XX a. kūrėjo etalonas

Šis pastatymas – tai NKDT ir teatro "Utopia" koprodukcija. Taip pat pastatymas realizuojamas kartu su Lenkų kultūros institutu Vilniuje ir Adomo Mickevičiaus fondu.

Witkacy – viena spalvingiausių lenkų kultūros asmenybių – filosofas, meno teoretikas, rašytojas, dramaturgas, fotografas, tapytojas. Jo kūrybą sunku klasifikuoti, tačiau ji yra arčiausiai ekspresionizmo, dažnai priartėja prie siurrealizmo. Daugeliu atžvilgių Witkacy kūryba artima Franzo Kafkos dvasiai.

Jį galima laikyti absurdo teatro pirmtaku – Witkacy darbai išsiskyrė ne tik keistenybėmis ir rafinuotumu, bet ir noru atspindėti naujas realijas, naujus mokslo ir technikos požiūrius, jų įtaką asmenybei.

Witkacy dažnai vadinamas XX a. menininko etalonu – nesuvaldoma energija, nuolat griūvantis gyvenimas, susidūrimai su mirtimi, vienatvė, neišsemiami kūrybiniai užmojai, pamišimas, depresija, narkotikai ir ištisas lobynas literatūros bei vaizduojamojo meno kūrinių.

Witkacy lemtis, deja, tragiška – 1939 m., įsibėgėjant Antrajam pasauliniam karui, bandė užsirašyti į savanorius, tačiau dėl amžiaus ir sveikatos būklės nebuvo priimtas. Sužinojęs apie Rusijos invaziją į Lenkiją, savanoriškai pasirinko pasitraukti iš gyvenimo ir nelaukti ateities, nes, jo manymu ji negali būti niekaip geresnė. Kai kas jo mirtį laiko dar viena menininko kūrybine akcija. 1994 m. Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija nusprendė ekshumuoti menininko kapą. Atlikti genetiniai testai parodė, kad Zakopanėje buvo palaidotas nežinomos moters kūnas. 2010 m. Lenkijoje buvo parodytas dokumentinis filmas "Mistifikacija", kurio autorius Jacekas Koprowiczius teigia, kad Witkacy savo mirtį inscenizavo ir suklastojęs tapatybę gyveno Lenkijoje iki 1968 m.

Visuomenės kritika

Pjesė "Batsiuviai" laikoma geriausiu Witkacy kūriniu teatrui. Paskutinis Witkacy gyvenimo ir kūrybos dešimtmetis, sutapęs ir su visai Europai sunkiu laikotarpiu dėl ryškų pėdsaką XX a. istorijoje palikusio globalinio konflikto, buvo kupinas pesimizmo ir nerimo. Menininkas įžvelgė bundančius totalitarizmo demonus ir baiminosi dėl niūrios ateities – pjesė "Batsiuviai" tai puikiai atskleidžia.

"Batsiuviai" yra tarp realybės ir absurdo balansuojantis spektaklis-vizija, kuriame kūrėjai klausia, ką veikia batsiuviai, kai batų siūti daugiau nebereikia? Šiandien batų yra tiek daug ir jie atkeliauja iš taip toli – dažniausiai iš Tolimųjų Rytų, ir, panašu, pačių batsiuvių tiesiog niekam nebereikia – kaip kokios atgyvenusios profesijos ar pagyvenusio žmogaus. Kas yra batai batsiuviams, kurie nebesiuva batų?

Witkacy diagnozuoja žiaurią tiesą – vieninteliai nesikeičiantys dėmenys kasdienybėje yra nuobodulys ir nepasitenkinimas esama situacija.

Pagrindinė spektaklio tema yra visuomeninių situacijų ir individo asmeninės būklės pasikeitimai prieš ir po revoliucijų – kai batsiuviams nebereikia siūti batų, jie įvykdo revoliuciją ir paima valdžią. Jie buvo engiami ir nebereikalingi, o dabar yra valdantieji, bet ar jie gali ką nors pakeisti? O gal taip pat susirgs savo engėjų dvasios ligomis?

Nepaisant revoliucijų, Witkacy diagnozuoja žiaurią tiesą – vieninteliai nesikeičiantys dėmenys kasdienybėje yra nuobodulys ir nepasitenkinimas esama situacija. Dabarties pasaulis panašus į Witkacy "Batsiuvių" pasaulį – stiprėja nuobodulys, revoliucinės nuotaikos ir nepasitenkinimas. Kokia revoliucija laukia mūsų?

Įžvelgti šviesą

Nors pastaraisiais dešimtmečiais Witkacy yra greta Witoldo Gombrowicziaus ir Sławomiro Mrożkos – dažniausių verčiamų, statomų ir interpretuojamų lenkų menininkų, Lietuvoje bandymų perkelti į sceną sudėtingus jo tekstus nebūta daug. Ar tai lėmė tai, kad ilgą laiką trūko Witkacy pjesių vertimų, ar tai, kad jo kūryba, kaip teigė teatro kritikas Egmontas Jansonas, yra sudėtinga, "ne mūsų teatro nosiai", tačiau pirmasis spektaklis pagal Witkacy pjesę "Mažame dvarely" pasirodė tik 1993 m. Panevėžio dramos teatre (rež. Saulius Varnas).

