Kalbėtis, nesiekti pakeisti antrosios pusės, išsiugdyti kantrybę ir kai kuriais momentais tiesiog išlaukti – šiuos poroms sugyventi padedančius patarimus pateikia psichoterapeutė Vitalija Mikutaitienė.

– Ar teisingas populiarus teiginys, kad meilė trunka trejus metus?

– Mokslininkų įrodyta, kad fiziologiniu požiūriu meilė trunka trejus metus. Laimės hormono, su kuriuo susijusi pakylėta nuotaika, ima gamintis mažiau. Mažėja ir aistros. Maždaug po dviejų kartu praleistų metų aistringa meilė baigiasi, tada protu pamatome žmogų, koks jis yra iš tikrųjų.

– Tuomet jau reikėtų pradėti dirbti, kad aistra peraugtų į abipuse pagarba paremtus santykius?

– Gal nepavadinčiau to darbu – reikėtų pradėti daugiau kalbėtis. Poros prisipažįsta, kad tokiu metu prasideda konfliktai. Sako: nesutariame, tai kam iš viso būti kartu? Bet tai yra kampų šlifavimo – derinimosi vienas prie kito laikotarpis. Todėl kalbėtis labai svarbu.

Šiuo laikotarpiu atsiranda tam tikro abejingumo. Apie partnerį tarsi jau viskas žinoma – jį galima prognozuoti, nuspėti, tarsi nebelieka nieko įdomaus. Gimsta tam tikra apatija, o paskui – ir susierzinimas. Ima erzinti kai kurie partnerio veiksmai, įpročiai. Mažėja chemijos, daugėja buities. Prireikia kantrybės išbūti santykius.

Kai kas ima ieškoti kito partnerio. Juk yra manančių, kad visą laiką turi skraidyti drugeliai pilve, visą laiką reikia su tokiu jausmu gyventi. Tačiau tai klaidingas įsitikinimas. Tikra meilė ateina tada, kai pereiname visas stadijas.

Konfliktų stadija padeda išsiugdyti kantrybę, išbuvimą kartu. Barnių yra, bet svarbiausia per juos išlaikyti pagarbą: neišsivadinti visaip, nes kitu atveju kaupiasi nuoskaudos. O jei nuoskaudų susikaupia labai daug, darosi sunku atleisti. Tada kiekvienas konfliktas pereina į partnerio baksnojimus už tai, ką jis kažkada ne taip padarė ar pasakė, savo elgesiu pažemino ar įžeidė. Tokiu atveju nebenagrinėjama tos dienos situacija, dėl ko susipykta, o grįžtama į praeities nuoskaudas.

Taigi, konfliktų metu reikia išmokti laiku atsitraukti, padaryti pertraukėlę, pabūti ramiai. Tai leidžia pažiūrėti į situaciją išmintingai, suvokti, koks to konflikto tikslas. Pora paprastai turi tikslą būti kartu, būti "mes", kurti bendrą ateitį.

V. Mikutaitienė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kai kurios poros skiriasi dėl to, kad aistra neperauga į meilę, pagarbius santykius?

– Taip. Vienos poros pereina konfliktų stadiją, kitos išsiskiria. Tačiau kai kurios ilgametės poros lieka įstrigusios konfliktų stadijoje – nuolat konfliktuoja, kivirčijasi ir sako nebegalintys gyventi kitaip, be konfliktų, barnių. Jiems esą kaip tik gerai, kai susikivirčija, išsisako ir pasitraukia į skirtingus kampus. Būna net nusistovėjusi taisyklė, kuris pirmas nusileidžia. Tačiau tam, kuris nuolatos nusileidžia, tai gali kauptis, gali atsirasti nekalbadieniai, kurie kartais tęsiasi iki savaitės, kelių ar net mėnesio.

Taigi, konfliktų etapas porai yra kaip išbandymas, kurio metu jie turi išmokti susivaldyti. Reikia kalbėti apie nesutarimus, spręsti konfliktus, bet nenukrypti į vienas kito įžeidinėjimus, senų nuoskaudų prisiminimus.

– Užsiminėte apie poros santykių stadijas. Drugelių pilve stadija baigiasi – prasideda konflikto stadija. Jei ji sėkmingai pereinama, kas laukia tada?

– Prasideda kantrybės stadija. Konfliktų stadijoje yra labai ryškus noras pakeisti kitą žmogų, perauklėti. O kantrybės stadijoje atsiranda supratimas, kad kitas žmogus tiesiog taip elgiasi, kad reikia priimti jį tokį, koks jis yra. Kai kurias situacijas galima tiesiog išbūti, ir visa tai savaime praeis.

Ir jei išsiugdoma kantrybė, pagarba, o ne noras pakeisti kitą, gimsta tikroji meilė. Su įsipareigojimais, atsakomybe, kai aš žinau ir savo, ir partnerio silpnybes ir stiprybes, ir vis tiek apsisprendžiu būti kartu, kai žmogus mylimas toks, koks jis yra, su visais trūkumais, ydomis, ir tuo mėgaujamasi. Atsiranda pilnatvė, suvokimas, kad aš papildau jį, kur jam sunkiau, o jis papildo mane. Tai tampa šeimos, poros stiprybe.

Ir tada konfliktų nebekyla. Tuomet dėl svarbių sprendimų partnerio atsiklausiama ir nesiūloma tai, kas ir taip aišku, kad partneriui netiks. Kai priimame kitą žmogų, koks jis yra, priimame ir jo laisvės dalį: pabūti sau, su savimi be priekaištų.

Jei išsiugdoma kantrybė ir pagarba, o ne noras pakeisti kitą, gimsta tikroji meilė.

– Konsultuojate ir link skyrybų einančias poras. Dėl ko dažniausiai pykstamasi?

– Kai poros skiriasi, dažniausiai sakoma: nesutapo charakteriai. Tačiau kas už to slypi? Viena priežasčių – nuoskaudos, susikaupusios per konfliktus.

Labai svarbūs yra finansai. Dėl jų nepasidalijimo kyla daug konfliktų. Ir jei partnerių pajamos pasiskirsčiusios netolygiai, juntama skriauda. Kartais poros apie tai net neišsipasakoja, tačiau galima justi, kad tai yra skaudi tema.

Nemažai konfliktų kyla ir dėl tėvų įtakos. Tai atvejai, kai poros tėvai kišasi ar net stengiasi kontroliuoti vaikų, jau sukūrusių savo šeimą, gyvenimą arba kišasi į anūkų auklėjimą. Jei gyvenama tuose pačiuose namuose ir jei dar finansiniai dalykai prisideda – vieno tėvai davė daugiau, o kito mažiau, tai taip pat tampa konfliktų priežastimi. Net, atrodytų, nekaltą repliką vienas iš partnerių gali priimti labai jautriai. Juk sūnus ar dukra prieš partnerį dažniausiai gina savo tėvus. Kiekvienam iš vaikystės, iš tėvų namų atsineštos taisyklės atrodo natūralios, mes ir suaugę jas labiau palaikome. Bet pirmiausia turi būti poros interesai, o tėvų pageidavimai, norai – paskui.

– Ar tikrai, kaip juokaujama, kartais pykstamasi dėl to, kad partneris ne taip spaudžia dantų pastą iš tūbelės?

– Tai yra atvejis, kai erzina kitokie partnerio įpročiai, ir tai tampa konfliktų priežastimi. Tikrai yra porų, kurios smulkmeniškai vertina partnerio kitokius įpročius ar smulkias nesėkmes. Pavyzdžiui, prisvilino puodą, neįdeda druskos tiek, kiek norisi.

Nuėjus į tokius smulkmeniškumus kartais sakoma: jei tu nedarai taip, kaip aš noriu, tu negirdi manęs. Vadinasi, nerodai man pagarbos. Ir jei žmogaus vadinamoji meilės kalba yra paslaugos, tai jam atrodo: jei moteris neįberia pakankamai druskos, jo nemyli. O moteris teisinasi: valgyti juk padariau. Bet vyrui netinka, sako: ne taip padarei.

Arba kitas pavyzdys. Jei asmens meilės kalba yra gražūs žodžiai, bet partneris nepasako "Ačiū, kaip smagu, kad tu tai padarei!", poros santykiai taip pat gali tapti sudėtingi. O jei moters meilės kalba yra dovanos, bet vyras pamiršta žmonos gimtadienį arba tik gėlytę parneša, tai moteris jaučiasi labai blogai.

Ir kartais net ne finansinė dovanos vertė, o staigmenos kursto ugnį. Tik vyrai turėtų žinoti, kad moterys skaičiuoja parodytą dėmesį, dovanas taškais. Vadinasi, jei vyras atnešė gėlę – vienas taškas, nupirko automobilį – taip pat vienas taškas. O vyras, jei nupirko automobilį, už tai sau užsirašo dešimt taškų ir galvoja: čia jau visiems metams. Tačiau moteriai tai yra lygiai tas pats vienas taškas.

