Vis dar pildomoje ekspozicijoje jau puikuojasi unikalios relikvijos, kurias parodai padovanojo maestro šeima.

Tarp vertingiausiųjų eksponatų – ir asmeninis šlagerių karaliaus mikrofonas, su kuriuo dainininkas pasirodydavo visuose savo koncertuose, ir dažnose gastrolėse lydėjęs kelioninis sceninio rekvizito krepšys.

Parodoje taip pat bus galima išvysti S. Povilaičiui skirtų garbės ordinų, reikšmingų muzikinių apdovanojimų, nuotraukų, afišų bei kitų atlikėjo muzikinį kelią įprasminusių daiktų.

„Didžiuojamės Palangos koncertų salę puošiančiu rekordiniu S. Povilaičio autografu, vis dėlto manome, jog mūsų estrados legendai derama pagarbos duoklė dar nėra iki galo atiduota. Tad be galo džiugu būti šios idėjos vėliavnešiais ir, žinoma, ne mažiau džiugu, kad dainininką atminsiančios parodos iniciatyvą palaiko ne tik visuomenė, Palangos savivaldybė, bet ir S. Povilaičio artimieji. Didžioji dalis vertingiausių eksponatų atkeliaus būtent iš maestro šeimos archyvo. Neverta nė sakyti, koks mums svarbus šis pasitikėjimas ir kaip tai motyvuoja“, – pripažino Palangos koncertų salės direktorė Aida Aleksandrovienė.

S. Povilaičiui pagerbti skirta nuolatinė ekspozicija įsikurs vienoje Palangos koncertų salės fojė erdvių. Sausio 26 d. įvyks 77-osioms dainininko gimimo metinėms dedikuotas renginys – S. Povilaičio dainų reviu „Švieski man vėl“. Jame pasirodys ir populiariausias maestro dainas atliks būrys žinomų šalies atlikėjų. Šio koncerto lankytojai jau galės išvysti parodą. Vėliau bus skelbiamos dienos, kai paroda bus atvira visuomenei.

Organizatorių nuotr.

A. Aleksandrovienės žodžiais, sparčiai tirpstantys koncerto bilietai neabejotinai liudija iki šiol neblėstantį estrados legendos populiarumą.

„Sėkmingas naujų metų startas kartu atliepia ir pačios įstaigos veiklos tendencijas. 2023-ieji Palangos koncertų salei tapo savotiškais proveržio metais – įvyko 125 renginiai, kurie pritraukė 115 tūkst. lankytojų, – sako vadovė. – Džiugu, kad daugėja ne tik pramoginių, kultūrinių renginių – įstaigos paslaugas vis dažniau renkasi ir konferencijų, forumų, bendruomeninių, verslo bei privačių švenčių organizatoriai. Toks turtingas ir įvairiaspalvis repertuaras rodo, kad Palangos koncertų salė yra labai universali, ne tik vasarą, bet ir ištisus metus gyvybinga renginių erdvė.“

Savo ruožtu ypatingam įvykiui besirengianti Palangos koncertų salės komanda primena – prisidėti prie S. Povilaičio atminimą įprasminsiančios parodos gali kiekvienas.

„Pasitikrinkime savo archyvus – gal juose netikėtai aptiksime įdomių nuotraukų, afišų ar kitų relikvijų. Ypač laukiame tokių daiktų, kurie vienaip ar kitaip atspindėtų maestro sąsajas su Palanga“, – kviečia A. Aleksandrovienė.

Dėl eksponatų galima susisiekti el. paštu info@palangosks.lt, tel. +370 640 23 858 arba per socialinius tinklus.

Žinios – iš Florencijos

Senieji tauriųjų metalų papuošalai – XVI a. auksakalystės meno liudytojai. Istoriniai šaltiniai pasakoja apie Valdovų rūmuose buvusį auksakalystės centrą, Žygimanto Augusto dvaro lobyną, rūmuose dirbusius auksakalius, brangakmenių raižytojus, graviravimo meistrus ir pirklius iš įvairių šalių. Žinias apie čia dirbusius auksakalius patvirtina ir per archeologinius tyrimus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti auksiniai papuošalai su brangakmeniais.

