– Ar vaikai švenčia Tarptautinę vaikų gynimo dieną?

– Labai tikiuosi, kad švenčia kartu su savo tėveliais. Tai nepaprastai svarbi diena mums visiems dar kartą prisiminti, kaip svarbu atkreipti dėmesį į vaiko teises. Ypač šiemet, kai konfliktas Ukrainoje mums labai aiškiai parodė, kokia trapi gali būti vaikystė. Lietuva priėmė išskėstomis rankomis vaikus iš Ukrainos ir mūsų organizacija taip pat padeda kuo tik gali. Labai dėkoju visiems prisidedantiems. Iki šiol mūsų organizacija padėjo daugiau nei 14 tūkst. vaikų iš Ukrainos. Mūsų vaikų dienos centrai, kurių yra visoje Lietuvoje, atvėrė duris ukrainiečių vaikams ir šiandien jau sakome, kad nebesvarbu, iš kokios šalies ar tautybės vaikas, Lietuvoje lygiateisiškai priimame visus vaikus ir stengiamės juos integruoti.

Vis dar yra paauglių, kurie apskritai niekada nematę jūros.

– Ką šiemet siūlo nevyriausybinės organizacijos, vaikų dienos centrai?

– Vaikų dienos centrai vasarą dirba nuo ryto iki vakaro, nes mokyklos uždarytos, kai kurie vaikai net ant laiptų rytais laukia, kada vaikų dienos centras atsidarys. Dažniausiai jie organizuoja vasaros arba dienos stovyklas, kur nuo ryto iki vakaro vykdomos tam tikros veiklos. Vaikai nepasilieka nakvoti dienos centre, bet jie keliauja į žygius, kepa dešreles, žaidžia viktorinas. Aišku, stengiasi būti kuo ilgiau atvirame lauke ir naudotis šilta vasara.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Pirmąją vasaros dieną ne vienus metus vaikai keliaudavo traukiniu pirmą kartą pamatyti jūros. Ar daug tokių vaikų?

– Tai viena iš skaudžiausių vietų, kad vis dar yra paauglių, kurie apskritai niekada nematę jūros. Neseniai lankiausi vienoje iš mūsų globojamų šeimų, kuri nebuvusi prie jūros. Sutinku mamų, kurios niekada nematė Lietuvos jūros. Kviečiu visus atsigręžti ir pamatyti mūsų vaikus. Mes vis dar perkame maisto produktų, padedame paruošti vaikus Rugsėjo 1-ajai, stengiamės, kad jie patektų į dienos centrus.

– Koks dabar centrų poreikis?

– Dabar yra vasaros stovyklos ir užimtumas. Nuo kamuolių, inventoriaus, visko, ką galima pritaikyti lauke, iki maisto. Centrams, kur ateina ukrainiečių vaikai, reikia visko daugiau.

Ekskursijos ir išvykos yra puikus dalykas vaikams atsitraukti ir praplėsti akiratį, bet tai irgi kainuoja.

– Neseniai buvo paskelbta oficiali statistika, kad virš skurdo ribos Lietuvoje gyvena daugiau nei 0,5 mln. žmonių, beveik 600 tūkst. Kokią situaciją jūs matote? Ar ji gerėja?

– Situacija gerėja, bet tik keliais procentais. Už kiekvieno skaičiaus – šeima ir individuali istorija. Labai gaila, kad yra šeimų, kur skurdas tiesiog bado akis. Mūsų organizacija su jūsų visų pagalba vis dar lopo stogus, kasa šulinius, kad būtų orios sąlygos gyventi ir nereikėtų 2 km vežti vandens, kad būtų galima pasigaminti maisto. Kiekvieno mūsų pareiga – prisidėti prie vaikų orios ir saugios vaikystės.

„Mūsų gyvenimas taip apsivertė aukštyn kojomis, kad kai bandome susiskaičiuoti, kiek aukų prarasime, tai vidutiniškai 40 proc. to, kas buvo šiemet numatyta ir kuo buvome tikri. Teko atidėti mūsų kasmetinį paramos koncertą, aukų dėžutės visiškai sustojo, nes jos praktiškai visos parduotuvėse, bet ne maisto. Verslo įmonės kai kurios sustojo, ir aš tai puikiausiai suprantu. Mūsų išgyvenimas yra pakibęs ant plauko. Vienintelė mūsų viltis ir išsigelbėjimas, tai žmonių geranoriškumas, supratimas ir palaikymas“, – LRT laidoje „Dienos tema“ sakė R. Dičpetrienė.

Anot jos, organizacijai nustojus veikti, likimo valiai būtų palikta pusšimtis vaikų dienos centrų.

„Už mūsų pečių yra daugiau nei 50 vaikų dienos centrų, kuriuos lankydavo per 1000 vaikų kiekvieną dieną. (...) Jeigu mes patys, kaip organizacija, neišgyvensime, tiesiog paliksime už savo nugaros praktiškai likimo valiai 50 vaikų dienos centrų visoje Lietuvoje“, – sakė ji.

Organizacija „Gelbėkit vaikus” paramos koncertą „Už vaikystę“ kartu su LNK televizija organizuoja nuo 2012-ųjų. Iš viso per visus koncertus su šiuo vakaru vargstantiems Lietuvos vaikams paaukota 824 900 eurų.

„Skaudūs pastarųjų mėnesių įvykiai, kurių dalyviais, deja, turėjo tapti patys mažiausi ir labiausiai pažeidžiami Lietuvos piliečiai, dar labiau atvėrė žmonių akis ir širdis. Dabar tikriausiai aiškiau kaip niekada suprantame, kad šiandieninė Lietuvos vaikų laimė reiškia mūsų visų rytojaus laimę. Brangūs Lietuvos žmonės, ačiū, kad ir šįvakar nelikote abejingi artimo skausmui“, – pasibaigus koncertui emocingai mintimis dalijosi ir aukotojams dėkojo organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė.

Anot jos, Lietuvos žmonės tikrai nėra abejingi, jiems rūpi mūsų šalies vaikai, ir tai vis dažniau parodoma ne tik žodžiu, kuris taip pat yra labai svarbus, bet ir realia pagalba. Labai mažas, tačiau organizacijai „Gelbėkit vaikus“ svarbus Lietuvos žmonių vienybės pavyzdys yra laimingos vaikystės simbolis – meškinas Osvaldas, kuris prieš koncertą keliavo per LNK laidas, skelbdamas, kad ne visi Lietuvos vaikai turi juos besąlygiškai mylinčius ir besirūpinančius tėvus. Su vaikystės simboliu fotografavosi ir visi norintys paskelbti, kad jiems rūpi likimo nuskriausti vaikai. Vos per vieną savaitgalį su meškinu Osvaldu prekybos ir laisvalaikio centre „Mega“ nusifotografavo apie 600 kauniečių, kurie savo socialinių tinklų paskyrose pasisakė esantys už laimingą kiekvieno Lietuvos vaiko vaikystę.