Be to, moterims labiau norisi pakeliauti, pamatyti, pabūti, kad ir savaitgalį praleisti įdomiai. Vyras galvoja: taigi šiemet vieną savaitgalį jau keliavome. O moteriai tai tik tas pats vienas taškas.

– Šeimoje beveik neišvengiamos santykių krizės. Kaip jas įveikti?

– Visų pirma, reikėtų tiksliai išsiaiškinti, dėl ko kyla problemos, nes dažnai pykstamasi dėl smulkmenų. Pavyzdžiui, kai vaikas išeina į mokyklą, kyla daugiau rūpesčių, dėl to ir pykstamasi dažniau. Taigi, reikia kalbėtis, išmokti gyventi kiek kitaip, perrašyti dienotvarkes. Ir atsakomybę, rūpestį vaiku dalytis.

Dėl pykčių kartais kalti vyrų ir moterų mąstymo skirtumai. Moterims dažnai atrodo, kad vyras turėtų susiprasti pats. Tačiau vyrai neskaito mūsų minčių. Be to, moterys linkusios galvoti: vieną kartą pasakiau, ir užtenka. Tačiau reikia nebijoti pasakyti, paprašyti keletą kartų. Kitas dalykas, moterims būna, kad mes pagalvojame ir mums jau atrodo, kad mes tai pasakėme. Taigi, reikėtų nepamiršti pasakyti.

Porai reikėtų labiau žiūrėti į ateitį, kalbėti apie tai, kaip aš noriu, kad būtų, o ne kapstytis praeityje, bambėti už tai, kad kažkas nepadaryta ar ne taip padaryta.

Labai svarbu bendraujant su partneriu vartoti tokius žodžius kaip "ačiū", "prašau". Nes kartais atrodo, kad, jei jau vaikus auginame kartu, tai kodėl aš turėčiau prašyti partnerio ar jam dėkoti, kai jis kažką dėl vaikų padarė ar pagamino valgyti? Tačiau tie žodeliai padeda sukurti pagarbų bendravimą, kuris taip reikalingas geriems santykiams šeimoje išsaugoti. O aukšti reikalavimai, aukšti lūkesčiai, kad viską reikia daryti taip, o ne kitaip ir tik tobulai, nepadeda kurti santykių. Šeimoje labai reikia padėkos, pagyrimų ir paprašymų.

– Kaip pakurstyti meilę, kad bėgant metams ji visiškai neišblėstų, kitaip tariant, kaip atšviežinti santykius?

– Labai svarbu suformuoti ritualą ar tradiciją leisti laiką kartu. Pabūti tik dviese, ramiai, tuo besimėgaujant. Be to, svarbu ir kartu leisti laiką aktyviai, smagiai, kai daug juokiamasi, keliaujama. Ir šokant, ir į kalnus lipant, ir plaukiant ar kitaip keliaujant mes visai kitaip pamatome partnerį. Tada gaunama adrenalino, širdis ima plakti smarkiau ir gaminasi laimės hormonas.

Ir šokant, ir į kalnus lipant, ir plaukiant ar kitaip keliaujant mes visai kitaip pamatome partnerį. Tada gaunama adrenalino, širdis ima plakti smarkiau, ir gaminasi laimės hormonas.

– Turiu bičiulę, kuri su vyru miega skirtingose lovose, o pasiilgę fizinio artumo eina vienas pas kitą į svečius. Sako, kad jiems tai padeda išsaugoti šeimą. Ar tikrai tai gali padėti?

– Tai labai individualus dalykas. Vienai porai tai gali tikti, kitai – ne. Poros intymūs santykiai svarbūs, ir jei vienam partneriui jų trūks, jis gali imti jų ieškoti kitur. Žinoma, būna atvejų, kai, tarkim, vienas partnerių knarkia, ir dėl to kitas  negali išsimiegoti. Arba kardinaliai skiriasi partnerių miego režimas: vienas anksti eina miegoti ir anksti keliasi, o kitas – priešingai. Tai gal ir geriau abu išsimiegos, jei miegos atskirai.

Tačiau apie tai reikia kalbėtis, reikia dėl to susitarti. Be to, svarbu, kaip jie išspręs intymių santykių klausimą. Ar sutartu laiku eis vienas pas kitą į svečius, ar paliks viską ekspromtui? Jei šis klausimas liks neišspręstas, miegojimas atskirai gali tapti pirmu žingsniu link skyrybų. Tuo labiau jei vienam partnerių labai svarbūs yra prisilietimai, kad ir kojų sušildymas prieš miegą. Jei jis to negaus – pasijus nemylimas.

– Yra teigiančių: kodėl gi abiem partneriams neįsitaisius po meilužį? Esą būtent tai padeda išsaugoti santuoką. Ką apie tai manote?

– Šiais laikais pasitaiko visko. Būna ir trečias asmuo poroje, ir abu turi po partnerį už santuokos ribų. Būna atvejų, kai vieną iš partnerių domina skirtingų lyčių asmenys. Su šiais iššūkiais susiduriame ir konsultuodami poras.

Čia labai svarbu, ar sutampa abiejų partnerių požiūris. Jei ir vienam, ir kitam tai priimtina, tai poroje yra išdiskutuota, aptarta, tai įmanoma. Tačiau tos poros, kurios taip gyvena, tam, kad išsaugotų darnius santykius, turi labai daug kalbėtis: apie tai, ką jie reiškia vienas kitam, ką tas atsiradęs trečias ar ketvirtas žmogus reiškia, ar tai kažką jų santykiuose keičia, ar ne. Jei tiktai kilo pavydas – apie tai iš karto turi būti kalbamasi. Kitu atveju atsiranda pavydo, atitolimo, atšalimo jausmas.

Vis dėlto kartais, kai apie tą trečią asmenį poroje antroji pusė nežino, ir čia jau dažniau vyrai sako: kai nueinu į kairę, tampu labai geras savo žmonai. Juk graužia sąžinė. Tačiau čia iškyla rizika, kad apie tą trečią asmenį žmona po kiek laiko vis tiek sužinos... Bet kuriuo atveju, kai poroje atsiranda trečias ar ketvirtas žmogus, atsiranda daugiau santykių sumaišties. Ir tikimybė, kad pora išsivaikščios, išauga.

Kitas klausimas, kokį pavyzdį savo santykiais tėvai rodo savo vaikams. Tenka dirbti su tais, kurių vaikystėje tėtis ar mama kankinosi dėl to, kad tas trečias asmuo buvo. Tiems vaikams lieka tam tikra psichologinė trauma, nesupratimas, dėl ko tėvai iš viso gyveno kartu. Kai tėvai vienas nuo kito nutolę, turi kažką už šeimos ribų, jie tarsi gyvena dėl šeimos, tačiau vaikai tokiu gyvenimu ir tokiu šeimos modeliu nebūna patenkinti.

– Kaip porai įveikti tuščio lizdo sindromą, laikotarpį, kai vaikai palieka tėvų namus?

– Jei iki tol partneriai sugebėdavo leisti laiką kartu, turėjo bendrų hobių, temų ir tikslų, jiems bus lengviau. Lizdas tuomet neatrodys toks tuščias. Gali kaip tik prasidėti romantinis laikas – juk niekas nebetrukdo būti dviese! O jei tokių bendrumų nėra, gali atsirasti iššūkis: kaip čia dabar, vienas kitu taip, kaip vaikais, rūpintis nereikia, tai ką dabar kartu daryti apskritai?

Moterys neretai pradeda lankyti grupinius užsiėmimus – bando atrasti save. Mokosi siūti, megzti, fotografuoti, piešti – to, ką buvo pamiršusios ar atidėjusios dėl vaikų. Kartais pradeda studijuoti – bando įgyti antrą profesiją. Ir jos dažnai atranda sau malonią veiklą, kurioje gali save realizuoti.

Labai žaviuosi, kai tokiu metu partneriai atranda naujus bendrus pomėgius. Kartu imasi išbandyti kažką nauja: žvejoti, lankyti šokius, baseiną ar chorą. Tai labai suartina.

Ko reikia geriems ilgalaikiams santykiams sukurti

1. Kalbėti apie savo jausmus, nenutylėti, nenuryti blogų emocijų, jausmų, nelaikyti pykčio ilgai. Nesakyti, kad viskas gerai, nors iš tiesų viduje viskas verda.

2. Kalbėti pagarbiai. Ginčijantis išleisti garą, bet mandagiai.

3. Mokėti paprašyti partnerio paslaugos. Neretai pasitaiko, kad moteris ar vyras negali paprašyti arba vieną kartą paprašo, ir jei partneris nepadaro, tai antrą kartą nepaprašys. Tačiau turėtų.