Šiuolaikinei auksakalių gildijai atstovaujantis juvelyras D.Gerlikas – rekonstruotų XVI a. renesansinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų žiedų, tarp jų – ir priklausiusio Barborai Radvilaitei, autorius. Jis džiaugiasi, kad atliekant auksinių žiedų su brangakmeniais rekonstrukcijas teko dirbti ne vien kūrybinį, bet ir istorinį – atkuriamąjį darbą, pasigilinti į to meto technologinius procesus ir tendencijas.

Kaip pasakoja D.Gerlikas, idėja atkurti senovinius žiedus kilo išvydus juos tuomet dar statytų Valdovų rūmų ekspozicijoje Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Senajame arsenale.

"Pirma užuomina, kad yra tuose žieduose kažkas tokio, kas mane traukia, buvo Valdovų rūmų radinių paroda Senajame arsenale, kuri buvo atidaryta 2004 m., – pasakoja juvelyras. – Buvau atidaryme, tuometis muziejaus direktorius Romualdas Budrys vedė ekskursiją, ir vieną eksponatų apibūdino kaip patį gražiausią žiedą. Tada man kilo klausimas – kodėl jis taip vertinamas? Aš jį labai įdėmiai apžiūrėjau. Tai tikrai buvo kažkas neįtikėtino, gražaus ir niekur nematyto. Ir kilo tokia idėja – gal galėčiau ir aš tokį padaryti. Ta mintis man įstrigo. Praėjo daugiau nei dešimt metų ir aš gavau galimybę, turėdamas savo patirtį, atkurti net kelis renesansinius žiedus."

Vertybės: Barboros Radvilaitės ir kitų žiedų rekonstrukcijas norintys gali pamatyti eksponuojamus Valdovų rūmų muziejuje. Ramunės Vaičiulytės nuotr.

O juvelyro patirtis tikrai nemenka. Nors juvelyrika buvo vaikystės svajonė, kelias į jos išsipildymą buvo vingiuotas. Dailės akademijoje jis studijavo dizainą. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms, išvyko semtis patirties: iš pradžių – į Daniją, paskui – į Italiją, kur praleido aštuonerius metus. Renesanso lopšiu laikomoje Florencijoje mokėsi architektūros, paskui – juvelyrikos. Tada nusišypsojo laimė trejus metus padirbėti senas juvelyrų tradicijas puoselėjančiose Chilleri šeimos dirbtuvėse. Šios giminės atstovai nuo XIX a. kolekcionuoja juvelyrikos dirbinius, turi savo parduotuves ir dirbtuves.

Lietuvoje įprasta, kad juvelyras daro viską. Italijoje labai aiški specializacija: vienas dirba tik su akmenukais, kitas tik graviruoja, trečias daro emalį ar kita. Visi jie sudeda savo darbą ir gauna vieną kūrinį. D.Gerlikui teko dirbti kaip juvelyrui, kuris įtvirtindavo akmenukus, – tiek senuoju, tiek naujuoju būdu.

"Ten aš išmokau tos senosios technologijos, kurios, kaip grįžęs į Lietuvą pastebėjau, čia beveik niekas nenaudoja, – kai rėžtuku metalas užverčiamas ant smulkių akmenukų ar net stambesnių akmenų, tada akmenys apkalami ir tik paskui nudildomas metalo perteklius, kad liktų tik keturios kojytės, kurios akmenį laiko", – sako juvelyras.

Sakoma, kad Barboros Radvilaitės žiede esantys brangakmeniai yra tarsi palinkėjimai: rubinas – šlovės, išminties, valdžios, aistros, meilės, smaragdas – taikos, ramybės, deimantas – nuoširdumo.

Dar įdomu tai, kad Italijoje nedirbama su didinamuoju stiklu – turi pasikliauti tik savo akimis. Didinamasis stiklas ten naudojamas tik tada, jei reikia kažką patikrinti. Sako – juk žmogus žiūrės ne per mikroskopą, o plika akimi. Jeigu kažkas yra neidealiai tiesu, tai suteikia daiktui gyvumo, o kiekvienas kūrinys turi savo meistro braižą.

