Visgi tai nesustabdė Mažeikiuose gimusios Ingos Šviesaitės net keletą kartų apmąstyti savo profesijos pasirinkimą. Anot jos, lietuvių kalbos ir režisūros mokslai, veiklos teatre, žurnalistika, nuosava drabužių studija ir mokytojavimas – iššūkių buvo kiekviename pasirinkimų etape, bet širdis vis šaukė smalsauti.

Prasmės paieškos

„Dar mokykloje pasvajodavau apie dramos studijas. Klaipėdoje įstojau į lietuvių kalbos ir režisūros programą. Studijos man labai patiko, įgavau daug patirties, pažinčių, pavyko sudalyvauti ir ERASMUS mainų programoje. Užsienyje dar artimiau susipažinau su teatro vingrybėmis, buvo labai įdomi patirtis“, – pasakojo Inga.

Vėliau, besimokant teatrologijos magistro studijose, gimė sūnus Dominykas. Iš „inercijos“ studijuoti įpratusi Inga siekė mokytis toliau.

„Norėjau išnaudoti dar vienus „laisvus“ motinystės metus, išmokti ko nors naujo“, – aiškino ji.

„Po magistro studijų Klaipėdoje pradėjau mokytis siuvėjos specialybės galvodama, kad vaikams bent namams užuolaidas gebėsiu pasisiūti. Pabandžiusi supratau, kad galiu ir daugiau – įkūriau savo drabužių studiją MANO. Pradėjau darbuotis, sekėsi gerai, suvokiau, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau turi. Netrukus persikėliau į Kauną, lino sukneles kūriau toliau“, – pasakojo Inga.

Visgi dirbant kūrybinėse dirbtuvėse vienai pritrūko bendruomenės, atsirado didesnės prasmės poreikis.

„Vieną vakarą lyg pranašingas ženklas kompiuteryje iššoko „Renkuosi mokyti“ reklama. Užpildžiau anketą nieko nesitikėdama. Dvejojau, ar man iš viso pavyks dirbti su vaikais, juk niekada net nesvajojau apie mokytojos profesiją“, – sakė Inga. Tačiau prasmės paieškos motyvavo bandyti.

Inga Šviesaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

„Renkuosi mokyti“ atranką įveikusi Inga dvejus metus paskyrė mokytojo profesijai „pasimatuoti“. Tęsti ir gilinti pedagogikos žinias moteris nusprendė dar vienose studijose, kurias organizavo KTU pagal ES projektą, skirtą kvalifikacijai įgyti, – „Tęsk“.

„Studijos leido apmąstyti daug dalykų. „Tęsk“ programos finansuojamos pedagogikos studijos padėjo iš naujo įsivertinti ne tik pačią pedagogikos paskirtį, bet ir mokymo struktūrą, atrasti sąmoningą planavimą, galų gale, sutikti įkvepiančių žmonių“, – atviravo moteris.

Ketino mesti mokytojavimą

„Savo, kaip mokytojos, profesinį kelią pradėjau Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazijoje, į kurią po keturių metų pertraukos vėl grįžau. Tiesa, po pirmo mokytojavimo pusmečio norėjosi viską mesti. Ačiū Dievui, buvau perkalbėta, nes pamokas, kurias gavau dirbdama mokytoja, būdama „Renkuosi mokyti“ bendruomenės nare, labai vertinu ir džiaugiuosi galėdama augti ne tik profesinėje, bet ir asmeninėje srityje. Iššūkių buvo kiekviename etape, bet dirbti mokykloje, suvokti sistemą ir rasti savų būdų, kaip joje būti, buvo ir tebėra viena sunkiausių patirčių mano gyvenime. Niekur kitur gyvenimas taip greitai nesisuka kaip čia, mokykloje“, – sakė Inga.

„Tęsk“ programai pasibaigus, moteris su šeima nusprendė padaryti pertrauką ir pusmetį keliavo po pasaulį, tyrinėjo aplinką ir skyrė laiką savo svajonių įgyvendinimui.

„Nors aktyviai keliavome, vis bandžiau išsigryninti, kur save matau netolimoje ateityje. Į planus grįžo mokytojavimas. Pasirinkusi Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnaziją nuo praėjusių metų esu socialinių, emocinių įgūdžių ir teatro mokytoja. Pati nuolat mokausi, ieškau, kaip dėstomus dalykus galiu integruoti su meno ir sąmoningumo praktikomis, bandau išsigryninti, kaip ir ką noriu iškomunikuoti mokiniams“, – pasakojo Inga.

I. Šviesaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pokyčių baimė – natūrali

„Persikvalifikavimas, pokyčiai – visa tai reikalauja daug vidinės motyvacijos. Ne mažiau svarbu ir smalsumas dalykams. Nauji pasirinkimai motyvuoja atrasti, sužinoti, suvokti, perprasti...  Nors nežinomybė gali ir bauginti, tačiau svarbu prisiminti, kad jei norisi kažką daryti, tai reikia tiesiog pradėti daryti“, – motyvavo ji, dalindamasi savo profesinių pokyčių keliu.

Anot jos, reikia nepamiršti, kad bet koks pasikeitimas, pokytis nėra lengvas, tačiau, jei einama su tėkme ir pasitikėjimu procesu, likimas gali padovanoti daug gražių dovanų.

„Norisi priminti sau ir kitiems mažiau galvoti apie galutinį rezultatą. Būti procese, jį reflektuoti, o svarbiausia tame vyksme būti švelniu sau, – užtvirtino Inga. –  Tikiu, kad dauguma žmonių suabejoja persikvalifikavimo galimybe – kai kurie dėl amžiaus, kitiems sunku atrasti tinkamo laiko ir jį skirti mokymuisi, dar kai kas yra per daug prisirišę prie esamos situacijos. Naują neuro takelį minti sunku, seną – patogu ir saugu. Neturiu atsakymo, kuris yra vertingesnis ir prasmingesnis, tačiau kol galiu, pačiai gyvenimą norisi semti saujomis“, – dalijosi pedagogė.

Inga yra įsitikinusi, kad vienos studijos nebūtinai turi apspręsti visą likusį gyvenimą.

„Gyvenimas, kaip upė, yra nuolatinėje tėkmėje. Kuo mažiau pasiseka prisirišti, tuo laisvesni galim būti savo  pasirinkimuose ir savo būtyje“, – drąsino ji.