Iškeliauja kelioms savaitėms
Visą gyvenimą 42-ejų Petras Tarvydas aktyviai sportavo, buvo orientacinio sporto mėgėjas, mėgo fizinį darbą.
Dabartinis jo darbas taip pat sunkus, reikalaujantis didžiulės ištvermės. Kaip sakoma, vyras atrado save Šiaurės jūroje įrengtose gręžimo platformose – didžiuliuose, plotu futbolo aikštei prilygstančiuose iš metalo karkasų ir kolonų suręstuose agregatuose. Jais atliekami gręžimo darbai ieškant dujų.
Atliekant šiuos darbus, platformos dažniausiai būna pakilusios 30 m virš vandens. Tai būtina dėl saugumo esant dideliam bangavimui ir dėl gręžimo darbų. Priklausomai nuo to, kuriame Šiaurės jūros sektoriuje įrengta platforma, darbuotojai ant jos praleidžia dvi arba tris savaites. Po to tiek pat laiko skiriama poilsiui, bet kelionėms ten ir atgal tenka paaukoti vieną dvi laisvas dienas.
Kompanija, kurioje dirba P.Tarvydas, yra tarptautinė, jam tenka dirbti Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Danijoje.
Darbo sąlygos – labai sunkios
Ant gręžimo platformų dirbantys žmonės į užsienio valstybę keliauja reisiniais lėktuvais, o tada iš tos šalies sraigtasparniais yra nuskraidinami ant jūroje esančių platformų.
Priklausomai nuo platformos dydžio arba kompanijos poreikių vienu metu gręžimo platformoje gali būti 60 ir daugiau žmonių.
"Tas dvi ar tris savaites gyvename kaip saloje – nei kur nueisi, nei kur pabėgsi, nei kur pasislėpsi", – pasakoja P.Tarvydas.
Man buvo diagnozuotas ir autoimuninis hepatitas. Galima sakyti, kad mano organizmas pats susidorojo su mano kepenimis.
Ne kiekvienas, įsidarbinęs platformoje, susidoroja su psichologiniais ar fiziniais sunkumais. Būna, padirba kelias dienas ir prašosi grąžinamas namo. Dirbti tenka atviroje jūroje su įvairia technika, todėl visiems būtina griežtai paisyti saugumo reikalavimų, atsakingai atlikti užduotis, kad neatsitiktų kokia nelaimė.
P.Tarvydas, siurblinės technikas, atsakingas už chemikalų ir įvairių medžiagų, reikalingų atliekant gręžimo darbus, paruošimą. Dirba pamainomis, dieną arba naktį po dvylika valandų. Dažnai tenka pagelbėti kolegoms, dirbantiems ant denio, kai vyksta laivo krovos darbai. Po platformos deniu yra siurblinė, mašinų skyrius, chemikalų ir įvairių įrengimų sandėliai. Taigi, dirbti tenka visur – ir viduje, ir lauke. Klimato sąlygos – sudėtingos.
"Būna visko – sniego, lietaus, saulės, stipraus vėjo, o nuolatinė drėgmė – kasdienybė mūsų darbe", – pasakoja P.Tarvydas.
Ligą sukėlė autoimuninė sistema
2007 m. vasaros pabaigoje iki tol rimtai nesirgęs P.Tarvydas pasijuto prastai: ėmė tinti kojos, paskui – didėti pilvas.
Vyras atmetė galimybę, kad įtakos prastai savijautai galėtų turėti darbas jūrinio klimato sąlygomis.
"Juk gyvenau prie jūros – kurį laiką Klaipėdoje, po to – Palangoje, tad prie jūrinio klimato esu įpratęs. Todėl, kai ėmė tinti kojos, pagalvojau – turbūt nuo per didelio fizinio krūvio. Kai ėmė didėti pilvas, pagalvojau, kad netinkamai maitinuosi ir ėmiau storėti", – prisimena P.Tarvydas.
Sunerimęs dėl savo sveikatos, jis kreipėsi į gydytojus ir buvo paguldytas į uostamiesčio ligoninę tyrimams. Kraujo tyrimai parodė, kad kepenų fermentai neatitinka normų. Buvo atlikta pilvo organų echoskopija. Paaiškėjo, kad pilvas didėja ne dėl netinkamos mitybos, o todėl, kad jo ertmėje kaupiasi skysčiai. Galutinė diagnozė pribloškė ir šokiravo: kepenų cirozė!
Atlikus biopsijos tyrimus buvo nustatyta, kad itin pavojingą ligą sukėlė imuninė organizmo sistema.
"Man buvo diagnozuotas ir autoimuninis hepatitas. Galima sakyti, kad mano organizmas pats susidorojo su mano kepenimis", – pasakoja netikėtą diagnozę prieš dešimtmetį išgirdęs P.Tarvydas.
Kelias savaites jis buvo gydomas ligoninėje Klaipėdoje – turėjo laikytis specialios dietos, vartojo skysčių išsiskyrimą skatinančius vaistus. Buvo mėginama atkurti kepenų darbą. Išsamesniems tyrimams ir gydymui P.Tarvydas buvo išsiųstas į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas. Atlikę papildomus tyrimus, medikai pranešė, kad būtina kepenų transplantacija.
