Anot viceministro, kokioje žiedinės savivaldybės dalyje parama galios, bus nustatoma pagal Registrų centro (RC) būsto verčių žemėlapių duomenis.

„Pavyzdžiui, Kauno ar Klaipėdos rajonų savivaldybių teritorijos, esančios arti (miesto savivaldybės – BNS), kur dabar vystosi nekilnojamojo turto rinka ir kur dabar nukeliauja didžioji dalis paramos, negalėtų pretenduoti, bet toliau esančios galėtų“, – trečiadienį LRT radijui sakė M. Šiurkus.

„Atsirastų sąlygos, kad būtų galima finansuoti tą įsigijimą. Jis būtų vertinamas pagal RC duomenis, kuomet kasmet RC nustatoma (nekilnojamojo turto – BNS) vertė nėra didesnė nei vidutinis būsto toje savivaldybės vertės dydis“, – trečiadienį LRT radijui sakė M. Šiurkus.

Viceministro teigimu, RC duomenys rodo, kad artimiausiose didmiesčiams žiedinių savivaldybių seniūnijose vyksta daugiausia būsto sandorių, tuo metu nutolusios seniūnijos tuštėja.

Seimo socialdemokrato Gintauto Palucko teigimu, SADM pasiūlymas panaikintų galimybę paramą gauti daliai arčiau miestų norinčių įsikurti šeimų.

„Tai yra dar labiau komplikuota paramos skirstymo tvarka. Bus nubrėžtos kažkokios virtualios linijos, vieną kilometrą ten, kitą kilometrą ten, vieni gali galės, kiti negalės. Bus eliminuota tikrai didelė dalis šeimų, norinčių įsikurti kur yra infrastruktūra, darbo vietos ir kiti dalykai“, – LRT radijui kalbėjo parlamentaras.

Kauno rajono vicemerė Raminta Popovienė pabrėžė, jog ir savivaldybėse aplink didžiuosius miestus yra socialinė atskirtis.

Siūlome pakeitimus, kurie prisidėtų prie to, kad parama pasiektų tuos gyventojus, kuriems ir buvo numatyta įstatyme.

„Žiedinės savivaldybės yra labai netolygios, turi antrąjį žiedą, kuris labai nutolęs nuo didžiųjų miestų. Tai yra seniūnijos nutolusios netgi apie 50 kilometrų, kur tos socialinės atskirties tikrai yra daugiau“, – LRT radijui sakė R. Popovienė.

Viceministro teigimu, nuo 2018 metų galiojanti esama paramos jaunų šeimų pirmajam būstui skyrimo tvarka nebuvo veiksminga siekiant pritraukti daugiau gyventojų į regionus.

„Atlikus analizę pamatėme, kad tie tikslai nebuvo pasiekti, didžioji dalis nukeliaudavo ne į žiedines, nutolusias savivaldybes, o į žiedines savivaldybes aplink didžiuosius miestus. Siūlome pakeitimus, kurie prisidėtų prie to, kad parama pasiektų tuos gyventojus, kuriems ir buvo numatyta įstatyme“, – kalbėjo M. Šiurkus.

Pataisomis, kurios jau svarstomos Seime, siūloma mažinti paramą jaunoms šeimoms įsigyjant būstą ir neteikti jos aplink didžiuosius šalies miestus esančiose savivaldybėse bei kurortuose.  

Subsidija siektų 7,5 proc. būsto paskolos sumos (iki 87 tūkst. eurų), o tai reiškia, kad maksimali subsidijos suma būtų 6,5 tūkst. eurų. Dabar subsidija siekia 15-30 proc. paskolos, šeima gali tikėtis vidutiniškai 15 tūkst. eurų paramos. Vėliau įsigyjamo būsto maksimali vertė siektų 120 tūkst. eurų. Subsidija būtų išmokama tik užbaigus statybas.

Taip pat ketinama įpareigoti šeimas, gavusias subsidiją,  penkerius metus deklaruoti gyvenamąją vietą įsigytame bute.

2018-2022 metais paramą gavo 5313 jaunų šeimų, subsidijoms panaudota apie 68 mln. eurų. Apie 30 proc.

gavėjų įsigijo būstą aplink didžiuosius miestus esančiose savivaldybėse (jiems skirta 20 mln. eurų).

