Iškart po Rūtos atsakymo Rolandas Janušas prisiminė vieną istoriją, kuri tapo pranašiška. „Rūta buvo pamiršusi, kad kai ji Šiauliuose įrašinėjo savo pirmąjį albumą, aš buvau jos pritariamasis balsas. Ir aš labai gerai pamenu, kad sakiau, Rūta, kada tu būsi populiari, nepamiršk, kad aš tau pritariau“, – prisiminimais dalinosi R. Janušas.

„Iš tikrųjų, tai yra visiškai apie Šiaulius. Nes Šiaulių muzikantai yra kaip viena šeima. Aš bent jau visada tai jaučiau. Vieni kitiems visada padedame. Ir aš pati, jei reikia padėti, įdainuoti, padainuoti, visada tą darydavau. Tai buvo savaime suprantamas dalykas. Ir nesvarbu, kiek tu esi žinomas ar kiek tu kainuoji“, – laidoje kalbės Rūta.

Dainininkė neslepia, kad, vos pradėjusi atlikėjos karjerą, susidūrė su sunkumais, tačiau nepasidavė ir atskleidė, kuo dabar labai džiaugiasi.

„Man mano mylimas darbas ir yra mano laisvalaikis, mano poilsis, įkvėpimas, atsitraukimas nuo buities. Tai tarsi mano antras gyvenimas, kuris mane labai džiugina. Ir niekada nesijaučiau taip, kad, oi, per daug darbų... Tai labai vertinu jau nuo 15 metų, nes Šiauliuose man labai nesisekė. Visi dainuodavo, buvo daug veiklų, visus ruošdavo konkursams, o aš – nieko. Labai džiaugiuosi, kad būdama tokia nišinė, turiu koncertų, darbo. Visada tuo džiaugiausi, ir džiaugiuosi dabar“, – atviraus R. Ščiogolevaitė.

Ir aš labai gerai pamenu, kad sakiau, Rūta, kada tu būsi populiari, nepamiršk, kad aš tau pritariau.

Rūta yra penkių vaikų mama, vyriausiam sūnui jau 16, o mažiausiai dukrai – vos keturi.

„Labai mėgstu daug spontaniškumo, bet jis mūsų namuose yra tvarkingas. Kad tą chaosą apmažinčiau, pavyzdžiui, iš vakaro visiems sudedu, išskirstau rūbus, kad ryte nebūtų streso. Tuomet man užtenka tik visus nukreipinėti. Žmonės kartais nustemba, kad pas mane penki vaikai. Taip, aš gyvenu kitaip nei kiti. Ir taip gyvenu daug metų.

Praėjusią vasarą, kai vaikai išvažiavo ir aš kuriam laikui likau viena, man reikėjo prie to pratintis, net nustojau miegoti, negalėdavau užmigti, man buvo didelis stresas. Mano vidus ir protas ir neleido man eiti miegoti, sakė, pabūk su savim, žiūrėk filmus, skaityk knygas, lįsk į vonią. Iki šiol, kur benueičiau, net darbe visais rūpinuosi, žiūriu, ar pavalgę, ar arbatėlės įpilta“, – apie didelėje šeimoje išpuoselėtą rūpestingumą kalbės Rūta.

Laidoje svečiavosi ir gyvo garso grupė „KITAVA“, skaičiuojanti jau 23-uosius koncertinės veiklos metus. Rasa Stoškuvienė ir Kęstutis Stoškus pasidalins ne viena įdomia istorija – žiūrėkite šį trečiadienio vakarą, 20 val., laidoje „Šeškinės 20“, per LNK.

Pokalbiui skirta valanda – pirmoje dienos pusėje. Ko gero, Neringai kiekviena minutė dilgčioja atidėtais darbais, tačiau man teikia atgaivą. Ši jauna moteris sustiprina žinojimu, kad tokių šeimų turinti Lietuva – apdovanota. Taip Neringa mėgsta sakyti apie savo penkiolika metų trunkančią mamos karjerą.

– Kas jums yra motinystė?

– Tai patirčių visuma, pilnas puodas visko: šeiminių patyrimų, atradimų, džiaugsmingų ir nelabai emocijų, nusivylimų savimi kaip mama ir, žinoma, pasididžiavimų savimi, įveikus kažkokius kasdienius sunkumus. Man motinystė – kaip upė, nuolat tekanti, vieną dieną ramesnė, o kitą, žiūrėk, srauni iki išprotėjimo. Gyvybingiausias – jos vidurys, čia tėkmė stipri, gili, bet kartu rami, nesidaužanti į seklius krantus.

Visuomenė nelabai gailestinga daugiavaikėms – lyg ir netenki teisės pasakyti, kad tau sunku, nes tai tavo pasirinkimas. Taigi ir nesiskundžiu.

Kai tiek metų šioje upėje plaukioji, gimsta poreikis ir kitokios vagos, į kurią galėtų išsilieti galvoje besikaupiančios mintys. Taip mane ištiko dienoraštis "Mama su šypsena kišenėje". Jis tapo savotišku iššūkiu, nes nesinorėjo, kad tame žodžių potvynyje paskęstų mano motiniškas ir moteriškas orumas arba, dar blogiau, nuoširdumas. Nesinorėjo vaizduoti motinystės, įsuptos į dramos ir tragedijos skraistę, bet taip pat nesinorėjo jos piešti su iš saldumo tįstančia seile.

Man motinystė – tokia, kokią ją susikuri. Ir aš save sukūriau kaip mamą su šypsena kišenėje. Kai jau tą šypseną turi, tai gali kada panorėjusi ją išsitraukti. Ypač tuomet, kai sunki diena, atėmusi jėgas, įsodina į kasdienybės karuselę, nukreipia buką žvilgsnį į lubas ar visiškai išjungia ausis... Tuomet gali arba pasijusti visiška bejėge arba išsitraukti iš kišenės šypseną. Savo dienoraštyje norėjau tiesiog dalytis atradimais be jokių pamokymų ar pamokslavimų. Kaip gera, kai tos įžvalgos naudingos kitoms mamoms. 2,5 tūkst. sekėjų didiesiems influenceriams – juokingas skaičius, tačiau man tai džiaugsmas ir atsakomybė.

