Kolekcijoje „The concrete city | Kaunas“ atrasti galima net septynių objektų detales, o patys papuošalai sukurti iš betono. Pasak organizatorių, būtent tarpukario architektūros palikimas yra vienas iš kertinių miesto identiteto elementų.

Kolekcija sukurta laimėjus „Kauno startuoliai 2017“ projektą, ji pelnė ir Lietuvos dizaino diplomą „Geras dizainas 2018“. Betoniniuose papuošaluose nusėdo Centriniai pašto rūmai, Karininkų ramovė, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kristaus Prisikėlimo bazilika, Pelėdų kalnas, Lietuvos teisingumo ir seimo rūmai (dab. Kauno valstybinė filharmonija), Aleksandros Iljinienės namas.

Mūsų tikslas buvo sujungti juvelyriką, architektūrą, istoriją. Kauno tarpukaris turi tikrai daug išskirtinių pastatų.

„Mūsų tikslas buvo sujungti juvelyriką, architektūrą, istoriją. Kauno tarpukaris turi tikrai daug išskirtinių pastatų. Eskizavome, keliavome, fotografavome. Domėjomės istorija, ieškojome, kuo svarbūs tie pastatai miestui, gyventojams, mums pačioms, kaip kūrėjoms. Žiūrėjome, ką jame įžvelgtų žmonės, kurie nešiotų papuošalus. Svarbu buvo atrasti detales, kurios neštų istoriją. Nenorėjome tik gražaus papuošalo. Mes į šią kolekciją žiūrime kaip į meninį-edukacinį projektą“, – pasakojo architektė L. Ažukaitė-Lileikė.

Detalės į papuošalus perkeltos pačios įvairiausios. Išskirtiniai Prisikėlimo bazilikos langų kvadratėliai, Centrinio pašto langus puošiantys tautinės juostos motyvai, Pelėdų kalno tvoras puošiantys pelėdžiukai, M. K. Čiurlionio rizalitas ir kiti. Visus kūrinius lydi juose vaizduojamų pastatų nuotraukos, informacija apie jų išskirtinumą, autorius, statybos metus.

Pasak pagrindinės idėjos autorės G. Liudvinavičiūtės, projektas „Celsius 273“ ir šie papuošalai sulaukė Kauno miesto istoriją pažįstančios ir vertinančios publikos dėmesio.

„Atidarymo metu buvome maloniai nustebintos, kai susirinko įvairaus amžiaus žmonės ir aptarinėjo mūsų kūrinius. Susirinkę dalijosi atsiminimais apie pastatus, rinkosi sau artimesnius objektus. Kiekvienas atėjęs iš kiekvieno kūrinio sau pasiimdavo vis kitokią emociją. Ji priklausė nuo žmogaus patirties, žinių ir ryšio su konkrečiu pastatu. Kas ėjo į pirmąjį pasimatymą prie kurio pastato, kas tuokėsi Bazilikoje, kas tiesiog pro šalį nuolat praeidavo su mama. Kiekvienas mūsų šiems pastatams ir juvelyrikos dirbiniams sukuriame savo prasmę“, – tikino menininkė.

Tiesa, norint perkelti kūrinius į netradicinę betono formą teko nemažai padirbėti ir pačioms kūrėjoms atrandant technologiją bei tinkamą mišinį.

„Buvo sudėtinga, nežinojau kaip padaryti, kad papuošalai iš betono būtų kokybiški. Buvo ilgas bandymų metas, beveik metus laiko ieškojau technologijos, kaip juos pagaminti. Pradžioje būdavo, kad traukiant iš formos jie tiesiog subyrėdavo, neišdžiūdavo ar pažaliuodavo. Buvo visokių klaidų, kol skaitant įvairius straipsnius, ieškant žmonių, kurie patartų, pavyko surasti tinkamą technologiją. Dabar galime ieškoti įvairiausių formų ir įgyvendinti savo norus“, – pasakojo G. Liudvinavičiūtė.

Merginos neslepia, kad jau yra numačiusios tęsti idėją ir ateityje laukia naujų architektūros, miesto gyvenimo ir betono juvelyrikos projektų.