Koncerto metu surinktos lėšos bus skiriamos tvarkingoms Lietuvos šeimoms, kurios šiuo metu patiria sunkumų, tačiau, suteikus pagalbą, sugebės pačios rūpintis savo vaikais. Lietuvos žmonių aukos taip pat padės išlaikyti organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vaikų dienos centrus visoje Lietuvoje, kuriuos kasdien aplanko apie 900 vaikų. Dienos centruose sunkiai besiverčiančių šeimų vaikai kasdien gauna šiltus dienos pietus bei pavakarius, turi saugią, šiltą bei švarią erdvę paruošti pamokas ir užsiimti kita lavinančia veikla.

Per koncertą bus renkamos lėšos tvarkingoms Lietuvos šeimoms, kurios šiuo metu patiria sunkumų, tačiau, suteikus joms pagalbą, sugebės pačios rūpintis savo vaikais. Dalis koncerto metu surinktų lėšų taip pat bus skiriama organizacijos "Gelbėkit vaikus" vaikų dienos centrų visoje Lietuvoje išlaikymui. Apie laimingos vaikystės kūrimo elementus "TV dienai" pasakojo "Gelbėkit vaikus" vadovė Rasa Dičpetrienė.

– Kokie šiemetės akcijos "Už vaikystę" akcentai?

Auklėdami diržu išauklėjame paklusnius bailius. Jie paklus čia ir dabar. Mažiukui gali duoti diržu, bet kai vaikas bus penkiolikos, kokio tuomet dydžio diržo reikės – gal kuokos?

– Šiemet žmonių prašysime aukoti konkrečioms šeimoms, susiduriančiomis su nepritekliumi, kuriose gyvena daug vaikų. Bus pristatyta ir viena ypatinga istorija – šv. Teresės šeimyna, kurią ištiko nelaimė – supleškėjo jų namai, ir žmonės liko taip, kaip stovi vidury nakties. Stengsimės padėti atsistoti ant kojų šiai nuostabiai, pasišventusiai šeimai, kurioje auga 12 vaikų, ir dar 16 yra jau užauginti. Dar viena istorija – Paparčių šeimos namai. Šiuo metu vaikai paaugliai savomis išgalėmis remontuoja namuką kaime, kur atsikels iš globos namų, ir jiems tiesiog trūksta priemonių remontui. Šis pavyzdys svarbus ir tuo, kad gerai parodo Lietuvoje vykstančią globos namų reformą, galimybes mažinti įstaigose gyvenančių vaikų skaičių ir pačių vaikų gebėjimą kurti savo namus, gyvenimą ir ateitį. Žinoma, kaip ir ankstesniais metais per paramos koncertą kviesime prisidėti prie vaikų dienos centrų veikimo, papasakosime, kodėl jų reikia ir ką jie reiškia vaikams, kurių šeimoms dar labai trūksta pagalbos.

– Ar per šiuos metus atsirado naujų vaikų dienos centrų?

– Jei ne Lietuvos žmonių per paramos koncertus paaukoti pinigai, pvz., Akmenės dienos centras apskritai negalėtų veikti, nes nėra gavęs jokio kito finansavimo. Dabar jį kasdien lanko apie 40 vaikų, net sukūrė savotišką amatų centriuką, mokosi įvairių rankdarbių. Vaikams teikiama ir reikama pagalba, ir tinkamas užimtumas. Šiemet pavyko atidaryti centrą Zarasuose – vėl LNK koncertų žiūrovų dėka. Alytaus vaikų dienos centre pavyko padaryti remontą, kad jis galėtų atverti duris, o prie jo veiklos prisideda ir tėvai, ir kaimynai.

– Ar susiduriate su neigiama nuostata dėl dienos centrų, pasipriešinimu?

– Iš šeimų – ne, bet kai kuriose savivaldybėse dar tenka įrodinėti, kad vaikų dienos centrai visiems yra didelis gėris – ne tik vaikams ir jų tėvams, bet ir visai bendruomenei, ypač mažuose kaimeliuose, kur tinkamo užimtumo tiesiog nėra. Tie centrai tampa viso kaimelio centru. Kai kur jų labai trūksta, bet vietos valdžia nemato tam poreikio, o be jos sunku atidaryti centrus – reikia komandinio darbo. Dabar Lietuvoje yra apie 20 tūkst. vaikų, kuriems dienos centrai būtų didelė paspirtis, o iš jų tik apie 6000 turi galimybę turėti juos šalia.

– Kokia nauda, jei iš dienos centrų užuovėjos vaikai grįžta į šeimą, į tą pačią jam nepalankią aplinką? Ar dirbama su jų šeimomis?

– Net ir tokiu atveju tai būtų geriau nei nieko. Bet viena dienos centrų misija – darbas ir su vaiku, ir su jo šeima, taip šeima sustiprinama tiek, kad vaikui nereikėtų iš jos iškeliauti. Paminėčiau Širvintų dienos centrą, kuris į veiklą ypač įtraukia nedirbančias, vaikus auginančias, darbo laikinai neturinčias mamas. Kol vaikai mokykloje, mamos susiburia centre, kepa kibinus, pyragus, pasidaro arbatos, lavina įvairius įgūdžius – kad ir mokosi gražiai stalą paserviruoti, o kartu pakviečiamas psichologas, su kuriuo aptariami vaikų auklėjimo klausimai, problemos, stengiamės diegti pozityvios tėvystės sampratą, ugdyti ir tėvų, ir vaikų atsakomybę. Tai nebūna kažkokia paskaita, seminaras ar pamokslavimas, o mamos tikrai noriai ateina į vadinamuosius arbatos gėrimus. Raguvėlės dienos centras pabandė įtraukti senelius, kurie pakviesti kartu švęsti Kalėdų buvo devintame danguje ir džiaugėsi esą reikalingi. Alytaus dienos centras kuria įvairias veiklas vaikams, pvz., paruošia spektakliuką ir kviečia tėvus jo pažiūrėti. Atrodo, smulkmena, o poveikis labai svarbus – tėvai turi galimybę pamatyti, kad jų vaikai irgi sugeba vaidinti, šokti, dainuoti, deklamuoti, kitoje šviesoje juos regi, nes gal ne visada pamato jų gebėjimus. Savo ruožtu stengiamės, kad į tokią veiklą įsiterptų psichologo pagalba, būtų ugdomas suvokimas, jog vaikai gali būti auklėjami pozityviai, o ne diržu.

