Šie dokumentai, kaip ir kitos muziejinės vertybės iš beveik pusšimčio institucijų Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, pristatys XVIII a. pabaigos Abiejų Tautų Respubliką: valstybės modernėjimo procesus, „švelniosios revoliucijos“ epochą ir drąsius valstybininkų sprendimus, siekiant ne tik sustiprinti Respubliką, bet ir išlaikyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumą. Tarptautinė paroda rengiama kartu su Adomo Mickevičiaus institutu Lenkijoje ir Varšuvos karališkąja pilimi-muziejumi.
Apie daugelį tuo metu vykusių permainų šiandien žmonės nesusimąsto, nors tada įtvirtintos valdymo, švietimo, savivaldos reformos yra ir šių dienų valstybės pamatas. Parodos kuratorė dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė teigia, kad kartais pasigirstantis vertinimas, jog paskutiniaisiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės metais valstybė ritosi į bedugnę – neteisingas, taigi parodoje pirmą kartą bus pristatomas Abiejų Tautų Respublikos pakilimas Apšvietos epochoje, o Valdovų rūmuose bus rengiamos konferencijos, diskusijos. Dr. R. Šmigelskytė-Stukienė pasidalijo įžvalgomis apie būsimą parodą ir joje pristatomą epochą.
– Yra istorikų, kurie teigia, kad paskutiniuosius XVIII a. dešimtmečius galime vertinti kaip Lietuvos pavergimo istoriją. Tačiau 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos reikšmė pripažįstama.
– Gana ilgą laiką buvo tvirtinama, kad 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija ištrynė Lietuvos vardą ir sunaikino šalies valstybingumą. Tokį vertinimą lėmė tai, kad nebuvo pakankamai įsigilinta į epochą ir Abiejų Tautų Respublikos Seimo priimtų įstatymų visumą, be to, jis buvo palankus siekiant pateisinti netrukus po Konstitucijos priėmimo įvykdytą Rusijos intervenciją. Šiuolaikinėje istoriografijoje neabejojama, kad 1791 m. Seimo paskelbta Konstitucija buvo ir yra esminis to laiko pokyčių simbolis. Tai buvo įstatymas, atvėręs kelius demokratinei valstybei formuotis: įtvirtinamas įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių atskyrimas, sukuriama nepriklausoma teismų sistema, užtikrinama valstybės globa valstiečiams, propaguojama luomų lygybės idėja, skelbiama, kad tauta – tai visi valstybės gyventojai, kurių pareiga – ginti valstybės sienų integralumą. Šis teisės aktas, nerungtyniaujant, ar tai pirma, ar trečia pasaulyje Konstitucija, mums yra svarbus kaip modernią valstybę atveriantis dokumentas.
Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Kiek šis dokumentas tuo metu pakeitė Lenkijos ir Lietuvos valstybę?
– Svarbiausias pokytis buvo valdymo formos pasikeitimas – valstybė tapo konstitucine monarchija. Bajorų Seimas neišdrįso, kaip tai padarė prancūzai, suteikti asmens laisvės visiems valstybės gyventojams, nepanaikino baudžiavos. Mano akimis, tai yra minusas vertinant Konstituciją iš socialinės perspektyvos. Tačiau pirmą kartą į valstybės valdymą buvo įtraukti miestų atstovai, o asmens laisvė garantuojama visiems į šalį atvykstantiesiems. Taigi tradicinė Viduramžių samprata eižėjo, keitėsi luomų vaidmuo: valstybės valdymas perduodamas tautai, ne tik bajorams. Analizuodami istorinius dokumentus matome, kaip keičiasi visuomenės mąstymas. Valdovų rūmų muziejuje rengdami parodą sprendėme, kaip lankytojams kuo geriau atskleisti visą to laiko kontekstą: šviesiąsias ir tamsiąsias istorijos puses.
– Kaip visuomenė reagavo į milžiniškus pokyčius? Turbūt ne visiems tai buvo priimtina?
