystėje susiformuoja saugumas arba nesaugumas. Tas, kuris jaučiasi nesaugiai, galbūt yra labiau pažeidžiamas gyvenime.

Santykis taip pat ir gydo. Pagrindiniai saugaus santykio aspektai yra pastovumas, reguliarumas, nuspėjamumas ir empatija. Empatiją dar galima suprasti kaip pagarbą ir pastangas suprasti kitą žmogų kaip atskirą, kitokį negu aš arba kaip gebėjimą atsistoti į kito vietą ir pagalvoti, kaip jis ar ji jaučiasi.

Kiek žmonės patys sugeba susikurti saugumo, ritmingumo, aiškumo gyvenime, tiek ir turės. Tie, kurie ieško saugumo, iš tų chaotiškų situacijų išeis. Manau, kad dabar yra labai daug  klaidingo laisvės interpretavimo. Galvojama, kad laisvė yra chaosas, galimybė daryti, ką nori: linksmintis per naktį, miegoti per dieną, rūkyti žolę ir panašiai. O paskui vartoti stimuliatorius, kad galėtum laiku įveikti beprotiškus darbo krūvius. Kai gyvenime nėra tvarkos, vyrauja chaosas, kurio pažeidžiamų žmonių psichika neatlaiko. Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems yra būtinas  pastovumas, reguliarumas, nuspėjamumas.

– Tai nuo to ir reikia pradėti?

– Taip. Manau, kad yra svarbu laikytis tam tikros gyvenimo tvarkos. Dabar daug kalbama apie sveiką gyvenimo būdą, tačiau dažniausiai minima mityba ir sportas. Psichologinė higiena taip pat yra labai svarbi. Manau, kad žmonės turėtų būti dėmesingesni savo ir kitų psichologiniams poreikiams, tokiems, kaip ryšio palaikymas, nuoširdus dėmesys, pagarba bei savigarba, kūrybiniai bei estetiniai poreikiai.

Jūratė Lažinskienė/Vilmanto Raupelio nuotr.

Šiuolaikinis pasaulis labai orientuotas į sėkmę ir materialinius dalykus. Komercija labai skatina nuolatinį lenktyniavimą, siekiant pirmavimo. Tokiame pasaulyje labai mažai vietos individualumui ir saviraiškai. Žmonės tampa labai priklausomi nuo aplinkinių vertinimo. Toks požiūris sukelia nuolatinę įtampą ir nerimą.

Kai vidiniai ištekliai išsenka, gali prasidėti nerimo sutrikimai. Vieni iš tokių yra panikos priepuoliai. Prasidėjus sutrikimams reikėtų kreiptis į psichiatrą ar psichoterapeutą. Kartais tokiems sutrikimams gydyti užtenka psichologinės pagalbos, tai yra psichoterapijos. Kitais atvejais, kai simptomai labai vargina ir trukdo gyventi, greičiau galima padėti su vaistais. Tačiau vaistai tik palengvina simptomus, nepašalindami jų priežasties. Todėl net ir praėjus simptomams psichoterapija yra naudinga.

– Kaip pasireiškia panikos priepuoliai?

– Panikos priepuolis yra visai kito lygio nerimo sutrikimas, nieko bendro neturintis su žodžiu psichas. Panikos priepuolis ištinka staiga, netikėtai, esant bet kokiai situacijai. Gali ištikti bet kokio amžiaus vyrus ir moteris, bet kokio intelekto ir išsilavinimo žmones.

Šie priepuoliai nepavojingi, žmonės tikrai nenumiršta ir neišprotėja. Jie nenukrenta, neapalpsta. Greta esantieji priepuolio net nepastebėtų, jei pats jo ištiktasis apie tai nepapasakotų.

Tai staiga be jokios priežasties užplūdęs labai sunkiai iškenčiamas nerimas. Žmogus jaučiasi taip, lyg tuoj pat mirs arba išprotės, praras kontrolę ar nežinia, kas tuoj atsitiks. Dažniausiai priepuolis trunka nuo kelių iki keliolikos minučių, ilgiausiai iki pusvalandžio. Praeina savaime ir be jokių padarinių.

Šie priepuoliai nepavojingi, žmonės tikrai nenumiršta ir neišprotėja. Jie nenukrenta, neapalpsta. Greta esantieji priepuolio net nepastebėtų, jei pats jo ištiktasis apie tai nepapasakotų. Tai labai nemaloni ir gąsdinanti patirtis, ypač kai ištinka pirmą kartą.

