Nors nedarbo lygis Lietuvoje kurį laiką tolygiai mažėja, jau galima įžvelgti neigiamus demografinių tendencijų padarinius: užimtų gyventojų skaičius per metus sumažėjo 0,4 proc. Jei užimtų – ekonominę vertę kuriančių – gyventojų mažės ir toliau, apie tvarų ir ilgalaikį ekonomikos vystymąsi svajoti bus vis sunkiau.

Karšta darbo rinka skatina atlyginimų ir kainų augimą. Mažėjant nedarbo lygiui, darbdaviai, samdantys naujus darbuotojus, turi vis mažiau iš ko rinktis. Todėl norint pritraukti patrauklius įgūdžius turinčius darbuotojus tenka mokėti vis didesnius atlyginimus. Mažėjant nedarbui ir augant atlyginimams galime tikėtis, jog vartotojų nuotaikos artimuoju laikotarpiu išliks teigiamos. Vis dėlto, kaistanti darbo rinka toliau suka atlyginimų ir kainų spiralę: kylančius darbo jėgos kaštus įmonės perkelia klientams, didindamos galutinių prekių ir paslaugų kainas. Tokia tendencija jau kurį laiką dominuoja paslaugų sektoriuje, kur metinis kainų augimas viršija 5 proc.

Nors mažėjantis nedarbas ir atlyginimų augimo potencialas iš pirmo žvilgsnio nuteikia optimistiškai, besitraukiantis užimtų gyventojų skaičius kelia nerimą. Emigracija ir prastos demografinės tendencijos jau reiškiasi mažėjant užimtų – dirbančių, vartojančių ir ekonominę vertę kuriančių gyventojų skaičiui. Pastaraisiais metais vidaus vartojimas buvo pagrindinis Lietuvos ekonomikos variklis. Kai dirbančių gyventojų mažėja, sunku tikėtis spartesnio vartojimo ir vidaus ekonomikos augimo ilgesniame laikotarpyje. Tuo pačiu, prasta demografinė padėtis prisideda ir prie kaistančios darbo rinkos – mažėjant gyventojų skaičiui, krenta nedarbo lygis, o verslo įmonės turi kovoti dėl likusių kvalifikuotų darbuotojų, keldamos atlyginimus.

Norint užtikrinti Lietuvos ekonomikos tvarumą, reikia imtis veiksmų. Atsakymas į klausimą, kaip mažinti emigraciją ir auginti Lietuvos populiaciją, tikėtina, nuspręs šalies ekonomikos ateitį. Norint išsaugoti Lietuvos populiaciją reikia gerinti sąlygas vidurinei klasei. Tai galima būtų pasiekti darbo apmokestinimo mažinimu, mokestinėmis lengvatomis naujam verslui ir didinant galimybes susitaupyti senatvei.

Norint pažaboti gyventojų nepasitenkinimą skatinantį kainų augimą, reikia auginti produktyvumą, skatinant verslą investuoti į naujus, efektyvesnius gamybos procesus ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimą. Kai vidutinis Lietuvos darbuotojas aukštesne kvalifikacija ir naujesnėmis technologijomis sukurs daugiau pridėtinės vertės – įmonėms nebebus reikalo perkelti aukštesnius darbo kaštus didinant prekių ir paslaugų kainas.

Reikia tikėtis, kad sugebėsime laiku įdiegti struktūrines reformas, skatinančias tvarų ekonominį vystymąsi ir suprasime, kad geriau gyventi galime tik patys augindami savo sukuriamą ekonominę vertę. Kitu atveju demografinių problemų pasekmės taps vis ryškesnės.

Suprasdami, kad pažadų ištesėjimo gali tekti laukti labai ilgai, valiutų rinkų dalyviai pardavinėja JAV dolerius, o jo kursas pagrindinių valiutų atžvilgiu krenta. Vėl atpigęs doleris gali pakišti koją Europos Centrinio Banko planams iš lėto mažinti stimuliacinę pinigų politiką.