– Luomų vienybės idėja ir bajorų bendrystė su miestiečiais buvo vienas ryškiausių to meto pasikeitimų: bajorijos atstovai noriai tapdavo miesto piliečiais, įsirašydavo į magistratų aktų knygas. Įdomu sekti istorinius dokumentus, pokyčius. Pavyzdžiui, Vilniaus rotušėje iškilmingai į miestiečius įsirašė Lietuvos artilerijos generolas, kunigaikštis Nestoras Kazimieras Sapiega, į iškilmes jis atvyko su gausia savo šalininkų palyda. Taip pat Vilniaus universiteto – tuometės Lietuvos vyriausiosios mokyklos – profesūra, iš kurios paminėtinas žymus to meto astronomas, rektorius Martynas Počobutas. Didikai, tapdami miestiečiais, rodė, kad lygiuojasi su kitais luomais. Luomų lygybės idėja ir valstiečio, kaip prisiimančio pagrindinę finansinę naštą, savo darbu „maitinančio“ valstybę, reikšmės iškėlimas žymi visuomenės minties lūžį. Tie procesai vyko visoje Vakarų Europoje, ir Abiejų Tautų Respublikos konstitucija – jau jų išraiška.
– Parodai „KAD TĖVYNĖ GYVUOTŲ. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“ ieškojote eksponatų, kurie parodytų pokyčius visuomenėje.
– Svarbiausias parodos akcentas – Konstitucijos dokumento originalas, jis atvežamas iš Varšuvos, Lenkijos Vyriausiojo senųjų aktų archyvo. Lietuvos ir užsienio archyvuose atradome daugybę mažesnių, netikėtų istorijų – jas sudėję į vieną parodą tikimės lankytojams pristatyti lietuvišką Apšvietos epochos paveikslą. Pavyzdžiui, Žemaitijos bajoras Mauricijus Pranciškus Karpis, gyvenęs prie Šiaulių, Rėkyvos dvare, iš prancūzų į lenkų kalbą tuo laiku išverčia Žano Žako Ruso (Jean-Jacques Rousseau) veikalą „Pastabos Lenkijos valdymui ir numatoma jo reforma“. Leidinys paplinta Abiejų Tautų Respublikoje, jį skaito didelė dalis visuomenės. Visuomenei parodyti šį veikalą, kaip ir kitus artefaktus, bylojančius apie tuo metu gyvenusius žmones ar jų konkrečią veiklą, buvo Valdovų rūmų muziejaus tikslas. Apsišvietusių bajorų, kurie matė perspektyvas, užsiėmė valstiečių švietimu ar siūlė, kaip tai padaryti, buvo ne vienas ir ne du. Juos galėtume skaičiuoti šimtais. Ir mūsų pasididžiavimo vertos istorijos yra parodos ašis.
Muziejaus nuotr.
– Valstybės reformos idėjai atstovavusi visuomenės dalis norėjo sukurti modernesnę visuomenę, tačiau juk būta skirtingų vizijų, kokia valstybė turėtų būti.
Svarbiausias parodos akcentas – Konstitucijos dokumento originalas, jis atvežamas iš Varšuvos.
