Šovė tiesiai į galvą
1925 m. balandžio 3 dieną, naktį į ketvirtadienį, apie 3 val. nakties, ties siena su Latvija netoli Palangos, du pasieniečiai, kaip to meto spaudoje buvo skelbiama, Pirmojo komisariato skrajojamojo būrio vachmistrai sutiko du kontrabandininkus.
Laikraštis "Klaipėdos žinios" rašė, kad vienas jų buvo pagarsėjęs kontrabandininkas, atrodo, latvių tautybės.
Kitas laikraštis "Klaipėdos keleivis" žinutę apie šį įvykį pavadino "Kruvinas policijos susidūrimas su šmugelninkais".
"Policistai Mikėlis Labotakys ir Simaitis bepatruliuodami susitiko su latvius benešančius spirito. Vienas jų, vos tik išvydęs policistus, tuojau į juos šovė iš revolverio ir Labotakiui pataikė į galvą. Ištiktasis tuojau negyvas sukrito. Tiedu šmugelninkai tuojau užpuolė ir antrąjį policistą ir jį parmetė ant žemės. Bet permestasis greitai pašoko ir pats puolė savo priešininkus. Negalėdami atsispirti, šmugelninkai pagaliau pabėgo ir per arti esančią sieną paspruko į Latvijon. Bet Simaitis vieną jųjų vis dėlto pažino. Yra tai tūlas Dorsch, Latvijos pasieny labai žinomas šmugelninkas. Nušautasis Labotakys yra kilęs iš Dovilų parapijos ir turėjo 30 metų amžiaus. Jo tėvai gyvena Dovilų kaime", – rašė "Klaipėdos keleivis" (kalba netaisyta – D.J.).
M.Labotakys buvo tapęs to laiko didvyriu.
"Nužudytasai Labotakis buvo sąžiningas ir rūpestingas valdininkas, Kilęs iš Jonušų kaimo, Dovilų parapijos (Klaipėdos krašte)", – rašė tuomet spauda.
Dūdų orkestrui – premjera
Balandžio 8 d. pareigūnas buvo iškilmingai palaidotas.
Vieni laikraščiai mini, kad jis atgulė Klausmylių kapinėse, kiti teigė, kad jis palaidotas gimtuosiuose Jonušuose, bet esama ir trečios versijos, kad pasienietis palaidotas Klausgalviuose.
Į valstybės lėšomis surengtas laidotuves atvyko daug giminaičių ir artimųjų.
Pasienio policininko laidotuvėse dalyvavo neseniai suformuotas Valstybinis policijos orkestras.
"Keistu aplinkybių supuolimu, šiam orkestrui teko pirmą kartą viešai pasirodyti savo bendradarbio šiose laidotuvėse", – rašė "Klaipėdos žinios".
Žuvusįjį pagerbė Krašto gubernatorius Jonas Budrys, taip pat valdininkas ypatingiems reikalams ponas Jucys, Kretingos apskrities policijos vadas, kurio pavardės to meto spauda nenurodė, keli valdininkai.
Kunigas Ratkė laikė gedulingas mišias. "Klaipėdos žinios" rašė, kad po to velionis buvo palydėtas į Klausgalvių kapines.
"Čia Krašto Gubernatorius ir kiti sakė gedulingai iškilmei pritaikintas prakalbas, nurodydami kontrabandos ir kontrabandininkų kenksmingumą kraštui ir svarbumą turėti taip gerų, sąžiningų ir uolių valdininkų, kuo buvo amžinos atminties velionis Labotakys, – skelbė vietos laikraštis. – Ant kapo sudėta vainikai nuo valsčiaus policijos, Kretingos apskrities policijos ir kt. Laidotuvės atliktos valstybės lėšomis ir prideramomis valstybės tarnautojui, tarnybą einant žuvusiam, iškilmėmis."