4. Turėti bendrų pomėgių, veiklų. Tuomet nesusidarys įspūdis, kad porą sieja tik bendra buitis.

5. Bendrauti neverbaliniu būdu: prisilietimais, apsikabinimais, pasibučiavimais. Tokio bendravimo išsaugojimas labai svarbus, nepaisant to, kad aplink vaikai ar svetimi žmonės.

25 metų patirtį turinti psichologė dabar daugiausia dėmesio skiria paaugliams, turintiems elgesio ir emocijų sutrikimų, ir moterimis, patyrusiomis smurtą. Neseniai pasirodžiusioje knygoje "Kai augti sunku" V.Mažeikienė kalba apie vaikų ir paauglių elgesio problemas bei siūlo, kaip jas spręsti.

– Kaip nusprendėte dirbti būtent su vaikais ir paaugliais?

– Pašaukimą pajutau labai anksti, dar paauglystėje. Augau šeimoje, kur nuolat vyravo įtampa ir konfliktai, tad ieškodavau būdų, kaip išgyventi tame suaugusiųjų sukurtame chaose. Anksti pradėjau domėtis psichologine literatūra. Norėjau suvokti, kas negerai su manimi ir aplinkiniais, kodėl taip sunku gyventi. Psichologinė literatūra padėjo atsakyti į daugelį man tuo metu svarbių klausimų. Tada ir pasirinkau: užaugusi tapsiu psichologe-psichoterapeute ir padėsiu vaikams bei paaugliams iš sudėtingų šeimų.

– Knygoje "Kai augti sunku" užčiuopiate aštriausias jaunų žmonių problemas – emigruojantys tėvai, seksualinė branda, santykiai su artimiausiais žmonėmis, pykčio, baimės priepuoliai. Kas jums buvo svarbiausia kalbant šiomis temomis? Ką norėjosi akcentuoti?

Aš labai myliu vaikus. Jie ypatingi.

– Nemėgstu melo. Rašydama knygą norėjau pasakyti, kad mūsų visuomenėje egzistuoja daug psichologinių problemų, ir apie jas reikia kalbėti, pačios problemos neišsispręs. Psichologinių problemų ignoravimas prie gero nepriveda. Iš čia kyla savižudybės, alkoholizmas, narkomanija, pasinėrimas į virtualų pasaulį, problemos su teisėsauga ir pan. Stiprus žmogus ne tas, kuris neturi problemų, o tas, kuris išdrįsta pripažinti savo problemas ir jas spręsti. Jų turime visi.

– Turbūt dirbant su vaikais reikia ypač daug jautrumo, žinių, patirties?

– Aš labai myliu vaikus. Jie ypatingi. Negaliu abejingai žiūrėti, kaip jie kenčia, kaip dažnai suaugusieji sprendžia savo problemas, savotiškai užkraudami jas vaikams, o sutrypti vaikų sielas labai lengva. Be abejo, dirbti su jais – didžiausias malonumas ir dovana. Mažas vaikas atsivers tik tuomet, jei pasitikės tavimi.

Vaikas labai jaučia, ar šalia jo esantis suaugęs žmogus sąžiningas, dvasiškai švarus, ar ne. Dirbdama su vaikais stengiuosi nusileisti iš suaugusiojo varpinės ir į situaciją pažiūrėti vaiko akimis. Jei reikia, man nesunku su pačiais mažiausiais kartu piešti, žaisti, juokauti, dainuoti. Noriu, kad vaikas suprastų, jog esu kartu su juo, stengdamasi padėti jam  įveikti sunkią situaciją, ir kad padėsiu tiek, kiek jis leis. Visada gerbiu vaikų parodytas ribas, pasakytą žodį "ne". Pelnyti mažų vaikų pasitikėjimą reikia daug daugiau laiko.

– Su kokiomis vaikų ar paauglių problemomis susiduriate dažniausiai?

– Problemos, su kuriomis ateina vaikai ar paaugliai, pačios įvairiausios: baimės, nepasitikėjimas savimi ir kitais, negebėjimas valdyti pykčio, nemokėjimas klausytis, baimė išsakyti savo nuomonę ir mintis, baimė suklysti, gyvenimo prasmės praradimas.

Labai daug tėvų kreipiasi dėl savo vaiko kitoniškumo. Mano tikslas – ne tik padėti tokiems vaikams socialiai adaptuotis, bet kartu neprarasti savo kitoniškumo. Tokiems vaikams ir jų tėvams sakau, kad gamta ne visiems suteikė progą tapti baltomis varnomis.

Liūdniausia, kai tėvai daro meškos paslaugą nepriimdami vaiko kitoniškumo.

Tokiomis tampa tik išrinktieji. Jie nei geresni, nei blogesni, jie tiesiog jau ateina į šį pasaulį kitokie arba tokie tampa labai anksti išgyvenę sudėtingas patirtis. Jie kitokie savo mąstymu, pažiūromis, vertybėmis, interesais, gyvenimo suvokimu. Tad natūralu, kad jiems tarp bendraamžių be galo sunku.

Tokie vaikai kovoja ir savo viduje: būti savimi ar prisitaikyti? Visų pirma, jie turi išmokti priimti save tokius, kokie yra. O vėliau išmokti savo kitoniškumą apginti nuo kitų, neleisti savęs žeminti. Tiems, kurie išgyvena šį sunkų paauglystės periodą ir sugeba išsaugoti savastį, lemta užaugti įdomiais, talentingais žmonėmis.

Kai susiduriu su tokiais vaikais, paaugliais, daug kalbamės, diskutuojame. Tiesiog stengiuosi palaikyti kitoniškumą, kartu ieškome to žmogaus teigiamo potencialo, stiprių asmenybės pusių, į kurias jis galėtų atsiremti.

Liūdniausia, kai tėvai daro meškos paslaugą nepriimdami vaiko kitoniškumo. Toks vaikas draskosi tarp noro būti savimi ir noro įtikti tėvams, kad jie jo neatstumtų, nenustotų mylėti. Tai sudėtinga. Ne paslaptis, kad tokie vaikai nuslysta į destruktyvų elgesį ar destruktyvius saviraiškos būdus.

Ką patarčiau tėvams, kurių vaikas nepritampa socialinėje aplinkoje? Mylėti, būti šalia, kai vaikui sunku, palaikyti, skiepyti pozityvų žvilgsnį į ateitį ir, be abejo, tikėti juo. Nieko daugiau. Vaikas jausis saugiau, ir tai jau gerai.

Pastūmėjo artimųjų netektys

V.Mažeikienė jau 25 metus dirba su vaikais, paaugliais bei jų tėvais. Savo pašaukimą pajautė dar paauglystėje, kai ją pačią ėmė kamuoti tam tikri klausimai.

Kaip ir visi bręstantys žmonės, ji troško būti tėvų mylima, pastebėta ir pripažinta. Deja. Tėtis nuolat girtavo, o mama daug dirbo, dažnai būdavo pikta ir pavargusi nuo rūpesčių. Todėl visiems vaikams neužteko nei laiko, nei dvasinių bei fizinių jėgų.

"Kadangi augau šeimoje, kurioje nuolat vyravo konfliktai ir įtampa, visada ieškojau būdų, kaip išgyventi tame chaose, kurį sukurdavo suaugusieji. Anksti pradėjau domėtis psichologinio pobūdžio literatūra. Norėjau suvokti, kas negerai su manimi ir aplinkiniais, kodėl taip sunku gyventi? Psichologinės literatūros studijavimas padėjo atsakyti į daugelį man aktualių klausimų. Tada aš ir pasirinkau: užaugusi tapsiu psichologe-psichoterapeute ir padėsiu vaikams bei paaugliams iš disfunkcinių šeimų", – atviravo pašnekovė.

Dienraštyje "Klaipėda" ilgą laiką buvo publikuojami V.Mažeikienės straipsniai psichologinėmis temomis apie vaikus ir paauglius.

Taip nuo 2005-ųjų susikaupė daug medžiagos apie auklėjimo ypatumus.

"Visada buvo minčių tą medžiagą susisteminti ir parengti knygą. Tačiau rimtas postūmis susimąstyti apie knygos išleidimą buvo ilga ir sunki mamos liga, paskui jos mirtis. Kitas smūgis – tėčio mirtis šią vasarą. Tai privertė rimčiau pasižiūrėti į savo svajonės realizavimą", – neslėpė V.Mažeikienė.

Lietuvių kalba parengtos literatūros apie paauglystę vis dar trūksta. Todėl su informacijos stoka susiduriantys tėvai renkasi ne profesionalų straipsnius, rastus internete.