– Šiuo atveju norėčiau atsigręžti į XVIII a. vidurį, kai Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi išrenkamas Stanislovas Augustas Poniatovskis (1764–1795). Reikia pripažinti, kad ne paveldimas sostas, o monarcho rinkimai sudarė visas sąlygas kištis užsienio jėgoms, siekiančioms už valstybės vairo pastatyti sau parankų kandidatą. Rusijos imperija skyrė finansų, rūpinosi agitacija, kad laimėtų Stanislovas Augustas Poniatovskis. Jis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnas, Čartoriskių, Poniatovskių giminės statytinis. Rusijos imperatorei Jekaterinai II atrodė, kad tai bus lengvai palenkiamas valdovas. Niekam nebuvo paslaptis, kad Jekaterinai II dar nesant imperatorei, Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo jaunas Austrijos diplomatinio korpuso tarnautojas Sankt Peterburge, tarp jų būta asmeninio ryšio. Todėl atrodė natūralu, kad Rusijos imperatorė remia jaunystės laikų mylimąjį, tikėdamasi, kad jis bus palankus jos šaliai, lojalus valdovas. Viskas gal taip ir būtų buvę, bet naujasis Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, studijavęs Anglijoje, laisvai kalbantis angliškai, prancūziškai, vokiškai, išmanantis to meto politinę mintį, literatūrą, meną, atėjo su savo valstybės vizija. Stanislovas Augustas Poniatovskis – Apšvietos epochos žmogus plačiąja to žodžio prasme. Naujasis valdovas bandė stiprinti valstybę, kad ši pajėgtų konkuruoti regione ir, labai svarbu, galėtų apginti sienų vientisumą. Tam reikėjo reformų. Ir pirmiausia – atsikratyti Rusijos globos, kuri į Abiejų Tautų Respubliką buvo įkėlusi koją nuo pat XVIII a. pradžios. Ir ne tik Rusija, – Prūsijos karalystė taip pat spaudė, kad Abiejų Tautų Respublika garantuotų, jog nekeis valstybės valdymo formos. Stiprėjančioms kaimyninėms šalims buvo svarbu, kad Lietuva ir Lenkija nekeltų grėsmės, o prireikus galėtų skersai ar išilgai per mūsų žemes vesti savo kariuomenę. Tačiau... 1764 m. į Abiejų Tautų Respublikos sostą išrinktas naujasis monarchas iškart pradeda reformas. Siekiama apriboti liberum veto teisę Seime (pavieniai bajorai galėjo vienu balsu uždrausti bet kurį sprendimą). Liberum veto taikymas apribojamas, užkertamas kelias neribotą valdžią turėjusių didikų savivalei. Jau pirmaisiais Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo metais Seimas priima sprendimą steigti atskiras Lietuvai ir Lenkijai karo bei iždo komisijas. Jas su karaliumi valdyti pavedama kolegialioms institucijoms – ministerijoms. Įvedama kontrolė, kuriamas administracinis valdžios aparatas. Komisijų veiklą turėjo tikrinti Seimas. Palyginkime su šiandiena – juk turime praktiškai tą patį modelį: ministerijų veiklą tikrina Vyriausybė, ataskaitas tvirtina Seimas. Suprantama, nepatenkintųjų, nušalintų nuo vadovavimo valstybės iždui ar kariuomenei, liko nemažai, pradėjo bręsti opozicija. Tarp jos narių buvo ir tie, kurie rėmė kitus kandidatus į sostą. Dar viena dalis nepatenkintųjų – respublikos šalininkai, jiems nepatiko Stanislovo Augusto Poniatovskio siekis Abiejų Tautų Respublikoje įteisinti konstitucinės monarchijos valdymo formą. Tuo metu naujasis monarchas sparčiai kūrė centralizuotą valstybę, siekė didesnės Lietuvos ir Lenkijos integracijos, norėjo, kad šalis pajėgtų apsiginti nuo išorės priešų. Valstybei reikėjo pinigų, kariuomenės. Valdovo aplinka, ieškodama galimybių užsidirbti, pasiūlė įvesti generalinius muitus. Sunku patikėti, bet iki 1764–1766 m. per Abiejų Tautų Respublikos teritoriją gabenamos Rusijos ir Prūsijos prekės buvo neapmokestinamos muitais. Rusija ir Prūsija šia teritorija naudojosi kaip laisvu tranzitu be jokių mokesčių. Tad įvedami generaliniai mokesčiai, pradedami rinkti muitai. Tai sukelia didžiulį pasipiktinimą tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Rusija ir Prūsija pradeda spaudimą dėl jų ekonomikai daromos žalos ir renkasi mums pažįstamą metodą – siekia sukiršinti visuomenę iš vidaus. Pasigirsta „nuoskaudų“, kad pažeidžiamos stačiatikių teisės. Tuo metu Prūsija pradeda kelti klausimą, teigdama, kad pažeidžiamos protestantų teisės. Taigi Prūsija ir Rusija inspiruoja bajorų nepasitenkinimą ir jau kelis šimtus metų išbandytas būdas – bajorų konfederacija – suveikia. Bajoras, kaip laisvas valstybės pilietis, turi teisę nesutikti su valdovo sprendimu, jungtis į nepatenkintų ar prieštaraujančių bajorų sąjungą (konfederaciją), kuri pasiskelbia teisėta valdžia ir tada reikalauja arba įtvirtinti konfederacijos reikalavimus, arba grąžinti seną tvarką.
