Anot senovės keltų, žodis "Samhain" reiškė "vasaros pabaigą", kuri buvo švenčiama nuo spalio 31 d. iki lapkričio 1-osios.

Keltai manė, kad būtent šią naktį atsiveria neregimas barjeras tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, todėl piktosios dvasios ir mirusiųjų sielos atvyksta į mūsų žemę.

Norėdami nuo šių dvasių apsisaugoti, keltai dėvėdavo specialias kaukes, skambindavo varpais, kūrendavo laužus, vaikščiodavo su deglais.

Namai ir kiti pastatai buvo puošiami specialiais žaliais augalais, kurie, kaip manoma, turėjo apsauginių galių.

Karalienės Viktorijos laikais per Heloviną buvo skaptuojami ne tik moliūgai, bet ir kitos šakninės daržovės, įskaitant ropes.

Moliūgai kartais būdavo paliekami prie durų – išraižyti ir uždegti, visi žinojo, kad tai – kvietimas į Helovino vakarėlį.

1897 m. knygoje apie anglų folklorą buvo rašoma, kad berniukai vaikščiodavo po kaimą su pasigamintais ropių žibintais ir krėsdavo visokias išdaigas.

Prieš šimtmečius Lankašyre gyventojai tikėjo, kad kiekvieną Heloviną Pendle miške vykdavę didžiuliai raganų susibūrimai.

Teigiama, kad raganos rinkdavosi prie sugriauto pastato, vadinamo Malkino bokštu.

Vietiniai žmonės, bijodami raganų, susiburdavo į grupes. Savanoriai su uždegtomis žvakėmis vaikščiodavo po visą miestelį.

Jei žvakė neužgesdavo nuo 11 iki 12 val., žmogus galėjo tikėtis, kad visus metus nepatirs blogosios magijos.

O raganos, keliaujančios į Malkino bokštą, esą stengdavosi užpūsti žvakes ir dar labiau įbauginti gyventojus.

Škotijoje per Heloviną buvo atliekami specialūs ritualai, mojuojant lazdą ore ir kalbant burtus, atbaidančius raganas ir piktąsias dvasias.

Ant lazdos galo būdavo įsmeigta raudona šermukšnio uoga, kuri veikė kaip apsauga nuo raganų.

Šermukšnis ir raudonas siūlas esą priversdavo raganas šokti savo mirties šokį. Jos šokdavo tol, kol pargriūdavo ir mirdavo.

Tačiau šiemet ji veikiausiai bus švenčiama privačiuose rateliuose ir ne gamtoje, nes karantinas juk neatšauktas, nors skeltanagiams jokie draudimai paprastai negalioja.

Valpurgijos nakties puotai su velniais ar be jų, kol gyvas buvo (o paskui, kas žino), visą teisę turėjo raudonasis komisaras J.Hašekas – literatūrinis kareivio Šveiko tėvas. Be kita ko, iš žurnalistų gildijos komisaras ištrenktas už reportažus apie pramanytus gyvius. Balandžio 30-oji – ne tik J.Hašeko gimimo, bet ir A.Hitlerio mirties diena.

Šiemet Valpurgijos naktis veikiausiai bus švenčiama privačiuose rateliuose ir ne gamtoje, nes karantinas juk neatšauktas, nors skeltanagiams jokie draudimai paprastai negalioja.

Lygiai prieš 75 metus, nenumaldomai artinantis atpildo valandai, pastarasis nusižudė kartu su savo Eva ir prie šėtoniškos svitos jie prisijungė jau kaip visaverčiai tamsiųjų jėgų lygos nariai. Turbūt ir datą tam pasirinko neatsitiktinai.

Vis dėlto balandžio 30-ąją per visą pasaulio istoriją yra gimę ar mirę ir šventieji. Tarp jų – anglų misionierė Valpurga (710–779 m.), su kurios vardu tiesiogiai siejamas Valpurgijos nakties pavadinimas. Tačiau iki šiol neaišku, kodėl ji suplakta su tamsybių gaivalais.