– Ar labai didelis atstumas tarp jūsų – dar vieno vaiko mamos ir tarp jūsų – jau penkių vaikų mamos?

– Žinoma, didelis. Vien pirmo vaiko laukimas iki smulkmenų sureikšmintas – ruoši save, namus. Laukiantis penkto labiau reikšminga tampa ateinanti būtybė, o ne tai, į kokį vežimėlį ar lovytę ją guldysi, kokiais drabužėliais aprengsi. Kuo daugiau vaikų, tuo paprastesni materialūs rūpesčiai. Imi suprasti, dėl ko nereikia pernelyg daug jaudintis, kokiais daiktais neverta apsikrauti, sumažėja nerimo dėl kiekvieno mažmožio.

Atsimenu, kaip suslogavus pirmagimei puoliau skambinti mūsų daktarei: "Ką daryti? Neuždus?!" Kai nėra patirties, viskas gąsdina, o kur dar noras vaikui po kojomis sudėti visa, kas geriausia. Štai pirmagimė, būdama vos dvejų metukų, jau vaidino spektaklyje, buvo vežiojama po būrelius. Vėliau atėjo suvokimas, kad kur kas svarbiau leisti vaikams tiesiog laisvai žaisti ar patirti paprasčiausią nuobodulį. Augdami kartu jie turi apsčiai galimybių susigalvoti įvairiausių veiklų, mokytis bendrauti, spręsti konfliktus, derėtis dėl vienam ar kitam palankių sprendimų. Su kiekvienu vaiku ima garsiau skambėti vidinis balsas, motiniška intuicija, kuria, manau, galima pasikliauti.

– O ką sufleruoja jūsų intuicija saugant šeimos sveikatą?

– Nesu pamišusi dėl sveiko gyvenimo būdo, tačiau, žvelgdama į visumą, stengiuosi pasirūpinti sveikesnėmis alternatyvomis. Saugodama savo ir šeimos sveikatą negaliu pabėgti nuo holistinio požiūrio. Sveika siela turėtų gyventi sveikuose namuose. S.Freudas yra pasakęs, kad žmogaus gyvenime svarbiausia – meilė ir darbas. Turbūt niekam nekyla abejonių dėl meilės tveriamų stebuklų, o štai dėl darbo... Savaip jį traktuoju. Juk tam, kad kūnas išliktų sveikas, jam reikalingas fizinis krūvis, kad protas išliktų aštrus, jis turi dalyvauti mąstymo treniruotėse, o štai kad dvasia neužkietėtų, ji turi būti įdarbinta pačiomis įvairiausiomis emocijomis, jausmais. O kur dar praktikos, nuraminančios sielos audras.

– Jau seniai krūpčiojame nuo koronaviruso pavojų, baugina ir kitos užkrečiamos ligos. Ar, saugodami nuo jų, skiepijate savo vaikus?

– Kai prasidėjo vajus prieš skiepus, labai atsakingai bandžiau įsigilinti į situaciją, ieškojau patikimos informacijos. Priimtas sprendimas buvo vienareikšmis: mes skiepijame vaikus. Didelę įtaką šiam sprendimui padarė garbaus amžiaus mūsų vaikų gydytoja, kuri papasakojo apie sudėtingus per savo praktiką atvejus, kai žmonių gyvenimai buvo suluošinti dėl to, kad jie neturėjo galimybės pasiskiepyti. Gyvenimas eina į priekį, medicina eina į priekį, ir jei galime suvaldyti ligas, turime tai padaryti. Neabejoju, šiandien daug kas norėtų, kad kuo greičiau būtų išrasti skiepai nuo koronaviruso.

Pirmo vaiko laukimas iki smulkmenų sureikšmintas – ruoši save, namus. Laukiantis penkto labiau reikšminga tampa ateinanti būtybė, o ne tai, į kokį vežimėlį ar lovytę ją guldysi, kokiais drabužėliais aprengsi.

– Ar esate turėję rimtų sveikatos išbandymų? Turiu mintyje visą jūsų septynių asmenų šeimą.

– Aš, kaip didelės šeimos mama (taip turbūt pasakytų daugelis daugiavaikių mamų), ilgą laiką neleidau sau pasinaudoti teise sirgti, nes kas gi visais pasirūpins?! Tos jėgos būdavo taip mobilizuojamos, kad užtekdavo vienos dienos susirgus vėl atsistoti ant kojų. Ir taip tęsėsi labai ilgai, kol prieš porą metų manęs neištiko rimta liga. Prireikė net porą savaičių pasigydyti ligoninėje. Tada supratau, kad nėra geležinių žmonių, reikia įsiklausyti į organizmo siunčiamus signalus ir leisti sau pailsėti. O dėl šeimos džiaugiuosi – rimtų sveikatos iššūkių neteko atlaikyti. Kai manęs kas nors paklausia, kaip laikomės, visada atsakau: kol sveiki, tai ir gerai!

– O kur mama su šypsena kišenėje randa atgaivos sielai?

– Man labai svarbu palaikyti vidinę ramybę ir neišsitaškyti po įvairias gyvenimo situacijas. Žinoma, būna, kad krentu nosimi į žemę – iš nuovargio ar įvairiausių emocijų antplūdžio. Tokiais atvejais labai svarbu nuraminti dvasią. Man padeda kasdienė malda. Tai mano ritualas pradedant dieną, nugyvenus ją. Ne veltui vaikai mane pravardžiuoja davatkėle (juokiasi). Labai mėgstu pasinerti į knygų pasaulį. Šiuo metu tai mokslinė literatūra, nes studijuoju.

– Ką dar studijuojate, nes jau turite ekonomistės išsilavinimą, anksčiau dirbote vadybininke?

– Sakoma, kad motinystė moteryje atveria pokyčių versmes, inicijuoja transformacijas, ir, jei leidiesi tos stebuklingos bangos nešamas, gali patirti įvairiausių nutikimų. Leidau sau būti šiek tiek tos srovės nunešta. Supratau, kad į savo senus darbus (esu baigusi ekonomikos ir vadybos studijas) nebenoriu grįžti.