Muziejaus nuotr.
– Norite pasakyti, kad XVIII a. pabaigoje pagrindinis veiksnys, lėmęs įvykius mūsų regione, yra destabilizacijos siekiančios užsienio valstybės?
– Tikrai būta visko ir verta mokytis iš to meto politikų padarytų klaidų, nepuoselėti iliuzijų dėl užsienio šalių nesavanaudiškos pagalbos. Kitą savaitę pristatoma paroda – pirmasis bandymas Lietuvoje remiantis archyviniais ir muziejų artefaktais pristatyti spalvingą ir sudėtingą Konstitucijos epochą, pažinti Abiejų Tautų Respublikos pakilimo ir jos sunaikinimo istoriją. 1767 m., kai susikuria Rusijos remiama Radomo konfederacija, pradeda kaisti valstybės pamatai. Sušauktas Seimas paskelbia, kad disidentai (kitatikiai) turi teisę veikti Lenkijoje ir Lietuvoje, ir negalima pažeisti jų teisių. Tačiau visus papiktina akivaizdus, brutalus Rusijos kišimasis į Abiejų Tautų Respublikos valdymą. Kyla didžiulė patriotizmo banga prieš Rusiją, prieš bet kokį kišimąsi į vidaus reikalus, nepatenkinta bajorijos dalis sukuria Baro konfederaciją. Tiesa, reikia pripažinti, kad 1768 m., kai kuriama Baro konfederacija, ją konsultuoja Prancūzijos atsiųsti generolai... Atomazga – tragiška: Rusija, Austrija ir Prūsija nusprendžia, kad geriausias situacijos sprendimas būtų Abiejų Tautų Respublikos teritorijos padalijimas. 1772 m. šios šalys priima sprendimą, kad neramumai Lietuvoje ir Lenkijoje gresia stabilumui Europoje, ir siekiant šito išvengti nieko kito nelieka, kaip tik prisijungti dalį mūsų valstybės teritorijų. Ciniška, prieštarauja bet kokiai tarptautinei teisei (dar XVII a. pasirašytoje Vestfalijos taikos sutartyje skelbiama, kad valstybių sienos yra suverenios, nė viena valstybė negali būti užgrobiama), bet tai padaroma.
Kad šis teritorijų užgrobimas taptų legalus, reikėjo, jog pati Abiejų Tautų Respublika pripažintų jo teisėtumą, ir Rusijos kariuomenės apsuptyje sušaukiamas Varšuvos Seimas. Stanislovas Augustas Poniatovskis ir bajorija privalo patys Seime priimti sprendimą dėl teritorijų atidavimo Rusijai, Prūsijai ir Austrijai. Apsuptam svetimos kariuomenės, 1773-aisiais Seimui nieko kito nelieka, kaip pripažinti padalijimą. Stanislovo Augusto Poniatovskio reformos patiria visišką fiasko. Su užsienio valstybėmis bandoma tartis, siekiama išlaikyti bent dalį teritorijos: Lietuva netenka didžiosios dalies Mstislavlio, Vitebsko, Polocko vaivadijų, Lenkija praranda teritorijas Ukrainoje – jos atitenka Rusijai ir Austrijai, o Prūsija prisijungia dalį pamario žemių. Tiesa, valstybės gauna šiek tiek mažiau nei nori, vyksta derybos, Abiejų Tautų Respublika bando išlaikyti pusiausvyrą.
– Ar šie procesai taip pat bus iliustruoti parodoje? Parodyti sumaišties dešimtmečius, kurie vyko prieš pustrečio šimto metų, nelengva užduotis.
– Iš tiesų, šis padalijimas giliai supurto Lenkijos ir Lietuvos bajorų savimonę, niekas to nesitikėjo – prabudo net ir tie, kurie sakė, kad, jei būsime taikūs, mūsų niekas nelies. Todėl parodoje eksponatus suskirstėme į septynias temines dalis. Pirmojoje kaip tik ir pasakosime apie Stanislovo Augusto Poniatovskio bandymus keisti valstybę, baigsime momentu, kai teritorija padalijama ir visus ištinka šokas. Dabar tauta, valstybė pradeda busti. Tai jau kitų parodos dalių tema, o istorinį pasakojimą baigsime tuo, ką paliko šis sudėtingas laikas Lietuvai, – užgimė kelios kartos laisvės kovotojų, nenuleidusių rankų per visą XIX a., iki pat 1918-ųjų.