Galimas dalykas, kažkada įvyko šiandien sunkiai suvokiamas vertybių perkainojimas, ir Valpurgos vardas tapo raganysčių simboliu. Beje, panašus perkainojimas kaip tik dabar vyksta ir Rusijoje.

Gegužę Maskvoje turi būti atidaryta sovietų pergalei prieš nacių Vokietiją skirta didelė ortodoksų katedra, išpuošta ne tik šventųjų mozaikomis, bet ir dabartinio prezidento V.Putino bei sovietų diktatoriaus J.Stalino atvaizdais. To paties, kurio įsakymu Rusijoje buvo sprogdinamos cerkvės, kalinami ir žudomi dvasininkai.

Rusų istorikas S.Briunas naujosios katedros interjerą pavadino "pasityčiojimu iš Rusijos istorijos ir valstybingumo". Rusijos ortodoksų bažnyčia atmetė kritiką.

Tokiu būdu, regis, ir gimsta naujos Valpurgijos šmėklos.

Šie metodai naudoti ir Europoje, ir už Atlanto, nors detalės ir skiriasi. Tiesa, reikia pabrėžti, kad raganų medžioklė nebuvo toks masinis reiškinys kaip kartais gali pasirodyti. Jų paieškos suaktyvėdavo dėl prasto derliaus ar nepaaiškinamų mirčių. Štai kaip buvo tikrinamos įtarimą sukėlusios moterys.

1. Malda

Buvo tikima, kad ragana negali melstis – jai tai fiziškai neįmanoma. Taigi, įtariamosios turėjo iš atminties pasakyti kelias maldas. Bet kokia klaida įtarimus tik patvirtindavo, o tada laukdavo mirties bausmė. 1712 metais raganavimu įtariama Jane Wenham kelis kartus suklydo bandydama iš atminties pasakyti gerai žinomą maldą. Ji buvo nuvesta į teismą, bet teisėjas jos pasigailėjo. Nepasisekė ir kitam įtariamajam George'ui Burroughsui, kuris maldą išbėrė be klaidų. Buvo nuspręsta, kad tai – velnio triukai, todėl vyras buvo pasiųstas myriop.

2. Vandens testas

Raganos, aišku, nebuvo priėmusios krikšto sakramento arba jo atsisakė. Todėl buvo tikima, kad vanduo jų nepriima. Įtarus, kad moteris raganauja, ji buvo surišama ir įmetama į vandenį. Jei ji nuskęsdavo, reiškia, kad ji yra nekalta. O jei plūduriuodavo – buvo pakariama arba sudeginama.

3. Prisilietimo bandymas

Viduramžiais traukuliai, kuriuos gali sukelti daugybė ligų ar traumų, buvo laikomi velnio apsėdimu arba raganos kerų darbu. Buvo manoma, kad jei traukulių metu ragana palies savo auką, ji turėtų nusiraminti. 1662 metais pora Anglijos moterų Rose Cullender ir Amy Denny buvo įtariamos raganavimu, nes pora mergaičių patirdavo traukulius, kurių metu buvo neįmanoma net ištiesti jų pirštų. Aišku, bandymo metu mergaitės iš karto nurimdavo, kai jas paliesdavo įtariamosios. Tačiau teisėjas nusprendė patikrinti, ar mergaitės nemeluoja ir nurodė joms užrišti akis. Paaiškėjo, kad jos nurimdavo ir kai jas liesdavo kiti žmonės, todėl buvo nuspręsta, kad jos apsimetinėja. Manyta, kad jos buvo užkerėtos, todėl Rose Cullender ir Amy Denny buvo pakartos.

4. Raganos pyragas

Kartais žmonėms buvo sunku nuspręsti, ar sergantis žmogus yra apsėstas, ar tiesiog labai ligotas. Todėl iš jo šlapimo, ruginių miltų ir pelenų buvo kepamas pyragas. Jis buvo sušeriamas šunims. Jei šie mirdavo arba pademonstruodavo tuos pačius simptomus kaip ir šlapimo savininkas, buvo nusprendžiama, kad tai – raganos darbas.

