Tokio spausdinto maisto neišvengimai atsiras daugiau. Bus spausdinami ir žuvies, ir mėsos, ir net pieno produktai. Visa tai bus daroma tam, kad būtų tausojama aplinka ir pasaulis išvengtų bado.

Žurnalistė pas Albiną Žilinską atėjo su vaišėmis – natūralia ir 3D spausdintuvu atspausdinta lašiša. Teigė, kad skonis ir kvapas panašus. Tai – padaryta vienalytė masė, kadangi spausdinimo procesas duoda tokią masę. 

Apie naujovę plačiau papasakojo VU Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorius A. Žilinskas.

– Kokios spausdinto maisto maistinės vertybės, skonio savybės? Daugeliui žmonių, kas yra atspausdinta, atrodytų lyg plastmasės gabalas, o tai juk maistas. 

– Iš vienos pusės, spausdintas maistas – nieko blogo. Iš kitos pusės, žaliavalgiams – nieko gero. Tai – gana smarkiai perdirbta produkcija. Iš kokių baltymų bespausdintų, pridėtų dažų, kad atitiktų natūralią spalvą, vis tiek tas 3D spausdintuvas turi būti užtaisomas – ar tyrele, ar pasta, ar milteliais, ar granulėmis. Pagal kompiuterio programą ant plokštės atliekamas tas darbas, išspaudžiama, suformuojama masė. Kiek atsimenu, 2012 metais pirmas buvo sugalvotas šokoladas. Aeronautikos valdyba NASA JAV kosmonautams atspausdino šokoladą. Žinome, kad šokoladas – vientisa masė. Jį gana lengva atspausdinti. Lygiai taip pat, jeigu pasiruošti tyrelę, pastą, kur bus sudėti baltymai, dažai ir kažkokios medžiagos, kurios duoda tą būdingą lašišai kvapą. Paprastai tokį kvapą duoda organiniai junginiai aminai, turintys specialią amino grupę.

Tačiau, pagalvojus, kiek visko turi būti atlikta, kol atsiras kasetė, kol bus užpildyta kažkokia pasta, bendroje sumoje – tvarumas abejotinas.

Tokį maistą galima parinkti konkrečiam žmogui. Jeigu reikia kažkokio sąstato baltymų, amino rūgščių, galima papildyti tokiomis rūgštimis. Jeigu kažkokių medžiagų nereikia, kažkas netoleruoja kokio nors dalyko, to galima nepridėti. Galima parinkti porcijas, visas procesas – sterilus. Mažiausiai užteršiama bakterijomis, virusais ir panašiais dalykais. Nėra tų žmogiškų klaidų, kadangi kompiuteryje paspaudi klavišą ir jis gali atspausdinti nors 10 tūkst., o žmogus gali suklysti. Manau, ne penkių, galbūt dešimties metų laikotarpyje tas, kas norės, namuose turės 3D maisto spausdintuvą, kur galės nusipirkti atitinkamą rinkinį ingredientų ir gaminti. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kol kas tai beveik dvigubai brangiau negu natūralūs produktai, tiesa?

– Nepamirškite, kad pats spausdintuvas nėra pigus. Mačiau iš septynių komponentų sudarytą 3D spausdintuvą, kuris spausdino pyrago gabaliuką. Daug kartų spausdino, iš septinto aštunto karto pavyko kažką panašaus atspausdinti. Viskas tobulėja. Ateityje kiekvienas galėsime spausdinti pyragus. 

– Ar galima sakyti, kad pagal maistingumą, tai – lygiaverčiai produktai?

– Tai priklausys nuo to, kas bus sudėta į pastą, iš kurios spausdinama. Ten galima ir trūkstamų medžiagų įdėti. Tik tiek, kad to maisto žaliavalgiui piliečiui nesiūlysime, nes jis sakys, kad reikia natūralių lapų, grūdų, kad ir mėsos, jeigu tai ne vegetaras ar veganas. Sakys, kad tai – dirbtinis maistas, kuris gana stipriai perdirbtas.

– Maistą spausdina 3D spausdintuvais spausdinantys žmonės sako, kad taip išsaugome aplinką, mažiau ją teršiame, lieka mažiau atliekų. Kalbant apie tvarų gyvenimą. Tai čia – išeitis?

– Žiūrint į konkretų galutinį rezultatą, jeigu maistui pagaminti užtenka tik kasetę nusipirkti ir turėti aparatą, žinoma, kad tai – labai tvaru. Tačiau, pagalvojus, kiek visko turi būti atlikta, kol atsiras kasetė, kol bus užpildyta kažkokia pasta, bendroje sumoje – tvarumas abejotinas. Gamta sąskaitą pateikia nuo pradžios iki pabaigos.

Studijoje, pagrįstoje duomenimis apie dešimčių tūkstančių prancūzų dietą 2009–2017 metais, daroma išvada, kad egzistuoja ne itin tvirtas ryšys tarp smarkiai perdirbto maisto (produktų, kuriuos galima vartoti iš karto arba pašildžius) vartojimo ir padidėjusios mirties tikimybės tuo pačiu laikotarpiu.

Tyrimo rezultatai buvo paskelbti žurnale „JAMA Internal Medicine“, leidžiamame Amerikos medicinos asociacijos.

Vis dėlto „neturėtume kelti panikos arba sakyti, kad valgant maistą iš pakuočių mirties tikimybė tampa 15 proc. didesnė“, pabrėžė viena iš tyrimo vadovių Mathilde Touvier (Matild Tuvjė), Paryžiaus 13-ojo universiteto mitybos epidemiologijos tyrimų grupės direktorė. Prie šios studijos taip pat prisidėjo Prancūzijos nacionalinis sveikatos ir medicinos tyrimų institutas (INSERM), Nacionalinis žemės ūkio tyrimų institutas (INRA) ir Nacionalinė menų ir amatų konservatorija (CNAM).