Taip neteisingos žinios, o sykiu – ir netinkamas auklėjimas sukelia dar daugiau problemų, kurias glaistyti tenka psichologams.

Knygoje glausčiai ir paprastai pateikiamos rekomendacijos tėvams, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, o visi pavyzdžiai ir istorijos – realių žmonių.

Darbas su vaikais – dovana

Knyga "Kai augti sunku" – vadovėlis tėvams, norintiems geriau suprasti savo atžalas, jų elgseną ir mąstymą.

Pasak V.Mažeikienės, psichologinių problemų, nesvarbu, ar jos mažos, ar didelės, ignoruoti nevalia.

"Turėti psichologinių problemų – normalu, kartais tai gera dingstis judėti į priekį. Esmė ne problemų buvime ar nebuvime, bet kaip mes su jomis tvarkomės. Kreiptis į psichologus ar psichoterapeutus verta tais atvejais, kai mūsų sena įgyta patirtis trukdo normaliai gyventi, sėkmingai dirbti, bendrauti su kitais žmonėmis, kai tampa sunku būti net su pačiu savimi", – atkreipė dėmesį psichologė.

Knygą sudaro trys dalys – pirmoje aptariami su auklėjimu susiję klausimai, antroje plėtojamos vaikų ir paauglių psichologinės problemos, trečioje dalyje autorė didesnį dėmesį skiria tėvams.

"Auklėjimas – nuolatinis darbas. Norint užauginti gerą žmogų, negalima nė trumpam atsipūsti", – įžvelgė psichologė.

Dirbti su vaikais V.Mažeikienei yra didelis malonumas ir dovana. Nors tai – nelengva, specialistei pavyksta pelnyti paauglių pasitikėjimą ir pripažinimą.

"Tėveliai nusivilia, kai po dviejų, trijų konsultacijų nesulaukia norimo rezultato ir tempia pas kitą specialistą, nesuprasdami, kad paprasčiausiai reikia kantrybės ir daug laiko problemoms išspręsti", – pridūrė pašnekovė.

V.Mažeikienės žodžiais, tėvai, prieš vesdami savo vaiką pas psichologą ar psichoterapeutą, visų pirma turi jį paruošti morališkai, jei reikia, suteikti žinių apie šios srities specialistus.

Kai nesinori gyventi

Mūsų visuomenėje dar vyrauja įvairūs mitai, esą turėti psichologinio pobūdžio sunkumų ir juo labiau kreiptis psichologinės pagalbos į specialistus yra gėdinga. Tačiau šokiruojanti savižudybių ir priklausomybių statistika Lietuvoje atskleidžia, kad problemų turi daugelis.

Depresinė būsena, nerimas, nusivylimas ir nepasitikėjimas savimi, peraugantis į nepilnavertiškumo kompleksą, gyvenimo prasmės praradimas bei stiprėjantis nenoras gyventi, įvairūs santykių sunkumai. Šios ir kitos problemos dažnai tampa dvasinių krizių, vidinių konfliktų priežastimi, apsunkinančia žmogaus gyvenimo kokybę.

Todėl labai svarbu laiku kreiptis pagalbos, kad uždelstos spręsti psichologinės problemos nevirstų kompleksais.

Knyga "Kai augti sunku" buvo pristatyta Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos darbuotojams ir uostamiesčio psichologų metodinio būrelio nariams, o gegužės 29-ąją autorė apie ją plačiau papasakos ir visai miesto bendruomenei.

Jei tėvai nori matyti vaiką tik besišypsantį, laimingą, tai vaikas labai greitai pajunta ir stengiasi užgniaužti emocijas, kurios tėvams nepatinka, pavyzdžiui, pyktį, ir būti „patogiu“ vaiku. Taip LRT RADIJUI teigia gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė. Anot jos, negebėjimas vaikystėje suvaldyti pykčio vėliau gali sukelti didelių psichologinių problemų ar netgi ligų, pavyzdžiui, astmą.

– Pyktis būdingas kiekvienam iš mūsų. Kiekvienas su tuo susiduriame. Psichoterapeutams, psichologams ta tema turbūt kaip kasdienė duona?

– Tai kiekvieną dieną aktuali tema. Galbūt vieną kartą tas pyktis būna aštresnis, stipresnis, jį sunkiau atlaikyti, kitą dieną jis toks, su kuriuo galima lengviau išbūti, bet dirbti tenka tikrai daug. [...] Auginantys vaikus tikrai žino, kad atlaikyti net ir pusantrų metų vaiko pyktį kartais būna labai sunku. Labai dažnai tėvai klausia – ką daryti, kai vaikas parduotuvėje krenta ant grindų, spardosi, šaukia, reikalauja ką nors nupirkti?

Galime pagalvoti apie tai, kad tai vaikas, kurį fiziškai dar galima labai lengvai pakelti ir nunešti į kitą vietą, bet jo pyktis toks sunkus, kad priverčia suaugusius pačius supykti, jaustis bejėgiškai,  jie pasimeta, nori pranykti skradžiai žemės, kad niekas nematytų ir nekomentuotų. Vaikas, kuris dar kūdikis,  suvysto pačius stipriausius tėčius ir didžiausią karjerą padariusias mamas.

Suaugusių pyktis nėra taip aiškiai matomas, kaip mažo vaiko, kuris spardosi kojomis. Jis labiau rafinuotas. Kiekvienas su tuo susiduriame labai dažnai. Yra žmonių, kurie aiškiai pasako, ką galvoja ir aiškiai kur nors toli pasiunčia, nusikeikia, bet yra tokių, kurie tai padaro maloniai šypsodamiesi, kalbėdami, kad viskas gerai.

Toks subtilus įgėlimas ypač populiarus tarp damų – kokia graži suknelė, kaip tau tinka tas svorio priaugimas. Po tokio komplimento, žinoma, moteris susinervina ir visai nebesidžiaugia savo gražia suknele. Tokių pasyvios agresijos išraiškų kasdien matome labai daug.

– Kokia emocija apskritai yra pyktis?

– Sakyčiau, kad tai viena iš pagrindinių emocijų. Sigmundas Freudas kalbėjo apie tai, kad mes visi gimstame su libido arba meilės vara ir agresijos vara. Visi turime norą kurti, mylėti, džiaugtis ir norą sunaikinti, sugriauti. Tai priklauso nuo temperamento.

Tam įtakos gali turėti genetika. Tėvai, kurie augina daugiau nei vieną vaiką, ar kelios šeimos papasakotų skirtingas istorijas. Vienų kūdikiai labai geri, labai lengvai prižiūrimi, niekada nepyksta, viskas atrodo labai paprasta ir lengva. Kiti kūdikiai – vadinamieji sunkūs, kurie daug verkia ir daug laiko praleidžia pykdami. Galima manyti, kad jų temperamentas tiesiog ryškesnis ir jie turi daugiau agresijos, bet iš tiesų jos turi visi.

– Ar gali būti genetiškai paveldimas perdėtas agresyvumas?

–  Genetiškai gali būti daugiau ar mažiau ryški agresijos arba libido vara. Hipokratas žmones skirstė į sangvinikus, cholerikus, flegmatikus, melancholikus. Čia kalbama apie tuos pačius dalykus, bet šiek tiek kitais žodžiais [...] – vieni greitai supyksta, bet ir greitai atsileidžia, antri greitai supyksta ir ilgai išlaiko pyktį, treti, kaip flegmatikai, apskritai lėtai į viską reaguoja. Tai įgimta.

Kita vertus, labai daug įtakos turi aplinka. [...] Kuo toliau, tuo dažniau kalbama, kad vaikystė turi didelės įtakos tolimesniam žmogui gyvenimui. Užaugęs vaikas gali sirgti depresija, turėti ar neturėti nerimo sutrikimų, nepaisant to, ar jis turėjo, ar neturėjo įgimto polinkio į agresiją. Viskas labai priklauso nuo to, kokį jis turėjo ryšį su tėvais. Tai vadinamas saugus prieraišumas. Jis gali apsaugoti nuo depresijos ir nerimo.

[...]

Natūralu, kad tą vaiką, kurio temperamentas sunkesnis, prižiūrėti sunkiau. Tada tas žmogus, kuris rūpinasi, labiau pavargsta, galbūt kitą kartą galvoja – viskas, negaliu net nueiti, nes vaikas vėl rėkia, jau trūko kantrybė, norisi kone tiesiog papurtyti vaiką arba užsitraukti antklodę ant galvos ir pačiam eiti miegoti. Tada vaikas neturės galimybių mokytis, kaip valdyti agresiją, kai jo globėjas išsekęs ir negali sutvarkyti to pykčio. Labai svarbu, kiek tėvai sugeba atliepti vaiko poreikius, kiek jie sugeba atlaikyti emocijas.