5. Odos bandymas

Buvo manoma, kad raganų kūnai turi būti padengti įvairiais odos dariniais: apgamais, pigmentinėmis dėmėmis, karpomis. Taigi, jei tik moteris buvo įtariama raganavimu, ji būdavo išrengiama ir apžiūrima. Baisiausia, ką buvo galima surasti, buvo trečias spenelis – labai retas darinys. Buvo manoma, kad per jį raganos maitina savo augintinius. Tačiau net jei oda ir buvo švari bei lygi, testas nebuvo baigtas. Tada įtariamų raganų kūnai buvo badomi adatomis, ieškant nejautrių vietų, iš kurių nebėga kraujas. Jei tokia buvo surasta, buvo aišku, kad moterį reikia pasiųsti myriop.

6. Nurodymai šėtonui

Pagauta įtariamoji buvo verčiama paliepti šėtonui palikti aukos kūną. Jei šiai to paprašius žmogus pagydavo, buvo nusprendžiama, kad ji yra ragana. Jei nepagydavo, buvo manoma, kad ragana išmoko juos apgauti. Kitaip tariant, nepriklausomai nuo bandymų rezultatų įtariamieji retai išsisukdavo nuo mirties bausmės.

18-75 metų amžiaus vyrai, tarp kurių buvo keli vietos pareigūnai iš Učamos regiono, esančio apie 50 km į pietryčius nuo Kilimandžaro kalno, teisme dar kartą pasirodys rugsėjo 4-ąją, teigė Nzegos apygardos teismo pareigūnas.

„Šiandien prokuroras pareiškė, kad šie 32 vyrai dalyvavo nužudant penkias moteris; jie jas sumušė, o tada sudegino“, – naujienų agentūrą AFP informavo šaltinis, norėjęs likti anonimu. Jo teigimu, nusikaltimas buvo įvykdytas liepos 27-ąją.

Per pirmadienio paruošiamąjį posėdį kai kurie iš kaltinamųjų pripažino savo kaltę, tačiau keli iš jų neigė jiems pateiktus kaltinimus.

Pasak minėto teismo šaltinio, tie vyrai kaltino penkias moteris „nuodijus“ kitus žmones.

Tanzanijoje panašių nusikaltimų, kai žmonės nužudo menamų „raganų“, įvyksta neretai.

Kitoje rubrikoje laidos kūrėjai kalbės apie hipius, o intelektualiame iššūkyje tikrins žurnalisto Audriaus Matonio žinias.

Vienas iš mūsų istorijos tamsių ir negarbingų puslapių – raganų bylos. Duomenų apie raganavimu apkaltintus ir nuteistus asmenis Lietuvoje randama nuo XVI a.. Tačiau pasakyti tikslų skaičių, kiek žmonių buvo sudeginti ar kitaip nukankinti, ne taip paprasta. Istorikai pasiryžo ištirti ir nustatyti tikruosius šio keisto fenomeno mastus.

Laidoje istorikas Aivas Ragauskas teigia, kad raganų teismo praktika buvo žodinio pobūdžio. Dokumentų, žinoma, beveik neišliko, tačiau negausiuose šaltiniuose aptinkami duomenys liudija apie itin dažną tokių teismų praktiką. 

„Skaičiai turėjo būti ne keliolika ir net ne keletą šimtų, o tūkstantį kartų didesni negu mes turime išlikusius ir publikuotus duomenis. Esu tuo įsitikinęs, nes tris metus ieškau. Pavyko rasti tokių bylų, kurios pakeičia visą XVIII a. statistiką“, – pasakoja istorikas.

Profesorius šiuo metu baigia parengti peticiją, kurią ketina perduoti Lietuvos teisingumo ministerijai ar Konstituciniam teismui, kad būtų išnagrinėti dokumentai ir raganų teismų aukos paskelbtos nekaltomis. Kiti istorikai laidoje diskutuos su tokia profesoriaus iškelta idėja. Iš pirmo žvilgsnio tokie užmojai atrodo keistai.