„Tai dar vienas žingsnis mums siekiant suprasti ryšį tarp smarkiai perdirbto maisto ir sveikatos“, – pridūrė M. Touvier.

Ryšys tarp mitybos ir sveikatos sutrikimų yra sudėtingas, o tyrimų rezultatai dažnai klaidingai interpretuojami.

Praeitais metais ta pati prancūzų tyrėjų grupė paskelbė studiją apie ryšį tarp ekologiško maisto ir vėžio rizikos.

Tyrėjai nustatė, kad mažiau ekologiškų produktų valgantys žmonės yra labiau linkę sirgti vėžiu, bet priežastinis ryšys nebuvo atskleistas. Tačiau tai neužkirto kelio daugeliui žiniasklaidos priemonių paskelbti, kad ekologiškas maistas pasižymi vėžio riziką mažinančiomis savybėmis.

Atliekant naujausią tyrimą dalyvavo apie 45 tūkst. vyresnių kaip 45 metų žmonių, daugiausiai moterų. Tyrimo dalyviai buvo prašomi kas pusmetį atsakyti į trijų internetinių anketų klausimus, atsitiktinai paskirstomus per dviejų savaičių laikotarpį. Tiriamieji turėdavo atsakyti apie maistą ir gėrimus, vartotus pastarąją parą.

Per septynerius tyrimo metus mirė apie 600 jo dalyvių. Tyrėjai išanalizavo duomenis ir nustatė, kad 10 proc. didesnė smarkiai perdirbto maisto dalis valgiaraštyje atitiko mirtingumo padidėjimą 15 procentų.

Tačiau M. Touvier perspėjo, kad šiuo atveju svarbiau, jog buvo nustatyta statistiškai reikšminga koreliacija tarp abiejų veiksnių, – ir kad studija papildė gausėjančius šios srities tyrimus.

Socialinė-ekonominė nelygybė

Smarkiai perdirbtas maistas priskiriamas prie 4-iosios kategorijos pagal NOVA maisto produktų klasifikavimo sistemą, pripažįstamą tokių su sveikatos apsauga susijusių agentūrų kaip Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO).

Gamybos metu šie produktai būna paveikiami kelių smarkiai transformuojančių procesų, pavyzdžiui, kaitinimo aukštoje temperatūroje, taip pat pasižymi didesniu priedų, tokių kaip emulsikliai arba pageidaujamą tekstūrą suteikiančios medžiagos. Daugelis produktų, kuriuos prieš vartojant pakanka pašildyti, taip pat pasižyminčių dideliu druskos arba cukraus, bet menku vitaminų ir skaidulų kiekiu, irgi patenka į šią kategoriją.

Praeitais metais Prancūzijos tyrėjai paskelbė kitokių rezultatų, gautų išanalizavus tos pačios studijos „NutriNet-Sante“ duomenis. Tąsyk tyrėjai nustatė, kad vartojantys daugiau smarkiai perdirbto maisto dažniau suserga vėžiu.

Kadangi dėl etikos priežasčių neįmanoma atlikti bandymo su kontrolinėmis grupėmis, sudarytomis iš smarkiai perdirbtus produktus vartojančių arba jų visiškai nevalgančių žmonių, pasyvi stebėsena yra vienintelė galimybė mėginti nustatyti ryšį su įvairiais sveikatos sutrikimais.

Vis dėlto tokie tyrimai neišvengiamai pasižymi tam tikrais trūkimais, susijusiais su respondentų apklausų tikslumu ir faktu, kad šių žmonių sveikatos būklę veikia daugybė kitų „nematomų“ veiksnių, net jeigu rezultatai tikslinami atsižvelgiant į socialinius-demografinius kriterijus ir bendrą mitybos kokybę.

Vis dėlto lieka neatsakyta į itin opų klausimą: kokios šių maisto produktų ypatybės lemia neigiamą poveikį sveikatai?

Viena iš populiarių hipotezių – kad tai lemia maisto priedai, laikomi saugiais, nors jų poveikis tiriamas tik laboratorinėmis sąlygomis, paveikiant ląsteles arba bandomuosius gyvūnus.

Naujausia studija yra „svarbus indėlis į literatūrą“ šia tema, naujienų agentūrai AFP sakė Johnso Hopkinso (Džonso Hopkinso) visuomenės sveikatos mokyklos epidemiologijos profesorė adjunktė Casey Rebholz (Keisi Rebholc). Ji atkreipė dėmesį, kad šio tyrimo metodika yra gana patikima, nepaisant tokio pobūdžio studijoms būdingų trūkumų.

Dar vienas svarbus veiksnys, į kurį reikėtų atsižvelgti – jos smarkiai perdirbtą maistą neproporcingai gausiai vartoja mažas pajamas gaunantys žmonės, sakė Kembridžo universiteto Klinikinės medicinos mokyklos profesorė Nita Forouhi (Nita Foruhi).

„Smarkiai perdirbto maisto produktų vartojimas atspindi socialinę nelygybę: juos neproporcingai (gausiai) vartoja asmenys, gaunantys mažas pajamas ar įgiję menkesnį išsilavinimą, taip pat gyvenantys vieni“, – aiškino ji.

„Tokie produktai patrauklūs, nes jie paprastai būna pigesni, labai gardūs dėl didelio cukraus, druskos ir sočiųjų riebalų kiekio, yra plačiai prieinami... Reikia daugiau nuveikti šiai nelygybei mažinti“, – sakė N. Forouhi.