Profesinis išbandymas

Italijoje įgyta patirtis D.Gerlikui gerokai pravertė po daugiau nei 20 metų, 2015-aisiais, kai jis gavo galimybę ir ryžosi, kaip pats sako, profesiniam išbandymui ir savo galimybių pasitikrinimui – pamėginti atkartoti juvelyrinius dirbinius, kurie buvo sukurti dar XVI a.

Susipažinęs su archeologe Rasa Valatkevičiene, Valdovų rūmuose atsakinga už metalo dirbinių restauravimą, aptaręs žiedų rekonstrukcijos idėją, juvelyras parašė į Kultūros tarybą, gavo stipendiją ir pradėjo dirbti.

Pradžia buvo tyrinėjimas, analizavimas, informacijos rinkimas. Tiesiog atėjo pirmadienį, kada muziejus uždarytas, pasižiūrėti, išsimatuoti, su mikroskopu išanalizuoti renesansinį žiedą, kaip techniškai kas yra padaryta. Juk matomas tik akmens paviršius, o apatinės jo dalies negali pasižiūrėti, nes jis įtvirtintas – vertingo radinio juk neišardysi.

"Turėdamas įgūdžių, daug ką perpratau gana greitai. Supratau – viskas padaroma, tik reikia taisyklingai ir racionaliai susidėlioti seką. Ėmiau ir padariau, tik užtrukau dvejus metus, nors, maniau, pavyks per metus", – sako D.Gerlikas.

Tie dveji metai jam buvo labai kūrybingas laikas, kai ieškojo ne tik formų, bet ir praktinių dalykų – tinkamų akmenukų. Čia nemenkai pagelbėjo bendradarbiavimas su gemologu, Lietuvos prabavimo rūmų brangakmenių ekspertu Mindaugu Čebatariūnu. Jis jau buvo tuos žiedus analizavęs, todėl padėjo surasti ir atkurti, kaip Renesanso epochoje tie akmenys buvo šlifuojami.

Nustebino rubino dydis

"Žiedo su rubinu nuotraukoje aiškiai matyti rėžtuko žymės. Tai nėra idealus brėžimas – matyti, kad gyva ranka tiesiog yra įrėžta. Man tai buvo pats gražiausias dalykas – tai yra gyvo žmogaus darbas. Vienas dalykas – technologija, kitas – suteikti metalui gyvumo, kai pamatai tą žiedą ir jauti, kad jis tau kažką pasakoja, kalba. Papuošalas gal ir nėra idealiai simetriškas, bet jis yra gyvas", – įspūdžiais dalijasi juvelyras.

Pasak jo, pačiupinėjus žiedą labai nustebino, kad jis toks mažytis. Kitas nustebinęs dalykas – kad rubinas toks didelis, beveik 07-08 karato.

"Iki to laiko gal nekreipdavai dėmesio – rubinas yra rubinas. Mes matome daug tų rubinų – tokių sintetinių gražių. Ir niekada nepaklausiame savęs, o kiek kainuoja natūralus rubinas ir kur jį rasti? – sako D.Gerlikas. – Kai pradėjau ieškoti, išsiaiškinau, kad ne taip paprasta rasti, nes net pasaulyje jų labai nedaug tėra. Yra Birmoje pagrindinė radimvietė, kur patys gražiausi vadinamieji balandžio kraujo rubinai. Šiaip taip suradau tam žiedui panašaus atspalvio rubiną, kurį padėjo šlifuoti gemologas M.Čebatariūnas. Buvo šaunu pasikonsultuoti apie patį akmenį, apie jo šlifavimą."

