Moldovos verslininkas ir politikas, turtingiausias šalies žmogus Vladimiras Plahotniucas tai daro jau daugelį metų. Jo įtaka neužsibaigia oficialiomis pareigomis – valdančios Moldovos Demokratų partijos pirmininko postu ar įvairių verslų akcininku. Jam priklauso keturios didžiausios Moldovos televizijos stotys, o šalyje būtent televizija daugeliui gyventojų išlieka pagrindiniu naujienų šaltiniu. Politiniai pastarųjų metų procesai parodė, kad jo šešėlinė įtaka yra milžiniška šalies teisėsaugos struktūrose, kas didžiųjų korupcijos skandalo metu padėjo jam iš esmės eliminuoti dalį politinių oponentų ir pačiam išvengti rimtesnių kaltinimų.

Nors prieš ketverius metus Demokratų partija laimėjo tik devyniolika iš 101 vietos parlamente, šiuo metu V. Plahotniuco partijos frakciją sudaro 42 nariai, įvairių politinių skandalų metu pervilioti ar „perpirkti“ iš kitų byrančių politinių jėgų. Ir nors Demokratų partija visuomenės nuomonės apklausose nesusilaukia didelės paramos, pakeista rinkimų sistema, kuri dabar panaši į Lietuvos, leis jam užsitikrinti pakankamai didelį politinį svorį ir po šį rudenį vyksiančių parlamento rinkimų. Mat jei pagal partijų sąrašus demokratai ir negaus daug pozicijų, jie galės „atsilošti“ vienmandatėse keldami „nepriklausomus“ kandidatus, remiamus V. Plahotniuco valdomų televizijų ir kitų resursų.

Gruzija šiose oligarchų valstybės užvaldymo lenktynėse ilgą laiką atsiliko, tačiau jau šešerius metus šalį valdant milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio partijai „Gruzijos svajonė“, situacija pradeda panašėti į nupasakotą Moldovoje. Nors iš tolo skamba gana absurdiškai ir juokingai, jis toliau nesustabdomai privatizuoja nacionalinius parkus ar kitas viešąsias erdves, kad iš jų į savo privatų dendrologinį parką galėtų perkelti šimtamečius vertingus medžius, kurios kolekcionuoja. Taip sugriaunama ne tik nusistovėjusi tos vietos ekosistema, bet ir pažeidžiami viešieji interesai, tačiau medžiai kaip plaukė specialiai tam sukonstruotu laivu, taip plaukia toliau ir niekas to negali sustabdyti.

Nors ir susilaukęs didelių visuomenės protestų, tačiau kol kas be realios atsakomybės praėjo ir kitas iliustratyvus epizodas. Praėjusių metų gruodį įvyko tragedija, kai grupė paauglių mirtinai subadė du jaunuolius. Trys institucijos – Prokuratūra, Vidaus reikalų ministerija ir Policija ėmėsi tyrimo, tačiau po kelių mėnesių tylos paaiškėjo, kad... kaltų nėra. Mat vienas iš agresorių grupelės buvo įtakingo pareigūno sūnus. Ir nors protestai privertė atsistatydinti generalinį prokurorą, kol kas teisingumas nepasiektas ir valdžios kritikai abejoja, ar tikri kaltininkai bus nubausti.

Ką aiškiai įsisavino tokius įtakos tinklus kuriantys ar sukūrę politinės galios siekiantys oligarchai yra tai, kad autoritarinio režimo įtvirtinimas užkerta per daug durų santykiams su Vakarais plėtoti. Todėl kur kas perspektyviau kurti veikiančios demokratijos bei valstybės institucijų imitavimą, tuo pačiu sukuriant teisines skyles, kurias jie vėliau gali išnaudoti naudai siekti. Todėl rinkimai vyksta daugiau mažiau skaidriai, bet konkurenciniame lauke pranašumą turi sukurtai sistemai tarnaujančios partijos ar politikai. Patys oligarchai aukštų renkamų ar skiriamų politinių pareigų neužima, taip sukurdami iliuziją, kad priimamiems sprendimams jie įtakos neturi arba turi mažai, tačiau iš tikrųjų būtent jie yra tikrieji sprendimo šeimininkai.

Tai lemia ne tik žemą gyventojų pasitikėjimą politinėmis institucijomis, bet ir augančias pesimistines nuotaikas apie savo valstybės ateitį apskritai. Pavyzdžiui, kovą Tarptautinio respublikonų instituto darytoje apklausoje net 76 proc. respondentų paklausti, ar jaunoji karta Moldovoje turi teigiamas ateities perspektyvas, atsakė „ne“.

Vienintelis raktas į tokios situacijos sprendimą – piliečiai turi suprasti, kad valstybės likimas yra, o jeigu nėra, turi būti jų rankose. Demokratinė, pilietinė valdžios kontrolė yra būtina sąlyga, kad demokratija išties veiktų, o ne būtų imituojama. Ir šis pastebėjimas galioja tikrai ne vien Moldovai ar Gruzijai.