– Jei tėvai neleidžia vaikui pajausti ar išreikšti pykčio vaikystėje, ar ateityje jis turės problemų su šia emocija ir jos reiškimu? Tvirtinama, kad moterims sunkiau reikšti pykti nei vyrams, nes mergaitėms sakoma – kaip atrodai visa susiraukusi, negraži. Mergaitės tada mieliau pasirenka verkti nei pykti. Manau, kad ir suaugę mes taip elgiamės – moterys pyktį dažnai reiškia per ašaras, o vyrai ašaras per pyktį, agresiją.

– Visiškai teisingai, taip ir yra. Jei tėvai nori matyti vaiką tik besišypsantį, laimingą, tai vaikas labai greitai pajunta. Kiekvienas vaikas nori patikti savo tėvams. Tik tiek, kad tėvai tą žinutę perduoda skirtingai – man patinka vienoks ar kitoks elgesys. Jei vaikas pajunta, kad, kai jis linksmas ir laimingas, tėvams gerai, o, kai jis pyksta, tėvai sutrinka ir nežino, ką daryti, tai vaikas tada stengiasi tą pykti užgniaužti, jo neparodyti ir būti geru, „patogiu“ vaiku.

–  Ar tai gali peraugti į dideles frustracijas?

– Pyktis, kaip ir visos emocijos, yra normalios. Tai yra viena iš bazinių emocijų. Jei jis visą laiką slopinamas, gniaužiamas, kyla pasyvi agresija – neparodau atvirai, bet baksnoju įgėlimais. Labai gali būti, kad ir pikti komentarai atsiranda tokiu būdu, nes žmogus, pavyzdžiui, iš išorės elgiasi labai korektiškai.

Esu skaičiusi, kad komentarus dažnai rašo ministerijų, valstybinių įstaigų darbuotojai, kurie turbūt sėdi su tvarkingais kostiumais ir barškina klaviatūrą. Pyktį, kurio negali parodyti viršininkui ar darbo aplinkoje, jie išlieja po kokiu nors nelabai patikusiu straipsniu. Kitas dalykas, ypač moterims labai būdinga depresija. Tokiu būdu jos pyktį nukreipia į save – aš naikinu save. Vyrai galbūt labiau linkę kažką daryti išoriškai, o moterys užsidaro savo liūdesyje.

– Pavyzdžiui, vyrai labiau linkę į lošimus, alkoholizmą?

– Taip, tai daugiau nukreipta į išorę. Moterų pyktis nukreiptas į vidų. Jis gali pasireikšti ir psichosomatiniais sutrikimais, pavyzdžiui, dvylikapirštės žarnos opa. Yra teorijų, kad, pavyzdžiui, bronchų astma, labai siejasi su užgniaužtu pykčiu – žmogus tiesiog pradeda dusti, kai negali to pykčio išlieti. Žinoma, tai nereiškia, kad, jei dabar astmininkas staiga pradės labai atvirai pykti, jam viskas praeis, bet ryšys vis dėlto yra.

– Kaip vis dėlto rekomenduotumėte elgtis su tuo pykčiu? Kaip jį išreikšti taip, kad ir kito žmogaus neišgąsdintumėme, bet ir nesikauptų nuoskaudos?

– Su suaugusiais ne taip paprastai kalbame, šiek tiek subtiliau su jais reikia kalbėti ir galbūt kažkokias konkrečias situacijas aptarinėti, suprasti, kada pasijautei ir kodėl negali aiškiai pasakyti apie pyktį. Vaikams ir paaugliams atviru tekstu sakome – pykti galima, tai normalu, bet svarbu, ką su tuo pykčiu darai.

Yra paprastų būdų, nors jie ir sunku, kaip sutvarkyti pykti. Pavyzdžiui, labai supykus reikia suskaičiuoti iki dešimties, prieš ką nors darant, įkvėpti ir iškvėpti. Tai labai sunku, bet to įmanoma išmokti. Žmonės, kurie užsiima joga, tai praktikuoja nė nemirktelėję – kai užplūsta stipri, nemaloni emocija, jie pakvėpuoja ir pyktis praeina. Labai nuostabu matyti, kad kažkas gali taip staigiai „persijungti“.

– Žmonės turbūt žino, kaip susitvarkyti su pykčiu, kai pikti esame patys, bet, kaip reikėtų tvarkytis su piktumu, agresija tavo atžvilgiu?

– Galiu pateikti patarimų, skirtų, dirbant psichiatrijos skyriuose, nes situacija gatvėse kartais gali būti panaši – tenka susidurti su žmogus, kuris dėl kažko supyko. Ką su tuo daryti? Nėra nieko gėdingo ir nieko baisaus tiesiog iš ten pasitraukti. Niekas nesako, kad reikia būtinai eiti link kompanijos, kuri linksminasi, mušasi, geria alų ar vartoja kažką stipresnio. Galima elementariai apsisaugoti ir nepulti į tą pavojų.

Taip pat duodamas patarimas, kad nereikia įsistebeilyti, nes tiesioginis žvilgsnis gali provokuoti, tas žmogus gali įtarti, kad spoksantis žmogus kažką blogo apie jį galvoja ar ketina kažką daryti. Tada jis gali žiūrintįjį priimti kaip pavojų. Psichiatrijos skyriuose taip pat rekomenduojama išeiti atbulomis, neatsukti nugaros pacientui, kad matytum, ką jis daro, kviestis pagalbos.

Tai atrodo elementaru, bet reikia nesistengti būti karžygiu. Tai tiesiog paprasti dalykai. Su žodiniu puolimu tikriausiai susiduriame dažniau ir su tuo turbūt lengviau susitvarkyti, nei tuomet, kai kažkas užsipuola gatvėje. Sunku apibendrinti visas situacijas, bet galima pabandyti nereaguoti į žodinį puolimą ir tiesiog pasakyti – matau, kad tu dabar esi piktas. [...] Žmogui labai palengvėja vien dėl to, kad mes suprantame jo savijautą. Tai mažas žingsnelis, bet jis tikrai tai veikia.

Tamsoje žmogus gali geriau suvokti, kas jis yra ir kas jam svarbu, deja, dauguma tamsą įsivaizduoja kaip erdvę, kurioje atsitinka tik baisių dalykų, ir išmoksta jos bijoti, LRT KLASIKAI sako psichoterapeutė Aistė Diržytė. „Įgimtos baimės yra tik dvi – triukšmo ir pusiausvyros praradimo. Vėliau vaikai išmoksta bijoti pelių, vorų, nes pamato, kad kažkas kitas jų bijo. Taigi vaikas išmoksta, kad reikia bijoti ir tamsos“, – pastebi A. Diržytė.

– Kokie yra Jūsų pirmieji vaikystės prisiminimai, susiję su tamsa?

– Neretai sakoma, kad tai, ką stipraus patiriame vaikystėje, prisimename visą gyvenimą. Tamsa, kurią aš prisimenu iš vaikystės, yra jauki, saugi ir gera. Vakarais kaime girdėdavau, kaip tamsoje mano močiutė melsdavosi. Jos malda tamsoje mane labai ramindavo, iki šiol jaučiu, kad tamsa yra ta vieta, kurioje galiu jaustis saugiai.

Pradėjusi studijuoti psichologiją, sužinojau, kad kai kurie žmonės netgi paniškai bijo tamsos, jiems atrodo, kad tamsoje pradės vyksti kokie nors negeri dalykai. Turiu pripažinti, kad šis faktas man buvo gana sunkiai suvokiamas.

Ar mes bijome tamsos, priklauso nuo mūsų patirties. Kaip jau minėjau, aš tamsą nuo vaikystės suvokiu kaip erdvę, kurioje žmonės nurimsta, meldžiasi, vieni kitiems linki labos nakties. Prisimenu, kad dažnai prašydavau močiutės leisti nakvoti lauke. Nesvarbu, kad gyvenome vienkiemyje prie ežero, kur per kilometrą nebuvo nė gyvos dvasios. Barbara Brown Taylor savo knygoje „Išmokti eiti tamsoje“ rašo, kad šiuolaikinėse gyvenvietėse tos tikrosios tamsos beveik nebėra, ją gožia prožektorių ar šalia esančių miestų šviesos.

Kino industrija yra linkusi demonizuoti tamsą, siaubo filmuose tamsoje atsitinka patys baisiausi dalykai. Dėl to ne tik vaikai, bet ir suaugusieji pradeda bijoti tamsos. Bet iš tikrųjų tamsa yra tik dirgiklis, kuris kelia impulsą pradėti mąstyti apie galimą grėsmę, praradimą, pavojų ir mirtį. Tamsoje žmogus susitinka su savimi, su savo vidiniu pasauliu, todėl joje būnant žmonėms dažnai pasireiškia stiprus nerimas dėl ateities arba stiprus liūdesys dėl praeities.