Muziejaus nuotr.
– Sugrįžkime į tuos baisiuosius 1773 metus. Juk net ir užgrobus dalį teritorijų Abiejų Tautų Respublika sugebėjo atsitiesti ir pasiekti permainų, kuriomis šiandien didžiuojamės.
Vaikai nuo mažumės mokomi mylėti tėvynę. Pagrindinis pilietinio ugdymo vadovėlių naratyvas – tėvynės laisvės idėja.
– Atsikračiusi iliuzijų, priversta patvirtinti teritorijų užgrobimą, bajorija neišsiskirstė ir su pertraukomis posėdžiavo dvejus metus. Rusija nesikišo į tolesnį Seimo darbą. Atrodė, pagrindiniai sprendimai priimti, dalis teritorijų – atiduota, kita –nesvarbu. Tačiau per likusius metus Seime susirinkę bajorai kartu su valdovu pradeda galvoti, kaip išsaugoti valstybės likučius. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė – vis dar didžiulė teritorija. Grįžtama prie Stanislovo Augusto Poniatovskio idėjų, valdžia centralizuojama, sukuriama Nuolatinė taryba, kurią šiandien galėtume lyginti su Vyriausybe. Nuolatinėje taryboje veikia atskiri departamentai: Iždo, Kariuomenės, Policijos, Teisingumo ir Užsienio reikalų. Protus pabusti skatina ir švietimo sistemos reforma. Tuo metu Romos popiežius panaikina jėzuitų ordiną ir čia, mano galva, Seimas priima unikalų sprendimą (kitose šalyse to nebuvo): valdžia steigia Tautinę edukacinę komisiją, skirtą visai tautos švietimo sistemai administruoti. Atkreipiu dėmesį, kad „tautos“ naratyvas nusidriekia nenutrūkstama gija per visą Apšvietos epochą. Tautinė edukacinė komisija perima jėzuitų sukurtą sistemą, ir valstybė pradeda rūpintis švietimu. Dar po kelerių metų, kai visuomenės prašoma teikti siūlymus, kaip reikėtų keisti švietimo sistemą, vyksta labai plati diskusija, leidžiami poleminiai tekstai, knygos. Reformos pabaiga – tik 1781 metai. Procesas užtrunka, bet įkuriama kelių pakopų švietimo ir mokslo administravimo sistema: Jogailos universitetas tampa Lenkijos vyriausiąja mokykla, Vilniaus universitetas – Lietuvos vyriausiąja mokykla. Vyriausiosios mokyklos kontroliuoja visų lygių ugdymo sistemą. Leidžiami vadovėliai, įvedami nauji turinio dalykai: gamtos mokslai, praktiniai dalykai, tokie kaip žemdirbystė, pilietinis ugdymas, rašoma tautos istorija, plėtojami gamtos mokslai ir t. t. Valdovo užsakymu Adomas Naruševičius išleidžia daugiatomę lenkų tautos istoriją. Parodoje rasite anuomet mokykloms sukurtų didingų pasakojimų, pavyzdžiui, apie karvedį Joną Karolį Chodkevičių. Vaikai nuo mažumės mokomi mylėti tėvynę. Pagrindinis pilietinio ugdymo vadovėlių naratyvas – tėvynės laisvės idėja, darbas tėvynės labui, rūpinimasis tėvynės klestėjimu. Prienų klebonas Mykolas Pranciškus Karpavičius, žymus to meto pamokslininkas, sakė, kad ir valstietis, nešdamas grūdą, prisideda prie tėvynės klestėjimo. Mokyklose dėstomos vokiečių, prancūzų kalbos. Profesorius Stanislovas Bonifacas Jundzilas parašo knygą apie Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės augalus. Kiekvienas išsilavinęs didikas ieško, kaip galėtų išreikšti laisvės idėją, prisidėti prie tėvynės gerovės: dvarininkai Karpiai į laisvę paleidžia baudžiauninkus, referendorius, dvasininkas Povilas Ksaveras Bžostovskis parduoda savo namą Vilniuje (šiandien jame veikia Vilniaus universiteto vaistinė) ir nusiperka žemių prie Turgelių, Merkinės, įsteigia Paulavos respubliką. Kai 1788 m. bajorija vėl susirenka į Seimą, jame daliai narių jau atstovauja išsilavinę, jaunosios kartos bajorai. Palanki ir geopolitinė situacija – Rusija išvarginta karo su Osmanų imperija ir Švedijos karalyste.