Regionų statistika

Statistikos departamento duomenimis, 2017 m. dėl vidinės migracijos gyventojų mažėjo visose apskrityse, išskyrus Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Labiausiai nukentėjo Panevėžio ir Šiaulių apskritys. Iš jų į kitas apskritis atitinkamai išvyko 1,5 tūkst. ir 1,3 tūkst. gyventojų. Labiausiai dėl vidinės migracijos padidėjo Vilniaus apskrities gyventojų skaičius – 4,6 tūkst. 2017 m. iš kaimo į miestą Lietuvoje persikėlė kiek daugiau nei 22 tūkst. gyventojų.

Pernai sausio pradžioje užfiksuota, kad nuolatinių gyventojų skaičius labiausiai padidėjo Neringos savivaldybėje (2,5 proc.), Klaipėdos ir Kauno rajonų savivaldybėse – atitinkamai 2,2 ir 1,7 proc., Vilniaus rajono ir Vilniaus miesto savivaldybėse – atitinkamai 0,8 ir 0,3 proc. Labiausiai sumažėjo Pagėgių savivaldybėje (3,8 proc.), Rokiškio (3,2 proc.), taip pat Pasvalio, Kelmės ir Pakruojo rajonuose (po 3,1 proc. ).

2017 m. pradžioje seniausios buvo Utenos, Alytaus ir Panevėžio apskritys, kur vyresni nei 65 metų žmonės sudarė 21,9–23,3 proc. nuolatinių gyventojų. Įdomu, kad Vilniaus ir Kauno apskričių bendras dirbančių gyventojų skaičius (734,6 tūkst.) yra didesnis nei visos likusios Lietuvos kartu sudėjus (723,4 tūkst.).

Yra trūkumų, yra ir pranašumų

Vyriausybė nusprendė, kad pirmąjį būstą mažesniuose miesteliuose ar rajonuose perkančios šeimos, ne vyresni kaip 35 metų sutuoktiniai, galės gauti subsidiją būsto kredito daliai apmokėti. 15 proc. subsidiją gaus vaikų neauginančios jaunos šeimos, 20 proc. – auginančios vieną vaiką, 25 proc. – auginančios du vaikus, 30 proc. – tris ir daugiau vaikų auginančios šeimos.

Nuspręsta nustatyti iki 87 tūkst. eurų būsto kredito limitą, nuo kurio skiriamos minėto dydžio subsidijos. Kartu leista iki 15 proc. būsto kredito sumos panaudoti žemės sklypui pirkti, o subsidiją – pradiniam įnašui padengti. Vis dėlto tokios paramos nesulauks šeimos, norinčios įsigyti būstą Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Druskininkų, Neringos ir Trakų miestuose, taip pat dalyje Palangos miesto.

Atrodo, gerokai protingiau būtų remti jaunas šeimas, kurios norėtų įsikurti Kaune, Vilniuje ar Klaipėdoje, kad jos neišvažiuotų kažkur kitur, pavyzdžiui, į užsienį.

"Luminor" banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas mano, kad toks Vyriausybės žingsnis yra diskriminacinis, o veiksniai, lemiantys žmonių gyvenamosios vietos pasirinkimą, – pajamos ir įdomi, turininga, savirealizuojanti veikla.

"Regionuose būstas ir taip yra labai pigus. Pavyzdžiui, Naujojoje Akmenėje jis nekainuotų nė 10 tūkst. eurų. O Panevėžyje ar Vilniaus rajono miesteliuose būstas yra gana brangus, todėl ten žmonės galėtų pasinaudoti visa parama. Aš nemanau, kad tai yra labai gera idėja, nes žmonės tikriausiai ir taip dirbs didžiuosiuose miestuose, todėl padidės transporto sąnaudos", – teigė ekonomistas.

"Tai yra labai diskriminacinis įstatymas – visiškai iš lubų nustatyti paramos dydžiai, šeimos amžius, vaikų kiekis... Tai sukels labai didelį nepasitenkinimą visuomenėje. Žmogus, jau gyvenantis mažame miestelyje, užsidirbęs savam būstui, dabar pamatys, kad staiga atsirado tokia parama. Kaimynas jam sakys: "Cha, aš nieko nedirbau, o gavau tą patį, ką ir tu." Tokie dalykai neskatina nei visuomenės harmonijos, nei leis įgyvendinti keliamus tikslus. Užuot bandę žmones sulaikyti regionuose, geriau juos skatintų keltis į užmiesčius, pavyzdžiui, Gargždus, Kretingą, Riešę ar Nemenčinę", – kalbėjo Ž.Mauricas.