Tamsa gali būti puiki psichodiagnostinė priemonė, įrankis, leidžiantis pasitikrinti, kas yra mano sieloje. Jei tamsoje jaučiuosi labai nelaimingas, liūdnas, išsigandęs, tai yra ženklas, kad kažkas negerai mano gyvenime.

– Bet juk gyvenime taip ir yra – dažnai daugybė baisių dalykų nutinka tamsiu paros metu.

– Taip, sutinku, tamsoje įvyksta daug nelaimių, bet jų įvyksta ir šviesiu paros metu. Tačiau žmonės dažniausiai bijo tamsos vien dėl to, kad yra girdėję, jog būtent tamsoje nutinka blogi dalykai. Psichologas Albertas Bandura tai vadino išmokimu stebint. Įgimtos baimės yra tik dvi – triukšmo ir pusiausvyros praradimo. Vėliau vaikai išmoksta bijoti pelių, vorų, nes pamato, kad kažkas kitas jų bijo. Taigi vaikas išmoksta, kad reikia bijoti ir tamsos.

– Vaikams skaitome pasakas, kurios žadina vaizduotę, nesusimąstydami, kad prieš miegą tamsoje vaikas gali imti įsivaizduoti raganas ir drakonus...

– Visa laimė, kad pasakos dažniausiai baigiasi laimingai. Jei pasakos pabaigoje Jonukas yra Gretutė būtų iškepti ir suvalgyti, jei visos pasakos baigtųsi tik nelaimingai, tuomet sakyčiau, kad tokios pasakos psichoterapinės vertės neturi. Nors su manimi nesutiktų dzenbudizmo šalininkai, kurie sako, kad vaikus turime kuo anksčiau mokyti apie realybę tokią, kokia ji yra. Nesvarbu, kad toje realybėje žmonės miršta.

Martinas Seligmanas, pozityviosios psichologijos pradininkas, sako, kad pasakos turi didžiulę vertę, o ta vertė slypi pasakų pabaigoje. Pasakos, kuriose vaizduojami narsūs herojai, susidorojantys su nelengvais iššūkiais, skatina labai svarbų dalyką – viltį, kuri suteikia jėgų. Yra ir tokių žmonių, kurie sako, kad vilties skatinimas yra nekonstruktyvus dalykas, kad viltis nėra gerai. Svarbiausia, jų nuomone, mokėti priimti tai, kas yra. Kai žmogus priima tamsą savyje ir aplink save, jis atsipalaiduoja. Viltis gali būti apgaulinga, ji skatina įtampą, nes žmogus, kuris gyvena viltimi, gyvena laukimu, kad kažkas pasikeis, bus geriau negu dabar.

– Krikščioniškasis auklėjimas remiasi tamsos ir šviesos metaforomis – tamsa beveik visada reiškia blogį. Ar toks auklėjimas turi įtakos realybės suvokimui?

– Šviesa krikščionybėje – išgelbėjimo, pažinimo metafora. Tamsa dažniausiai reiškia nežinojimą, kančią ir skausmą. Rašytoja B. Brown Taylor sako, kad Dievas veikia ir tamsoje. Tai reiškia, kad net jei žmogus patiria baisių išgyvenimų, per juos kalba Dievas. Dar daugiau – Dievas yra su žmogumi, netgi jei žmogus padaro nuodėmę.

– Gyvendami nuolatiniame skubėjime, dienos triukšme, dažniausiai nė nesusimąstome, kas mes esame. Ar galime sakyti, kad tamsa yra tarsi terapija?

– Visiškai teisingai, tamsoje žmogus gali geriau suvokti, kas jis yra ir kas jam svarbu. Pozityviosios psichologijos atstovai siūlo įvairių pratimų tamsoje: vakare, prieš užmiegant, kai jau išjungiame visas šviesas, reikėtų pamąstyti, dėl ko galime būti dėkingi gyvenimui, Dievui ir visatai už šią dieną.

Palaima, skausmas, šypsenos, baimė, nuoskauda, džiaugsmas, pyktis, vienatvė, prabudimas, meilė. Gongo meistrai Alicija ir Ričardas Eiliakai įsitikinę, kad apie 6 000 metų senumo garso instrumentai viską išgrynina: "Gongo muzika – tai mūsų sielos atspindys."

Mūsų sielos veidrodis

Garso terapiją, seminarus, "Maudynes gonge", garso misterijos koncertus rengiantys 27 metus kartu gyvenantys Alicija ir Ričardas gongo meistrais savęs nevadina.

"Mūsų mokytojas Tomas Čartoryskis teigė, kad gongo meistru gali vadintis tada, kai esi gyvenimo meistras. O mes tiek nepasiekėme", – prisipažino daugiau nei septynerius metus su bendraamžiu vyru gongais grojanti 46 metų psichoterapeutė ir garso terapeutė Alicija.

Pajusti gongus, medituoti šiais archajiniais ir kartu šiuolaikiniais instrumentais ją su vyru mokė ir T.Čartoryskis, ir prancūzų kraujo turintis žymus gongo meistras amerikietis Donas Conreuxas, improvizacinę gongų muziką vadinantis laisvos sielos džiazu.

"Meditacija, garso terapija, gydymas, atsipalaidavimas – šiuos ir kitus veiksmus galima patirti per gongų sesiją, keliaujant garsu į didžiąją visatą, – filosofiškai ir švelniai tarė Alicija. – Tai – žemės, visatos garsai, kelionė tarp žvaigždžių ir kelionė į mūsų mažąją visatą – sielą. Gongai – tarsi mūsų sielos veidrodis."

Nebaisu prarasti namus

Kiekviena kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio: kokia buvo Alicijos ir Ričardo kelionės pradžia?

Kūrybinius terapinius užsiėmimus rengianti šokio judesio psichoterapeutė Alicija prisimena tą dieną kaip šiandien: tuomet jie pakvietė į seminarą gongais pagroti T.Čartoryskį.

Ir iškart po sesijos Alicija su vyru įsigijo senovės Mesopotamijoje išrastus instrumentus. Jais grojo išminčiai, tikėdami, kad po gongų terapijos žmonės atgimsta, praplečia mąstymą. Gongų muzika lydėdavo ir dvasines keliones, ji tarsi apšviečia žmonių šešėlį ir valo sąmonę.

"Gongų neįmanoma laikyti namie, su jais neįmanoma nekeliauti. Juos reikia nešti žmonėms", – tikino aukštas, tvirtas ir švelniai it su moterimi gongais grojantis Ričardas.

Kokią emociją gongai atrado jo ir Alcijos širdyse?

"Jie išgrynina jausmus, kurie atrodo tarsi stebint po didinamuoju stiklu. Kai kurios poros nusprendė skirtis, atskleidė tai, kas jau tvyrojo jų sieloje, jausmuose. Kažkas atrado naują gyvenimą, negalėjo gyventi kaip anksčiau. Kažkas kardinaliai pasikeitė, pradėjo žengti kitu keliu, kažkieno meilė dar labiau suliepsnojo", – įsitaisiusi ant žolės Merkio upės krante švytėjo Alicija.

Jos vyras atviras: gongo atradimas sutapo su sunkmečiu. Kadaise nekilnojamuoju turtu, statybomis užsiėmęs ir materialiai apsirūpinęs vyras patyrė didelių finansinių sunkumų.

"Peržiūrėjau vertybes, džiaugiuosi, kad nenuėjau materializmo keliu, – sunkmečiu materialiai daug praradęs, bet tai įvardijantis kaip atradimą, tikino Ričardas. – Dabar kiti mano prioritetai, kitos vertybės."

Jo žmona cituoja tuomet ištartus jo žodžius: Alicija, man nebaisu prarasti namą, pinigus. Galime gyventi ir ne name, o groti galime bet kur. Svarbu eiti kartu mūsų bendru, atrastu keliu.

Tuomet jie atrado, kad kiekvienas žmogus sieloje nori dainuoti arba groti, tik ne visi prisipažįsta. Eiliakų šeimoje nebuvo muzikantų. Sutuoktiniai pradėjo groti įvairiais instrumentais, jų sūnus – gitara.

"Grojame ne iš natų. Grojame savo jausmais, siela, baime, džiaugsmu. Ir mums iki šiol nuostabą kelia, kad žmonės nori klausytis, o profesionalai – rengti bendrus projektus", – lyg ir stebisi Ričardas.

Matė egzorcizmo atvejų

Gongų Eiliakai turi labai daug. Nuo 50 cm skersmens ir apie trijų kilogramų svorio, kuriuos Alicija groja net ir laikydama virš galvos, iki 110 cm skersmens ir apie 30 kilogramų svorio.

