„Tiek vienalytės, tiek skirtingų lyčių poros patiria tuos pačius jausmus ir poreikius – meilę, prieraišumą, norą rūpintis, įsipareigoti vienas kitam, todėl ir visoms poroms suteikiamos teisės turėtų būti lygios. O kuo daugiau žmonių jausis saugūs ir laimingi, galėdami kurti ir įteisinti savo santykius, tuo tvirtesnė ir saugesnė bus ir mūsų visuomenė“, – sako psichologė-psichoterapeutė dr. Ieva Bieliauskienė. 

Anot laiško autorių, neigiamos nuostatos, diskriminacija ir priekabiavimas LGBT asmenų atžvilgiu didina psichikos sveikatos problemų paplitimą šioje bendruomenėje. Tyrimai rodo, kad šalyse, leidžiančiose tuoktis ar sudaryti partnerystę tos pačios lyties poroms, situacija ženkliai pagerėja.

Tos pačios lyties partnerysčių įteisinimas prisidėtų prie LGBT asmenų psichikos sveikatos stiprinimo, būtų žingsnis į priekį siekiant kurti įvairovę priimančią ir sutelktą visuomenę.

„Tiek psichoterapinėje praktikoje, tiek artimoje aplinkoje susitinku su puikiais, kūrybiškais, talentingais žmonėmis, kuriems neigiamos nuostatos LGBT atžvilgiu ženkliai apsunkina galimybes save realizuoti, kurti artimus santykius, jaustis visaverčiais visuomenės nariais. Tos pačios lyties partnerysčių įteisinimas prisidėtų prie LGBT asmenų psichikos sveikatos stiprinimo, būtų žingsnis į priekį siekiant kurti įvairovę priimančią ir sutelktą visuomenę, kurioje visi jos nariai jaučiasi laimingesni“, – sako psichologė Irma Skruibienė. 

„Norime paskatinti įstatymų leidėjus užtikrinti visų Lietuvos piliečių teises. Įstatymai, įtvirtinantys lygybės principus, nėra tik formalumas, jie daro realų poveikį žmonių gyvenimams. Džiaugiamės, kad prie šios iniciatyvos prisijungė toks didelis būrys psichologų ir psichoterapeutų. Raginame profesionalus vienijančias organizacijas užimti aktyvesnę poziciją ginant žmogaus teises bei pasipriešinti neapykantos kurstymui visuomenėje“, – sako psichologė dr. Juliana Lozovska.

Viešojoje erdvėje valdančiosios koalicijos atstovai teigė partnerystės įstatymą teiksią Seimo pavasario sesijoje.

Palaikymą tos pačios lyties partnerystėms ir santuokoms anksčiau yra išsakiusios Amerikos psichologų asociacija, Amerikos psichiatrų asociacija, Australijos psichologų sąjunga, Britanijos psichologų sąjunga.

Galbūt kai kurie atpažino, kad reaguoja panašiai, kaip ir į kitus blogus, atsitiktinius, neteisingus dalykus – neigimu, pykčiu, liūdesiu. Dauguma žmonių jaučia padidėjusį nerimo lygį, taiko anksčiau pasiteisinusius būdus jam įveikti ar ieško patarimų, kurių šiuo metu internete apstu.

Labai sunkus laikas šiuo metu yra tiems, kurie nebuvo išmokę jausti nepatogių jausmų. Jei visuomet pavykdavo mąstyti pozityviai, įtampą iškrauti sporto klube, bare ar parduotuvėje, tai dabar tokie žmonės gali jaustis gyvenimo išduoti. Pažeistos teisės jaustis gerai.

Dar visai neseniai viešoji erdvė visus šaukė tobulėti, siekti daugiau, nebijoti pokyčių. Bet niekas nesiūlė susitaikyti su nepakeičiamais dalykais. Tai taip nyku ir visiškai „neveža“. Į psichologus ar psichoterapeutus dažniausia kreipiamasi norint kažką pakeisti – charakterį, santykius ar bent jau savijautą. Prisimenu vos kelis klientus, kurie prašė padėti ištverti tai, kas vyksta, bet nieko neplanavo keisti. Dažniausia tikimasi, kad kažkas visgi imsis atsakomybės ir išgelbės, pataisys, pasirūpins.

