Nustebino greiti pokyčiai
– Kaip esate susijęs su Lietuva?
– Lietuva man tapo artima dar 1987 metais, kai VGIK-e (Vsesojuznyj gosudarstvennyj institut kinematografii) studijavau režisūrą. Vienas mano dėstytojas buvo dokumentalistas Algimantas Arlauskas, jis dabar gyvena ir dirba Ispanijoje. Tada jis buvo ką tik baigęs studijas ir likęs dėstytojauti. Dar studijuodamas dirbau tuomet labai populiarioje programoje "Vzgliad", kurios veidas buvo visiems gerai žinomas Vladas Listjevas. Jis buvo vienas pagrindinių žurnalistų, laidos veidas, o pagrindinis variklis buvo jos sumanytojas Andrejus Lysenka. Prisimenu tuos laikus su didžiausiais sentimentais. Lietuva jau žengė nepriklausomybės keliu, tad aš po porą kartų per mėnesį skrisdavau į Lietuvą ir darydavau siužetus laidai. Tad fiksavau Lietuvos nepriklausomybės tapsmą, buvau visų įvykių liudininkas.
– Tai buvo sudėtingas metas, ne visi Tarybų Sąjungoje suprato, kas ir kodėl vyksta Lietuvoje ir jos kaimynėse. Koks buvo jūsų požiūris į Lietuvos įvykius ir mūsų šalies siekius?
– Žinojau, kad laisvės siekis lietuvių sąmonėje buvo visada gyvas. Mačiau ir atspindėdavau savo siužetuose lietuvių siekį gyventi taip, kaip jie patys nori ir turi teisę. Lietuva buvo pirmoji tą mintį pasakiusi garsiai. Tai buvo labai drąsu, ir mes šią mintį rėmėme, mano aplinkoje nebuvo kitaip mąstančių žmonių. Buvome lietuvių pusėje.
– Ar yra dalykų, kurie Lietuvoje jus nustebino?
– Lietuvoje dažnai lankydavausi iki maždaug 1995 metų, paskui gyvenau ir dirbau Italijoje. Kai ilgai nebuvęs čia vėl atvažiavau bene 2013 metais, pamačiau visai kitą Lietuvą. Atrodo, kad būtent apie tokią šalį lietuviai ir svajojo kovodami už jos nepriklausomybę. Tai yra rami, išpuoselėta, tvarkinga, turtingesnė nei anksčiau valstybė. Man šis vaizdas buvo labai patrauklus ir, kai tik atsirado galimybė čia akredituotis, atvykau kaip Ukrainos korespondentas, dirbu Kijevo spaudos klubui, tam tikri laikraščiai spausdina mano medžiagas. Labiausiai man Lietuvoje patinka žmonės – tie, kurie neišvyko, yra didžiuliai savo šalies patriotai. Matydamas, kaip žmonės stengiasi paversti savo namus, gyvenvietes ir visą šalį gražesnę, tikiu, kad Lietuva dar labiau suklestės.
– Ar jums Lietuvoje teko sutikti žmonių, kurie aiškina, kad prie sovietų buvo geriau?
– Žinoma, sutikau. Bet kai paklausiu jų, kas buvo geriau, jie visi aiškina, ką tada turėjo. Iš jų kalbų aišku, kad jie už nieką nebuvo atsakingi. Patriotus nuo jų skiria būtent atsakomybės jausmas – už save, savo šeimą ir šalį.
– Ar būta mūsų šalyje tokių dalykų, kurie jums nepatiko ar papiktino?
– Esu toks žmogus, kuris stengiasi ir gyvenime, ir darbe pastebėti pozityvius dalykus. Liūdina tik vienas dalykas – jaunų žmonių siekis išvažiuoti iš savo šalies. Tai būdinga ne tik Lietuvai. Man patinka Lietuvos gamta, klimatas, man geriau vėsiau nei karščiau.
– Turite ryšį su savo skaitytojais? Kas domina ukrainiečius?
– Jau turėjome gal porą dešimčių telekonferencijų tarp Lietuvos ir Ukrainos. Žmonės tiesiogiai užduoda klausimus, iš jų galima spręsti, kad mano tautiečiams įdomiausia teigiama Lietuvos patirtis, kaip įgyvendinti demokratinius pokyčius. Ukraina daug ko mokosi iš Lietuvos daugybėje sričių bei iššūkių, kuriuos lietuviai jau yra įveikę, o ukrainiečiai dar tik pradeda. Abu su žmona rašome ir apie ukrainiečių gyvenimą Lietuvoje.