– Vadinamasis "bediržis" įstatymas jau priimtas, TV ekranuose slenka numeriai, raginantys pranešti apie skriaudžiamus vaikus. O kaip į tai reaguoja vaikų dienos centrai, labai iš arti matantys vaikus ir jų šeimas?

Smurto atsisakymas jokiu būdu nereiškia, kad vaikas gali daryti ką nori – jo darniam asmenybės vystymuisi būtini saugumo rėmai, o tai ir yra taisyklės, pareigos ir atsakomybė.

– Tai jautri tema. Išties centruose lankosi daug vaikų iš šeimų, kurias vengiu vadinti socialinės rizikos ir vadinu tiesiog šeimomis, kurioms ypač reikia pagalbos. Faktas, kad dienos centrai susiduria su smurtu šeimoje, bet net ir priėmus įstatymą stebuklas per naktį neįvyks. Pasiekėme didžiulį tikslą – kad bet kokį smurtą prieš vaikus draužiantis įstatymas priimtas, o dabar reikės dirbti 10 metų, kad jis ir praktikoje imtų veikti. Dienos centruose nuolat stengiamės, kad šalia būtų psichologas – nuo integruotų pamokėlių iki individualių konsultacijų tėvams, nes poreikis yra milžiniškas. Psichologui pirmiausia reikia užsitarnauti pasitikėjimą, o kad tėvai noriai konsultuotųsi, pasiekti galima kad ir "išvažiuojančio psichologo" dėka – jis nelieka kaime, tad savotiškai drąsiau, kad nėra galimybės pasklisti kalboms. Kuo toliau, tuo palankiau žiūrima. Pakeisti požiūrį į vaikų auklėjimą yra sunku, nes tėvai paprastai auklėja vaikus taip, kaip patys buvo auklėjami savųjų, – dažnu atveju, diržu.

– Jau dabar rodomi reportažai, kad paimtų iš smurtaujančių šeimų vaikų nebėra kur dėti. Kaip spręsti šią problemą, kai smurtavimas – masinis reiškinys?

– Toks ir buvo įstatymo "baubas" – kad smurtas prieš vaikus yra toks dažnas, jog nebebus, kur visus paimtus vaikus dėti. Šis įstatymas – mūsų valstybės moralinis įsipareigojimas vaikams, patvirtinimas, kad bet koks smurtas prieš juos yra draudžiamas. Įstatymas priimtas – dabar reikia rūpintis jo įgyvendinimu, plano rengimu. Jei manęs paklaustų, nuo ko pradėti, atsakyčiau, kad būtina keisti įsisenėjusį požiūrį ir pasitelkti įvairiausias socialines reklamas per televiziją, radiją, spaudą, feisbuką, parodyti, kaip ir kuo keisti tą diržą. Antras dalykas – švietimas, švietimas ir švietimas. Ir švietimas pačių darbuotojų – socialinių pedagogų, mokytojų, policininkų, medikų ir kitų, aiškinti, su kuo tas įstatymas "valgomas", kaip atpažinti smurtą ir į jį reaguoti. Juk nesurengsi dviejų valandų paskaitos, ir tvarka – tai yra ilgas nuoseklus darbas.

– Ką atsakote žmogui, dėstančiam, kad mane tėvai mušė ir štai koks puikus, sėkmingas žmogus tapau?

– Kažkada televizijoje diskutavau šia tema su Petru Gražuliu, kuris vis sakydavo: mane mušė, ir aš Seimo narys. Į mano kalbas jis sureagavo ir sukluso tuomet, kai pasakiau: "Juk nežinote – jei būtų jūsų nemušę, gal būtumėte ir prezidentas." Auklėdami diržu išauklėjame paklusnius bailius. Jie paklus čia ir dabar. Mažiukui gali duoti diržu, bet kai vaikas bus penkiolikos, kokio tuomet dydžio diržo reikės – gal kuokos? Į diržą jis nebereaguos ir klausimas, ar neduos atgal. Diržu užaugini pasitikėjimo nejaučiantį žmogų, kuris visose gyvenimiškose situacijose reaguos tik tuomet, kai šalia matys bizūną, o jei nematys, elgsis, kaip nori. Sąmoningos atsakomybės mušant neišugdysi, tik įdiegsi tai, kad į konfliktą reikia reaguoti agresija. Esu, matyt, tas retas pavyzdys žmogaus, kuris užaugo nemuštas ir augo galvodamas, kad vaikų niekas nemuša. Žinau, kad aternatyvai reikia daugiau pastangų ir laiko, pati auginu du vaikus ir globoju mergaitę, žinau, kiek vaikui reikia kartoti, kol jis ima sąmoningai suprasti. Bet noriu ugdyti vaikus taip, kad jie sąmoningai prisiimtų atsakomybę už savo veiksmus, įvertintų jų pasekmes, civilizuotai spręstų konfliktus. Tai sunkus ir daug kantrybės reikalaujantis darbas, bet būtinas kuriant sąmoningą visuomenę.

– Tikriausiai ne kartą girdėjote pasipiktinimo kupinus komentarus, kad vaikai teisėmis apsišarvavę, o pareigas pamiršę?

– Nereikia painioti vaiko teisių su auklėjimo priemonėmis. Pareigos yra auklėjimo dalis ir tuo paremta pozityvi tėvystė. O vaiko teisė į gyvybę – kaip galėtume kalbėti apie pareigą? Nebent išverstum, kad vaiko pareiga – saugoti savo gyvybę. Vaiko teisių konvencija kalba apie tokias teises kaip teisė į sveikatą, šeimą, tautybę, apsaugą nuo smurto ir kt. Juk kai vaikui sukanka 18 metų, pradeda galioti žmogaus teisės, o kur tuomet pareigų apibrėžimas? Jokiu būdu nesakau, kad nereikia pareigų, bet keista girdėti, kad vaikai nebeturi jokių pareigų, tik teises – palaida bala, o jei nemuši, išvis ant galvos užlips. Smurto atsisakymas jokiu būdu nereiškia, kad vaikas gali daryti ką nori – jo darniam asmenybės vystymuisi būtini saugumo rėmai, o tai ir yra taisyklės, pareigos ir atsakomybė. Tėvų pareiga – tas ribas nubrėžti.

– Kita minima problema – nepriteklius. Sočiam sunku įsivaizduoti, kad 2017-aisiais Lietuvoje yra alkstančių vaikų. Ar pati tokių matote?

Yra dvi Lietuvos: ta, kuri didžiuosiuose miestuose, graži, <...> ir ta, kuri už užslėptų durų, kurios žmonėms net gėda kalbėti apie patiriamą alkį.