Jie visi turi su visata, kosmosu  susijusius vardus – Saulė, Mėnulis, Taika, Jupiteris, Venera, Ugnis, Žemė, Kosmo ar Sedna – 2003 m. lapkričio 14 dieną atrasto dangaus kūno Sedna, kurį norėta priskirti prie Saulės sistemos, vardas.

"Jis – mano mylimiausias, – šyptelėjo Alicija, prisiminusi pirmą iš mokytojo įsigytą gongą. – Visi jie turi savo skambesį, savo energiją."

Gongus iš dalies galima sieti su šamanų būgnų skambesiu, tačiau Mesopotamijoje kilęs instrumentas – galingiausias virpesinis instrumentas, gaminantis tiek daug obertonų, sukeliantis tokias garso bangas, veikiantis ir garsu, ir energija.

Gongas – tarsi vedlys, stiprintuvas, veikiantis žmogaus energiją, emocijas.

Paklaustas apie keisčiausias emocijas, A.Eiliakas tik gūžtelėjo pečiais: psichoterapeautės nenustebinsi ašaromis, skausmu, pykčiu, džiaugsmu, palaima ar didele meile.

"Mačiau ir tai, kas mane išgąsdino, – Ričardas atsargiai užsiminė apie egzorcizmą, apie žmonių kratymąsi, keistą būseną, kurią sukėlė gongas. – Žmones tarsi palikdavo juose tūnantis kažkoks blogis."

"Gongo garsas – riba tarp natūralaus, žemiško ir dvasinio pasaulio, todėl gongai sukelia ir metafizinių išgyvenimų. Juos naudojo senovės mistikai ne tik naujam atgimimui, bet ir lydėdami sielas anapus, – aiškino Alicija, kuri neabejoja, kad gongai valo aurą, erdvę. – Beje, kai kurie mūsų kolegos groja, išlydėdami mirusiuosius anapilin."

Mokytojos patyrė šoką

Gongas negali žudyti ar pakenkti. Tačiau retkarčiais skauda galvą ar net pykina. Alicija neabejoja, kad tuomet žmogus valosi.

Eiliakai nusijuokė prisiminę, kai mokiniai gongų sesiją užsakė savo mokytojams.

Viena mokytoja šūktelėjo "Jėzau, Marija" ir išbėgo iš salės po pirmų dūžių. Dar kitos suklykė: "Perl Harboras!"

"Jos dirba sunkų darbą ir turi savyje sukaupusios nerimo, sunkumo, gal net pykčio ar nuoskaudos, – nekaltino mokytojų Alicija, pastebėjusi, kad gongai skleidžia ne didelį decibelais vertinamą garsą. – Bet buvo ir išgijimų, kai žmonėms išnykdavo artrito, migrenos skausmai ar kankinę po operacijų, pagerėjo klausa."

Gongo meistrai pajunta, kai groja užterštoje vietoje, kai valosi žmonių aura.

"Kartą grojome, kur būta daug mirčių, greičiausiai – žudynių, – atviravo Alicija. – Jutau stiprų, neigiamą energetinį lauką. Po tokių sesijų susergu. Tuomet pakilo temperatūra, regėjau baisius sapnus – patalpą su daug baisių veidų, kuriuos tarsi valiau rankomis. Po išvalymo pro atsivėrusius langus atskrido balti balandžiai."

Kokia gongų sesijos vieta įstrigo Ričardui? Grojimas gongais buvusioje Lenino aikštėje, o Alicijai ir Kaune – vienoje kirpykloje, kur grojimą patogiai atsigulusiems klientams surengė grožio įstaigos savininkė.

Veikia tarsi klinika

"Geriausia groti sakralinėse vietose, bažnyčios, kur nuostabi garso akustika. Kur jauku, švaru, – pasakodama mėgavosi Alicija. – Gamtoje garsas ne toks tirštas kaip uždaroje patalpoje, bet ten – kitas patyrimas. Ošia medžiai, pučia vėjelis, čiulba paukščiai, čiurlena upelis. Į gongus nereikia žiūrėti. Reikia užsimerkti, atsigulti ir keliauti kartu su garsu. Ten, kur jis neša. Sunkiausiai tiems, kas nemoka atsipalaiduoti ir save kontroliuoja."

Alicija nenori mistifikuoja gongų. Ji šyptelėjusi prisimena vieno aiškiaregio žodžius, kad gongų skambesys – tarsi klinika, veikianti iki devynių kilometrų atstumu. Ypač jie, aiškiaregio žodžiais, padeda spręsti moteriškas problemas.

Vienoje kelionėje Vengrijoje A.Eiliakas iš šamanės išgirdo, kad lietuvė praėjusiame gyvenime Atlantidoje balsu gydė moteris, kurios norėjo pastoti.

"Oi, dabar subėgs visos moterys, – nusijuokė ir šamanės žodžių nesureikšmino Alicija. – Per gongų sesiją žmonių patyrimai labai skirtingi ir subjektyvūs. Sesijos nepanašios, dalyviai ateina, būdami skirtingos būsenos. Gongų garsas rezonuoja ir su grupės energija, virpesiais – mes irgi esame garsas! Vienaip skamba gongas, kai patalpoje daug moteriškos energijos, kitaip – vyriškos. Dar kitaip, jei vyksta stiprus valymas."

Dalyviai patiria skirtingas emocijas: skrenda garse, kabo, leidžiasi, krenta, subyra garse, ištirpsta ar išgirsta sferų muziką. Dažnai reikia kelių sesijų, kad žmogus išjungtų vidinį vertintoją ir pasitikėtų garsu.

Kai durys užsidaro

"Kažkas gongų skambesyje girdi paukščių čiulbėjimą, upelio sruvenimą, delfinų balsą, kažkas – bombonešių gaudesį arba sirenų dainas, – garsų neišskyrė Ričardas. – Gongai turi savo diapazoną, virpesius. Jie veikia saulės rezginį, širdį ar kitą organą. Visi turi savo skambėjimą. Beje, NASA įrašinėja planetų garsus ir iš tiesų Jupiterio gongas priminė įrašytą Jupiterio virpesių garsą. Bet svarbiau tai, ką norime patirti, į ką koncentruojame dėmesį."

Kiekvienas kelias turi pradžią ir pabaigą – kur gongų pabaiga?

Daugiau nei septyneri metai grojimo gongais nėra daug. Tačiau susitikę su kolegomis Alicija ir Ričardas kartais pajunta atpažinimą – akmens, balso, kažkokio virpesio. Iš pradžių buvo jausmas, kad tai jie kadaise jau darė ir reikia tik prisiminti.

"Ateina laikotarpis, kai seminarų, sesijų būna labai daug, padvelkia rutina, bet tuomet tarsi savaime pereini į kitą lygį, – atviravo Alicija. – Dalijamės patirtimi, mokomės ir iš savo studentų. Kartais žmogus, kuris nežino, kaip valdyti gongus, ką daryti, sukuria nuostabų garsą."

Ričardas pritaria žmonai ir žvelgia į tolėliau prisilietimo laukiančius gongus.

"Vienas duris uždarai, visada atsidaro kitos. Ir eini vis giliau ir giliau. Tai tokia didelė erdvė, kur nėra nei ribų, nei pabaigos. Kiekvienas joje gali atrasti vietą sau ir būti tuo, kuo yra", – svajingai kalba vyras.

Gyvenimas tuo pat metu yra paprastas ir sudėtingas: paprastas – nes išeičių iš netenkinančių situacijų yra daug ir jos kartojasi, o sudėtingas – nes visą laiką keičiasi, tvirtina psichoterapeutė Jūratė Bajarūnienė.

Pašnekovės teigimu, kad jaustumėmės laimingi, turime atsisakyti iliuzijos, jog pasaulis yra pastovus ir turi prisiderinti prie mūsų. Taip pat – pradėti žvelgti plačiau nei tik aplink savo nosies galiuką.

Ar įmanoma turėti laimės formulę? Ar yra receptas?

Būti laimingu yra išmokstama. Daugybę dalykų gyvenime išmokstame, kartais tai mums sekasi lengviau, kartais – sunkiau. Taigi jeigu nutariame, kad mes norime būti laimingi, tai tikrai yra pasiekiama.

Gerai, aš noriu būti laiminga – ką man reikėtų daryti?

Pirmiausia – pasaulis yra besikeičiantis. Kiekvieną minutę ir sekundę kažkas vis kitaip, todėl pirmoji iliuzija yra ta, kad pasaulis turi būti pastovus ir prie mūsų prisiderinti. Žmonės nori, kad pasaulis sustotų. Mes mėgstame skųstis, kad gyvenimas trumpas, kad laiko mažai.

Įsivaizduokite, atėjo pas Jus žmogus ir sako: aš toks nelaimingas. Ko Jūs pirmiausia klausiate?