Troškimas – tik vienas
Ar žinia apie laukiančią transplantaciją išgąsdino?
"Ne. Suvokiau, kad nieko negaliu pakeisti – liko tik sulaukti donoro. Buvome jauni, su žmona Olga auginome penkerių metų sūnų Domantą. Jaunai šeimai visko reikėjo. Norėjosi pagerinti gyvenimo sąlygas, todėl troškimas buvo vienintelis: kuo greičiau pasveikti ir grįžti į darbą, vėl dirbti ir užsidirbti", – prisimena P.Tarvydas.
Grįžus iš ligoninės į namus, savijauta kasdien blogėjo – vyras jautė nuolatinį nuovargį, labai nukrito svoris, teko vartoti daug vaistų, laikytis griežtos dietos. Petras nebesitikėjo, kad pasveiks ir kada nors vėl grįš į sunkų darbą.
Esu gimęs po laiminga žvaigžde, kad kepenų donoro teko laukti tik du mėnesius.
"Transplantacijos laukimas sekino", – tuometę būseną prisimena P.Tarvydas, kurio veržlų charakterį ir energiją buvo palaužusi sunki liga.
Pasak jo, gerai, kad tų pačių metų pabaigoje atsirado jam tinkamas kepenų donoras.
"Esu gimęs po laiminga žvaigžde, kad kepenų donoro teko laukti tik du mėnesius", – džiaugiasi P.Tarvydas.
Tačiau net ir po laiminga žvaigžde gimę žmonės patiria išbandymų: po aštuonias valandas užtrukusios kepenų transplantacijos P.Tarvydas buvo perkeltas į reanimacijos skyrių. Čia po kelių valandų jis ėmė jausti stiprius pilvo skausmus – prasidėjo vidinis kraujavimas. Ligonis vėl skubiai buvo pervežtas į operacinę. Antroji operacija truko dar ilgiau – dešimt valandų, tačiau vidinį kraujavimą, laimei, pavyko sustabdyti.
Siekė kuo mažesnio neįgalumo
Po transplantacijos P.Tarvydas atsigavo greitai, tačiau gydymą imunitetą slopinančiais vaistais teko ilgai derinti ir reguliuoti: vyro imuninė sistema pasirodė esanti tokia stipri, kad nepasidavė slopinama imunosupresiniais vaistais.
Sustiprėjęs po transplantacijos, P.Tarvydas veržėsi kuo greičiau grįžti į darbą, bet paaiškėjo, kad tai nėra taip paprasta. Nustatytas pirmosios grupės neįgalumas reiškė, kad fizinio krūvio reikalaujančio darbo dirbti negalima, ypač – tokio, kokį prieš susirgdamas dirbo P.Tarvydas.
Teko surinkti šūsnis dokumentų, patvirtinančių fizinės sveikatos būklę, bet Petras pasiekė savo: buvo pripažintas darbingu, nors 20 proc. nedarbingumo liko.
"Pasirodo, Lietuvoje niekas nenori, kad būtų nustatytas kuo mažesnis neįgalumas. Atvirkščiai, visi siekia, kad jis būtų kuo didesnis", – iš savo išskirtinumo juokiasi Petras, kuriam buvo leista grįžti į darbą.
Susilaukė ir dukters
Per dešimtmetį, prabėgusį po transplantacijos, P.Tarvydo šeimos gyvenime įvyko permainų: sutuoktiniai susilaukė dukters, tad dabar jau penkiolikametis Domantas turi pusšeštų metų sesutę Aną Sofiją.
Dviejų vaikų tėvas džiaugiasi, kad jo uždirbamų pinigų užtenka šeimai išlaikyti, todėl žmona Olga šeimininkauja namuose, prižiūri vaikus.
"Gyvename Palangoje, todėl čia žmonai nuolatinį darbą susirasti būtų sunku. O važinėti į Klaipėdą ir dirbti už minimalią algą? Beprasmiška – daugiau kainuotų kasdienės kelionės pirmyn ir atgal", – skaičiuoja Petras.
Jis laimingas, kad sveikata vis dar leidžia dirbti. Tačiau atšiaurios jūros sąlygos, nuolatinis medikamentų vartojimas pakenkė sąnariams – prieš dvejus metus teko operuoti abiejų kojų kelių sąnarius. Juos ir dabar paskauda.
Apie donorą, kurio kepenys jam buvo transplantuotos, Petras žino nedaug. Tačiau džiaugiasi, kad jo parašytas dėkingumo laiškas pasiekė donoro artimuosius.
P.Tarvydo požiūris į organų donorystę labai pozityvus: "Kai tik sužinojau, kad organų donorystei galbūt tiktų net ir mano, žmogaus po transplantacijos, organai – tą pačią dieną pasirašiau sutikimą donoro kortelei gauti."
Taip jis išreiškė savo požiūrį į organų donorystę – po mirties padėti kitiems, jei tik tai būtų įmanoma.