Auginant vaikus išsigrynino naujas pašaukimas, į kurį panirau, – jau trečius metus studijuoju psichologijos mokslus Vilniaus universitete. Pati neatsistebiu vidine motyvacija ir užsidegimu mokytis iš naujo. Suprantu, kad nemažai žmonių apie ilgą motinystės pertrauką karjeroje kalba kaip apie grėsmę, aš stengiuosi čia įžvelgti naujų galimybių.

Pasibaigus oficialioms motinystės atostogoms, su vyru turėjome priimti sprendimą, kaip mūsų šeimos gyvenimas tekės toliau. Rimtai pasikalbėję nutarėme, kad man būtų per daug sudėtinga derinti rūpinimąsi gausia šeima ir visą darbo dieną. Sutarėme, kad atėjo metas laiko ir finansinei investicijai į mano profesinę ateitį. Taigi, šiuo metu derinu studijas ir šeimą, labai intensyviai ruošiuosi tapti psichologe. Labiausiai mane domina vaiko ir šeimos psichologija.

– Ar jau praverčia įgytos žinios?

– Labai stengiuosi teorines žinias persijoti per praktikos sietą, o įgytą praktiką pasitikrinti per teorines įžvalgas. Ateina metas, kai supranti, kad absoliučių tiesų nėra, yra tik kažkieno atradimai, ne 100 proc. veikiantys dėsniai ir gausybė kelių, iš kurių gali rinktis. Tai man padeda.

– Visas šeimas ištinka konfliktai: sutuoktinių, tėvų ir vaikų, vaikų. Kokios yra ginčų reguliavimo taisyklės jūsų namuose?

– Taip, konfliktai neišvengiami. Jokia šeima neturėtų puoselėti tikslo, kad jų nebūtų. Tyrimai rodo, kad mažyliai iki ketverių metų geba įsivelti į vidutiniškai į šešis septynis konfliktus per valandą! Bandydami eliminuoti konfliktus iš vaikų gyvenimo, savotiškai juos apvogtume – neleistume įgyti labai svarbių ir naudingų patirčių. Tokios patirtys moko susitarti, išspręsti skirtumus, suderinti interesus. Beje, tėvams svarbu neužimti visažinio teisėjo vaidmens, o veikiau – prižiūrėtojo, tarpininko, padedančio abiem pusėms rasti sau palankų sprendimą. Kai vaikai tikisi iš manęs, kad aš įvardysiu ir nubausiu kaltuosius, paprastai liepiu jiems patiems išsispręsti konfliktą. Kuo toliau, tuo labiau stengiuosi išlikti rami ir neutrali tose karo zonose (juokiasi). Nors, žinoma, slystu ir klystu esant šioms situacijoms.

Na, o su vyru konfliktai dažniausiai kyla dėl dviejų dalykų – buities ir vaikų auklėjimo. Nurimti padeda nuomonių išsakymas. Kalbamės ir stengiamės suderinti savo pozicijas, nes, akivaizdu, auklėjant vaikus, tėvų pozicija turėtų būti vienoda.

– Darnus tandemas neišvengiamas prisiimant atsakomybę už tokią gausią šeimą. Kada pajutote, kad Andrius – TAS žmogus? Ar užplaukėte kada ant krizių seklumos?

– Iki santuokos mes su Andriumi buvome neblogi bičiuliai. Susipažinome antrame kurse, jis studijavo tame pačiame ekonomikos fakultete. Gyvenome tame pačiame bendrabutyje, susitikdavome per vakarėlius, šokiuose. O šeštaisiais studijų metais, kai įsiplieskė meilės kibirkštis, jokių abejonių neliko, kad tai man skirtas žmogus. Nuo 2002-ųjų skaičiuojame jau aštuoniolika santuokos metų.

Tiesa, kai kūrėme šeimą, tokio gausaus vaikų būrio neplanavome. Aš esu kilusi iš trijų vaikų šeimos, Andrius – iš dviejų. Tas troškimas turėti daugiau vaikų atėjo natūraliai. Didelis vaikų skaičius sąmoningam žmogui užaugina atsakomybės jausmą. Tai matau ir savyje, ir savo žmoguje. Gal todėl ir ryškių savo santykių krizių nepastebėjome, nes labiau susitelkėme į vaikų krizes: 2–3 metų, 6–7, paauglystės...

– Jau laikas susipažinti ir su jūsų vaikais, kuriuos internetiniame dienoraštyje pakrikštijote pravardėmis.

– Emilijai – vasarą sueis šešiolika, ji Vyresnėlė, tai kaip ir savaime suprantama, iš kur tokia pravardė. Liucija – trylikos, ji Emancipuotoji – nuo mažų dienų mus stebina savo nepriklausoma ir labai spalvinga asmenybe. Vienuolikos Kristijonas dėl savo ramaus, santūraus būdo – Ramuliukas. Devynerių Jokūbas – Nerealusis. Taip jį vadinu dėl jo nenuspėjamo, išdykėliško būdo, neįtikimų fantazijų ir nesuskaičiuojamų išdaigų. O štai penkerių Aloyza – Mažoji, irgi aišku, kodėl.

– Esate prisipažinusi, kad su kiekvienu vaiku jumyse įvyko vienokių ar kitokių permainų. Ko jus išmokė jūsų vaikai?

– Motinystė visą laiką keitė ir keičia mane, augino ir augina kaip žmogų. Kiekvienas vaikas – kaip upės intakas, jis praplatina krantus, pripildo vandens, suteikia sraunesnę tėkmę, gilesnę vagą. Kuo daugiau vaikų augini, tuo labiau mažėja tavo susireikšminimas. Vaikai moko išminties, kantrybės, susivaldymo, leidžia save pamatyti nepagražintą, leidžia būti tokiai, kokia esi, bet sykiu suteikia galimybę tobulėti. Visoms mamoms linkėčiau mėgautis unikalia patirtimi ir vertinti šį gyvenimo etapą kaip dovaną.

– Ar mūsų visuomenėje pasikeitė požiūris į daugiavaikes šeimas, nes neseniai buvo manoma, kad daugiavaikė mama tarsi laidoja save?