Klausiu apie laimės detales, kadangi gyvenimas susideda iš detalių. Įsivaizduokite jausmą, kai įkrenta akmenukas į batą – juk tai smulki detalė, bet sukelia tam tikrą diskomfortą.

Kartais mums atrodo, jog kitas žmogus yra labai laimingas, o aš pats – ne. Kodėl taip yra?

Taip, dažnai atrodo, kad pas kaimyną žolė žalesnė. Labai svarbi žmogaus savybė yra patikimas pasitikėjimas savimi.

Kas yra patikimas pasitikėjimas savimi?

Dažnai žmonės susikuria kaukę ir žaidžia ja. Tada žvilgsnis nukreiptas į tai, kaip būti panašiu į kitus, kaip save pristatyti, stebėti kitus, būti tarsi vidutiniu ir vis ieškoti savo įvaizdžio, kuris būtų geresnis už kito vaizdinį.

Patikimas pasitikėjimas yra tada, kai giliai viduje padarytas sprendimas, kad aš pats atstovauju savo gyvenimui, aš pats esu savo gyvenimo režisierius. Gyvenimas tuomet yra privilegija, bet ne prievolė. Ką reiškia privilegija? Tai reiškia, kad aš esu dovana gyvenimui.

Dėl kokių priežasčių dažniausiai pas Jus žmonės ateina į konsultacijas?

Dažnai dėl detalių. Jeigu save lyginame su kaimynais, bendradarbiais, tai išmokime lyginti ir su milijardais – vis dėlto mes esame vieni iš septynių milijardų! Kai anksčiau mama lygindavo – ką pasakys klasės draugai, mokytojai, tada išmokome save nuvertinti. Todėl buvo sunku išsiugdyti patikimą pasitikėjimą savimi. O jeigu mes lyginamės su septyniais milijardais, mes tampame globalūs, platesnių pažiūrų.

Kai mes dejuojame ir keiksnojame gyvenimą, dažnai galvojame, kad žmogus, turintis daug pinigų, yra laimingas. Tačiau dažnai skaitome istorijas, kai žmonės turi begalę pinigų, bet jie yra nelaimingi, žudosi, stokoja dėmesio, miršta vienatvėje. Kodėl taip yra?

Aš manau, kad žmonės įkliūva į savo pačių spąstus, o jų gyvenime yra labai daug. Jeigu mes susiauriname savo pažiūras, matome tik aplink savo nosies galiuką, tuomet sunku išgyventi. Tačiau pažiūrėkime plačiau! Finansai yra anaiptol ne viską lemiantys ir gyvenimo džiaugsmai ne tik ekonomikoje glūdi. Jie yra žmonių santykiuose, gerbūvyje su kitais žmonėmis, su socialine aplinka, su savo gyvenimo vaizdinio realizavimu. O jeigu mes labai susiauriname savo žvilgsnį, tarkim, ties nauju puodeliu, kaimyno laime ar uždarbiu – sunku gyventi.

Tikiuosi, šiandien laimės receptą išrašysite?

Pradėsime nuo sau palankaus pasitikėjimo. Jeigu mes šiandien pajausime, kad matome save palankesnėje šviesoje, tai yra laimės pradžia. Tikrai galiu po šiuo receptu pasirašyti.

Ar beatodairiškas laimės siekimas negali tapti tam tikru įkyrumu ir netgi paranoja?

Gali, jeigu nežvelgsime plačiau. Kitas dalykas, apie kurį vertėtų pakalbėti, – kaip mes tvarkomės su kliūtimis. Taigi, jeigu jūs sutikote, kad gyvenimas yra besikeičiantis, tai reiškia, kad jis yra įvairus. Galutinio recepto, kaip susitvarkyti su kliūtimis, nėra.

Kiekviena kliūtis prašosi savo melodijos ir, jei mes turime vidinį balsą, kuris pasako, kurią melodiją tam tikroje situacijoje pasirinkti, tai galime su kliūtimi sušokti tam tikrą šokį.

Sutinku, jog yra sudėtingų sunkumų ir tenka daug iškentėti. Santykis su kentėjimu yra labai skirtingas. Vieni ateina ir sako: ne, aš jau nebegaliu kentėti, man jau per daug. Tuomet mes keičiame santykį ir ieškome vardan ko galima iškentėti, kokiu tikslu kančia ateina, kaip galima garbingai ją nugalėti.

Kodėl žmogus, kuris sakosi esąs laimingas, kartais aplinkiniams atrodo atšiaurus, prie jų nepritampa ir jiems atrodo nelaimingas? Būna tokių situacijų?

Gynybinę poziciją užimančių žmonių būna labai daug. Galima daryti prielaidą, kad jei žmogui pasaulis yra ne toks, kokio jis norėtų, tai jis linkęs gintis, būti kandus. Tuomet klausimas kyla, kaip priimti ir vertinti savo ir kitų žmonių jautrumą. Tai didžiulė mūsų aplinkos problema, nes jautrumas nėra ta savybė, kuria galima didžiuotis. Tačiau dabar pasaulis artėja prie atjautos vienas kitam ir aš tuo labai džiaugiuosi.

Kartais žmogus sako, kad galėtų būti laimingas, bet toks nėra, nes, anot jo, visi aplinkui yra dėl to kalti. Kaip tai reikėtų vertinti?

Aš manau, kad dabar Lietuvoje daugybė žmonių daro prielaidą, jog jie yra verti gyventi geresnį gyvenimą. Tai paskata judėti. Tai nėra nei vien gerai, nei vien blogai. Čia kyla klausimas, kiek jie pervertina savo jėgas, kiek yra pasiruošę dirbti, kad atrastų tą vietą, kurioje jaustųsi vertingi.

Supratau, kad laimės pamokėlė susideda iš šių dalykų: reikia mokėti nugalėti kliūtis, patikimai pasitikėti savimi, išvystyti atjautą žmonėms. Ar tuomet jau galima būti laimingam?

Taip, tai bus laimės pagrindas. Ir tuomet, kai akmenukas įkris į batuką, mes turėsime tūkstančius variantų, ką su juo daryti.

Laimės formulė, apie kurią Jūs kalbate, atrodo pakankamai paprasta.

Kai gerai girdi save, matai santykį su kliūtimi, su kitu žmogumi, tuomet paprasčiau. Iš tikrųjų gyvenimas yra paprastas ir sudėtingas – paprastas, nes išeičių yra daug ir jos kartojasi, o sudėtingas, nes visą laiką keičiasi. Labai svarbu vertinti savo patyrimą. Dėl jo pradedame matyti įvairias išeitis, kaip gerai gyventi tomis besikeičiančiomis aplinkybėmis.

Vadinasi, žmogus, kuris sugeba su kitu žmogumi pasišnekėti ir jam paliudyti, koks jis laimingas ar nelaimingas, arba ateiti ir išsipasakoti, koks jis laimingas ar nelaimingas, gali labai padėti?

Taip, tikrai reikšminga turėti su kuo pakalbėti. Yra labai daug savęs ir kitų nuvertinimo. Tai, kas pradžioje atrodo smulkmena, vėliau ima graužti ir tada suprantama, kad ta detalė vis dėlto yra svarbi. Iš tokių detalių susideda gyvenimo dėlionė ir mes esame jų režisieriai. Pirminė dėlionė turi būti su savimi.

Žmogus, kuris sugeba kitam pasipasakoti, yra laisvesnis?

Taip, laisvė yra neišvengiamas dalykas.

O jeigu žmogus nėra laisvas, ką jam reiktų daryti?

Jeigu pas mane ateitų, aš visų pirma sakyčiau: pakalbame apie nelaisvę, ji turi pagrindą būti. Pirmiausia reikia pažiūrėti, kas tame nelaisvės turinyje yra. Galbūt kažkada ji gyvenimą išgelbėjo, o dabar pasikeitė pasaulis ir žmogus nesuvokia, kad kartu su juo keistis yra gerai.

O jeigu žmogus, turėdamas gerą karjerą, puikius namus, vaikus, vis vien sako esąs nelaimingas, tai jis apsimeta? Gali taip būti?

Gali. Jei žmogus nori daugiau ir jaučiasi vertas turėti daugiau, jis gali turėti tokią nuostatą, kad jam vis trūksta kažko. Tai yra variklis. Galbūt stipriai pasistengęs jis pasieks tai ir bus laimingas. Vis dėlto geriau pradėti nuo to, kurioje srityje esu laimingas kaip savo gyvenimo režisierius, ir tuomet palaipsniui tobulėti.

Tai, vadinasi, vienas dalykas labai aiškus – niekada negalima nusiminti?

Aš manau, kad galima kartais paliūdėti, tik nereikia to padaryti gyvenimo prasme, tragedija.