– Paskutiniuosius Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo metus atspindinčią parodos dalį vadinate „Tėvynės laisvės aušra“ – ar iš tikrųjų valstybėje vyravo tokios optimistinės nuotaikos?
– „Tėvynės laisvės aušra“, pasiremdami jau minėto Mauricijaus Pranciškaus Karpio žodžiais, įvardijame visą Ketverių metų seimo epochą. Iš tiesų, tuo metu ne tik Varšuvoje, kurioje posėdžiavo Seimas, bet ir visoje valstybėje tvyrojo optimistinės nuotaikos. Seimas, posėdžiavęs 1788–1792 m., veikė kaip konfederacinis seimas, todėl galėjo sutarti ir priimti valstybei būtinus įstatymus. Sudarius konfederaciją pačiame Seime, negaliojo liberum veto teisė, sprendimai būdavo priimami balsų dauguma. Susirinkus seimui, Lenkijos parlamentarai susivienydavo į Lenkijos seimo (parlamentinę) konfederaciją, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai – į Lietuvos parlamentinę konfederaciją. 1788 m. lenkai savo konfederacijos maršalka išrinko Stanislovą Malachovskį (Stanisław Małachowski), lietuviai – kunigaikštį Kazimierą Nestorą Sapiegą. Ketverius metus Seime posėdžiauja išrinkti senatoriai ir pasiuntiniai, deleguoti iš visų vaivadijų ir pavietų. Ir vienas pirmųjų šio Seimo nutarimų, sunku patikėti (!), buvo dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Abiejų Tautų Respublikos teritorijos. Pasinaudota politine situacija, nes išvarginta karų Rusijos imperija neturi galimybių pradėti trečio fronto. Lietuva ir Lenkija vėl tampa suvereniomis valstybėmis, kurių nekontroliuoja užsienio kariuomenės pajėgos. Šio pakilimo kulminacija – 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos dokumentas. Tai jau naujo tipo valstybės pradžia. Panašią sąrangą, kuri buvo numatyta Konstitucijoje, šiandien turi visos demokratinės valstybės. Galime didžiuotis padarę tai vieni pirmųjų pasaulyje.
– Parodoje vis tiek daugiau dėmesio bus skiriama vaizdo įspūdžiui, o ne atskiriems istoriniams faktams. Ar galvojate apie papildomus renginius, kuriuose būtų pristatomi istorikų tyrinėjimai, interpretacijos?
– Parodą lydinčių renginių programa – labai turtinga ir vaizdu, ir turiniu. Parodos bendraorganizatoriai, Adomo Mickevičiaus institutas Lenkijoje ir Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus, inicijuoja performansų vakarus, multimedijos spektaklius. Jau kitą dieną po parodos atidarymo rengiama mokslinė konferencija, kviesime stebėti istorines diskusijas, paskaitas, pasimėgauti XVIII a. pabaigoje sukurtos muzikos koncertais. Juose skambės ir kunigaikščio, kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio šedevras „Atsisveikinimas su tėvyne“, kurį jis sukūrė gedėdamas užgrobtos tėvynės. Beje, šeimai skirtoje atsiminimų knygoje po daugelio metų Mykolas Kleopas Oginskis ranka įrašys į prancūzų kalbą išverstą 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos tekstą, kaip sunaikintos valstybės pasiekimų liudijimą. Šį įrašą, kaip ir kitus epochos liudijimus, lankytojai galės pamatyti parodoje.