Taip buvo sukurti du žiedai – lyg ir vienodi, bet iš tiesų ir skirtingi. Pirmas labai mažytis, su labai iškilia ir didele centrine dalimi. Antrąjį, remdamasis ieškojimais, kokia galėjo būti emalė, kuri ant rasto žiedo neišlikusi, meistras padarė su emale. Deja, archyvuose nėra jokio tiesioginio šio žiedo aprašo, tad galima tik spėti, kaip tiksliai jis kažkada atrodė, ir tik spėlioti, kas galėjo tokio mažo dydžio žiedą nešioti.

Pavyzdys: Barboros Radvilaitės žiedo kopiją juvelyras sukūrė vadovaudamasis vien žiedo piešiniais bei aprašymu. Gedimino Trečioko nuotr.

"Žiedą su rubinu pagal jo stilistiką priskirčiau vokiškai, Vakarų Europos tradicijai, – sako juvelyras. – Daryčiau netgi tokią prielaidą, kad jis galėjo atkeliauti su pirmąja Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaite, nors istorikai neturi jokių žinių tai patvirtinti. Tai yra mano spėjimas, padarytas analizuojant žiedą. Jis yra labai mažytis, o Elžbieta ištekėjo labai jauna, 15–16 metų, mirė 19-os."

Sužavėjo nematytomis formomis

Kitas D.Gerliko atkurtas juvelyrinis dirbinys – žiedas su deimantu. Tas pats, kuris kadaise, pamatytas parodoje, sužavėjo menininką savo stilistika, originalumu, niekur nematytomis formomis. Akmenį – deimantą – tarsi laiko lapeliai, lyg vynuogės. Visas žiedas graviruotas ir dengtas emale. Reikėjo nemažai pavargti, kad suprastų, kaip jis buvo padarytas, kaip meistrai tuo metu sugebėjo tokias formas išgauti.

Paaiškėjo, kad žiedas darytas kalinėjimo technika, pumpurėliai yra lituoti, centrinė dalis taip pat prijungta. Deimantas jame kvadratinis, piramidinio šlifavimo, turintis kelias dar ir papildomas briaunas.

Ir čia juvelyras įkliuvo su akmeniu – labai sunku buvo jį surasti. Deimantas – kieta medžiaga, todėl labai sunkiai šlifuojasi, tad Renesanso laikais šie akmenys juvelyrikoje neturėjo tiek briaunelių, kiek turi dabar apdorojami deimantai. Šiais laikais paprasto briliantinio šlifavimo deimantas turi 58 briauneles, o senojo žiedo deimantas – tik apie 10. Buvo iššūkis rasti tiek akmenį, kuris atitiktų tą laikotarpį, tiek ir kas jį perbriaunuotų. Pagaliau po metų paieškos Londone pavyko rasti pagyvenusį meistrą, kuris dar turi stakles ir pats deimantus šlifuoja, tiksliau – perbriaunuoja. Kitaip sakant, teko akmenį sugadinti, kad būtų parodytas autentiškas šlifavimas, būdingas Renesanso laikotarpiui.

Turėjau galimybę studijuoti ir dirbti Italijoje, prisiliesti prie senųjų Lietuvos vertybių, o dabar mano misija – patirtį ir žinias perteikti kitiems.

"Kalbant apie pačią žiedo stilistiką – manau, kad tai yra tas laikotarpis, kada Bona Sforca atsivežė iš Italijos meistrų. Mano manymu, ta stilistika artima Italijos meistrams. Žiedas su deimantu, manau, galėjo būti padarytas Vilniuje, bet yra ta italų šiluma, vynuogių kekės apdailoje, tad įtakos turėjo italų meistrai. Man, prisipažinsiu, iki šiol jis yra pats įspūdingiausias žiedas, kurį teko čiupinėti, ir malonu, kad prisidėjau prie jo atkūrimo", – sako D.Gerlikas.

Barboros Radvilaitės žiedas

Trečiasis juvelyro atkurtas žiedas vadinamas Barboros Radvilaitės žiedu. Jis rastas Katedroje, kai lenkai po 1931 m. potvynio pradėjo tvarkyti rūsius ir atrado karališkąją kriptą, kurioje palaidoti Elžbieta Habsburgaitė, karalius ir Barbora Radvilaitė. Prie jos buvo žiedas su deimantu, smaragdu ir rubinu.