Nuskendo su pažeidėju
Dar tragiškesnis likimas 1934 m. balandžio 27 d. ištiko Vorusnės sargybos viršininką vachmistrą Petrą Tenį.
Šį įvykį trumpai, bet detaliai aprašė žurnalas "Policija" (1934 m. 11 numeris).
O į JAV emigravęs Alfonsas Nevardauskas šį neeilinį įvykį su detalėmis aprašė 1963 m. Čikagoje išleistoje knygoje "Pamariais, pajūriais".
Upės, skiriančios Lietuvą ir Vokietiją, buvo lengvai įveikiama siena to meto kontrabandininkams. Pasieniečiai uoliai juos sekė, žinojo dažniausiai lankomas vietas.
Vorusnės sargybos viršininkas P.Tenys ankstyvą minėtos dienos rytą išplaukė į pamarį, jo pareiga buvo vykdyti sienos apsaugą. Kaip ir kaskart, jis žvalgė savos sargybos ribas.
Prie Elenos salos, nendrynuose, jis pastebėjo valtis ir kelis vyrus jose.
"Ties Elniškės sala, dūburiuose, pastarasis pastebėjo kontrabandininkus Vok. pil. Gelžaitį iš I Skirvytės kaimo ir Stočką Heinrichą iš Akmenos kaimo", – rašė žurnalas "Policija".
Pasukęs į tą pusę vachmistras išbaidė kontrabandininkus, o vieną jų H.Stočkų pavijo. Pasienietis liepė irtis į Vytinės upę.
Nutvertas sienos pažeidėjas atsisakė plaukti į Vorusnę ir pareiškė mieliau plauksiąs į Skirvytę.
P.Tenys suprato šio vyro gudrybę, būdamas Vokietijos pilietis, jis tikėjosi įplaukti į teritorinius Vokietijos vandenis, kur lietuvių pasienietis šauti nebegalėtų.
P.Tenys įšoko į kontrabandininko valtį ir vyrai susigrūmė. Abu išvirto iš valties ir dingo keliolikos metrų gelmėje.
Apie vidurdienį visa tai, pasak šaltinių, matė pievose kurmrausius grėbstinėję vyrai. Jie pririšo abi valtis prie kranto karklynų ir nuėjo tęsti savo darbo.
A.Nevardauskas rašė, kad Skirvytės ir Vorusnės sargyboms apie įvykį jie pranešė tik po keliolikos valandų.
Skenduolių paieškos truko kelias paras. Tada nuspręsta statyti sargybą ties vyrų žūties vieta, pareigūnai turėjo laukti, kol skenduoliai iškils.
Žuvusio pasieniečio našlė net buvo paskyrusi 200 litų atlygį tam, kas ras jos vyro kūną. Bet ir tai nepadėjo.
Bandė apjuodinti vachmistrą
Trečią dieną po aprašyto įvykio lietuviai sužinojo, kad nuskendęs kontrabandininkas pašarvotas jo tėvų namuose.
Klausinėjami to kaimo vyrai melavo, kur rado skenduolį. Be to, paskleidė kalbas, kad lietuvių pasienietis grumtynių metu valtyje jį nušovė.
Todėl vietos žmonės buvo labai pikti. Esą sunkiai sužeistas vyras virsdamas iš valties sugriebė pasienietį ir kartu nusitempė jį į gelmę.
Vietos gyventojų nurodytoje velionio radimo vietoje buvo ieškoma P.Tenio, bet nerasta.
Esama duomenų, kad žuvusiojo giminaičiai apskundė Lietuvos pasienio pareigūną policijai, esą šis nušovė niekuo dėtą žvejojusį žmogų. Buvusi net užvesta baudžiamoji byla.
Tik po 10 dienų pasienio žvalgas, pavarde Šmitas, ankstyvą rytą plaukdamas valtimi netoli tragedijos vietos pastebėjo kažką plaukiant pasroviui.