– Yra dvi Lietuvos: ta, kuri didžiuosiuose miestuose, graži, su gražiai apsirengusiais žmonėmis, kavinėmis, ir ta, kuri už užslėptų durų, kurios žmonėms net gėda kalbėti apie patiriamą alkį. Turiu akivaizdų palyginimą, ką reiškia posakis "Tuščias šaldytuvas". Aš pati kartais tai pasakau, nors jame yra įvairių produktų, galų gale, namie yra miltų, cukraus, kruopų, makaronų. Ir esu savo akimis mačiusi tuščius šaldytuvus – juos atidarius išties nieko nerasi, o namuose – irgi nė kruopos. Tikrai dar tokių atvejų yra, kaip ir tokių, kur namuose mėsa yra retenybė, o bananai – prabanga. "Maisto bankas" irgi skelbia, kad kas penktas žmogus sočiai nepavalgo.

– Dienos centrai vienu savo siekių laiko pagalbą vaikų šeimoms, kad vaikas neprarastų galimybės augti joje. Bet tikrai ne iš vieno globos įstaigoje užaugusio žmogaus tenka išgirsti, kad jis tuo džiaugiasi, nes nežinia, koks būtų tapęs likęs šeimoje. Tad ar išties verta stengtis išlaikyti vaiką šeimoje?

– Nėra vienareikšmiško atsakymo. Kiekviena šeima ir kiekvienas atvejis yra individualus. Pati esu girdėjusi iš suaugusių žmonių, kad globos namuose buvo geriau nei šeimoje. Bet atvyniojus istoriją matyti, kad tuomet, kai jie augo, tiesiog nebuvo alternatyvų – arba šeima, arba globos namai. Jei šeimoje smurtas, badas, tikrai pritariu, kad verčiau gyvenimas globos įstaigoje, šeimų, kurioje dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali augti vaikai, yra visose šalyse. Bet lygiai taip pat yra šeimų, kurioms reikia pagalbos, kurias reikia sustiprinti, ir vaikai galėtų toliau jose augti, – moksliškai įrodyta, kad vaikui geriausia augti šeimoje. O prisidėti prie to gali šeimos namai ir dienos centrai. Pvz., Paparčių šeimos namai – įrodymas, kad globos namų pertvarka sėkmingai įvykdyta. Po vienu stogu jie priėmė ir dienos centrą, į kurį atsiveža vaikus iš aplinkinių kaimelių, iš arti mato šeimas ir gali joms padėti – juk nepadedant iš tų šeimų vaikai ir paklius į globos įstaigas. Taip susikuria šeimos krizių centras, kuriame dirba specialistai, gelbstintys sunkumų ištiktoms šeimoms, mokosi elementarių tėvystės įgūdžių – virti košę, čiūčiuoti vaiką, kas atrodo paprasta, bet mamai, kuri pati savo šeimoje to nematė, reikia padėti išsiugdyti.

– Išmokyti įgūdžių – galbūt lengvesnis iššūkis nei ištraukti iš alkoholizmo. Ten, kur alkoholis, skurdas, tai ir smurtas užsuka. Kaip, jūsų nuomone, būtų įmanoma sutraukyti šią grandinę?

– Sunkiai rasime šeimą, kuri nesusidūrė su alkoholio problema. Išspręsti ją įmanoma, bet tai priklauso nuo požiūrio – alkoholizmas yra sunki liga, kurios pats žmogus nebemoka įveikti ir yra išmetamas už visuomenės ribų. Kad išspręsti tai įmanoma, įrodo Alytaus rajono pavyzdys. Visa bendruomenė susitelkė į šį tikslą ir jau ketvirti metai vykdo kompleksinę programą. Ji apima nuo atskiro žmogaus įkalbėjimo gydytis, nuvežimo detoksikacijai, Minesotos programos iki psichologinės pagalbos, bendruomenės požiūrio keitimo, kad sugrįžęs žmogus neatsidurtų toje pačioje terpėje ir nebūtų atstumtas. Jie jau turi puikių pavyzdžių.

– Jei žmogus nori padėti, paremti, bet organizacijomis / fondais jis nepasitiki, ar "Gelbėkit vaikus" gali jį nukreipti pas konkrečias šeimas?

– Taip, vadinu tai savo užklasine veikla. Ir šią savaitę vienai moteriai, kuri nori padėti tiesiogiai – nupirkti dujinę plytelę ar siurblį, nuvažiuoti į svečius, rašiau apie tris šeimas. Svarbu, kad žmogus nori padėti kitam, ir jei tiesioginė pagalba priimtinesnė, suvedame su šeimomis, kurioms jos reikia.

"Už vaikystę" – kovo 24 d. 19.30 val. per LNK.

Aukoti galima

Aukok.lt – neribota suma.

Iki kovo pabaigos siunčiant trumpąją žinutę tel. 1417 – auka 2 eurai, 1418 –  auka 3 eurai.

Apie 900 vaikų iš įvairių sunkumų patiriančių šeimų kasdien lanko 36 „Gelbėkit vaikus“ dienos centrus visoje Lietuvoje.

„Sunku patikėti, bet neretai tik čia jie gauna valgyti. Dienos centre vaikų laukia ne tik maistas bei saugi ir jauki aplinka, bet ir specialistų dėmesys, jų profesionali pagalba. Mūsų svarbiausias siekis padėti visai šeimai, kad vaikas liktų šeimoje, kuri tinkamai juo galėtų pasirūpinti“, – pasakoja „Gelbėkit vaikus“ vadovė R. Dičpetrienė. Organizacijos vadovė primena, kad be Lietuvos žmonių pagalbos dienos centrams išgyventi būtų itin sunku.

Lietuvos žmonės tikrai nėra abejingi, jiems rūpi mūsų šalies vaikai, ir tai vis dažniau parodoma ne tik žodžiu, kuris taip pat yra labai svarbus, bet ir realia pagalba.

„Lietuvos žmonės tikrai nėra abejingi, jiems rūpi mūsų šalies vaikai, ir tai vis dažniau parodoma ne tik žodžiu, kuris taip pat yra labai svarbus, bet ir realia pagalba. Labai gaila, kad pastaruoju metu teko išgyventi tiek skaudžių įvykių, susijusių su mūsų šalies vaikais, tačiau verta paminėti, kad šios mūsų šalies nelaimės, atrodo, ne skaldo, o buria Lietuvos visuomenę, didina jos sąmoningumą“, – savo pastebėjimais dalijasi organizacijos vadovė.

Labai mažas, tačiau organizacijai „Gelbėkit vaikus“ svarbus Lietuvos žmonių vienybės pavyzdys yra laimingos vaikystės simbolis – meškinas Osvaldas, kuris šiuo metu apsigyveno prekybos ir laisvalaikio centre „Mega“. Vien per praėjusį savaitgalį su laimingos vaikystės simboliu nusifotografavo apie 600 kauniečių, kurie savo socialinių tinklų paskyrose pasisakė esantys už laimingą kiekvieno Lietuvos vaiko vaikystę.