– Didelė šeima – didelis džiaugsmas, bet negalėčiau teigti, kad ši emocija – vienintelė pakeleivė. Turiu pripažinti, kad turėti daugiau nei tris vaikus – savotiškas išėjimas į paribius, ir ne todėl, kad tu kažkaip esi išmestas iš visuomenės ar į tave kažkaip kreivai žiūri.

Didžiuojuosi savo didele šeima ir net minties neturiu bandyti dėl to kažkaip gūžtis. Nesu susidūrusi su aplinkos priešiškumu mūsų šeimos atžvilgiu, vis dėlto savotišką tylos skafandrą apsivelku – ta prasme, kad, iškilus sunkumų, nelabai kam, išskyrus tokias pat gausias šeimas, pasiguosi. Visuomenė šiuo atžvilgiu nelabai gailestinga daugiavaikėms – lyg ir netenki teisės pasakyti, kad tau sunku, nes tai tavo pasirinkimas. Taigi ir nesiskundžiu.

Man labai patinka posakis "yra kaip yra". Kai suvoki ir pripažįsti realią situaciją, gali imtis veiksmų. Tai ir darau – kai užklumpa sunkesnė diena, tiesiog stengiuosi išgyventi, o po to retrospektyviai su šypsena lūpose ją apžiūriu iš visų pusių. Patirtys tampa pamokomis.

– Nepaisant didelio savo užimtumo, radote galimybių savanoriauti?

– Tai buvo vienkartinis patyrimas. Vyro darbovietė šventė įmonės 20-metį ir įsipareigojo padaryti 20 gerų darbų. Aš mielai prisijungiau prie savanoriškos veiklos Betanijos vargšų ir benamių valgykloje. Nuolatinės savanoriškos mudviejų su vyru veiklos daugiau – bažnyčioje. Esame aktyvūs Vilniaus Šventų Jonų bažnyčios bendruomenės nariai – giedame, skaitome skaitinius, prisijungiame prie kasmetinės šeimų vasaros stovyklos organizavimo. Visada galima rasti priežasčių kažko nedaryti, ištarti "ne", man kur kas svarbiau pasakyti sąmoningą "taip", kuris atveria duris į naujas, prasmingas patirtis.

Iš dienoraščio "Mama su šypsena kišenėje"

Koks tavo veidas, Motinyste?

Švelniai glostomas brandinančių šventumo spindulių? Tokį norėčiau užsidėti kuo dažniau, bet jis nuo manęs nuolat pabėga...

O gal perkreiptas pykčio grimasos, kai mano mažas nenuorama atkakliai nepasiduoda gero linkinčiai tironijai?

O gal juo rieda krištolinė skausmo ašara, kai, įsikniaubusi pagalvėn, raudu žodžius "pavargau", "nebegaliu"...

O gal jį dengia voratinklio plonumo ramybės šydas? Toks trapus, kad išdryksta į skutelius nuo lengvučio vaikiškos ligos pabučiavimo...

O gal jame tviska šypsenos pašvaistė iki tolimiausių ausų ir akių kampučių, kai mažytės rankos kutena pačią mano širdies bedugnę?

Ir kokia raštuota, Motinyste, tavo kakta... Ją vagoja tankiausias rūpesčių upių tinklas, į save sugeriantis visus budrių dienų ir bemiegių naktų upokšnius.

Ar matau skausmo šešėlius, žaidžiančius tavo paakiuose?

Ar tikrai nepasitikėjimas ir abejonės, apmaudas ir nusivylimas, bičiuliškai sunėrę smilius, supasi ant tavo grakščiai virpančių blakstienų?

Ar tik ten ne pati ponia palaima, plačiai išskleidusi savo galingus sparnus, sklendžia iš skruostų duobučių į tavo akių saules?

Ar ten už ausies gintarinė pasididžiavimo smilga, ritmingai linguojanti, mano įsčių vaisiui žengiant virpančiai jautrius žingsnius į gyvenimo kelionę?

Kaip nupiešti tavąjį veidą, Motinyste, kai jis toks dosnus metamorfozių: pirmadienį – giedras lyg žvaigždėmis nutaškuotas rugpjūčio nakties dangus, o antradienį – apsiblausęs lyg darganotas rudeniškas rytas, trečiadienį – vos gaudantis kvapą po kasdienybės takais prabėgto maratono, o ketvirtadienį – karingai ryžtingas lyg pats dievas Arėjas... Bebaimis ir kartu pabarstytas nevilties dulksna...

Kas tu per laumė, Motinyste, nekaltai suviliojanti slėpiningais apžavais ir paliekanti skęsti permaininguose iliuzijų vandenynuose?

* * *

– Trauk kortą! – sušunka Mažoji.

– Ir kas tuomet bus?

– Jeigu ištrauksi raudoną širdelę arba būgną, tai bus sėkminga diena.

Ištraukiu, deja, juodą vynų damą. Dievaži, ar tai reiškia, kad laukia blogiausia diena pasaulyje?

– Trauk dar kartą! – Mažoji supratingai ir paslaugiai įteikia į delnus dar vieną galimybę.

Vėl rankose atsiduria korta su juoda apversta širdimi, bet Mažoji, akivaizdu, ne iš tų, kurios pasiduoda.

– Mama, tu gali. Trauk dar vieną.

Ir aš traukiu. Ir vėl ne ta. Traukiu dar. Tol, kol rankose raudonuoja ji, sėkmė.

– Taigi sakiau, kad pavyks.

Žinoma, kad pavyks. Tik iš kur ji žino? Iš kur penkiametė gali žinoti, kad kortų kaladėje – lygiai pusė juodų ir raudonų galimybių, ir net jei kelis kartus iš eilės krinta tamsa, tik mūsų sprendimas lemia, kada nustosime bandyti? Vaikai taip gerai įsisavinę paprasčiausią sėkmės receptą – "Bandyk dar kartą!"

Žiūrime su Mažąja į tas raudonas sėkmingų dienų pranašes ir pasižadame viena kitai, kad neleisime nei pirmai, nei antrai, nei kažkelintai nesėkmei įsigalioti kaip negailestingam nuosprendžiui.

