„Tai galimybė ugdyti patriotiškumą, pilietiškumą, regionų istorinę atmintį. Apie tai kalbame ir savo projekte – norime priminti žmonėms, kad visoje Lietuvoje gausu istorijos. Ne tik Kaune ar Vilniuje, bet ir mažesniuose miesteliuose, kurie Sąjūdžio laikotarpiu taip pat prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“, – teigė Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus vadovas, istorikas Arūnas Antanaitis, vienas iš naujo projekto, skirto Sąjūdžio paveldui išsaugoti, iniciatorių.
Tai visa Lietuva
„Sąjūdis – tai visa Lietuva, jis apėmė visus šalies miestus ir rajonus. Tokių lokalių sąjūdžių buvo daugiau nei 50, pavyzdžiui, Jonavos rajone, Vilkaviškyje ir taip toliau. Daug paveldo jau yra surinkta – tiek regioniniuose, tiek nacionaliniuose muziejuose, bibliotekose, archyvuose. Pastaraisiais metais ypač galime stebėti pastangas sutelkti tą paveldą vienoje vietoje. Tai, mūsų nuomone, nei reikalinga, nei tikslinga: nereikia visko fiziškai perkelti į vieną archyvą – jei paveldas sukurtas Telšiuose, ten jis ir turėtų būti saugomas“, – įsitikinęs istorikas dr. Kęstutis Bartkevičius.
Šiemet sukanka 35-eri metai nuo Sąjūdžio susikūrimo, kitąmet tiek pat sukaks Baltijos keliui, o 2025-aisiais – ir Kovo 11-ajai. „Tačiau tikimės, kad ne dėl jubiliejinių metų Vyriausybė finansavo, o dėl to, kad mato, jog reikia kryptingai rinkti Sąjūdžio paveldą, kad tai bus ilgiau besitęsiantis dalykas“, – pažymi dr. K. Bartkevičius.
Projekto rengėjų teigimu, Sąjūdžio paveldas daugiausia yra to laikmečio dokumentai, fotografijos ir spauda. Pažymėtina, kad šis paveldas gali apimti ne tik pačios organizacijos, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, istoriją, su ja susijusius dokumentus, protokolus, laikraščius, fotografijas iš mitingų, regioninių Sąjūdžio padalinių leidinius ir kt. Prisimindami Sąjūdį, dažnai turime omenyje ir visą Dainuojančiąją revoliuciją, besitęsusią iki pat 1993-iųjų, kai buvo išvestas paskutinis rusų kareivis. Tokiu atveju Sąjūdžio paveldui galima priskirti ir kariuomenės atsikūrimo ar politinės sistemos – politinių partijų – kūrimosi laikotarpio dokumentus ir išeivijos atitinkamo laikotarpio veiklą liudijančius artefaktus.
Pastaraisiais metais ypač galime stebėti pastangas sutelkti tą paveldą vienoje vietoje.
Svarbūs ir pasakojimai
Jei savo namuose radote Sąjūdžio paveldo, galima jį perduoti saugoti vietiniams archyvams ar muziejams. Jei dėl kokių nors priežasčių nenorite – su muziejais ar kita atminties institucija galima suderinti ir privataus archyvo sukūrimą. Pasak A. Antanaičio, šiuo metu rengiama metodinė medžiaga, skirta padėti žmonėms patiems susitvarkyti savo archyvą. Kartu jis pabrėžia, kad reikėtų atskirti Sąjūdžio paveldą nuo platesnio, apimančio visus sovietmečio daiktus, be to, tuometės centrinės spaudos egzemplioriai, nacionaliniai laikraščiai nėra tiek vertingi eksponatai, nes jų yra pagrindinėse bibliotekose, tačiau mažesnių miestelių periodiniai leidiniai – ypač vertingi.
„Visuomenės sąmoningumas gerėja. Jei žmonės paveldi seną sodybą ir joje randa pluoštą Sąjūdžio laikraščių, jie jų neišmeta. Pasidomi bent feisbuke, suranda kolekcininkų. Vienas pažįstamas atkreipė dėmesį, kad kolekcininkų forumuose buvo parduodama per 200 Sąjūdžio laikraščių, rastų sodyboje Varėnos rajone“, – keletu pavyzdžių pasidalijo dr. K. Bartkevičius.
Istorikai džiaugiasi, kad projektas jau sulaukė aktyvaus dalyvavimo: pavyzdžiui, po pernai Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje surengto Sąjūdžio atminimui skirto seminaro jame dalyvavę Tauragės muziejaus darbuotojai nusprendė parengti filmą iš Tauragės sąjūdininkų pasakojimų. „Paveldas nebūtinai gali būti materialus, tai yra ir sakytinė istorija, prisiminimai: juk žmonės yra gyvi, dar atsimena. Galbūt Lietuvos atminties institucijoms tokie sakytiniai liudijimai yra kiek neįprastas dalykas, neparengti kažkokie nurodymai, kaip toks paveldas turėtų būti saugojamas ir pan.“, – pastebėjo istorikas dr. K. Bartkevičius.
Išeivių indėlis
Prezidento V. Adamkaus bibliotekos-muziejaus vadovas A. Antanaitis atkreipia dėmesį, kad, kalbant apie Sąjūdžio paveldą, derėtų nepamiršti ir Lietuvos išeivių indėlio.
„Pasaulio lietuviai išgyveno savotišką sąjūdį teikdami daugialypę paramą Lietuvos politikams ir žmonėms – labdarą, atnaujinant institucijas, teikiant pagalbą sąjūdininkams, politikams, nuvykusiems į užsienį kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo palaikymo akcijos, finansinė parama, spaudos akcijos, materialių dalykų siuntimas“, – pažymėjo istorikas.
Paklausti, kuris Lietuvos regionas išsiskyrė aktyvumu Sąjūdžio metais, projekto rengėjai tikina, kad toks skirstymas nebūtų sąžiningas, turint omenyje skirtingas sąlygas. Pavyzdžiui, galbūt į mitingus Kaune rinkdavosi daugiau žmonių nei Klaipėdoje, tačiau taip buvo todėl, kad klaipėdiečiams teko kovoti su stipria prosovietine organizacija „Jedinstvo“, kuri aktyviai veikė prieš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. Tai suvokiant, akivaizdu, kad tautiškai mažiau vienalyčiuose regionuose Sąjūdžiui buvo sunkiau veikti. „Jei reikėtų išskirti, be abejo, Kaunas buvo itin aktyvus: būtent čia pradėjo atsikurti tarpukario organizacijos (Lietuvos šaulių sąjunga), čia kūrėsi „Tremtinio“ klubas, Kauno sąjūdininkai aktyviai, nuo pirmų veiklos dienų, bandė Sąjūdį kreipti nepriklausomybės linkme ir t. t. Kalbant apie Sąjūdžio atminties išsaugojimą ar paveldo kaupimą, kai kurie miestai maloniai stebina, pavyzdžiui, Alytus, kurio muziejui pavyko surinkti išskirtinių paveldo eksponatų – tokių kaip mitingų transparantai, kurių apskritai nebuvo daug išsaugota“, – pasakojo dr. K. Bartkevičius.