„Mega“ daugelį metų ne tik remia „Gelbėkit vaikus“ dienos centrus, organizacijos globojamas šeimas, bet ir ragina tai daryti lankytojus.

„Didžiulis pliušinis meškinas ir galimybė su juo nusifotografuoti ne tik traukia lankytojų dėmesį, bet ir primena, kad ne visi Lietuvos vaikai turi juos besąlygiškai mylinčius ir besirūpinančius tėvus. Daugelis žmonių nori tokiems vaikams padėti, tačiau ne visada žino kaip. Todėl kasmet kviečiame aukoti dienos centrų išlaikymui, taip padėdami vaikams išvengti institucinės globos“, – sako „Megą“ valdančios bendrovės „Baltic RED“ rinkodaros vadovė Rasa Vyšniauskienė.

Toks žmonių dėmesys ir parama yra labai svarbi organizacijos „Gelbėkit vaikus“ dienos centrų išlaikymui. Meškinas Osvaldas apie gražią vaikystę svajojančius mažuosius „Megoje“ primins iki kovo 16 d. Vėliau jis tęs jau pradėtą savo kelionę po LNK televizijos laidų studijas.

Osvaldo kelionė baigsis kovo 24 d. didžiajame „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerte „Už vaikystę“, kurį tiesiogiai transliuos LNK televizija. Koncerto metu bus renkamos lėšos tvarkingoms Lietuvos šeimoms, kurios šiuo metu patiria sunkumų, tačiau, suteikus joms pagalbą, sugebės pačios rūpintis savo vaikais. Dalis koncerto metu surinktų lėšų taip pat bus skiriama organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vaikų dienos centrų visoje Lietuvoje išlaikymui.

Anot jos, nors kitose šalyse mediacija įprasta, Lietuvoje tai yra naujovė. Siekiant mažinti patyčias šalies mokyklose, penkiose ugdymo įstaigose daugiau kaip šimtass 8-okų parengti būti mediatoriais, kurie taikiai spręsti ginčus padeda jaunesniems moksleiviams.

Variantai: nekreipsiu dėmesio; gal paskambinsiu į seniūniją ar savivaldybę – tegul reaguoja; kartu su bendruomenės nariais aplankysime, išsiaiškinsime, kas vyksta ir kuo galime padėti. O kokius variantus svarstytumėte, jeigu tai būtų jums artimų žmonių šeima? 

Visuomeninėje organizacijoje „Gelbėkit vaikus“ tokių klausimų nekyla. Jos vadovė Rasa Dičpetrienė užsiminė apie kitokį, kaip pati sakė, filosofinį klausimą: ar yra priežasčių, dėl kurių mes nepadėtume?

Pavyzdys apie šeimą malkinėje – ne iš lubų, o iš Klaipėdos. Panašaus esama Vilniuje, Pagiriuose, kur 12 kvadratinių metrų namelyje glaudžiasi mama, tėtis ir keturi jų vaikai. Kitame sostinės mikrorajone močiutės globai liko penki anūkai, o jų butas sudegė. Visada bus tų, kuriems reikia mūsų pagalbos. Apie šiuos ir kitus atvejus pasakoja R. Dičpetrienė.  

Vilijos istorija

Nerami žinia apie Viliją (visi vardai pakeisti) – mamą su šešiais vaikais – organizaciją „Gelbėkit vaikus“ pasiekė prieš trejus metus.

Taip susiklostė moters likimas – viena su būriu vaikų. Pirmasis gimė, kai ji mokėsi medicinos mokykloje. Dėl per gimdymą patirtos traumos sūnus susirgo cerebriniu paralyžiumi. Giminių, į kuriuos galėtų atsiremti, tiesiog nėra. Vilijos mama smarkiai gėrė. Močiutė, kol galėjo, tempė ant savo pečių ir geriančios dukters, ir anūkės vargus. Visas jos palikimas – sena šalta troba vienkiemyje Širvintų rajone. Visi patogumai – lauke, o naktimis – gūdi tamsa. Pretenduoti į socialinį būstą Vilija negalėjo, nes močiutė paliko ne tik trobą, bet ir lopinį žemės prie jos.    

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad pirmiausia mamą su vaikais reikia gelbėti nuo šalčio, todėl „Gelbėkit vaikus“ organizacijos pastangomis apšiltino namo sienas. Nuo to gero darbo buvo praėję dveji metai, kai Rasa viduržiemį užsuko aplankyti Vilijos šeimos. Buvo šalta speiguota diena. Įėjusi į trobą ne iš karto atpažino vaikų mamą – tokia ji buvo išsekusi, beveik persišviečianti. Pasimetusi Rasa netgi paklausė: o kur mama?

Nepaisant apšiltintų sienų viduje tvyrojo nepakeliamas šaltis. Nuo jo vienai mergytei buvo ištinusios plaštakos. O mažiausios, tik 9 mėnesių amžiaus dukrelės kaklas buvo nusėtas žaizdomis. Sergantis sūnus gulėjo specialioje lovoje. Vilija pasiguodė, kad kitus vaikus išleisdama į mokyklą pirmiausia turi atkapoti nuo durų ledą.

Medikams buvo kilęs įtarimas, kad moteris serga vėžiu, nes ji negalėjo valgyti. Sugyventinis ateidavo pasiautėti – išgąsdinti ir sumušti. Kartais Vilija kviesdavo policiją, kuri smurtautoją išveždavo ir paleisdavo, o jis grįždavo keršyti.   

Moteris buvo jau arti savižudybės slenksčio. Kažkodėl į jos ir vaikų kančią niekas nekreipė dėmesio, net artimiausi vienkiemio kaimynai, pasiturintys žmonės.

„Gelbėkit vaikus“ organizacijos pastangomis mažiausioji mergytė buvo skubiai nuvežta pas pediatrus į Vilnių, ir netrukus paaiškėjo jos negalavimo ir žaizdų priežastis – mažylė yra alergiška pienui. Po mėnesio žaizdos nuo jos kūnelio išnyko.

Po sostinėje atliktų tyrimų Vilija sužinojo kitą gerą žinią – įtarimai dėl vėžio buvo klaidingi. Sutvirtėti emociškai jai labai padėjo puikios psichologės Aurelijos Lingienės ir kitų specialistų Vilniuje pagalba.

Iš dalies pinigų, suaukotų per LNK gerumo akciją, šeimai buvo nupirktas keturių kambarių butas Širvintose. Bendruomenė pasirūpino būtiniausiais baldais. Darželis mažiesiems vaikams čia pat – kitoje gatvės pusėje.