"Priplaukęs valtimi arčiau, pamatė, kad tai esama žmogaus galvos. Leisdamas valtį greta, griebė ranka už iš vandens kyšančių plaukų kuokšto, o kita ranka šiaip taip valdydamas valtį, yrėsi prie kranto. Bet vos jis kiek stipriau truktelėjo skenduolį, rankoje liko tik žiupsnis glitų plaukų", – detaliai aprašė A.Nevardauskas.
Kūnas buvo smarkiai apiręs, veido pažinti nepavyko, bet identifikuoti velionį nebuvo sunku iš uniformos, diržo, įmautėje rasto revolverio.
Ši aplinkybė paneigė gandą, esą pasienietis nušovė žmogų.
Laidojo su pagarba
Žuvusio pasieniečio laidotuves gegužės 7 d. surengė Rusnės šaulių būrys.
"Paskui karstą, garbės sargybos apsupti, nešami velionio pasižymėjimo ženklai. Vyties kryžius, Savanorio-kūrėjo, 10 metų Lietuvos nepriklausomybės ir Klaipėdos krašto atvadavimo medaliai. Pusiaukely į Rusnę iškilmingą laidotuvių eiseną pasitiko lietuviškos organizacijos su savomis vėliavomis, vainikais ir gėlėmis. Pasienio policijos orkestras, pilname sąstate, visą kelią grojo gedulingus maršus. Karstas, vežamas sunkvežimiu, skendo gėlėse ir vainikuose. Lydėjusių voros išsitęsė per kilometrą, o žygiuojant per Rusnės bažnytkaimį – per visą miestelį", – rašė A.Nevardauskas. – Prie laidotuvių eisenos jungėsi ne tik vietos lietuvininkai, bet ir padorūs vokiečių kilmės gyventojai. Prie Šilutės miesto laidotuvių eiseną pasitiko Šilutės-Žibų katalikų parapijos procesija. Didžiausią įspūdį darė lietuviškų organizacijų dalyvavimas laidotuvių eisenoje."
P.Tenys buvo palaidotas Šilutės katalikų kapinėse.
Geidžiamiausias – spiritas
Šie du atvejai, kaip ir daug išlikusios dokumentinės medžiagos rodo, kad iš Vokietijos į Lietuvą kontrabandininkai gabeno spiritą.
Spiritas gabentas įvairiausiais būdais, iš to, kad pasienio policija konfiskuodavo valtis ir motorinius laivelius, galima spręsti, jog tai buvo kontrabandos gabenimo priemonės.
Pasienio gyventojai nešdavo neleistinas prekes ir eidami pėsti.
Vilkų kampe, Šilutės rajone, gyvenantis šviesuolis Mindaugas Nogaitis yra įkūręs privatų muziejų, kur, be daugybės muzikos instrumentų, yra sukaupęs savojo krašto praeities reliktų.
Tarp jų yra du unikalūs daiktai – tarpukario vietos kontrabandininkų indai spiritui gabenti.
Forma jos primena gertuves, kuriose vyrai kartais nešiojasi šlakelį stipresnio gėrimo.
Šie iš skardos pagaminti indai būdavo virve ar diržu kabinami ant kaklo ir po drabužiais glaudžiami prie pilvo. Viename tokiame inde galėjo tilpti iki penkių ar dar daugiau litrų spirito.
Krašto gubernatoriaus J.Budrio 1925 m. balandžio 6 d. dokumentuose užfiksuota, kad Valstybės policija konfiskavo 1 630 litrų spirito, 250 litrų anodijos (eterio spiritas, eterio ir etilo alkoholio mišinys), 42,5 litro likerio ar romo, 11,2 kg muilo, keturis irklinius laivelius ir kitų smulkių daiktų.
Tų pačių metų balandžio 9 d. gubernatoriaus dokumentuose užfiksuota, kad konfiskuota 400 litrų spirito ir motorinė valtis.