Vyriausybė, universitetas, mama, psichologas ar kažkas kitas turi viską išspręsti, sutvarkyti. Jei neišsprendžia, reiškia blogas. Kyla teisingas pyktis. Tokio pykčio, atsakomybės reikalavimų ar kaltinimų, kas ką turėjo padaryti šiuo metu girdime visi. Kaip tame nepaskęsti? Kaip nepatekti į savo lūkesčių spąstus?

Tikriausiai kažkas nustebs, perskaitęs, kad blogai jaustis yra normalu. Bijoti, nerimauti, pasimesti, liūdėti normalu. Tai nežemina ir nežlugdo. Jeigu leisime savo nerimui būti, jo nepadaugės. Greičiau atvirkščiai. Kuo labiau bijoma savo blogų emocijų, kuo labiau nuo to bėgama, tuo labiau jos vejasi. Jei dieną pavyksta savo mintis užimti mankšta, nuotoliniu darbu, dėlione, kulinarija ar kitais dalykais, situacijos suvokimas gali ateiti vietoje miego.

Normaliai ir įprastai jaustis šiuo metu nenormalu. Jei suvokiate, kas vyksta pasaulyje, šalyje, žiniasklaidoje, tai negalite likti ramus. Jaudinkitės, kalbėkitės apie tai, padėkite išgyventi įtampą tiems, kurie dedasi ramūs. Kada reikėtų kreiptis į specialistus? Jei negalite užsiimti dabartine kasdiene veikla ar jūsų elgesys daro žalą jums pačiam ar aplinkiniams – tai pagrindiniai požymiai, kuriais reikia susirūpinti.

Jei jūsų savijauta neįprasta ir nemaloni, bet pavyksta tinkamai pasirūpinti savo reikalais, – pasidžiaukite, kad gebate jausti kaip normalus pažeidžiamas žmogus, nustokite kažko laukti iš kitų ir susitelkite ties tuo, ką galite esamomis aplinkybėmis dėl savęs padaryti pats. Investuoti į save visuomet apsimoka. Išmokimas ištverti nepakeičiamas aplinkybes tikrai pravers.

Patys psichologai tvirtina, kad šias abejones laikas mesti iš galvos. Jei daugumai žmonių kreiptis profesionalios pagalbos būtų norma, gyventume laimingiau ir kokybiškiau.   

„Šių metų kovą visoje šalyje vykdyta apklausa parodė, kad tik 47 proc. gyventojų yra normalu susidūrus su psichologiniais sunkumais ar sunkiomis situacijomis kreiptis į psichologą. Likę 30 proc. neturi tvirtos nuomonės, kad tai normalu, ir dar 27 proc. įsitikinę, kad jiems tai nebūtų normalu. Mūsų visuomenei seniai buvo skiepijama, kad psichologinių sunkumų patiriantis žmogus pats yra už normos ribų – nors tikrovėje bent vieną psichologinę krizę per gyvenimą patiria absoliučiai visi“, – „KOG instituto“ atlikto tyrimo duomenis komentuoja Krizių įveikimo centro psichologė-psichoterapeutė Simona Glodenienė.

Psichologo pagalba – ne tik ligos atveju

Apklausus gyventojus paaiškėjo, kad dažniausias mitas, stabdantis nuo kreipimosi į psichologą, – esą „turiu pats susidoroti su sunkumais“. Tokį įsitikinimą puoselėja kas dešimtas gyventojas. „Šis požiūris ne tik nepadeda lengviau išlipti iš bėdų – jis paprastai dar labiau apsunkina situaciją, nes žmogus, tvirtai įsitikinęs, kad turi sugebėti tvarkytis pats, ne tik nepriima pagalbos, bet ir nepamatuotai save spaudžia. Jei nepavyksta – jam kyla kaltės, į save nukreipto pykčio jausmai“, – pastebi S. Glodenienė.

