– Priminkite skaitytojams „Planetos Polar“ susikūrimo ir savo vietos Lietuvos muzikos scenoje paieškos istoriją. Per tą laiką spėjo pasikeisti ir grupės pavadinimas...

Adomas: Iš pradžių buvome „Parranda Polar“, kuri gimė iš mano ir Vytauto (pirmojo grupės bosisto – aut. past.) patirčių Pietų Amerikoje ir Jono entuziazmo ir meilės bliuzui. Jonui cumbia  (tradicinis muzikos žanras, kurio kilmės šalis – Kolumbija, – red past.) pasirodė panaši į bliuzą ir jis inicijavo šio trio susibūrimą. „Parranda Polar“ grojo tipinę Pietų Amerikos kaimų muziką, kuri tais 2010-aisiais stebėtinai gerai prilipo čia, Lietuvoje. Per penkerius metus grojome daugumoje Lietuvos dvarelių, labai daug gegužinių ir festivalių papuošėme cumbia garsais ir savo nepostulatiška prezencija, kaip tikri cumbiamberai. Pajutome, kad tradicinės cumbia misiją įvykdėme ir turime judėti toliau. Taip atsirado „Planeta Polar“, kuri išsiveržė iš rėmų, pasistiprino instrumentus ir tapo garsiškai, techniškai ir muzikaliai daug sudėtingesnė ir įvairesnė. Norėjome tapti įdomūs ne tik tuo, kad esame cumbia grojantys lietuviai, o tapti savo cumbia išradėjais. Užtrukome, bet galima sakyti, kad mums pavyko, ir šį pavasarį mūsų kūrinį pastebėjo BBC, debiutinį albumą labai teigiamai įvertino pasaulinis muzikos žurnalas „Songlines“. Tame pačiame žurnale, tik jau kitame numeryje, pora puslapių buvo skirta „Planetai Polar“ kaip naujos anarchjiškos cumbia atlikėjams / kūrėjams iš Lietuvos pristatyti.

Jonas: Pamėgau cumbia iš Adomo siunčiamų filmukų ir muzikinių nuorodų iš Pietų Amerikos. Manau, mūsų vietos paieškos Lietuvos scenoje baigsis tuomet, kai ir mes baigsime ieškoti, tad dar negreitai (šypsosi). O anuomet, dar grodami „Parranda Polar“ vardu, smagiai leidome laiką nuo pat pirmojo koncerto. Greitai buvome pastebėti melomanų ir hipsterių, spėjome pagroti įvairiausiose vietose – nuo tranzo festivalių iki „Duokim garo“. Labai natūraliai per tą laiką keitėmės ir tapome „Planeta Polar“.

– Scenoje esate nemažai metų, abu muzikuojate ir kitose grupėse. Kuo svarbi, kuo papildo jus „Planeta Polar“ ir Pietų Amerikos ritmai?

Adomas: Taip, dabar turiu kitą muzikinį projektą, bet daugelį metų „Planeta Polar“ buvo pagrindinė ir vienintelė mano grupė. Į ją telpa nuostabiausia draugystė, daugybė jaunatviškų nuotykių, pažintys su daugybe užsienio muzikantų – nuo tikrųjų Kolumbijos cumbiamberų iki naujųjų tropinių ritmų interpretatorių.

Jonas: Pats niekada į tai nežiūrėjau vien kaip į Pietų Amerikos ritmus. Cumbia man patiko dėl  bliuzo aspekto, o world music mane traukė dėl profesinių interesų. Visada mėgau perkusiją ir bandymas ją įtraukti į standartinį būgnų komplektą buvo ir yra linksmas nuotykis. Šioje grupėje aš esu būgnininkas ir tuo mėgaujuosi.

G. Jundaitės nuotr.

– Kuo įkvepia Pietų Amerika ir kokių prisiminimų / asociacijų kelia šio žemyno kultūra?

Adomas: Pietų Amerikoje gyvenau porą metų. Ten išmokau ispanų kalbą, patyriau labai daug nuotykių, formavausi kaip žmogus. Paskui, kaip cumbia pionieriui Lietuvoje, man prilipo artimas Pietų Amerikai įvaizdis. Tačiau dabar, beveik po septynerių metų, man tai yra kaip tolimas sapnas – vis dar įkvepiantis kurti ispaniškai, ieškoti nestandartinių ritmų, pulsacijos ir šypsenos.

Jonas: Aš į už Atlanto esančius miestus ir kaimelius keliavau per Vytauto ir Adomo pasakojimus, o kadangi turiu lakią vaizduotę, man to pakako (šypsosi).

– Gal kelionės ir yra tas projekto įkvėpimo šaltinis? Kas jums svarbu keliaujant?

Adomas:  Labiausiai mėgstu keliones po gamtą. Įkvėpimo šaltinis yra viskas po truputį. Kartu, kai įvardiji, kad tam tikras dalykas yra tavo įkvėpimo šaltinis, tuomet jis tarsi išsprūsta. Čia tai, ko nevalia minėti (šypsosi).