Surinko gausią medžiagą
Kai kuriuose atsiminimuose E.Kazlauskis rado užuominą, kad Šilutės katalikų kapinėse buvę pastatyti trys kryžiai Lietuvos kareiviams.
Esama duomenų, kad 1936 ar 1938 m. iš kažkurio Lietuvos kalėjimo, kur buvo pagaminti, į Šilutę buvo vežami trys kryžiai Lietuvos kariams.
Gali būti, kad vienas jų pažymėjo P.Tenio kapą.
Apmaudu, bet vietos, kur buvo palaidotas P.Tenys, dabar niekas nebežino.
M.Labotakio kapas, pasak karybos istorijos žinovo klaipėdiečio E.Kazlauskio, turėjęs būti Sudmantų kapinėse.
Šios kapinaitės per ilgą laiką taip pat gerokai pakeitė savo vaizdą. Dabar nustatyti, kurioje vietoje guli vachmistro palaikai, nebeįmanoma.
Pernai sukaupta medžiaga apie tarnybos metu žuvusius nepriklausomos Lietuvos pasieniečius E.Kazlauskis, draugo paprašytas, pasidalijo su Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnais.
Jų atstovas pažadėjo susisiekti su E.Kazlauskiu ir pasikalbėti apie žuvusių pasieniečių įamžinimą.
Išgirdęs, kad pasieniečiai pasišovė atkurti žuvusių pasienio pareigūnų atminimą ne tik Sudmantuose, bet ir Šilutėje, klaipėdietis labai apsidžiaugė.
Ketina imtis pats
E.Kazlauskis ne kartą buvo kviečiamas susitikti su pasieniečiais, bendravo elektroniniais laiškais. Tiesa, susirašinėjimas buvo vangus.
Galiausiai jo surinkta medžiaga buvo perduota pasieniečių klubo vadovei Vilniuje, o VSAT Pakrančių apsaugos tarnybos atstovė apie šią medžiagą kalbėjo ir su klubo Klaipėdos būrio vadu Gediminu Povilaičiu.
"Kažką prisimenu, bet tada buvome labai užsiėmę. Būtinai pasidomėsiu surinktais duomenimis. Mes turime labai daug planų ir darbų, tik galimybės itin menkos. Faktiškai turime tik fizinę savo pačių raumenų jėgą. Dabar ėmėmės kito projekto, kuriam skiriame visas savo jėgas ir laiką. Tokių darbų imtis nėra paprasta, daugelis mūsų dar tarnauja, turi ir papildomų darbų, o vyresnieji klubo nariai jau yra labai garbingo amžiaus", – tikino G.Povilaitis.
Apmaudu, jauni vyrai tarnavo Tėvynei, paguldė galvas "vardan tos Lietuvos", o dabar net jų kapo niekas nebežino.
Jis pasakojo apie norą neapleisti ir neseniai mirusių tarnybos draugų kapus.
Klubo vadovė Loreta Dumbauskienė pasakojo, kad ne vienoje Lietuvos vietovėje jiems jau pavyko išjudinti savivaldybes, kurios įrengė atminimo ženklus tarpukariu tarnyboje žuvusiems vyrams.
"Susirašinėjimas su pasieniečiais man pasirodė keistas, aš iš jų nieko nenorėjau, tai jie ieškojo galimybės iš manęs gauti žinių. Bet galiausiai laiškai pradėjo panašėti į atsirašinėjimą. Man ėmė patarinėti, kur kreiptis, ką daryti. Man to tikrai nereikia. Apmaudu, jauni vyrai tarnavo Tėvynei, paguldė galvas "vardan tos Lietuvos", o dabar net jų kapo niekas nebežino, – kalbėjo E.Kazlauskis. – M.Labotakio atminimą, manau, įamžinsiu pats, padedamas savo draugų. Kiek sunkiau būtų tai padaryti Šilutėje, bet kai pradedi, tai darbas ir pasidaro."