Jei nepavyko, jei suklupai, jei ištraukei ne tą kortą ar tiesiog ne taip iš lovos išlipai, Dievaži, nesustok – trauk už kojos dar vieną galimybę! Juk niekas nežadėjo, kad viskas turi pavykti iš pirmo karto.

– Dirbate Kauno statybos ir paslaugų mokymo centre, turite savo verslą, dalyvaujate ir pati organizuojate socialinius projektus, randate laiko televizijos projektams, neseniai parašėte knygą apie kūdikių mitybą. Reta moteris atlaikytų tokį tempą. Kaip jums pavyksta?

– Esu tokia pati moteris, kaip ir kitos, yra tūkstančiai geresnių už mane. Nors stengiuosi suplanuoti savo dieną, visada atsiranda reikalų, kurie šiuos planus sujaukia. Kaip ir daugelis, aš nieko nespėju, bet viskas kažkaip susidėlioja savaime. Gyvenu kaip studentė – tiesa, viską stengiuosi apgalvoti iš anksto, tačiau darau paskutinę minutę. Ramybė glūdi mano charakteryje, be to, tikiu, kad viskas Dievo rankose. Aš nemoku pykti, pykčio, nuoskaudų užantyje nelaikau – kur kas geriau  širdyje, kai pamynusi savigarbą atsiprašau, išsiaiškinu – net ir bendraudama su vaikais. Nebijau klysti ir rizikuoti. Gyvenimas žmogų nuolat moko, kad jis pamatytų ir įvertintų, ką turi. Gera nuotaika, optimizmas – taip pat prigimtinės savybės, kurios padeda ir esant blogiausioms situacijoms įžvelgti viltį ir gėrį, neprarasti tikėjimo.

– Kokia jūsų įprasta diena?

– Ji prasideda 5.30 val. Nusiprausiu, paruošiu visiems pusryčius ir lekiu susitikti su savo antrąja šeima – Kauno statybos ir paslaugų mokymo centre virėjo profesijos besimokančiais vaikais. Ten praleidžiu pirmą dienos pusę, paskui važiuoju į savo įmonę, tvarkau reikalus, bendrauju su klientais. Retai kada po darbo tiesiai traukiu namo – atsiranda įvairių reikalų, lankau šokių pamokas, dalyvauju socialiniuose projektuose. Supratau, kad gyvenime duoti kur kas maloniau nei imti: kuo daugiau meilės ir dėmesio skiri kitiems, tuo daugiau grįžta tau. Kartą mano šeimoje mėnesį gyveno mergaitė iš asocialios šeimos – norėjau, kad ji pajustų darnios šeimos atmosferą, išmoktų bendrauti, elgtis, įgytų namų ruošos įgūdžių, o nuo spalio mėnesio du kartus per savaitę vakarais dvi našlaites mokysiu gaminti valgyti.

Vaikščioti po parduotuves, apsipirkti – ne man. Į parduotuvę visada einu paruošusi sąrašą būtinų pirkinių ir tik vėlai vakare, kada mažai žmonių, nėra eilių.

Mano geriausias dienos laikas – rytas ir vakaras, kai maudausi po dušu. Ryte turiu progą susikaupti, sudėlioti darbus, o vakare – nurimti, atsipalaiduoti.

– Turbūt nesuklysiu sakydama, kad jūsų gyvenimo prasmė – šeima?

– Be abejo, tai brangiausia, ką galima turėti ir ką turiu. Prabundu ryte ir jau esu laiminga: šviečia saulė, vaikai sveiki, mokosi, eina per gyvenimą. Svarbiausia tai, kad turime vieni kitus. Kasdien, kai išsiskiriame, apsikabiname, vienas kitam pasakome "myliu". Daugelis mano, kad toks mūsų šeimos priežodis, bet tai artumo, prisirišimo išraiška. Apsikabinti, prisiglausti prie mamos nesigėdija ir sūnus.

Manau, kad artumas svarbu būnant bet kokio amžiaus. Gera, kai gali atvirai išsipasakoti, išsiverkti ant peties. Džiaugiuosi, kad net sulaukę sunkaus paauglystės amžiaus vaikai patiki man savo problemas. Šeimoje svarbu pasitikėti vieni kitais. Todėl esu gan liberali mama: nusiskundimų iš mokytojų negaunu, o paikos vaikystės, jaunystės klaidos... Kas jų nedarė, prisiminkite save!

Kasdien, kai išsiskiriame, apsikabiname, vienas kitam pasakome "myliu". Daugelis mano, kad toks mūsų šeimos priežodis, bet tai artumo, prisirišimo išraiška.

– Vyriausiam Sauliui – 22-eji, Grytei – 20 metų, Paulei – septyniolika, Jonei – šešiolika, Vasarei – dvylika. Ką jie šiuo metu veikia?

– Saulius gyvena tarp Kauno ir Vilniaus – ISM studijuoja pasaulio politiką ir ekonomiką ir jau geras pusmetis man talkina versle – yra mano įmonės komercijos direktorius. Anksčiau laikiausi stereotipo, kad, norint šeimoje išsaugoti ramybę, meilę ir taiką, geriau su artimais žmonėmis, giminėmis nedirbti. Turėjau progą ne kartą lankytis Italijoje, kur iš kartos į kartą pereinantis šeimos verslas – įprastas reiškinys. Čia petys petin darbuojasi seneliai, tėvai ir vaikai. Bendra veikla, interesai juos vienija, suburia. Mane tai įkvėpė. Saulius su mano mokiniais jau seniai dalyvauja kulinariniuose konkursuose, čempionatuose, laimėjo nemažai apdovanojimų, beje, jis itin skaniai gamina valgyti. Būtent sūnaus iniciatyva mūsų įmonė šalia šaldytos žuvies produktų vienintelė Lietuvoje gurmanams pristato egzotišką krokodilų, stručių, zebrų mėsą. Reikia nemažai pastangų gerai mokytis, kartu – organizuoti verslą, bet išmanymo, atkaklumo jam nestinga.