Sugyventinis lankosi kaip ir anksčiau, bet geria rečiau, nes jaučia, kad yra ir matomas, ir stebimas – kitaip nei vienkiemyje. R. Dičpetrienė apgailestaudama sako, kad šiam žmogui buvo sunku kuo nors padėti, nes Širvintose nėra vyrų krizių centro, kokį neseniai pavyko atidaryti Utenoje.  

Dvi šeimos iš Anykščių rajono

Kai šeimos galva žuvo dėl girto vairuotojo kaltės, keturių vaikų mama Sigita, žiūrėdama į savo atžalas ir griūvantį stogą, ėmė grimzti į juodą depresiją.

Bet kartais, kad žmogus atsigautų, pakanka bent vieno konkretaus teigiamo pokyčio. Šiuo atveju tai buvo stogo remontas, kuriuo pasirūpino „Gelbėkit vaikus“ organizacija. Bendrovė „Arimex“ padėjo pakeisti langus, šeimą ėmė lankyti vieno banko darbuotojai, vis kuo nors pagelbėdami.

Tame pačiame kaime gyveno ir Neringa – stipri, ryžtinga moteris. Gyveno su vaikais pas girtuokliaujančius tėvus, o kai šie įsismarkaudavo, ji su vaikais kraustydavosi miegoti į tvartą.   

Pavargusi nuo tokio gyvenimo moteris kitame kaime susirado palaikį vėjo perpučiamą namelį. Iš tėvų pasiėmė tik karvę, kad vaikai turėtų ko valgyti. Parvežti karvės neturėjo už ką, tai ištisą parą pėsčiomis ją ginė į savo naujus namus. O žiemą maitintoją vis tiek teko parduoti, nes per užpustytą kelią negalėjo atgabenti jai pašaro. Kad vaikai pasiektų kelią ir mokyklinį autobusiuką, rytais visa šeima kasdavo sniegą. Iki artimiausios autobuso stotelės tekdavo žygiuoti šešis kilometrus.

Naująją gyventoją netruko pastebėti keli aplinkiniai vyriškiai, kurie vis mėgino jai rodyti dėmesį, tikėdamiesi rasti pastogę, kur galėtų linksmai leisti laiką. Neringa juos pasitikdavo su kirviu, kurį, eidama miegoti, dėl visa ko dėdavo šalia.

Tai buvo visiškas socialinis užribis, tačiau moteris iš paskutiniųjų kabinosi į gyvenimą, neatsisakydama jokio darbo.

„Gelbėkit vaikus“ organizacija Neringai ir jos vaikams surado tinkamesnę trobą nedideliame miestelyje. Ne tik surado, bet ir padėjo persikraustyti į juos su visa manta, vištomis, šuniukais ir ožka. Štai čia šeima pagaliau pajuto bendruomenės gyvenimą – greta mokykla, biblioteka, vaikai noriai sportuoja ir didžiuojasi laimėjimais. Mamai bendruomenės pirmininkė parūpina darbelio.

Išsipildė didelė Neringos svajonė – nuo praėjusio rugsėjo ji vėl turi karvę, kuri jai kainavo 500 eurų, bet tikisi po truputį išsimokėti. Kaip ir už namą. Jeigu tvarkingai, kaip sutarta, mokės už jį penkerius metus, namas bus perrašytas jos nuosavybėn.

R. Dičpetrienė džiaugiasi, kad pernai padedant geriems žmonėms pirmą kartą pavyko nuvežti šią šeimą trims dienoms prie jūros. Neringa buvo ją mačiusi vieną kartą, būdama paauglė. Jos vaikai – nė karto. Kad kelionė nebūtų tokia brangi, bendruomenės pirmininkės sūnus pavežė iki Panevėžio.

Rasa dar pakvietė Neringos šeimą ir į Vilnių. Vaikai pirmą kartą apsilankė kino teatre ir pirmą kartą paragavo picų... 

Bendruomenė viską gali

Vienas naujausių „Gelbėkit vaikus“ padalinių yra Pasvalio savivaldybėje. R. Dičpetrienė jos merą giria už tai, kad jis suprato, kaip svarbu socialinėms darbuotojoms turėti automobilius. Ne tik suprato, bet aprūpino jais. Toms, kurios iki tol nevairavo, teko išmokti.

Viena šių darbuotojų, kartą susitikusi su R. Dičpetriene, nedrąsiai pasidalijo savo rūpesčiu dėl vienos šeimos, turinčios keturis vaikus ir gyvenančios kaimo daugiabutyje. Tai vienas tų namų, kurie iki šiol neturi nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Užtat namas turėjo savininką, kuris nuomojo butus. Jam mirus paveldėtojai nutarė butus parduoti. Gyventojai turėjo kraustytis kitur arba išsipirkti savo pastoges.  

Bendruomenė vargstančios šeimos reikalais rūpinosi, kiek galėdama, vietinis kalvis devynerių metų berniuką ėmė mokyti kalvystės. Bet 3 tūkst. eurų už butą bendruomenei buvo nepakeliama suma, nekalbant apie pačią šeimą, kurios abu tėvai nevengdavo išgerti. Todėl socialinė darbuotoja, nematydama kitos išeities, ryžosi paklausti: gal „Gelbėkit vaikus“ padėtų?

Butą nupirkti pavyko. Be to, parūpino statybinių medžiagų, seniūnas – meistrų, ir bute buvo įrengtas vandentiekis, dušas.   

Šeimos galva numirė nespėjęs pasidžiaugti šiais civilizacijos stebuklais, o motina liovėsi gerti, nes „Gelbėkit vaikus“ padalinio darbuotojai pasistengė dėl jos kodavimo.

Kai paaiškėjo, kad 15-metė dukra ėmė lauktis, bendruomenė padarė viską, kad ji naujagimio neatiduotų į kūdikių namus.

„Mes dažniausiai į vietos žmones ir gręžiamės. Jie klausia, kuo galėtų prisidėti, ko reikia? Būna, kad reikia paprasčiausių dalykų – gal dubens, gal kibiro. Kartais vaikai neina į mokyklą tik dėl to, kad yra nevalgę ir sušalę. Mūsų dienos centrai stengiasi tokius pastebėti. Kartais sumokame už jų geriančių tėvų kodavimą“, – sako R. Dičpetrienė, įsitikinusi, kad bendruomenėms nėra neišsprendžiamų problemų, tik reikia jų neužleisti. 

Tačiau visoms panašioms šeimoms užvis labiau reikia psichologinės ir emocinės pagalbos, kurią pirmiausia ir stengiasi suteikti „Gelbėkit vaikus“ organizacija. Jos vadovė sako, kad „labai svarbus yra mūsų požiūris – ar sugebame su pagarba žiūrėti į šeimas, kurioms padedame, nesmerkti jų, o pabandyti suprasti, kodėl jų gyvenime taip atsitiko“.