– Gal turite pastebėjimų apie Klaipėdą?
– Skirtumas tarp Klaipėdos ir Vilniaus – milžiniškas. Vilniuje visko labai daug. Klaipėdoje yra daug dalykų, kurie sostinėje liktų nepastebimi, čia šie dalykai ryškiau matomi. Man teko gyventi trijose milžiniškose sostinėse – Kijeve, Maskvoje ir Romoje. Kiekviename šių miestų praleidau apie dešimtmetį. Po jų Klaipėda man – lyg balzamas.
Didžiuojasi tėvynainiais
– Ar jau perpratote lietuvių tautinį būdą?
– Lietuviai – ypatingi, ne tokie temperamentingi kaip ukrainiečiai, jie – susivaldantys, tie, su kuriais man tenka ir teko bendrauti, yra labai nuoširdūs ir ne veidmainiai, jei myli, tai tikrai myli, jei kas blogai, pasakys tiesiai. Lietuva man nuo seno artima, čia turiu labai artimų draugų.
– Ar Lietuvoje dar randate apie ką rašyti?
– Žurnalistikoje esu nuo 1970-ųjų, tad išsiugdžiau žurnalistinę nuojautą. Esu dirbęs ir fotoreporteriu, ir žurnalistu, ir televizijos operatoriumi. Svarbiausia rasti žmogų, kai turi herojų, turi ir naujieną, istoriją. Man neįdomūs vienadieniai dalykai. Dažniausiai rašau apie tai, kas turi didesnę išliekamąją vertę.
– Lietuva yra tapusi traukos centru ukrainiečiams, vadinasi, ir jūsų šaliai aktualus emigracijos klausimas?
– Turintys pasus su biometriniais duomenimis ukrainiečiai be vizų gali važiuoti į Europos valstybes. Bet ir be to labai daug tautiečių išvyko į kitas šalis. Daug jų išvyko į Ispaniją, Italiją, Vokietiją. Mes turime šimtametę emigracijos patirtį. Juk po Pirmojo pasaulinio karo daugybė ukrainiečių išvyko į Kanadą. Jie, beje, tapo didele jėga, pakėlusia šios šalies ekonomiką. Juk ukrainietis Igoris Sikorskis yra sraigtasparnių kūrėjas. Vienas amerikietiškų "Macintosh" kompiuterių kūrėjų taip pat buvo ukrainietis. Apmaudu, kad Lietuvoje ukrainiečiai dažniausiai dirba nekvalifikuotus darbus, todėl jiems sunkiau praturtinti vietos kultūrą, asimiliuotis. Tikiu, kad ukrainiečiai ne tik padės pakelti Lietuvos ekonomiką, bet ir parodys emigravusiems lietuviams, kad čia galima dirbti ir užsidirbti.
– Ar manote, kad uždarbiauti atvykę jūsų tėvynainiai norėtų įsilieti į seniai čia gyvenančių ukrainiečių tautinį gyvenimą?
– Gal ir norėtų, tikiu, kad taip ir yra, bet stebina faktas, kad Klaipėdoje yra kelios ukrainiečių bendruomenės, kurios, pasirodo, tarpusavyje nesutaria. Galima tik spėlioti, kam tai naudinga. Man norėtųsi, kad žmonės pamirštų asmenines ambicijas ir nustotų konkuruoti. Manau, kad čia politikos nėra, tik asmeniškumai. Mes su žmona sukūrėme vienai bendrijų interneto tinklalapį "Rodyna", tikime, kad jis taps populiarus ir padės ukrainiečiams Lietuvoje.
Mato bendrą ateitį
– Ar nemanote, kad lietuviai pernelyg mažai pažįsta Ukrainą?
– Esu tuo tikras. Taip yra ne todėl, kad lietuviai nenori pažinti mano šalies. Norėčiau, kad Lietuvoje būtų daugiau informacijos apie Ukrainą. Kol kas sunkokai sekasi. Lietuviai čia gali važiuoti be vizų, šalis – nebrangi, atvira, žmonės geranoriški. Suprantama, kad mūsų keliai ne visi yra puikūs, ne visuose viešbučiuose yra labai patogu, bet mūsų šalyje yra labai daug patrauklių dalykų.