Po D.Trumpo pergalės stipriai pabrangęs JAV doleris, šiais metais kitų pagrindinių valiutų atžvilgiu prarado 8 proc. savo vertės. Dolerio kurso kritimą lėmė kukli infliacija šalyje ir bliūkštantis „Trumponomikos“ lūkesčių burbulas. Metų pradžioje investuotojai vylėsi, kad D. Trumpas nedelsdamas paskelbs fiskalinio stimulo programą JAV, kuri ženkliai paspartins ekonominį augimą. Vis dėlto, kol kas smulkesnių detalių apie pažadėtą fiskalinį skatinimą paskelbta vis dar nėra. Investuotojai, stebėdami nesėkmingus D. Trumpo bandymus kongrese „prastumti“ neišbaigtas sveikatos apsaugos reformas, susitaiko su mintimi, kad ekonomikos augimą pakelsiančios politikos laukti teks dar ilgai. Todėl JAV dolerį pabranginę D. Trumpo lūkesčiai po truputį bliūkšta, o valiutos kursas krenta.

Spartėjant euro zonos ekonomikos atsigavimui ECB pradeda kalbėti apie planus mažinti kiekybinio skatinimo programą. ECB prezidentas Mario Draghi teigia, kad svarstyti, kaip ir kada suveržti pinigų politiką bus pradėta rudenį, o obligacijų supirkimo tempas gali būti sumažintas gruodį. Vis dėlto M. Draghi taip pat stengiasi pabrėžti, kad euro zonos infliacija dar yra per maža, o be ECB skatinimo dar sumažėtų. Centrinio banko atstovai nenori pažeisti dabartinio euro zonos atsigavimo ir vėl prišaukti defliaciją, todėl kiekybinis skatinimas bus mažinamas itin lėtai, o apie bazinių palūkanų kėlimą tikriausiai bus pradėta svarstyti tik 2019 metais.

Vis dėlto, vien tai, kad ECB jau pradeda kalbėti apie stimulo atitraukimo planavimą, skatina judesius finansų rinkose. Investuotojams tikintis, kad euro zona jau praėjo rekordinio mąsto pinigų skatinimo laikotarpį ir jau po truputį žengs į spartesnio augimo ir griežtesnės pinigų politikos etapą, rinkose kyla valstybinių obligacijų palūkanos.

Dominuojant lūkesčiams, kad palūkanos euro zonoje kristi nebegali, o ateityje turėtų po truputį kilti, brangsta regiono valiuta – tarptautiniai investuotojai norėdami įsigyti kiek didesnę grąžą nešančių euro zonos obligacijų, perka eurus. Deja, brangstanti valiuta neigiamai veikia augimo ir infliacijos perspektyvas. Brangesnis eksportas tampa mažiau konkurencingas tarptautinėse rinkose ir sulėtina BVP augimą. Tuo pačiu kylant eurui, importuojamos prekės euro zonos vartotojams tampa pigesnės ir mažina infliaciją. Todėl kylantis euro kursas kiek apsunkina ECB planus normalizuoti pinigų politiką.

Krentantis doleris sustiprina neigiamą valiutos kurso efektą euro zonos ekonomikai. Pingant JAV valiutai, šalies eksportas tampa pigesnis užsienio vartotojams, o euro zonos eksporto konkurencingumas sumažėja dar labiau. Pigesnis doleris euro atžvilgiu taip pat reiškia, kad pačios JAV paklausa euro zonos šalių eksportui mažės. Naftos ir daugelio kitų energijos rūšių kainos yra denominuotos JAV doleriais. Todėl dėl mažesnio dolerio kurso euro atžvilgiu euro zonoje galima tikėtis kuklesnės energijos infliacijos.