1932 m. šis žiedas jau buvo eksponuojamas parodoje, tačiau karo metais dingo. Tad jį D.Gerlikui teko atkurti pagal piešinius ir aprašymą: auksinis, yra juodo emalio, su trimis akmenimis – rubinu, smaragdu ir deimantu.

"Pagal piešinį ėmiausi jį atkurti ir, manau, pavyko – išėjo gražus žiedas ir gal kiek netikėtas, nes yra trys akmenys, o esame įpratę matyti vieną akmenuką. Tad ir darbo buvo trigubai, nes reikėjo tris akmenis ir surasti, ir nušlifuoti, ir įstatyti. Bet technologijas jau žinojau, tai viskas buvo paprasčiau", – pasakoja juvelyras.

Barboros Radvilaitės žiedui su gemologu M.Čebatariūnu rado nepagerintus (kai akmenys būna dažomi, užpildomi stiklu, angliškai – treated), tikrus brangakmenius. Centrinis – smaragdas, jis yra apvalus, kaip žirnis, o deimantas ir rubinas – stačiakampio formos, viršus plokščias, apačia smailėjanti. Sakoma, kad Barboros Radvilaitės žiede esantys brangakmeniai yra tarsi palinkėjimai: rubinas – šlovės, išminties, valdžios, aistros, meilės, smaragdas – taikos, ramybės, deimantas – nuoširdumo.

Kalbėdamas apie technologinius procesus D.Gerlikas atkreipė dėmesį, kad tais laikais nebuvo elektrinių variklių, metalui šlifuoti tais laikais buvo naudojama pemza ir siūlas. Iš trintos žemės pagamindavo pastą ir ją panaudodavo šlifuojant su siūlu, kad metalo tarpai taptų blizgūs. Apie tai jis taip pat sužinojo mokydamasis ir dirbdamas Italijoje.

"Man šis renesansinių žiedų atkūrimas buvo naujas iššūkis ir galimybė vėl mokytis, – sako juvelyras. – Dabar mano pagrindinė veikla – perduoti žinias savo juvelyrikos mokykloje "Vilnensis" ir dėstant Vilniaus dailės akademijoje. Turėjau galimybę studijuoti ir dirbti Italijoje, prisiliesti prie senųjų Lietuvos vertybių, dabar mano misija – patirtį ir žinias perteikti kitiems."

Ketvirtadienį prieš vidurdienį į Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios šventorių įriedėjo autobusiukas, kuriuo atgabenta Šv. Antano Paduviečio relikvija.

„Ko aš verkiu? Iš džiaugsmo, iš netikėtumo ir neapsakomos laimės“, – sutikdama šventojo relikviją kalbėjo klaipėdietė Anelė.

Uostamiestyje Šv. Antano relikvijos pasitiktos bažnyčios varpų dūžiais, orkestro garsais ir gausiai susirinkusių tikinčiųjų maldomis.

Pasitikti šios didžiosios relikvijos susirinko pilna Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia.

Po mišių tikintieji galėjo prieiti prie šventojo relikvijos, ją paliesti, pridėti skepetaitę ar šventojo paveikslėlį, uždėjus ranką melstis, prašyti Šv. Antano užtarimo.

Šv. Antano Paduviečio relikvijos kelionė Lietuvoje prasidėjo praeitą šeštadienį Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje.

Penktadienį 8 val. ryto relikvijos išgabenamos į Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią, gruodžio 21 d. jos bus atgabentos į Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią, gruodžio 22–23 d. – į Kauno Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedrą baziliką.

Praėjusią savaitę į Lietuvą iš Paduvos (Italija) pirmą kartą istorijoje atvežta Šv. Antano Paduviečio didžioji relikvija, lotyniškai vadinama "massa corporis" (kūno dalis), tapo didele staigmena visai katalikų bendruomenei.

Relikvija keliauja po visą pasaulį, pirmieji mūsų šalyje ją išvydo telšiškiai.

Šventinių iškilmių metu relikvija buvo išstatyta Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje.