Vyresnioji iš mergaičių – Grytė seka mano pėdomis – Kauno kolegijoje studijuoja viešojo maitinimo specialybę, padeda broliui versle, kelis kartus per savaitę dirba mobiliame furgonėlyje – gamina ir parduoda suvožtinius. Ji derina studijas, darbą, o laisvalaikiu kartu su manimi lanko šokius solo latino. Šokiai – mano neišsipildžiusi svajonė: niekada nemokėjau šokti, tad po projekto "Lietuvos ponia", trenerio paskatinta, kartu su Gryte ir Jone ėmėme lankyti netoli namų esančią šokių studiją. Partnerio čia nereikia. Mintyse skaičiuoji "vienas, du, trys", ir rūpesčiai tarsi ištirpsta – atsipalaiduoju, nusiraminu, be to, temperamentingas ritmas verčia judėti, o judėjimas – sveikata. Tiesa, kartais norisi patingėti, bet Grytė iš karto pareiškė, kad viena šokti neis, tad turiu pasitempti.

Paulė – Maironio universitetinės gimnazijos vienuoliktokė. Jos svajonė – medicina, norėtų būti arba šeimos gydytoja, arba akušerė. Tam, kad geriau perprastų šios srities specifiką, ne kartą lankėsi Krikščioniškuose gimdymo namuose. Ji jautri, dėmesinga, nuolat rūpinasi kitais. Paulę bendraklasiai vadina klasės mama ne tik todėl, kad dukra – klasės seniūnė: ji visada paklaus, kaip laikaisi, ar nešalta, kodėl be kepurės... Didžiausia dukters aistra – tautiniai šokiai. Anksčiau ji šoko ansamblyje "Žolynėlis", dabar – "Pušynėlis", su kolektyvu aplankė nemažai užsienio šalių.

Jonė mokosi KTU Inžinerijos licėjuje. Anksčiau lankė dar ir muzikos mokyklą, grojo kanklėmis. Pastaruoju metu jos stichija – grožis: makiažas, manikiūras... Kartais ir aš pasinaudoju jos paslaugomis. Apie aukštąją ji negalvoja – žada rinktis studijas profesinėje mokykloje. Nesistengiu perkalbėti, manau, kad svarbiausia – atrasti save, dirbti, daryti tai, kas tikrai patinka.

Jauniausia – Vasarė. Paklausta, kuo nori būti, ilgą laiką ji sakė, kad bus mama, o dabar – kad turės šokių grupę. Ji šoka Deimantės Ūsienės "Demo" vaikų mados teatre, įvairiose rungtyse jie jau penkis kartus tapo pasaulio čempionais, ne kartą dalyvavo įvairiuose televizijos projektuose, miesto renginiuose.

– Ar kiekvienas vaikas šeimoje turi kokias konkrečias pareigas?

– Pareigomis nesiskirstome, tiesiog kiekvienas pasirūpina tuo, kuo gali. Namuose, kuriuose gyvena didelė šeima, idealios tvarkos niekada nėra. Kambarių tvarkymas – kiekvieno asmeninis reikalas. Virtuvė – bendra zona. Be manęs valgyti gali padaryti bet kuris iš vaikų, didžiausia problema – indų plovimas. Grįžusi namo neretai randu krūvą nešvarių lėkščių, puodų. Kad nereiktų plauti indų, vienu metu jie naudojo vienkartinius, bet greitai pajuto, kad valgyti nėra skanu, neestetiška, be to, susimąstė apie gamtos taršą, ekologiją.

Niekada netikrinu, ar jie paruošė pamokas: mokslai, namų darbai – jų pareiga, asmeninė atsakomybė. Aišku, jei kuris kažko nesupranta, bandau paaiškinti ar pagalbon pakviečiu vyresnius. Vaikai žino, kad jei nesistengs, iš gyvenimo negaus deramo atlygio.

– Kokios jūsų šeimos tradicijos?

– Kol vaikai buvo maži, jie daugiau laiko praleisdavo kartu. Dabar kiekvienas gyvena pagal savo dienotvarkę ir dieną beveik nesimato. Todėl mes itin branginame vakarus, kai visa šeima susėda prie bendro vakarienės stalo – bendraujame, aptariame praėjusią dieną, dalijamės įspūdžiais ir rūpesčiais. Visi kartu gaminame šeimos patiekalą – koldūnus, juos valgome su sultiniu, kuriame virė. Jei tik jie baigėsi, šeimoje – aliarmas! Iš karto gaminame ne mažiau kaip 2 tūkstančius! Įdarui perku 7 kg jautienos, visada mėsą pagardinu mairūnu.

Sekmadienio rytais pagal galimybes visi kartu einame į bažnyčią. Lankyti bažnyčią vaikų neverčiu – trimečiam mažyliui galima įsakyti, o paaugliui nenurodysi. Jie tai daro savo noru.

Didžiausia šventė mūsų šeimoje, kuriai ypač ruošiamės, – Kalėdos. Kiekvienas pagal savo fantaziją, išmonę ir turimas lėšas rūpinasi dovanomis, visi drauge gaminame valgius, puošiame namus, vaišių stalą.

Ankščiau visada, o dabar pagal galimybes kartu atostogaujame. Metai iš metų važiuodavome į Palangą, o šią vasarą pati suplanavau kelionę – nuosavu automobiliu vykome į Kroatiją. Labai mėgstame keliauti – esame išmaišę didesnę dalį Lietuvos.

– Augant vaikams, auga ir jų poreikiai... Kaip verčiatės su pinigais?

– Aš jų niekada nesureikšminau: jei į viską žvelgsi tik iš materialios pusės, vargu ar tikrai būsi laimingas. Pinigai – uždirbamas dalykas, o požiūris į juos ateina iš šeimos, tėvų. Iš savo patirties galiu sakyti, kad duodami vaikui pinigų išreiškiate pasitikėjimą. Tuo pat metu verta priminti, kad su pinigais reikia elgtis apgalvotai, būti taupiems. Duodama 2 eurus ledams ar saldainiams vaikus mokydavau, kad nebūtina iš karto visus išleisti – būtų protinga likusią sumą atsidėti kokiam ypatingam pirkiniui, gimtadieniui. Taip jie išmoko taupyti. Pirkdama kokį daiktą primindavau, kad jei jį greitai sugadins, kitą turės pirkti jau iš savo santaupų – taip mokiau vertinti pinigus. Pamažu atėjo suvokimas, kad reikia vertinti ir daiktus: juk prausiantis penkiems vonioje dušo želė buteliukas gali išgaruoti per vakarą, tačiau jei visi naudos taupiai, užteks kelioms dienoms.