Karpant skatinamąją pinigų politiką ECB teks atsižvelgti ir į JAV ekonomikos tendencijas. Neišsipildant Trumpo pažadams krentantis JAV doleris gali sumažinti euro zonos ekonomikos augimo ir infliacijos perspektyvas labiau, nei to norėtų ECB. Todėl galvosūkis, kada ir kaip suveržti politikos diržus tampa dar sunkesnis. Jei ši tendencija valiutų rinkose išsilaikys, kiekybinio skatinimo mažinimas gali būti dar lėtesnis, o kylančių palūkanų gali tekti palaukti dar ilgiau.

 Kylant neramumams, investuotojai linkę slėptis saugumo užuovėjose – viena jų Japonijos jena. Ši valiuta šiais metais JAV dolerio atžvilgiu pabrango virš 6 proc. Toks jos kurso kilimas parodo, jog rinkų dalyvius neramina geopolitinės rizikos, o paskutiniai D. Trumpo veiksmai verčia persvarstyti prezidento priešrinkiminius pažadus.

Jena – rinkos dalyvių nuotaikų „barometras“. Finansų rinkose atsirandant poreikiui atsikratyti rizikos ir išsaugoti kapitalą, jenos kursas paprastai stiprėja. Japonija turi didžiausią pasaulyje kiekį užsienio valiutomis denominuoto finansinio turto. Kylant rinkų panikai Japonijos įmonės ir gyventojai siekia apsaugoti savo turtą ir kuo greičiau „išsigryninti“ investuotus pinigus. Todėl rizikingas, panikos laikotarpiu vertę prarandančias investicijas kitų šalių rinkose Japonijos gyventojai parduoda ir iškeičia į vietinę valiutą – jeną. Ši tendencija valiutų rinkose jau yra tapusi tradicija, o į jenos kurso judėjimą dalis rinkos dalyvių žiūri kaip į investuotojų baimės indikatorių.

Nenuspėjama Prancūzijos rinkimų baigtis bei pakilusi geopolitinė įtampa skatina rinkų dalyvius sunerimti.  Marine Le Pen pergalė Prancūzijos prezidento rinkimuose padidintų euro zonos susiskaldymo tikimybę ir sukeltų investuotojų baimę. Nors apklausų rezultatai rodo, jog šis scenarijus mažai tikėtinas, po netikėtų "Brexit" referendumo ir JAV rinkimų baigčių investuotojai mažiau pasitiki apklausų prognozėmis. Netikėtas buvo ir D. Trumpo sprendimas paleisti raketas į Siriją, tai padidino įtampą tarp JAV ir Sirijos sąjungininkės Rusijos. Tuo labiau, D. Trumpo keliai santykiuose su Kinija išlieka nenuspėjami. Dėl rinkimų ir politikos neužtikrintumo padidėjus destabilizacijos tikimybei jenos – saugumą garantuojančios valiutos – kursas laikosi pakilęs.

Rinkos dalyvių nerimą kursto ir staigūs posūkiai JAV vidaus politikoje. D. Trumpui stojus už valdžios vairo, finansų rinkose prasidėjo „Trumpfliacija“ – investuotojų lūkestis, jog D.Trumpo žadėtas didžiulis fiskalinis stimulas pagreitins ekonominį augimą ir infliaciją visame pasaulyje. Tikintis spartesnio ekonomikos vystymosi JAV, sustiprėjo ir dolerio kursas kitų valiutų atžvilgiu. Vis dėlto, po to kai JAV prezidentas nesugebėjo suvienyti kongreso balsuojant už jo siūlytą sveikatos apsaugos reformą, rinkose kilo abejonės, ar D.Trumpas nepritrūks politinės valios ir ištesės fiskalinio stimulo pažadus. Kylant investuotojų dvejonėms, doleris vėl atpigo daugelio valiutų atžvilgiu. O prie Japonijos jenos patrauklumo taip pat prisidėjo tai, jog kylant dvejonėms dėl D. Trumpo ekonomikos stimulo, kartu padidėja ir baimė, kad šalies ekonomika vėl gali sugrįžti į letargo būseną.