K. Kėvalas atkreipė dėmesį, kad lietuviams tai – labai neįprastas dalykas, juolab kad iki šiol Lietuvoje Šv. Antano Paduviečio relikvija nėra buvusi.

"Tos kelionės – gana retos. 2007-aisiais į Lietuvą buvo atvežtos Šv. Teresėlės relikvijos, 2014-aisiais – Šv. Jono Bosko relikvijos ir dabar Šv. Antano Paduviečio", – prisiminė Telšių vyskupas.

Trečiadienį ji pasiekė Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią, o ketvirtadienį (gruodžio 19-ąją) paliesti relikviją galės visi uostamiesčio tikintieji, atvykę į Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčią.

12 val. vyks relikvijos įlydėjimas į maldos namus.

Pasak V. Grubliausko, Klaipėdai tai – ypatingas įvykis, kurio dalimi, pasinaudojant neeiline proga, turėtų tapti kiekvienas miestietis.

Vytautas Grubliauskas, Vilius Viktoravičius ir Kęstutis Kėvalas. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Draugiško vizito metu dvasininkai pasveikino merą su artėjančiomis šventėmis bei pasidžiaugė sklandžiu bendradarbiavimu tarp miestų tikinčiųjų.

Relikvijos kelionė jau kitą dieną (gruodžio 20-ąją) tęsis Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje, gruodžio 21-ąją – Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje, gruodžio 22–23 dienomis Kauno Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedroje bazilikoje.

Klaipėdos tikintiesiems Šv. Antano relikvijų atvežimas – antras svarbus įvykis šiais metais. Prieš Velykas į Šv. Kazimiero bažnyčią buvo atgabentos palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio relikvijos.

"Šiandien kreipiamės į jus su didele staigmena, galima sakyti, stebuklu. Šią savaitę iš Paduvos (Italija) atgabenama Šv. Antano Paduviečio relikvija. Didžiąją relikviją šioje kelionėje lydės du broliai pranciškonai iš Mažesniųjų brolių konventualų ordino Paduvoje. Tai išties ypatingas įvykis", – tvirtino Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros administratorius kanauninkas Vygintas Gudeliūnas.

Artėjantį savaitgalį, gruodžio 14–15 dienomis, šv. Antano Paduviečio didžioji relikvija bus išstatyta Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje.

Šventųjų relikvijų saugojimas yra susijęs su mūsų tauta.

"Į Telšių katedrą atvykę tikintieji galės prieiti prie šventojo relikvijos, ją paliesti, pridėti skepetaitę ar šventojo paveikslėlį, uždėjus ranką melstis, prašyti Šv. Antano užtarimo", – teigė  V. Gudeliūnas.

Relikvijų kelionė Lietuvoje tęsis: gruodžio 16 d. Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, gruodžio 17 d. Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, gruodžio 18 d. Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje, gruodžio 19 d. Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje, gruodžio 20 d. Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje, gruodžio 21 d. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje, gruodžio 22–23 d. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedroje bazilikoje.

Klaipėdos tikintiesiems Šv. Antano relikvijų atvežimas – antras svarbus įvykis šiais metais.

Prieš Velykas į Šv. Kazimiero bažnyčią buvo atgabentos palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio relikvijos.

"Šventųjų relikvijų saugojimas yra susijęs su mūsų tauta. Ir ši palaimintojo, kuris propagavo gailestingumą net savo priešams, relikvija mums yra labai svarbi", – tada kalbėjo kunigas Rolandas Karpavičius.

Artėjant Velykoms, uostamiesčio tikintiesiems tai – neeilinis įvykis. Ypatingas relikvijų pagerbimas ir tikinčiųjų laiminimas planuojamas sekmadienį po visų Mišių.

Anot, Klaipėdos šv. Kazimiero parapijos klebono kunigo Rolando Karpavičiaus, į Velykas įžengsime su palaimintuoju T.Matulioniu.

Šeštadienio rytą į Kaišiadoris išvyko apie 70 šv. Kazimiero parapijos tikinčiųjų, kuriems po pamaldų vyskupas Jonas Ivanauskas iškilmingai perdavė palaimintojo relikvijas.