– Lietuvoje tokių grupių daugiau nėra. Į ką lygiuojatės? Kas jums šio stiliaus idealai?

Adomas: Su idealais man visada buvo sunku. Ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje karštligiškai ieškodavau kažkokių panašių grupių ir dažnai nieko nerasdavau. Man vieni iš idealų buvo grupė „The Mauskovic Dance Band“. Su jais turėjome progų susitikti. Žavėjausi jų ritmu, garsais, atlikimu ir originalumu.

Jonas: Vis dėlto mūsų grojamos muzikos nedėčiau į jokį tikslų stiliaus stalčiuką, tai greičiau muzikinė scena, kurioje maišosi daugiau dalykų. Tikslių idealų vardų nepateiksiu, bet mane visada intriguoja geras, specifinės vakarietiškos muzikinės tradicijos ir kažkokios labai specifinės vienos ar poros šalių liaudies muzikos derinys. Gryna užsienio folkmuzika, žinoma, įdomu kaip grynuolis, tačiau smagiausi šioje muzikinėje scenoje gimstantys nauji deriniai.

– Debiutinis grupės albumas „Puro Carnaval“ pasirodė tik šiais metais.

Adomas: Albumo įrašai buvo baigti daugiau nei prieš metus. Užtrukome, nes norėjome albumo išleidimui suteikti tam tikro pagreičio ir iš pradžių pristatėme po singlą. Tai, kad šiek tiek nusikėlė albumo pasirodymas, lėmė ir tai, kad pradėjome bendradarbiauti su leidybos kompanija iš Londono / Meksikos.

Jonas: Išleidome per vėlai, bet neišleisti būtų buvę tas pats, kaip nuspręsti nebegroti. Norėjome užregistruoti, kas sukurta, ir judėti toliau.

D. Valiaugos nuotr.

– Koks buvo albumo kūrybinis procesas ir kaip sekėsi jį dėlioti?

Adomas: Procesas buvo labai ilgas. Tai buvo pirmasis albumas, tad viską norėjosi perdaryti 20 kartų, 10 kartų pergalvoti ir patikrinti dar kelis kartus. Per tą procesą daug išmokau. Tikiu, kad kitų albumų leidyba klostysis greičiau ir sklandžiau. Iš kitos pusės, einame niekieno nepramintu keliu, iš dalies stengėmės išrasti savitą skambesį, aranžavimo stilių ir eksperimentavome neperžengdami popstruktūros ribų. Labai smagu, kad daug žmonių, ypač tų, kurie išmano muziką, pastebi albumo originalumą. O pats albumas „Puro Carnaval“ labiausiai yra apie muziką. Apie labai energingą, labai turtingą spalvų ir įtakų iš įvairiausių muzikinių stilių muziką. Galima sakyti, kad albume yra ir nemažai psichodelikos, nes mane labai domina pasąmonės tema, muzikinis siurrealizmas, o kartu ir šviesa. Muzikaliai tai yra  stilių ir įvairių muzikos formų maišymo eksperimentas. O paviršiuje, labai giliai nelendant, – tai labai smagi muzikėlė, tiršta spalvų, kaip tropinis sodas, kur geros sąlygos viskam augti ir žaliuoti.

– Kas toliau? Ką dar planuojate kaip grupė ir kaip asmenybės?

Adomas: Planuojame kitą albumą. Išleisti šį albumą labai ilgai truko ir su juo atsikąsta šiokios tokios patirties. Dabar norisi nerti truputį į laisvesnes formas, pabandyti pasivyti kažkokį šiuolaikišką muzikinį jausmą ir kartu kurti savo naują ir šviežią muzikinį pasaulį. Tikiu – kitas albumas bus mažiau intensyvus, brandesnis ir gilesnis.

– Alina, albumą išleidi dabar – prasidėjus vasarai. Jai visuomet turime daug planų, lūkesčių, kurie vėliau vis tiek neišsipildo. Bet šiam laikui tiesiog tinka svajonės, nes po žiemos būname išalkę gyvenimo, kvapų, saulės, nuotykių ir... „Margos Suknelės“? Tai – vasariška daina?

– Manau, kad vasara dažnam primena vaikystę ir nesibaigiančių atostogų laisvę. Gal iš ten tie lūkesčiai ir svajonės, ir noras ją praleisti kažkaip ypatingai? Tuo labiau, kad ji tokia trumpa mūsų kraštuose. „Margos Suknelės“ – tai daina apie pačią vasaros pradžią, kai „Dangus pilnas kregždžių ir oro balionų“ ir „Ore tiek vilties, ir žydi, kas gali žydėti“, apie jos duodamą šviesų pažadą, atgimimo viltį. Taip pat ir apie tikėjimą – „Mums reiki tikėti, tikėti ir būti“.

– Tave pačią vasarą lengviau įsivaizduoti ne gulinčią saulėje, o žvejojančią ar rūkančią cigarilę valtyje, kuri niekur neplaukia. O ką iš tiesų mėgsti veikti vasarą? Ko iš jos prašai?