Prognozuoti geopolitinius įvykius ir rinkimų rezultatus yra beveik neįmanoma. Tad dabartinis neužtikrintumas skatina investuotojus atsargiau vertinti situaciją. Tikėtina, kad iki šiol optimistinėmis nuotaikomis gyvenusiems investuotojams gali tekti vis dažniau pajusti nenuspėjamą JAV prezidento charakterį. Jei D.Trumpo sprendimai ir toliau stebins, tokių saugių turto priemonių kaip Japonijos jena patrauklumas ateityje augs.

Tokia ECB prezidento retorika paskatino palūkanų šoktelėjimą ir euro brangimą. Vis dėlto, Draghi taip pat pasakė, jog dėl pabrangusios energijos išaugusi infliacija nėra pakankama priežastis svarstyti apie dabartinio pinigų politikos skatinimo mažinimą. Nors sumažėjusios rizikos paskatino palūkanų šoktelėjimą, ilgalaikėje perspektyvoje skolinimosi kainos ir euro kursas dar bus prispausti ECB kiekybinio skatinimo programos. Panašu, jog spaudos konferencijoje Draghi stengėsi „pririšti“ rinkų dalyvių lūkesčius prie atlyginimų augimo tempo euro zonoje.

Viena iš svarbiausių ECB spaudos konferencijos žinučių buvo stipriai sumažėjusios ekonominio sulėtėjimo rizikos. Pastaruoju metu ekonominiai rodikliai iš tiesų fiksavo ciklinį euro zonos ekonomikos pagyvėjimą. Aukštesnės energijos kainos taip pat padidino infliaciją: pieš metus nukritusi iki -0,2 proc. euro zonos infliacija jau siekia net 2 proc. Pagal ECB, augančios kainos ir optimistiniai ekonominių vertinimų rodiklių rezultatai sumažino riziką, jog regiono ekonomika gali staiga sulėtėti. Kartu nukrito ir tikimybė, jog ateityje prireiks dar didesnio stimulo iš ECB, vėl kertant palūkanų normas arba dar labiau išplečiant kiekybinio skatinimo programą. Dėl šios priežasties dabartinės palūkanų normos, kurias paveikia visi galimi ateities scenarijai, rinkose šiek tiek paaugo. Taip pat šoktelėjo ir euro kursas JAV dolerio atžvilgiu.

Pakankamai svarbus buvo M. Draghi teiginys, jog dabartinės pagreitėjusios infliacijos nei iš tolo neužtenka sumažinti pinigų politikos apsukas. Spartų kainų augimą daugiausiai lemia baziniai energijos kainų efektai: prieš metus nafta kainavo mažiau nei 40 JAV dolerių už barelį, o dabar kainuoja per 50. Tikėtina, kad ateityje šis efektas sumažės. Todėl pagal ECB, infliacija kol kas nėra patvari ilguoju laikotarpiu. Rinkų dalyviams toks požiūris gali reikšti, jog centrinio banko planai nesikeičia - dabartinis monetarinio skatinimo kiekis bus išlaikytas bent iki šių metų gruodžio. Todėl dabartinis palūkanų normų šoktelėjimas, o kartu ir euro kurso pakilimas gali ilgai nesitęsti.