– Koks yra lietuvių įvaizdis jūsų šalyje?
– Prisimenant bendrą istoriją, ukrainiečiai nelaiko lietuvių agresoriais. Tai buvo stipri Kijevo Rusios ir Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės sandrauga. Juk Europa iki šiol nesuvokia, kad būtent šis darinys ją apsaugojo nuo Aukso Ordos. Kas žino, kaip dabar atrodytų Europa, jeigu mūsų protėviai to nebūtų padarę. Aš manau, kad ateityje bus stiprus žmogiškas ryšys tarp Baltijos ir Juodosios jūros šalių. Tai bus kaimynų sąjunga, kuri labai pakeis Europą. Turime bendrą geną, kuris dar suvešės.
– Minėjote dalykus, kurių ukrainiečiai mokosi iš lietuvių. Ar yra dalykų, kurių lietuviai turėtų pasimokyti iš ukrainiečių?
Lietuviai turi mokytis iš mūsų klaidų bendraujant su didžiąja kaimyne.
– Lietuviai turi mokytis iš mūsų klaidų bendraujant su didžiąja kaimyne. Daug metų Ukrainoje buvo pro pirštus žiūrima į tai, kad Donbase žmonės kalba rusiškai. Visiems atrodė, kad tai yra tautų draugystės apraiška. Tokio atsainaus požiūrio rezultatus dabar matome. Ketverius metus ten vyksta karas, žuvo tūkstančiai jaunų vyrų. Labai džiaugiuosi Lietuva, turinčia ir puoselėjančia savo kalbą. Tai visų svarbiausias ginklas kovoje prieš informacinį karą. Yra daug rusakalbių interneto tinklalapių, kurie neigia visa, kas yra gera Lietuvoje. Tokia tradicija susikurti priešus ten, kur jų nėra, veikia nuo 1917 metų. Sakau atvirai ir tiesiai – per rusų kalbą prieš Lietuvą vykdomi atviri, milžiniškas pinigų sumas kainuojantys informaciniai karai. Ukraina ilgą laiką stengėsi šių dalykų nematyti, ir tai turėtų tapti pamoka lietuviams. Tiems, kas vykdo šiuos informacinius karus, reikalingi ne lavonai, o gyvi žmonės, jų sielos, protai. Išsigandęs žmogus negeba kurti, džiaugtis gyvenimu, būti laimingas. Tai – tikra tragedija.
– Esate dirbęs Romoje. Ar teko sutikti popiežių?
– Sukūriau kelis filmus apie Vatikaną ir taip atsirado man galimybė išvykti į Italiją, dirbau specialiuoju korespondentu. Sukūriau filmą apie popiežių Joną Paulių II, teko kartu važinėti, bendrauti. Jis buvo šviesus, šventas žmogus, būti šalia – ypatingas jausmas. Italijoje įkūriau laikraštį, kuris buvo leidžiamas daugiau nei 10 metų.
– Ar nenorėjote ten likti?
– Grįžau į Ukrainą, kai susirgo mama. Esu kilęs iš nuostabios vietos – Karpatų, Bukovinos krašto. Be galo myliu savo gimtinę, eu tikras, kad grįšiu į Ukrainą, tėvynė yra brangiausia ir neiškeičiama. Dabar fiziškai esu čia, o mano siela – ten. Bet kurios valstybės užduotis – padaryti taip, kad jos žmonėms geriausia gyventi būtų tėvynėje.
Vizitinė kortelė
Gimė 1953 m. liepos 1 d. Černovcų srityje, Panka kaime.
1972–1977 m. studijavo žurnalistiką Lvovo universitete.
1987–1992 m. studijavo režisūrą VGIK-e.
1985 m. tarptautiniame kino festivalyje už filmą "Gyvenimo troškulys" pelnė pagrindinį prizą, dalyvavo ir buvo gerai įvertintas kituose tarptautiniuose festivaliuose, yra sukūręs per 30 dokumentinių filmų.
1995–2004 m. gyveno ir dirbo Italijoje.
Grįžęs gyveno Kijeve, įsteigė kino studiją, kūrė filmus.
2014 m. atvyko į Lietuvą ir apsigyveno Klaipėdoje.
Žmona Ana, dukra Olesia, sūnūs Maksimas ir Oleksandras.