Visuomeninė organizacija „Gelbėkit vaikus“ – tai 1991 m. Lietuvoje įkurta nepolitinė, nevyriausybinė ir nereliginė, už vaiko teises kovojanti organizacija, šiuo metu turinti 22 padalinius, 35 dienos centrus. Per pastaruosius penkerius metus pagalba suteikta 145 vaikams, 26 šeimoms.

Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ pranešime vadovė Rasa Dičpetrienė rašo, kad ją asmeniškai jaudina situacija, kai Norvegijoje gyvenančios šeimos praranda savo vaikus. „Pati būdama mama galiu įsivaizduoti, ką reiškia netekti savo vaiko, tačiau siūlau į šią problemą pažvelgti ne vieno konkretaus atvejo kontekste, o įvertinti platesnėje perspektyvoje.“

Norvegijoje vaiko teisių apsaugos įstatymas įsigaliojo jau 1953-aisiais ir nuo to laiko šios šalies valdžia skyrė daug darbo, lėšų bei atsakomybės tam, kad užtikrintų realų šio įstatymo veikimą. Taigi, Norvegijoje, besilaikydamos griežto vaiko teisių apsaugos įstatymo, numatančio realius įspėjimus ir bausmes už fizinį ar psichologinį vaiko bei jo asmenybės žalojimą, užaugo jau trys kartos.

Organizacija „Gelbėkit vaikus" domėjosi lietuvių vaikų situacija Norvegijoje ir žino, kad jokio sąmokslo prieš lietuvių ar apskritai kitataučių šeimas šioje šalyje nėra. Norvegijos valdžia, bene labiausiai nei bet kuri kita, yra suinteresuota, kad vaikai augtų savo šeimose. Pirmiausia, dėl pačių vaikų gerovės, o taip pat dėl to, kad vienos socialinės problemos gimdo kitas socialines problemas, o tai visapusiškai silpnina šalį.

Svarbu žinoti tai, kad Norvegijoje neegzistuoja kūdikių namai ir visi mažamečiai, laikinai netekę tėvų globos, iš karto yra paskiriami į specialiai paruoštas globėjų norvegų šeimas, kuriose vaikai gyvena tol, kol tampa saugu jį grąžinti biologiniams tėvams arba tol, kol, netekus biologinių tėvų, vaikams surandami ilgalaikiai globėjai. Reikia atkreipti dėmesį, kad Norvegijoje, laikinai perkėlus vaiką į globėjų šeimą, psichologai ir socialiniai darbuotojai dirba su biologine vaiko šeima tam, jog kuo greičiau būtų saugu į ją sugrįžti vaikui.

Visais atvejais bendraujama ir su tėvais, ir su vaiku. Šiuo metu Norvegijoje į socialinės rizikos grupę įtraukta apie 50 000 vaikų,  o netekusių tėvų globos yra apie 9000. Ši informacija yra svarbi dėl to, kad Lietuvoje neretai manipuliuojama argumentu, jog „skandinavams reikia lietuvių vaikų", jog „yra skandinavų šeimos, laukiančios, kada greičiau galės „gauti" vaiką".  Prieš manipuliuojant bet kokiomis skambiomis frazėmis, organizacija „Gelbėkit vaikus" skatina pasidomėti, kodėl tėvų globos laikinai netekę vaikai patenka į kitas šeimas, įvertinti tam tikrus šalies socialinės politikos aspektus.

Taip pat nuoširdžiai skatiname visus lietuvius emigrantus, prieš pasirenkant emigracijos šalį, pasidomėti tos šalies įstatymų baze, su ja susipažinti, įsivertinti, ar tikrai sugebės ir norės jų laikytis. Bendradarbiaujame su nevyriausybinėmis Norvegijos organizacijomis ir jų veiklą traktuojame kaip pavyzdį savo veiklai. Žinome, kad problemų dėl vaikų Norvegijoje iškyla tik tada, kai nusižengiama šalies įstatymams, ginantiems bet kurį vaiką, gyvenantį Norvegijoje: vaikas viešai mušamas, „pametamas" renginio metu, tėvai vartoja alkoholį vaiko akivaizdoje ir pan. Lietuvoje tokios situacijos galbūt yra laikytinos normaliomis, tačiau Norvegijoje taip nėra, ten visais atvejais ginami ir saugomi vaiko interesai, stengiamasi užkirsti kelią jo psichologiniam ir fiziniam traumavimui. „Paauklėjamasis" pliaukštelėjimas savo vaikui per užpakalį Skandinavijos šalyse jau laikomas psichologiniu ir fiziniu vaiko traumavimu. Patinka tai ar ne, tačiau, gyvenant Norvegijoje, šalyje, kurioje jau kelios piliečių kartos užaugo be minėto pliaukštelėjimo,  šis veiksmas yra laikomas nusikaltimu.

Pranešime primenama, kad 2013 m. pavasarį  UNICEF paskelbtoje „Vaikų gerovės turtingose šalyse lyginamojoje apžvalgoje" (vėliausias prieinamas tokios rūšies tyrimas) matyti, kad Skandinavijos šalys vaiko gerovės prasme yra sąrašo viršuje. Materialinės gerovės, sveikatos ir saugumo, elgesio ir rizikos, būsto ir aplinkos aspektais vaikų situaciją nagrinėjančiame tyrime Lietuva, deja, jau keletą metų iš eilės lieka paskutinėse pozicijose. Taigi, kiekvienas patys sau atsakykime į klausimą: ar šalyje, besivadovaujančioje iš esmės ydingais vaiko teisių apsaugos įstatymais, galėtų augti vieni iš laimingiausių vaikų pasaulyje?

„Apibendrinama organizacijos „Gelbėkit vaikus" poziciją, noriu pasakyti, jog į atskirų šeimų konkrečius atvejus mums tikrai neužtenka rankų ir jėgų pasigilinti vien dėl to, kad labai rūpinamės ir daug dirbame dėl Lietuvoje likusių vargstančių vaikų, tačiau organizacija „Gelbėkit vaikus" yra už Lietuvos vaikus, už nemušamus ir psichologiškai netraumuojamus, už mylinčiose tėvų ar globėjų šeimose augančius Lietuvos vaikus. UŽ LAIMINGUS VAIKUS, nesvarbu, kuriame pasaulio krašte jie gyventų“ – tvirtina R. Dičpetrienė.