Įdomiausia ECB užuomina buvo M. Draghi pasisakymas, jog centrinio banko infliacijos lūkesčiai priklausys nuo euro zonos darbo rinkos ir atlyginimų kilimo. Augantys atlyginimai padidina įmonių kaštus, o kartu ir galutines prekių ir paslaugų kainas. Taip pat šylanti darbo rinka ir didesnis darbo užmokestis skatina vartotojų paklausos augimą. Kylant kainoms, darbuotojai tikisi sparčiau augančių atlyginimų – taip pradeda suktis ekonomiškai sveika infliacinė spiralė. ECB prezidentui pasakius, jog atlyginimų augimas yra itin svarbus kintamasis centrinio banko infliacijos lūkesčiuose, tikėtina, jog rinkos pradės atidžiai sekti darbo užmokesčio dinamiką euro zonoje. Kitaip tariant, kai darbo rinka pakankamai įšils, o atlyginimų augimas paspartės, kartu kils ir palūkanos, bei brangs euras kitų valiutų atžvilgiu. Galima teigti, kad tokiu būdu ECB siekia „pririšti“ valiutų ir palūkanų normų rinkų dalyvių emocijas prie atlyginimų augimo euro zonoje. Jei centriniam bankui pavyks taip suformuoti rinkų lūkesčius, laikinai dėl energijos kainų paspartėjusi infliacija gali netekti reikšmės.

Vangiai augant eksportui, o ES investicijoms vis dar nepasiekiant realios ekonomikos, vidaus vartojimas buvo pagrindinis BVP augimo variklis. Vis dėlto, atskaičiavus padidėjusius automobilių degalų pardavimus, mažmeninės prekybos apimtys paaugo tik 4 proc., arba 0,5 proc. mažiau, nei 2015-aisias. Šiais metais laukiama kylančių energijos kainų, kurios gali sumažinti automobilių kuro paklausą. Jei prie to prisidės dar ilgiau užsitęsęs ES lėšų skirstymas, o eksporto augimas išliks vangus, vidaus vartojimas ir mažmeninės prekybos rezultatai artimuoju laikotarpiu gali suprastėti.

Išaugusi kuro paklausa į priekį stūmė mažmeninės prekybos apimtis. Praėjusiais metais nukritusios naftos kainos atpigino automobilių kurą. Sumažėjus kainai, gyventojams dažniau naudojantis automobiliais, ženkliai išaugo kuro paklausa – degalų mažmeninė prekyba per metus išaugo beveik 19 proc. Vis dėlto, po OPEC šalių susitarimo riboti naftos gavybą, susidaro sąlygos naftai iš lėto brangti. Todėl šiais metais tokio stipraus degalų vartojimo – beveik sparčiausiai augusio mažmeninės prekybos komponento – tikėtis nebegalime.

Maisto prekybos augimas praeitais metais sulėtėjo iki 2,7 proc. Specializuotose parduotuvėse maisto prekių buvo parduota 8,5 proc. mažiau, kai tuo pačiu ne specializuotuose parduotuvėse maisto prekybos augimas išliko. Gyventojų pasirinkimas apsipirkti ne tose vietose, kuriose dažniausiai vyrauja aukštesnės kokybės, ekologiški, o kartu ir brangesni maisto produktai rodo galimai augantį pinigų taupymo poreikį. Taip pat per metus sulėtėjo IT prekių, laikrodžių, juvelyrinių dirbinių ir panašių produktų pardavimai. DNB nuomone, 2015 metais dėl pigesnės energijos išaugusias disponuojamas pajamas Lietuvos gyventojai išleido aukštesnės kokybės maistui bei IT ir telekomunikacijų prekėms. Praėjusiais metais, vartotojams pasirinkus pirkti daugiau degalų, dažniau važinėjant automobiliais, paklausa šioms prekėms atslūgo.

Atmetus kuro įtaką sulėtėjęs mažmeninės prekybos augimas parodo, jog vien vartojimas vieninteliu ekonomikos varikliu amžinai būti negali. Augančios investicijos ir eksportas pritraukia į Lietuvą daugiau pinigų, didina įmonių ir darbuotojų pajamas, kuria darbo vietas ir gerina vartotojų bei verslo atstovų lūkesčius. Visi šie veiksniai skatina vidaus vartojimo augimą. Praėjusiais metais karšta darbo rinka, augantys atlyginimai, pozityvi Lietuvos gyventojų nuotaika augino vartojimo apimtis. Vis dėlto, jei paklausa užsienio rinkose išliks vangi, eksportas nedemonstruos šuolių, o ES pinigai dar ilgiau nepasieks realios ekonomikos, vidaus vartojimas gali prarasti pagreitį.