Kultūros istorikas ir filosofas docentas Vytautas Ališauskas pritaria, kad turėtume žinoti, jog buvo nuteista daug nekaltų žmonių. Tai svarbus dalykas. Tačiau taip stipriai sureikšminti, rašyti peticijas ir kreiptis į teismus nėra būtina. Tokie dalykai itin svarbūs kalbant apie mūsų kultūrinę atmintį.

Kaip laisvai gyventi totalitarinėje valstybėje. Grandiozinės istorijos, kelionės autostopu per sovietinį bloką ir kiti su esamu režimu nesiderinę dalykai. Apie tai laidoje pasakos hipiai Arkadijus Vinokuras, Kęstutis Navakas, Kristupas Petkūnas bei Algis Lipskas. 

„Istorijos detektyvai“ apie raganas, hipius ir atmintį – antradienį 22.30 val. per LRT televiziją.

Vytaras ir Martynas nepraleis progos apsilankyti raganų turguje vadinamame Mercado Sonora. Vyrų dėmesį patrauks balzamai, neva galintys padėti tapti milijonieriais, įsimylėti ar priversti mylėti kitą. Turgaus asortimentas – įvairus ir lietuviui neįprastas: vudu lėlės, džiovintos galvos, prikištos šiaudų ir garantuojančios sėkmingą kelionę.

„Visa tai atrodo baugiai. Čia esantys žmonės galvoja, jog dabartinė farmacija ir vaistų progresas atkirto žmogų nuo gamtos. Todėl reikia stiprinti ryšį gyvačių nuodais ir kitais dalykais“, – kalbės M. Starkus. „Vienas dėdė žiniuonis pasakė, kad mums bus viskas gerai. Jis pajautė mūsų auras, čakras ir visa kita“, – šypsodamasis kalbės V. Radzevičius.

Atgavę automobilį, Vytaras ir Martynas paliko Meksikos sostinę ir leidosi į kelionę. Suplanavusiems įveikti 400 kilometrų keliautojams koją pakišo automobilio gedimas. Tačiau Meksikoje tai ne bėda – pagalbos ranką visada ištiesia vietos meistrai. „Karibų ratai“ herojai neliūdėjo – palikę automobilį autoservise, nusprendė aplankyti vietinį barą, paragauti tradicinių gėrimų.

Vėl sugedus automobiliui, keliautojai atsidūrė didelėje viloje. Jų akį patraukė traktoriai, o Martynas paprašė leisti pavairuoti. Tiek Vytaras, tiek Martynas tada nė nenumanė, jog galiūnai juos taip sužavės. Grįžę į Lietuvą vyrai išsilaikė traktorininko teises. „Bijai vienintelio – neapvirsti ant šono“, – įspūdžiais dalijosi Martynas.

Keliautojai nepraleido progos aplankyti bene labiausiai turistų lankomą objektą – Palenkę, majų miestą. Martynas ir Vytaras įsitikinę – nepajudinami pastatai, išlikę tūkstančius metų, laidos žiūrovams padarys didžiulį įspūdį.

„Karibų ratai“ – šeštadieniais 19.30 val. per TV3.

 Vienai Vengrijos gyvūnų prieglaudai Helovinas labiau siejasi ne su skobtais moliūgais, raganomis ir šmėklomis, o su pastangomis apsaugoti juodas kates, kad jos nepatektų į satanistų rankas.

„Deja, katės yra vertinamos satanistų, kurie nori jas naudoti per (spiritizmo) seansus ir aukojimo ritualus Helovino laikotarpiu“, – naujienų agentūrai AFP sakė Budapešte įsikūrusios gyvūnų globos organizacijos „Nojaus arkos fondas“ vadovė Kinga Schneider (Kinga Šneider).

Pasak jos, ši įstaiga spalį sulaukia daugiau skambučių, kai žmonės teiraujasi, ar prieglauda gali pasiūlyti paimti auginti juodų kačių.

„Skambinantiems sakome, kad jokių kačių neatiduodame nuo spalio vidurio iki lapkričio vidurio, – nurodė K.Schneider. – Jie niekuomet nepaskambina dar kartą.“