Tai – nedidelė arkivyskupo T.Matulionio kaulo dalelė, kuri patalpinta į specialų indą relikvijorių ir išstatyta viešam pagerbimui, bet ne garbinimui.

Tokiu būdu šv. Kazimiero bažnyčioje nuo šiol šioje bus galimybė melstis prie palaimintojo relikvijų.

Kunigo R.Karpavičiaus teigimu, šventųjų relikvijų saugojimas yra susijęs su mūsų tauta. Ir ši palaimintojo relikvija, kuris propagavo gailestingumą net savo priešams, esą mums labai svarbi.

Arkivyskupas T.Matulionis (1873–1962) per savo gyvenimą buvo ne kartą komunistinės valdžios tremtas ir kalintas.

2017 m. birželio 25 d. Vilniuje popiežiaus Pranciškaus atstovas perskaitė Apaštalinį laišką, kuriuo arkivyskupas ir kankinys T.Matulionis Bažnyčios paskelbtas palaimintuoju.

Šv. Kazimiero bažnyčios altoriuje yra saugomi Marijos Goreti, skaistumo ir gailestingumo apaštalės, relikvijos. Nuo šiol čia tikintieji turės galimybę melstis ir prie vieno iš nedaugelio Lietuvos palaimintųjų relikvijos, kuris daugeliui tapo tvirtumo bei gailestingumo pavyzdžiu.

Būtų logiška manyti, kad žudikiško totalitarinio sovietinio režimo simbolių irgi turėtų būti vengiama. Juk Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas buvo sąjungininkai iki pat nacių režimo netikėto puolimo prieš Sovietų Sąjungą 1941 metais. Liūdnai pagarsėjusiu Molotovo-Ribbentropo paktu abu režimai suraikė Europos žemėlapį ir didelį žemyno gabalą atidėjo įmesti į mėsmalę. Paieškojus internete galima rasti nuotraukų, kuriose matyti, kaip nacių ir sovietų pajėgos džiugiai dalyvauja parade ir atiduoda vienos kitoms pagarbą prie Lenkijos lavono.

Vis dėlto didžiausias mažmenininkės prekybos tinklas pasaulyje „Walmart“ pardavinėja „šaunius“ marškinėlius su sovietų emblema – kūju ir pjautuvu – už 19,99 dolerio. Šie drabužiai yra tarp 162 daiktų su sovietine simbolika, gaminamų kitos JAV bendrovės – „Buy Cool Shirts“.

Paties „Walmart“ taisyklės draudžia prekiauti daiktais, susijusiais su „bet kokiais istoriniais arba aktualiais įvykiais“, jeigu jie gali būti palaikyti „įžeidžiamais“. Masinės žudynės, trėmimai, kankinimai, religinis persekiojimas ir ištisų šalių pasmerkimas dešimtmečius trukusiai karinei okupacijai neabejotinai yra istoriniai įvykiai, tikrai atitinkantys bet kokį protingą žodžio „įžeidžiamas“ apibrėžimą.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius paragino „Walmart“ liautis pardavinėti šiuos marškinėlius.

„Pasitikime @Walmart moraline pozicija ir raginame atšaukti prekes su masinių žudymų simboliais“, – sakoma jo „Twitter“ žinutėje. Vien jo šalyje sovietinės represijos 1944–1953 metais pareikalavo 50 tūkst. žmonių gyvybių; dar 20 tūkst. lietuvių žuvo per partizaninį karą su sovietų okupantais.

Tačiau tam tikru momentu piktinantys dalykai tampa blankia praeitimi. Tik nedaugelis dabar prieštarautų dėl komiškų užuominų apie ispanų inkviziciją. Kaip bebūtų, šiuolaikinis Vatikanas nemėgina atkurti klerikalų minčių policijos arba kankinti eretikus. Sovietinės imperijos atveju istorinės žaizdos dar nėra užsitraukusios, o atgimstantis Rusijos imperializmas kelia didžiulį pavojų.