„Brexit“ sukelta baimė sumažino ir prekybos su Jungtine Karalyste apimtis. Neramina tai, jog vėl kritusi naftos kaina ir toliau stabdys vartotojų kainų augimą, o Brexit padidins eksporto konkurenciją Europoje, todėl Lietuvos eksportuotojams teks dar stropiau plėstis į naujas rinkas.

Lietuvos prekybos partneriams lėtai vystantis, nedidėja ir užsienio prekių paklausa. Eksportas į ES šalis, sudarantis beveik 62 proc. viso Lietuvos eksporto, nemaloniai traukiasi. Letargiškas Europos augimas apsunkina užsienio prekybą ir galimybę Lietuvos eksportuotojams persiorientuoti į vakarus. Taip pat mažesnę Lietuvos eksportuojamų prekių paklausą galima sieti ir su pereinamuoju ES lėšų paskirstymo laikotarpiu. Realios ekonomikos vis dar nepasiekia ES pinigai, todėl sulėtėja investiciniai projektai, o kartu mažėja ir poreikis importuoti žaliavas arba statybines medžiagas. Dėl naujo ES fondų paskirstymo laikotarpio ypač Rytų Europos šalyse sulėtėjęs ekonominis augimas mažina ir mažmeninių prekių paklausą. Dėl to tampa sunkiau užsienyje parduoti ir vartojimo prekes.

Lietuvos eksportą vis dar neigiamai veikia atpigusi nafta. Nors antrąjį ketvirtį naftos kaina buvo šiek tiek pakilusi, žaliava išlieka vidutiniškai 30 proc. pigesnė, nei 2015 metų pirmoje pusėje. Net kai užsienyje parduodamų naftos produktų kiekis didėjo, iš pardavimų uždirbama ženkliai mažiau. Dėl pigios naftos visoje Europoje beveik neaugant vartotojų kainoms, darosi vis sunkiau užsienyje brangiau parduoti ir kitas eksportuojamas prekes. Neįskaičiuojant naftos produktų, eksporto augimo tempas antrąjį ketvirtį sulėtėjo iki 0,3 proc. Pastaruoju metu rinkose galima stebėti atsinaujinusį naftos kainų kritimą, o tai neleidžia tikėtis staigaus Lietuvos eksporto atokvėpio.

Optimizmo įkvepia eksporto plėtra į naujas ir tolimesnes rinkas. Džiugu matyti, jog prekių eksportas į JAV pirmąjį 2016 pusmetį išaugo virš 30 proc. ir sudarė 5,6 proc. visos Lietuvos eksporto apimties. Tuo pačiu, vis dar itin maži prekybos ryšiai su Kinija taip pat įsibėgėja. Nors su tolimomis šalimis verslo ir prekybos santykius užmegzti nėra lengva, užsitęsusi Europos šalių stagnacija skatins ieškoti prekybos partnerių dar platesnėse rinkose.

Eksporto į Jungtinę Karalystę susitraukimas parodo Brexit keliamas problemas. Artėjant referendumo dienai, dar metų pradžioje itin sparčiai augęs eksportas į JK, stipriai traukėsi. Nors balsavimo rezultatas buvo sužinotas tik birželio pabaigoje, Lietuvos eksportuotojai mažino prekybos su JK apimtis nuo pat balandžio. Toks eksporto kritimas parodo, kokį didelį poveikį gali turėti įmonių neužtikrintumas dėl ateities. Po Brexit nukritus svaro kursui ir nežinomybei išaugus dar labiau, tikėtina, kad ir Lietuvos, ir kitų ES šalių eksportas į JK sumažės dar labiau. Siekiant atsverti praradimus JK rinkoje, didės konkurencija tarp Europos eksportuotojų. Norėdamos išlikti pelningos eksportuojančios Lietuvos įmonės turės investuoti į gamybos efektyvumą, taip didinant konkurencijos kainos atžvilgiu galimybes, arba atrasti kelią i naujas, egzotiškas rinkas.