– Vasarą, kaip visi, daugiau būnu gamtoje ir prie vandens, kai man tai pavyksta. Laikas sulėtėja, miestas ištuštėja. Patinka, kad koncertai vyksta lauke, žmonės atsipalaidavę. Kadangi šią vasarą išleidome naują albumą, norėčiau, kad viskas gražiai išsipildytų. O labiausiai noriu, kad baigtųsi karas.

A. Orlova / M. Repečkos nuotr.

– Šis – karo laikas – menininkams yra apie fundamentalius dalykus – laisvės kainą, patriotizmą, pasiaukojimą, tikruosius herojus. Bet gal kartu tai – ir metas, kai reikia maksimaliai mylėti savo paprastą, kasdienę laimę?

– Man atrodo, kad karui vykstant taip arti, ta kiekvieno iš mūsų kasdienė laimės paieška įgauna kiek kitokią, gilesnę prasmę.

Tai, kas visai neseniai atrodė elementaru ir savaime suprantama, staiga tapo labai trapu ir lengvai pažeidžiama, netgi sunaikinama („Ką dar vakar galvojau, kad žinau tikrai, šiandien – sudegę stagarai“ – dainuoju dainoje „Labas, Ką Tu?“). O juk žmogus neturi nieko daugiau, nei jam duotas gyvenimas – tai jo vienintelis ir didžiausias turtas.

– Dainos „Labas, Ką Tu?“ pavadinimas kelia asociacijų su skambučiu geram draugui.

– Taip, tai lyg skambutis ar žinutė draugui, atėjus sunkiems laikams – „Labas, ką tu, ar turi su kuo būt kartu?“ – tokia jos pradžia. Ši daina atsirado tik prasidėjus karui Ukrainoje. „Kur eina maldos? Gal palydovai sutrikdo bangas?“ – klausiu ir toliau vystau tikėjimo klausimą, susidūrus su baisia nelaime, „karo liga“ – „Ar žodžiai tai saldūs, ir nepasiekiamas tas, Tas, kuris miega, miegantis Dievas?“.

A. Orlova / M. Penkutės nuotr.

– Tavo naujausiame albume – dešimt dainų. Keturios iš jų – parašytos anglų kalba. Kaip tavo – kūrėjos – pasąmonėje persijungia mygtukas iš lietuvių į anglų? Ar tiesiog tekstai ateina tam tikra kalba, prasideda „prikibusiu“ lietuvišku ar anglišku sakiniu, iš kurio vėliau išsivysto tekstas?

– Dainose „I Laid Me Down“ ir „The Garden of Love“ naudoju anglų poeto William'o Blake'o eiles. O kitos dvi dainos anglų kalba – „Bless“ ir „Forever in Between“ rašytos mano pačios. Kuriant tekstą, įprastai būsimos dainos frazės ir eilutės į galvą ateina tarsi savaime, o paskui, žodžių ritmikos padiktuota, atsiranda ir melodija.

– Visiems norisi meilės, kuri būtų gėlėta ir dėl jos neskaudėtų. Bet, turbūt, taip nebūna? Arba tai – ne meilė, tik kažkas tarp vieno ir kito kranto? „Forever in Between“?

– „Forever in Between“ yra tokia lyg ir filosofinė daina, jei taip galima pasakyti. Joje kalbama apie žmogaus vienišumą, nežinojimą ir pasimetimą šaltoje, bekraštėje visatoje. „Forever in between the two eternities“ – „amžinai tarp dviejų amžinybių“, t. y. tarp praeities ir ateities begalybių.

– Tavo gerbėjai jau turėjo progos pamilti tokius kinematografinius kūrinius iš naujojo albumo, kaip „Ruduo Tau Tinka“, „Apie Ką Šitas Filmas“. Yra ir dar viena panašaus charakterio daina – „Akyse Užges Paryžius“.

– Dainoje „Akyse Užges Paryžius“ naudoju tragiško likimo poeto Rimo Buroko eilėraštį. Mūsų pasirinktas jos išpildymas man atrodo toks kiek stilizuotai nostalgiškas, apgaulingai lengvo retro skambesio.

A. Orlova, P. Vaškas ir A. Gecevičius / M. Penkutės nuotr.

– Gera dovana sau ir gerbėjams gimtadienio (tavasis – birželio 28 d.) proga – muzikos albumas. Koks jis, kokias emocijas ir patirtis į jį sudėjai? Ir jau tradiciniu tampantis klausimas – ar bus plokštelė?

– Albumas – lėtas, minimalistinis ir atmosferinis, gana gyvo, lengvai psichodelinio skambesio. Dominuoja ilgesio ir vilties motyvai, egzistenciniai, tikėjimo klausimai. Į dainas sudėjau, ką turėjau geriausia – kelių paskutinių metų ryškesnius jausmus, mintis, metaforas, klausimus.

Metus su muzikantais dirbome studijoje, ieškojome dainų formos ir skambesio, ir tai, ką radome, ta nauja muzikos kryptis, mane džiugina. Manau, kad šiame albume daugiau distancijos ir gylio, negu tiesioginės emocinės ekspresijos, kurios buvo daug anksčiau. Plokštelę išleisime, tik kiek vėliau.