2015 m. sausio mėn. atidarytas dar vienas – jau 21-asis – organizacijos „Gelbėkit vaikus“ struktūrinis padalinys. Jis įsteigtas bendradarbiaujant su Pasvalio rajono savivaldybe, su kuria ryšiai užsimezgė 2014 metų viduryje Pasvalio rajone pradėjus įgyvendinti IKEA socialinio fondo finansuojamą projektą „Efektyvios alternatyvos vaikų institucinei globai“. 

Pasak organizacijos direktorės Rasos Dičpetrienės,  organizacijos plėtra visada džiugina, o ypač smagu, kai ji kyla natūraliai, iš realaus poreikio ir tarpusavio supratimo. „Jau pirmasis susitikimas su Pasvalio rajono meru ir savivaldybės atstovais paliko labai teigiamą įspūdį. Matėsi, jog tai yra žmonės, neabejingi savo kraštui, žmonės, kuriems nuoširdžiai rūpi jų rajono socialinės problemos. Iš karto radome bendrą kalbą“, - džiaugiasi organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė.

Pasak Rasos, sunkumų neiškilo ir toliau bendraujant bei Pasvalio savivaldybėje įgyvendinant IKEA socialinio fondo remiamą projektą. „Savivaldybės darbuotojų profesionalumas identifikuojant savo regiono socialines problemas, ieškant bei siūlant jų sprendimo būdus, o galų gale ir paramos perdavimo organizavimas, mūsų organizacijos nepaliko abejingos – su šiais žmonėmis galime ir norime dirbti, tikime, kad net ir pasibaigus projektui, mes, kaip organizacija galėsime svariai prisidėti prie vargstančių Pasvalio krašto vaikų gerovės“, - entuziastingai kalba R. Dičpetrienė, pristatydama struktūrinio „Gelbėkit vaikus“ padalinio Pasvalyje gimimą.

Galime teigti, kad padalinio kūrimo darbai jau pasiekė finišo tiesiąją – jau surinkta 11 padalinio narių, išrinkta valdyba bei padalinio pirmininkė, Pasvalio rajono savivaldybės švietimo pagalbos tarnybos Suaugusiųjų švietimo skyriaus specialistė Gražina Sakalauskienė. Taip pat jau sudarytas „Gelbėkit vaikus“ Pasvalio struktūrinio padalinio veiklos planas, pradėtos jo veiklos. Visa tai, kad būtų galima suteikti dar daugiau dėmesio ir pagalbos jos reikalingiems Pasvalio rajono vaikams ir jų šeimoms, jų teisių sklaidai ir, reikalui esant, pagrindinių poreikių patenkinimui.

„Gelbėkit vaikus“ –  tai 1991 m. įkurta nepolitinė, nevyriausybinė ir nereliginė, už vaiko teises kovojanti organizacija, šiuo metu turinti skyrius daugiau nei 20 Lietuvos miestų ir rajonų. „Gelbėkit vaikus“ yra motininės organizacijos  „Save the Children", vykdančios vaiko teisių programas daugiau nei 120 pasaulio šalių, narė.

Artėjant Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos gimtadieniui (lapkričio 19 d.), VO „Gelbėkit vaikus“, kartu su Šveicarijos vaiko teisių nevyriausybine organizacija „Child's Rights Connect“ skatina valstybes prisiminti apie vaiko teisių reikšmę ir jungiasi prie Visuotinio vaiko teisių palaikymo (angl. Universally Promoting Child Rights) kampanijos. Jos metu kiekvienas kviečiamas parodyti pagarbą žmogaus teisėms bei paraginti visas valstybes ratifikuoti vaiko teises ginančias sutartis be jokių išimčių, pasirašant peticiją puslapyje http://upchildrights.org.

„Žmogaus teisių žinojimas ir tinkamas jų supratimas yra brandžios ir stiprios visuomenės požymis. Vaikas yra toks pats žmogus kaip ir suaugusysis, kuriam priklauso prigimtinės teisės ir laisvės. Deja, dėl nepakankamos ir netinkamos informacijos, nenuoseklios mūsų valstybės politikos žmogaus teisių srityje, pasyvaus pilietiškumo, įvairios formos nepakantumo apraiškų, vaiko teisės plačiosios visuomenės neretai yra suvokiamos kaip instrumentas vaikams, įgalinantis juos maištauti prieš suaugusiuos. Girdime, kad vaikai per daug žino apie savo teises ir per mažai apie  pareigas, dėl to netinkamai elgiasi, negerbia tėvų ar mokytojų. Deja, nepriimtino elgesio priežastis kaip tik yra atvirkštinė - vaikai elgiasi netinkamai, nes jiems trūksta išsamių ir tinkamų žinių apie jų teises“, - sako „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė.

2012 m. pabaigoje VO „Gelbėkit vaikus“ atliko tyrimą apie vaiko teisių žinomumą tarp vaikų, kuriame dalyvavo 6-12 klasių mokiniai. Nors daugiau nei pusė vaikų (60 proc.) nurodė, kad jie žino apie vaiko teises, apklausa parodė, kad jų žinios yra paviršutiniškos, trūksta supratimo, ką reiškia praktinis jų įgyvendinimas. Iš Konvencijoje išvardintų teisių Lietuvos vaikai žinojo vos keturias: teisę į mokslą, sveikatos apsaugą, gyvybę ir laisvalaikį. Kai kurie įvardijo ir teisę būti apsaugotiems nuo bet kokios formos smurto. Vis tik, beveik 38 proc. vaikų išvis neturi žinių apie Vaiko teisių konvenciją, o kiek daugiau nei 54 proc. yra girdėję, kad toks dokumentas yra, tačiau tuo jų žinios ir pasibaigia. Būtina pažymėti, kad vardindami teises, didelis procentas vaikų išvardino su teisėmis nesusijusias nuostatas – pavyzdžiui, savo pareigas mokykloje ir šeimoje.

„Tyrimas parodė, kad vaikai neturi įgūdžių bei supratimo, ką reiškia teisių įgyvendinimas ir tinkamas naudojimasis jomis. Būtent tai ir yra priežastis, dėl kurios kyla netinkamos visuomenės nuostatos vaiko teisių atžvilgiu“, - sako p. Rasa. Ir priduria, jog JT Vaiko teisių konvencija nėra vaiko „norų“ knygutė. Tai – svarbus tarptautinis susitarimas tarp valstybių, kurio pagrindu jos įsipareigojo laikytis tų pačių taisyklių ir užtikrinti tam tikras bendrąsias sąlygas, būtinas sėkmingai vaiko raidai, pilnaverčiam gyvenimui ir laimingai vaikystei. Lietuva taip pat yra įsipareigojusi pirmiausia visus savo išteklius skirti vaikams, o jų šeimoms padėti vaikus tinkamai ugdyti – mūsų šalis JT Vaiko teisių konvenciją ratifikavo 1995 m.