Vartojimo prekių pardavimus vis dar skatina augančios pajamos ir pigesnis benzinas, nors kai kuriose srityse šis efektas pradeda nykti. Kad ir kaip būtų, mažmeninė prekyba išlieka gyvybinga, o prastesnes vartotojų nuotaikas galima įžvelgti lėčiau augančioje maisto produktų apyvartoje.

Spartėjanti mažmeninė prekyba daugiausiai priklauso nuo vartotojų nuotaikų ir laisvai disponuojamų pajamų. Visus metus optimizmo nerodęs vartotojų pasitikėjimo rodiklis gegužę susitraukė iki žemiausio lygio nuo praeitų metų rugsėjo. Vis dėlto, prastesnės nuotaikos kol kas neskatina mažinti vartojimo apimčių. Gyventojų apsipirkinėjimą ypač skatina augantis darbo užmokestis, kuris Lietuvoje pirmąjį šių metų ketvirtį padidėjo net 6,9 proc. Artimiausiu metu mažmeninės prekybos apyvartas nulems priešingomis kryptimis judantys veiksniai. Naujo prekybos tinklo „Lidl“ parduotuvių atsidarymas, sukėlęs visuomenės susidomėjimą prekių kainomis ir būsimu asortimentu, gali kilstelti vartojimą, didėjančios pajamos taip pat skatina gyventojus pirkti daugiau. Iš kitos pusės, prastėjančios nuotaikos gali pakišti koją, pesimistiškai nusiteikusiems gyventojams taupant augančius atlyginimus.

Pastaruoju metu visuomenėje išplito nepasitenkinimas dėl augančių maisto produktų ir paslaugų kainų, kas lėmė bjūrančias gyventojų nuotaikas. Iš tiesų, maisto ir gėrimų mažmeninė prekyba, pirmą ketvirtį augusi itin sparčiai, balandį sulėtėjo, per metus augdama tik 3,6 proc. Specializuotose parduotuvėse, kuriose dažniausiai pardavinėjami aukštesnės kokybės maisto produktai, praeitais metais itin sparčiai išsiplėtusi prekyba susitraukė 4,7 proc. Brangstant tam tikroms maisto prekėms, natūralūs, ekologiški ir dažnai brangesni produktai vartotojų akyse gali tapti mažiau patrauklūs.

Augančią mažmeninę prekybą vis dar lemia atpigę degalai – benzino kaina šiais metais išlieka 12 proc. mažesnė, nei pirmąjį 2015 m. pusmetį. Vis dėlto, dėl pigaus benzino išpopuliarėjusiose prekių grupėse galima įžvelgti apyvartų augimo lėtėjimą. Informacijos ir ryšių technologijų, kultūros ir poilsio prekių apyvarta, praeitais metais augusi 15 proc. per mėnesį, balandį sulėtėjo iki 8,6 proc. Pirmąjį šių metų ketvirtį taip pat sulėtėjo ir 2015 m. itin sparčiai išaugusi laikrodžių ir papuošalų, telekomunikacijų, baldų, ir sporto įrangos prekyba. Lėtėjant prabangos prekių paklausai, pirkėjai ieško galimų alternatyvų internete – prekyba internetu ir paštu augo net 30 proc. Lėčiau augantys pardavimai taip pat parodo po truputį nykstantį pigesnių degalų efektą. Atsigaunančios naftos kainos ir ateityje brangsiantys degalai sumažins prieš tai smarkiai išaugusias gyventojų disponuojamas pajamas. Todėl reikia tikėtis, kad atlyginimai ir toliau augs sparčiai, o Lietuvos gyventojų optimizmas atsigaus ir palaikys vartojimo, Lietuvos ūkio variklio, augimą.