Kitos šalys, anksčiau patekusios į sovietų rankas ir nukentėjusios arba dabar bijančios Rusijos agresijos, turėtų prisidėti prie Lietuvos protesto. Tą patį turėtų padaryti jų sąjungininkai.

Šis pasipiktinimas pabrėžia daug gilesnę esmę: dviprasmišką Rusijos ryšį su savo sovietine praeitimi ir aplinkinio pasaulio nuolaidžiavimą tokiam požiūriui. Vladimiras Putinas yra pagarsėjęs, kad Sovietų Sąjungos subyrėjimą pavadino praeito šimtmečio „geopolitine katastrofa“. Rusija ne itin stengiasi slėpti Sovietų Sąjungos ydas (tokios knygos kaip Aleksandro Solženicyno „GULAGo archipelagas“ yra lengvai prieinamos). Tačiau ji apie šiuos dalykus kalba santykiniais terminais.

Taip, Stalinas bjauriai elgėsi ir padarė siaubingų klaidų. Taip, planinė ekonomika baigėsi griūtimi. Vis dėlto Sovietų Sąjunga buvo didi šalis. Ji modernizavo savo ekonomiką ir visuomenę, kad ir kaip tai buvo sunku, taip pat nugalėjo nacistinę Vokietiją bei jos sąjungininkes. Daugelis Vakaruose tai vertina palankiai arba šių dalykų neišmano, todėl jiems atrodo, kad toks požiūris bent iš dalies pateisinamas.

Nesugebėjimas sąžiningai įvertinti istorijos kursto dabartinį Rusijos konfliktą su Vakarais. Sovietų valdžios žlugimas gali būti vertinamas kaip išsivadavimas arba pralaimėjimas; jis negali būti ir viena, ir kita. Jeigu tai pralaimėjimas, tuomet dabartinis Rusijos naratyvas apie pažeminimą ir apiplėšimą atrodo pagrįstas. Vakarų šalys barstė druską ant žaizdų. Dabar jos skina tokio elgesio vaisius.

Kita vertus, jeigu 1991-ieji buvo džiaugsmingas Rusijos išsivadavimas, kyla klausimas, kaip Kremlius paveldėjo – ir išdavė – šį palikimą. Pamėginkit visa tai išaiškinti ant marškinėlių.

* Kai buvo parašytas šis straipsnis, „Walmart“ dar nebuvo atsakęs į Lietuvos ambasadoriaus Jungtinėse Valstijose skundą; jo atstovai spaudai neatsiliepė į mano užklausimus.

„Šiąnakt įvykdytas vandalizmo aktas laisvės kovotojų memoriale. Sausio 12 ir vasario 16 dieną buvo pašventintos ir į memorialo centrą įleistos 111 relikvijų. Šiąnakt buvo išdaužytas viršus, ištrauktos kapsulės, bet iš keturių pavogta tik viena. Lankėsi kriminalistai“, – BNS pranešė Lukiškių aikštės sutvarkymo projekto vadovas architektas Kęstutis Akelaitis.

Jis sakė, kad tarp Lukiškių aikštėje palaidotų relikvijų buvo ir partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago ženklelis, kitų vadų daiktų.

Patriotinės organizacijos šiemet palaidojo kapsules su šimtu relikvijų, susijusių su Lietuvos laisvės kovomis – sutarta, kad jos nebus judinamos taip išlaikant pagarbą.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pranešė, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės. Įstatymas tam, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje, – numato laisvės atėmimą iki aštuonerių metų.

Lukiškių aikštėje buvo įrengta niša, į kurią įdėta (per du kartus) po dvi kapsules (sudėtos viena ant kitos) su relikvijomis bei jų aprašais. Niša buvo uždengta plastikiniu dangčiu, polistirolu, o ant uždėtas viršaus betonuotas paminklinis akmuo su užrašais.

Memorialas rekonstruotoje Lukiškių aikštėje turėjo būti pastatytas iki kitų metų gruodžio 1-osios, tačiau darbai nepradėti.