Ekonomisto nuomone, vien naujos sistemos administravimas kainuos tiek pat, kiek bus gauta naudos. Esą sėkmę regionams garantuotų tik darbo vietos užtikrinimas, investicijų pritraukimas, įvairių institucijų perkėlimas į mažesnius miestelius.

Lietuvos regioninių tyrimų instituto vadovas, Aleksandro Stulginskio universiteto doc. dr. Rimantas Dapkus įsitikinęs būsimo sprendimo efektyvumu, tačiau tik su viena sąlyga – jei tai bus įvykdyta kartu su naujų darbo vietų kūrimu.

"Vienareikšmiškai sutinku, kad siūloma priemonė veiks, tačiau, kad būtų nušautas dar vienas zuikis, reikalingos darbo vietos. Dabar verslininkai nėra garantuoti, kad investavę į regionus sulauks darbo jėgos. Pastarasis Vyriausybės siūlymas užtikrina darbo jėgos atsiradimą, bet neužtikrina verslo atėjimo. Jei ši priemonė bus įgyvendinta susiejant ją su verslu, tai turėtų veikti. Taip pat reikėtų žiūrėti, į ką tai orientuota, – jei į iš universitetų sugrįžtančius žmones, tai turėtų būti kuriamos didesnės pridėtinės vertės darbo vietos", – mano R.Dapkus.

Trūksta lyderio

Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovo, dr. Donato Burneikos nuomone, tokiu būdu vargu ar įmanoma pritraukti gyventojus į regionus, mat didžiausia mažų miestelių problema yra ne būstai, o darbas ir lyderystės trūkumas.

"Daugelyje šalių savivaldybės regionuose siūlo būstus už dyką, kad tik žmonės atvyktų ten gyventi, todėl ši regionų gaivinimo priemonė praktiškai neturės jokios įtakos. Reikia atsižvelgti į tai, kad daugelyje regionų ir taip tas būstas yra nebrangus. Atrodo, gerokai protingiau būtų remti jaunas šeimas, kurios norėtų įsikurti Kaune, Vilniuje ar Klaipėdoje, kad jos neišvažiuotų kažkur kitur, pavyzdžiui, į užsienį", – teigė D. Burneika.

"Pradėti reikėtų nuo savivaldos. Regionus atgaivinti gali tik vietos veikėjai. Siūlyčiau iš pradžių pagalvoti apie dalinę savivaldą seniūnijos lygiu, kad regionų gerovė labiau priklausytų nuo to, kiek ji pati gali užsidirbti, o ne kad būtų priklausoma nuo fondų paramos ar centrinės valdžios išmokų. Pagrindinė regionų problema – lyderystės trūkumas. Tie lyderiai, kurie yra dabar, ne visuomet yra suinteresuoti ar moka kažką pakeisti", – pridėjo ekspertas.

Lietuvos regioninių tyrimų instituto vadovas R.Dapkus lyderystės trūkumą taip pat įvardija kaip vieną pagrindinių regionų problemų.

"Lietuva neturi tinkamos regioninės politikos, arba, kaip aš sakau, gero gaspadoriaus. Jei turėtume apskrities viršininkus, kuriems regioninė situacija būtų rūpėjusi, o ne Vyriausybės paskirtus asmenis, tai situacija būtų kitokia. Pati regionų valdymo stuktūra yra klaidinga, o apskričių viršininkų panaikinimas buvo dar didesnė klaida", – įsitikinęs R.Dapkus.

Ekonomistas Ž.Mauricas vis dėlto teigia, kad regionų mažėjimo tendencija ir toliau išliks, nes tai yra normalus, per Europos valstybes jau nuvilnijęs reiškinys, todėl per daug dėl to nerimauti neverta.

"Suomijoje yra labai maža pajamų nelygybė, didelė socialinė apsauga, tačiau žmonės, ypač jaunimas, vis tiek migruoja į Helsinkio regioną. Lietuvoje nėra kažko, ko valdžia nepadaro, tai tiesiog natūralūs procesai, o prieš vėją nepapūsi. Geriau galvoti apie tai, kaip užtikrinti, kad tie žmonės, kurie emigruoja iš regionų, emigruotų į Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Geriau kurti didesnius centrus, o visą aplinką palikti gamtai, miškams, žemės ūkiui. Kuo tie centrai bus stipresni, patrauklesni investicijoms, tuo labiau pagerinsime ir pačią regioninę politiką", – tikino Ž.Mauricas.