Dar 7 proc. gyventojų galvoja, kad jiems kreiptis pagalbos į terapeutą būtų nenormalu, nes „į psichologus turėtų kreiptis tik rimtai susirgę žmonės“. „Tačiau psichologinė krizė nėra liga. Ją gali sukelti skaudus gyvenimo įvykis – artimojo netektis, skyrybos – o ne liga. Tačiau jei nepavyksta krizės įveikti, gyvenimo kokybė gali nebegrįžti į ankstesnį lygį. Kai kuriais atvejais pasekmė gali būti ir psichikos sveikatos sutrikimas. Taigi, psichologo pagalba gali praversti ir ne sergantiems. Juk psichologai taip pat yra paprasti, normalūs žmonės, tiesiog jų darbas – padėti kitiems, atsidūrusiems sunkioje situacijoje“, – kalba psichoterapeutė.

Vyrai sako susitvarkysiantys patys, moterys ieško pagalbos

Tyrimo metu kone dvigubai daugiau apklaustų vyrų teigė galintys psichologinius sunkumus ar sunkias situacijas įveikti patys. Štai moterys dažniau už vyrus tokiais atvejais linkusios ieškoti ir kreiptis pagalbos. S. Glodenienės teigimu, tai rodo ir Krizių įveikimo centro praktika, mat čia duris taip pat dažniau praveria moterys: „Tik 30 proc. visų apsilankančių centre ar besikreipiančių pagalbos į mus sudaro vyrai. Visuomenėje vis dar gajūs stereotipai, neva šios lyties atstovai turi būti stipresni. Tad ir parodyti silpnybes, pripažinti, kad kažkas nepavyko, nesiseka, tikrai ne dažnam yra lengva. Bijoma neatitikti primestų standartų, nuvilti aplinkinius. Į moteris ir jų emocinę būseną žiūrima atlaidžiau.“

Kone dvigubai daugiau apklaustų vyrų teigė galintys psichologinius sunkumus ar sunkias situacijas įveikti patys.

Jaunesnioji karta atviresnė

Lietuvos gyventojų psichologinės būsenos tyrime išsiskyrė 25-34 metų amžiaus grupė – net 55 proc. jai priklausančių respondentų susidūrus su sunkumais yra normalu kreiptis pagalbos į specialistus. Mažiausiai šį atsakymą pasirinko vyresni apklausos dalyviai – nuo 45 iki 54 metų amžiaus.

„Sunku pasakyti, dėl ko vyresnio amžiaus žmonės atsisako minties apie psichologo pagalbą. Galima spėti, kad susiklosčiusi unikali Lietuvos istorinė situacija padėjo įsitvirtinti ne vienam stereotipui apie psichologus ir psichikos sveikatos sistemą. Anuomet pagalbos buvo galima kreiptis tik į psichiatrijos ligonines ar poliklinikas. Dažnu atveju – paslapčiomis, kad kuo mažiau būtų apie tai žinančių, nes psichologiniai sunkumai buvo laikomi nenormaliais. Tai ypač giliai įsispaudė vyresnės kartos atmintyje, o jaunimas pasenusius įsitikinimus linkęs kvestionuoti ir didesnį dėmesį skirti savo savijautai“, – pasakoja S. Glodenienė.

Esamą situaciją reikia keisti

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, beveik 1 iš 6 žmonių globaliu mastu turi vieną ir daugiau psichikos sutrikimų ar priklausomybių nuo psichiką veikiančių medžiagų. Tačiau beveik du trečdaliai žmonių, susidūrusių su psichikos sveikatos problemomis, pagalbos į specialistus nesikreipia.

„Visais laikais, taip pat ir šiandien, žmonėms kyla sunkumų, kuriuos ne visada pavyksta priimti ir įveikti. Tai patvirtina ir pasaulinė statistika – žmonių, susiduriančių su įvairiais psichologiniais sunkumais, skaičius. Svarbu suvokti, kad nesirūpinant psichologine sveikata, gali atsirasti ir fizinės sveikatos sutrikimų, dėl to prastėja ne vieno žmogaus, bet ir aplinkinių gyvenimo kokybė. Nuo kovo startavusia kampanija „Mes normalūs“ norime atkreipti visuomenės dėmesį, jog kreiptis pagalbos į specialistus yra visiškai normalu. O psichologai – paprasti ir normalūs žmonės, kurių visai nereikia bijoti. Jų misija – išklausyti, suprasti ir padėti atrasti tinkamiausius sprendimus“, – sako psichoterapeutė.