Nacionalinio Kauno dramos teatro pasirinkimą palengvina ir dabartiniai Irenos Aleksaitės vertimai – "Batsiuvių" ypač sudėtingas ir naujadarų pilnas tekstas įgavo savo unikalų skambesį lietuvių kalba. Kaip pjesės skaitymuose sakė pati I.Aleksaitė, Witkacy mokėjo daug kalbų, tad jų žodžius naudojo ir "Batsiuvių" tekste sulenkindamas.

2018 m. Lietuvai ir Lenkijai minint nepriklausomybės atgavimo šimtmečius, buvo išleista Witkacy kūrybą pristatanti knyga "Witkacy. Plėšrūniškas protas" (Lenkijos instituto Vilniuje, Adomo Mickevičiaus instituto Varšuvoje ir Witkacy instituto projektas kartu su leidykla "Aukso žuvys"), kurioje pirmą kartą pristatoma menininko kūryba (tekstai, tapyba, fotografija), publikuojami trijų pjesių, romano ištraukos, fragmentų vertimai į lietuvių kalbą, taip pat lenkų ir lietuvių tyrinėtojų tekstai.

"Nūdiena skatina į Witkacy žiūrėti kaip į vizionierių, o pjesę perteikti per komedijos prizmę, nevengiant absurdo ir ironijos elementų. Norisi akcentuoti ne tamsą, o šviesą", – sako režisierius A.Obcarskas.

Jam talkina dramaturgas Laurynas Adomaitis, scenografė Lauryna Liepaitė, kostiumų dailininkas Juozas Valenta, kompozitorius Rolandas Venckys, videomenininkė Saulė Bliuvaitė. Spektaklyje vaidina Gytis Ivanauskas, Saulius Čiučelis, Deividas Breivė, Mantas Bendžius, Augustė Šimulynaitė, Tomas Erbrėderis, Egidijus Stancikas, Marius Karolis Gotbergas, Saulė Sakalauskaitė, Aistė Zabotkaitė.

Skaityme dalyvauja aktoriai Remigijus Bučius, Algirdas Gradauskas, Martynas Nedzinskas, Rasa Samuolytė, Arūnas Vozbutas, Saulius Ambrozaitis. Po skaitymo žiūrovai bus kviečiami pasilikti diskusijoje, kurioje dalyvaus skaitymo kūrybinė grupė, taip pat svečias iš Lenkijos – Witkacy pjeses statęs aktorius, režisierius, pedagogas, Varšuvos nacionalinio teatro direktorius Jan Englert, taip pat teatrologas, teatro kritikas, vienas iš knygos „Witkacy. Plėšrūniškas protas” redaktorių Helmutas Šabasevičius bei pjesę iš lenkų į lietuvių kalbą išvertusi Irena Aleksaitė.

Stanisław Ignacy Witkiewicz-Witkacy – žinomas dvidešimtojo amžiaus menininkas, dramaturgas, tapytojas, filosofas ir fotografas. Witkacy tėvai gimė Lietuvoje: Stanisławas Witkiewiczius – Pašiaušės dvare netoli Šiaulių, Marija Pietrzkiewiczówna – Tryškiuose; Stanisławas Witkiewiczius – žinomas XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tapytojas, dailės kritikas ir architektas, Zakopanės stiliaus pradininkas.

Witkacy – iki šiol reikšminga asmenybė ne tik Lenkijos, bei ir viso pasaulio kultūrai. Jis gimė 1885 m. vasario 24 dieną Varšuvoje, o 1939-ųjų rugsėjo 18-ąją, išgirdęs apie Raudonosios armijos įžengimą į Lenkiją, nusižudė. Jis mokėsi Krokuvos dailės akademijoje, dalyvavo dailės parodose, buvo vienas svarbiausių dailininkų grupės „Formistai“ ideologų, domėjosi estetika, meno teorija, psichoanalize (žinomiausi veikalai – „Estetikos eskizai“, „Teatras. Įvadas į Grynosios formos teoriją teatre). Witkacy tekstuose gilinamasi į būties slėpinius, dramose siekiama atskleisti metafizinius veikėjų pojūčius. Priklausęs moderniajai dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės kultūrai, menininkas pats kūrė ir tvirtino svarbiausius jos bruožus – principingai neigė linijinio, nuoseklaus pasakojimo tradiciją, regimosios ir jausmų tikrovės iliustravimą, psichologinį realizmą, kurį vadino „meniniu viduriavimu“.

Witkacy vadinamas absurdo teatro pradininku; jis parašė arti keturiasdešimt dramų (tarp jų – „Mažame dvarelyje“, „Dvigalvio veršiuko metafizika“, „Beprotis ir vienuolė“, „Belzebubo sonata“, „Batsiuviai“), kurias statė ir stato žinomi Lenkijos ir kitų šalių režisieriai – tarp jų ir Tadeuszas Kantoras, ir Krystianas Lupa. Witkacy kūriniai išversti į daugelį pasaulio kalbų; 1993-iaisiais nedidelį jo „Skečą“ į lietuvių kalbą išvertė Giedrius Gabrėnas (vertimas skelbtas žurnale „Krantai“), jo išverstą dramą „Mažame dvarely“ 1993-iaisiais Panevėžio dramos teatre pastatė režisierius Saulius Varnas.

2015 m. rugsėjį–spalį Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikė Witkacy fotografijų paroda – devyniolika skaitmeninių atspaudų iš originalių negatyvų, priklausančių Stefano Okolowicziaus kolekcijai.

Pjesės „Batsiuviai“ skaitymas vyks gegužės 19 d., sekmadienį, 16 val. LNDT Dekoracijų dirbtuvėse (įėjimas iš Odminių g.). Renginys nemokamas.