Kartą mano šeimoje mėnesį gyveno mergaitė iš asocialios šeimos – norėjau, kad ji pajustų darnios šeimos atmosferą, išmoktų bendrauti, elgtis, įgytų namų ruošos įgūdžių.

Pasirūpinti, kad vaikai būtų sotūs ir aprengti, nėra labai sunku, didžiausias galvos skausmas – mokamas mokslas, išvykos, korepetitoriai, įvairūs užsiėmimai, kurie nepigiai kainuoja. Skaudžiai išgyvenu, kai žmonės mano: jei auginu tiek vaikų, tai šeima asociali ir į vaikus investuoti neverta – nieko gero iš jų nebus. Kiekvienas turi teisę tobulėti, lavinti save, rasti savo gyvenimo kelią. Negaliu nei vieno nuskriausti – visi penki man vienodai brangūs, svarbūs, mylimi. Gelbsti ekonomikos žinios ir sumanumas. Savo studijoms sūnus pasiėmė valstybinę paskolą, o norint sumokėti už mokslus kolegijoje, įvairius būrelius, keliones į čempionatus tenka pasispausti, taupyti, kažko atsisakyti, ieškoti papildomo darbo. Smagu, kad vyresnieji vaikai taip pat nebijo padirbėti.

– Dažna daugiavaikė mama į darbą neina – gyvena iš pašalpų...

– Išties, daugeliui keista, kad aš turiu net du darbus, kiti labai nemaloniai pastebi, kad pagimdžiau penkis vaikus tik dėl socialinių pašalpų. Taip jau nutiko – turiu penkis vaikus, dirbu du darbus, bet materialinė pusė gyvenime man nėra itin svarbi. Dirbu, mokausi, lankau įvairius kursus, nes kas aš būsiu, ką veiksiu, kaip gyvensiu, kai vaikai užaugs, – kiekvienas išeis savo keliu. Be išsilavinimo, patirties, įgūdžių, žmogus nieko nepasieks, niekam nebus įdomus.

– Gausi šeima – jau nemenkas iššūkis, bet jūs nenustygstate – ne kartą dalyvavote įvairiuose televizijos projektuose, siekiate vis naujų tikslų...

– Iššūkiai – mano silpnybė: tai naujos patirtys, įkvepiantys įspūdžiai, galimybė bendrauti su įdomiais žmonėmis, galiausiai tai būdas geriau pažinti, atrasti save.

Dalyvauti 2013 m. vykusiame projekte "Skonis" mane prikalbino draugai – žinojo, kad didžiausia mano aistra – gaminti maistą. Po šio projekto dukros pradėjo eksperimentuoti konditerijos srityje – ėmė kepti keksiukus, pyragus.

Projekto "Lietuvos ponia" organizatoriams sakiau, kad ten būti netinku – nesu graži, neturiu modelio figūros, bet, matyt, nulėmė tai, kad viena auginu penkis vaikus. Dabar jiems esu be galo dėkinga: prapuolusi tarp tūkstančio darbų ir reikalų visai užsimiršau, kad esu moteris, – galėjau pažvelgti į save kitaip, be to, pasiryžau lankyti šokių pamokas.

Skaudžiai išgyvenu, kai žmonės mano: jei auginu tiek vaikų, tai šeima asociali ir į vaikus investuoti neverta – nieko gero iš jų nebus. Kiekvienas turi teisę tobulėti, lavinti save, rasti savo gyvenimo kelią.

Trečias mano pasirodymas buvo 2015 m. projekte "Delfinai ir žvaigždės". Išgirdusi magišką žodį "delfinai" nesvarstydama sutikau, net pamiršau, kad ne tik nardyti, bet dargi plaukti nemoku. Tik nuvažiavusi į Lietuvos jūrų muziejų supratau, į kokią keblioje situaciją patekau, tačiau neapsigalvojau: dalyvauti – jau laimėti milijoną! Be to, viename mano pasirodymų su delfinais kartu dalyvavo vaikai – labai džiaugiuosi, kad jie galėjo prisiliesti prie šių nuostabių gyvūnų ir juos pažinti.

Koks kitas iššūkis? Jei kas pakviestų, neatsisakyčiau dalyvauti Dakaro ralyje. Avantiūristė?.. Tokia jau esu – negaliu nustygti vietoje, be to, supratau, kad žmogus nuolat turi tobulėti, nes gyvenimas nestovi vietoje. Nuolat keliu sau naujus tikslus.

Galvodama apie savo, kaip profesijos mokytojos, kompetenciją siekiau įstoti į Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociaciją: čia šefai dalijasi savo patirtimi, maisto kultūros idėjomis, susitinka su tiekėjais, sužino aktualiausias kulinarijos naujienas. Dalyvavau Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų asociacijos rengtuose talentų konkursuose, pelniau du bronzos medalius ir dabar esu šios asociacijos narė. Prieš savo mokinius jaučiu moralinę atsakomybę – mokytojas nuolat turi tobulėti, savo pavyzdžiu įkvėpti jaunimą, be to, vadovautis vien vadovėliais – neįdomu, nuobodu.

Mano pastarasis pasiekimas – pasaulio barbekiu čempionato teisėjo statusas. Pirmas? Puikiai prisimenu, kai po vadybos ir verslo administravimo studijų baigusi virėjų kursus pradėjau dirbti Kauno statybos ir paslaugų mokymo centre. Staiga prireikė skalbimo technologijos dėstytojos ir direktorė pasiūlė man. Nesutikau, o ji man pasakė: "Mano dėstytojos moka ir žino viską. Nori turėti darbą, išmoksi." Ir aš per mėnesį jau mintinai žinojau viską apie skalbimo procesą, išmaniau visas skalbimo priemones, mašinas, jų veikimo principus.