Ligoniui tenka nueiti ilgą kelią, kol išsiaiškina tikrąją diagnozę. Neretai kviečiamasi greitoji medicinos pagalba, kurios medikai nuveža į ligoninės priėmimo skyrių. Liūdniausia, kai ten patikina, kad žmogus sveikas ir jį išleidžia namo. Po kelių dienų ar savaitės vėl ištinka panikos priepuolis.

– Ar šiuolaikiniai vaistai yra saugūs vartoti?

– Bet kokius vaistus yra saugu vartoti tik prižiūrint gydytojui. Visi vaistai gali turėti nepageidautinų šalutinių reiškinių, tačiau vartojame juos dėl gydančio poveikio. Labai svarbus bendradarbiavimas su gydytoju. Nerimą mažinantys vaistai ar antidepresantai kiekvieną žmogų gali veikti skirtingai, todėl bendradarbiaujant atrandamas tam žmogui reikalingas vaistas ir tinkamos jo dozės.

Yra daug nepagrįstų mitų ir legendų apie antidepresantus ar kitus psichiką veikiančius vaistus. Reikėtų su gydytoju aptarti visas savo baimes ir abejones, individualiai vertinti vaistų naudą ir rizikas.

Kai kurie vaistai gali sustiprinti nerimą, sukelti liūdesį, verksmingumą. Tačiau tai nieko blogo, nes jie išlaisvina emocijas. Nerimas, ypač panika, yra gynybinė reakcija nukreipti dėmesį nuo kažko, ko nenori matyti. Kaip, pavyzdžiui, lupant svogūną nuėmus vieną sluoksnį pamatai kitą. Vaistai leidžia pamatyti, kas slepiasi po ta gynybine siena – laimingo žmogaus kauke, su kuria dabar vaikšto visi jauni ir sėkmės lydimi žmonės. Ir kai kaukę nuimi, visko randi.

– Vadinasi, pradėjus vartoti vaistus galima tapti dar nelaimingesniam?

– Lygiai taip pat pradėjus taikyti psichoterapiją žmogus iš pradžių pasijunta nelaimingas. Panikos priepuoliai yra signalas, kad kažkas blogai, bet nenorima to matyti ir žinoti. Kurį laiką žmogui tai pavyksta, bet viskas kaupiasi, kol galiausiai pramuša saugikliai. Net ir tada neretai galvojama, kad kažkas blogai su širdimi, su plaučiais, gal insultas. Psichoterapija padeda atskleisti tai, ko žmogus nenori matyti.

– Tačiau psichoterapijai reikia skirti ne vienus metus?

– Tai yra dar viena baimių: jei psichoterapija truks ilgai, tai taps gyvenimo būdu. Kaip ir baimė dėl vaistų. Tačiau liga prasideda nuo santykio. Žmogus gana anksti vaikystėje išmoksta tam tikrų santykių modelių. Pavyzdžiui, sužino, kad turi būti geras, rūpintis kitais, nebūti egoistu. Ir jis eina per gyvenimą, užslopindamas savo norus, neigdamas juos. Tai kaupiasi ir prasiveržia liga.

Kai vaikystėje neleidžiama priešintis, pavyzdžiui, privaloma suvalgyti dešrą su lašiniais, nors tai vaikui yra šlykštu, taikoma prievarta, vaikas išmoksta nieko nejausti. Kai mokiniui sakoma, kad pažymys yra svarbiausia, nevalia mėgti menų, nes dabar madinga studijuoti finansus ar programavimą, kad žmogus, norėdamas sulaukti sėkmės, turi dirbti po dvylika valandų ir nepavargti, jis taip ir daro. Be to, dar turi nueiti į vakarėlį, nes negali jaustis pavargęs, negali atsisakyti – kitaip bus apšauktas nuobodžiu. Tokio savo poreikių ignoravimo padariniai – nerimas ir depresija. Kai tai ištinka, būtina išmokti pakeisti įpročius. O juos bei nuostatas keisti ne taip lengva ir tai užtrunka.

– Turbūt nėra žmogus, kuris gyvenime nebūtų patyręs tokio spaudimo, tačiau ne visi susergame?

– Vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu daug kas išgyvena krizes. Vieni per jas sustiprėja ir bręsta, kitiems sunkiau sekasi jas išspręsti. Manau, tai priklauso nuo to, kiek esame dėmesingi sau, kiek mokame bendrauti su kitu žmogumi.

– Tai jeigu vaikai labai priešinasi tėvų spaudimui, jiems bus lengviau gyvenime?

– Iš dalies taip. Priešintis ir kovoti yra daug sveikesnis elgesys, nors tėvams dėl to labai sunku. Norėtųsi paklusnių vaikų, tačiau tie paklusnūs pirmūnai neretai gyvenime turi nerimo ir depresijos problemų.