Metas skaičiuoti viščiukus: ruošdamiesi kitąmet įsigaliosiančiai pertvarkytai pensijų kaupimo sistemai, kuri, tikimasi, paskatins daugiau gyventojų į ją įsitraukti maksimaliai ir prie būsimos pensijos prisidėti dalimi savo pajamų, įvertinkime, kuris prieš penkerius metus dirbančiųjų priimtas sprendimas pasiteisino labiau.
Mažoji taupyklė
Kad skaičiuoti būtų paprasčiau, aptarkime dirbantįjį, kurio mėnesinis atlyginimas neatskaičius mokesčių arba „ant popieriaus“ visą šį laikotarpį siekė vieną tūkstantį eurų. Kiek lėšų būsimai pensijai jis ar ji sukaupė, pasirinkęs „mažąją taupyklę“, t. y. dalyvaudamas pensijų kaupime, bet neprisidėdamas savo lėšomis?
Į šio gyventojo pensijos kaupimo fondą „Sodra“ kiekvieną mėnesį iki šiol pervesdavo 2 proc. socialinio pensijų draudimo įmokų siekiančią dalį. Tai sudaro 20 eurų per mėnesį arba 240 eurų per metus. Per penkerius metus į dalyvio sąskaitą buvo pervesta 1 200 eurų.
Šios lėšos buvo investuojamos, faktinė vidutinė investicijų grąža per šį laikotarpį siekė 5 proc. Taigi, per šį laikotarpį dalyvio sąskaitoje buvo sukaupta 1 308 eurai – maždaug trečdaliu didesnė suma nei jo ar jos vieno mėnesio atlyginimas „ant popieriaus“.
Didžioji taupyklė
Visai kitas įspūdis susidaro vertinant, kiek per tą patį laiką sukaupė tas pačias pajamas, tūkstantį eurų per mėnesį „ant popieriaus“ uždirbdavęs žmogus, kuris pasirinko „didžiąją taupyklę“ ir kaupimui kiekvieną mėnesį skyrė dalį savo pajamų: 2013–2015 metais – 1 proc., o nuo 2016 m. – 2 proc. priskaičiuoto darbo užmokesčio.
Toks gyventojas kiekvieną mėnesį būsimai pensijai skirdamas nuo 10 iki 20 eurų per penkerius metus sukaupė 960 eurų. Pensiją kaupiančio asmens sąskaitą papildė ir „Sodra“, pervesdama du procentus nuo gyventojo sumokamų mokesčių, tai sudarė 1 200 eurų.
Kaupiantysis pagal šį būdą sulaukė ir valstybės paskatos – pačiam prie savo pensijos nutarusiam prisidėti dirbančiajam valstybė iš biudžeto skyrė papildomus 671 eurą per penkerius metus.
Sudėjus visas tris dalis – „Sodros“ mokamą, paties dirbančiojo indėlį ir valstybės paskatą – per penkerius metus pensijų kaupimo į sistemos dalyvio sąskaitą buvo įmokėta 2 831 euras. Pridėjus vidutinę 5 proc. investicijų grąžą, papildomai įmokėta dar 222 eurai. Taigi nuo 2013 m. gyventojo, kuris per mėnesį „ant popieriaus“ uždirbo 1 000 eurų, sąskaita papilnėjo 3 053 eurais. Tai daugiau nei trys jo ar jos atlyginimai.
Paskata prisidėti kiekvienam
Skirtumas tarp minimalaus ir maksimalaus įsitraukimo į pensijos kaupimą akivaizdus: tūkstantį eurų iki mokesčių uždirbantis gyventojas, pasirinkęs formulę „2+2+2” ir dalimi savo pajamų prisidėjęs prie pensijos, sukaupė daug daugiau nei dalyvis, pasirinkęs vien tik „Sodros“ pensijų fondams skiriamą dalį. Tokie dirbantieji šiuo metu sudaro apie pusę visų pensijų kaupimo sistemos dalyvių.
Be abejo, sprendimą, kokia apimtimi dalyvauti pensijų kaupime ir kiek investuoti į sotesnį gyvenimą senatvėje, kiekvienas gyventojas turi priimti pats, įvertindamas savo šiandieninius poreikius, iki pensijos likusį amžių ir kitas aplinkybes. Tačiau valstybės iniciatyva tobulinti sistemą suprantama: Seimo priimtais ir prezidentės pasirašytais įstatymų pakeitimais siekiama, kad kuo daugiau dirbančiųjų rinktųsi didžiąją taupyklę ir galimybę patiems daugiau prisidėti prie savo pensijos senatvėje.
Numatoma, kad iki šiol minimaliai kaupę fonduose ir skyrę pensijai tik 2 proc. „Sodros“ dalį, dirbantieji nuo kitų metų kaupimui galės skirti ir savo pajamų dalį. Ji nuo sausio pirmosios sudarys 1,8 proc. gyventojo atlyginimo ir palaipsniui, per penkerius metus, pasieks 3 proc. Atitinkamai didės ir kaupiančiajam iš valstybės biudžeto valstybės skiriama paskata iki ji pasieks 1,5 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio.
Be to, jaunesni nei 40 metų dirbantieji, kurie iki šiol nedalyvavo pensijų kaupimo sistemoje, nuo kitų metų į ją bus įtraukiami automatiškai. Dirbantieji turės galimybę atsisakyti dalyvauti kaupime, tačiau to nepadarius, gyventojui bus parenkamas fondas, į kurį bus nukreipiamos kaupimui skiriamos lėšos. Gyventojai turės rinktis ne ar „nori dalyvauti“ sistemoje, bet ar „nori joje nedalyvauti“.
Šis pasirinkimas neturėtų būti sudėtingas – iki šiol galiojusi sistema akivaizdžiai liudija: imtis atsakomybės už savo ateitį ir pačiam prisidėti prie būsimosios pensijos tikrai verta. Nuo kitų metų įsigaliosianti sistema turėtų paskatinti apie tai susimąstyti gerokai daugiau dirbančiųjų nei iki šiol.