– Savo antrąja šeima laikote Kauno statybos ir paslaugų mokymo centre virėjo profesijos besimokančius vaikus.

– Šiame centre yra reabilitacijos skyrius, kuriame mokosi specialiųjų poreikių vaikai: su intelekto sutrikimais, hiperaktyvūs, kuriems įprastose mokyklose mokytis labai sunku, našlaičiai iš asocialių šeimų. Jie įgyja tą patį išsilavinimą, kaip ir įprastoje mokykloje, tačiau ne per du, o per trejus metus. Mano mokiniai labai geri, atsidavę, elgiasi pagarbiai. Jiems mokytojas – kelrodė žvaigždė. Visus juos labai myliu ir kiek galėdama stengiuosi padėti – tenka būti ne tik mokytoja, bet ir drauge, mama, mokyti elementarių gyvenimiškų dalykų. Kartais mano pačios vaikai ima pavydėti, pastebi, kad aš jų atžvilgiu esu reiklesnė, griežtesnė nei savo mokiniams.

Didžiuojuosi savo mokiniais: labai dažnai dalyvaujame įvairiuose Lietuvos ir tarptautiniuose čempionatuose, parsivežame vertingų apdovanojimų ir net aukso medalių. Visai neseniai komanda, kuriai vadovavo mano sūnus, pelnė geriausio šefo nominaciją tarptautiniu mastu. Komisijoje buvo pasaulio barbekiu asociacijos atstovai iš šešių šalių, vertino akluoju būdu ir visi pripažino mus geriausiais.

Svajoju apie nuosavą kulinarijos mokyklą. Joje mokytųsi vaikai nuo 5–6 metų, bet ne iš turtingų ar pasiturinčių, bet didelės socialinės atskirties šeimų. Šiems vaikams noriu suteikti gyvenimo pagrindą, nes į neįgalius, asocialius vaikus net ir valstybė žiūri atsainiai – geriausiu atveju jie gali dirbti virėjais kokie varganoje valgykloje už grašius. Mano nuomonė kitokia. Galiu didžiuotis, kad kai kas iš mano buvusių mokinių šiandien darbuojasi viešbučiuose "Park Inn", "Daugirdas".

– Neseniai parašėte knygą apie kūdikių mitybą. Ar pravertė asmeninė patirtis?

– Iš pradžių galvojau apie knygą, kurioje jaunos mamytės rastų įdomių, originalių receptų, bet greitai apsigalvojau – jos ir taip neturi laiko, tad tik reta ieškos neįprastų, egzotinių produktų, kurių neras šalia esančioje parduotuvėje ar turguje. Gal šis požiūris ir nesutampa su sveikatos politika, bet mano vaikai užaugo sveiki, energingi, tad knygą rašiau ne kaip maisto gaminimo specialistė, o kaip mama.

Į ją sudėjau apie 100 paprastų, lengvai paruošiamų valgių receptų, tarp kurių nemažai ir šeimyninių – juos gamino mano močiutė, paskui – mama, aš. Knygą papildžiau mitybos patarimais, šeimos gydytojos patvirtintomis, savo asmeninėmis rekomendacijomis.

Pirmieji kūdikio metai – palankiausias metas formuoti taisyklingos mitybos pagrindus, tačiau nereikia pamiršti, kad kiekvienas kūdikis – individualus. Visi penki mano vaikai buvo labai skirtingi: sūnus turėjo itin gerą apetitą, tad tekdavo pagalvoti apie mažiau kaloringą maistą – išpjaustydavau riebius mėsos gabaliukus, viena dukra nemėgo burokėlių, kita – svogūnų. Įnoringiausia buvo jaunėlė – jokio sumaišyto maisto: kotletų, agurkų ir pomidorų salotų, didžiausias jos gardumynas – duona su sviestu. Supratau, kad vaiko požiūris į maistą teisingesnis nei mano – jis pats atsirenka, kas jam skanu, ko reikia, todėl stengiausi prisitaikyti – kartais visai šeimai gamindavau tai, ką valgytų mažoji, patiekdavau patiekalą kita forma – apkepą kaip torto gabaliuką, produktus ruošdavau, smulkindavau kitokiu būdu, patiekalą papildydavau kitais ingredientais.

Mano patirtis: vaikams nereikia įmantrybių – geriau paprastas, kasdienis, bet visavertis maistas. Nuleisti rankų nereikia – mamos, būkite išradingos. Svarbu jausti mažylį, išmokti suprasti jo poreikius ir jokiu būdu nepulti į kraštutinumus: atsisakyti mėsos, pieno produktų, daržovių. Sveikai maitinantis būtina išlaikyti balansą.

– Iš kur semiatės jėgų, energijos? Ar kada nors turite laisvo laiko?

– Jėgų, energijos pasipildau iš aplinkinių, o laisvalaikio  praktiškai neturiu – dažnai net ir savaitgaliai būna užimti. Labai džiaugiuosi, kai atsiranda laisva valandėlė tiesiog padrybsoti lovoje – tada kartais tiesiog žiūriu į lubas, o kartais su malonumu skaitau įkvepiančią knygą. Atsigaunu, emociškai įsikraunu gamtoje, ypač pasivaikščiojusi jūros pakrante. Man tai idealus poilsis.

Labai mėgstu klasikinę muziką, operą. Jei tik kišenėje atsiranda laisvų pinigų, užuot pirkusi naują suknelę ar gardesnį kąsnį,  geriau nusipirksiu bilietus į kokį spektaklį ar koncertą. Mano merginos labiau mėgsta šiuolaikišką muziką, o sūnus, kaip ir aš, – klasiką, teatrą, tad dažnai man palaiko kompaniją.

Giedros Sadauskienės gyvenimo kredo:

• Jei gali padaryti ką nors gero, privalai tai padaryti, nesvarbu, ar sulauksi atsako, ar ne.

• Visada yra geriau duoti nei imti.

• Nenustok svajoti, nes kiekvienas tikslas prasideda nuo svajonės!