Prieš keletą metų čia ornitologų užfiksuotas šalminės anties patinėlis – tikra miesto tvenkinio puošmena.

Ryškių spalvų plunksnomis pasidabinęs paukštis traukia ne tik miestiečių, bet ir specialistų dėmesį.

Kai jis buvo pastebėtas pirmą kartą, buvo šiokia tokia sensacija. Dabar jau šiame tvenkinyje šalminės anties patinėlis stebimas kelis sezonus iš eilės.

Visiems reikia meilės.

„Vienu metu jis buvo susiradęs patelę. Buvo bandymų perėti. Lyg ir buvo kartą išsiritę ančiukai, bet jie neišgyveno. Veikiausiai varnos dėl to kaltos“, – pasakojo Lietuvos jūrų muziejaus specialistas Saulius Karalius.

Šalminės anties patinėlis vėliau pasirodydavo vienas, be patelės.

„Neturėdamas draugės, jis pamergindavo didžiosios anties patelę. Pernai net susimetęs su ta patele buvo. Visiems reikia meilės. Bet tarp skirtingų rūšių atstovų palikuonių neverta tikėtis. Šį pavasarį jau jį matė besikutenantį. Jam reikia draugijos“, – tikino S. Karalius.

Kaune ornitologai taip pat fiksavo žiemojantį šalminės anties patinėlį. Klaipėdoje žiemojančios šios rūšies neteko fiksuoti.

„Tai pietinės Europos kraštų paukštis. Todėl kiekvieną kartą labai džiaugiamės pamatę tokį gražuolį gamtoje“, – teigė S. Karalius.

Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys ne pirmas ornitologas vakarop skubėjęs dairytis po Žardės tvenkinį.

Praėjusią savaitę prie šio tvenkinio fotoaparatus traukė ne vienas žymus fotografas, ieškodamas šio reto paukščio.

"Lietuvoje šalminė antis per visą laikotarpį stebėta gal tik pora dešimčių kartų. Pernai stebėta Klaipėdoje, tačiau jaunikliai neišgyveno. O šiemet, jei patelei pavyks išperėti jauniklius, tai bus pirmas kartas, kai šios rūšies paukščiai susilauks pas mus jauniklių", – paaiškino V.Jusys.

Šis retas paukštis paprastai gyvena tik pietuose.

"Ji peri Kazachstane, Ukrainoje, pastebima Lenkijoje. Tai – pietų kraštų paukštis. Labai graži rūšis. Bet tokia išvaizda gali pasigirti tik patinai. Ančių pasaulyje patinai nepadeda perėti jauniklių. Patinų reikalas – susirasti žmoną, atlikti reikalą, ir viskas. Žardės tvenkinyje pastebėti du patinai ir viena patelė", – patikino V.Jusys.

V. Jusio nuotr.

Pernai šių paukščių porą klaipėdiečiai šiame tvenkinyje taip pat matė.

"Vaikus spėjo išperėti, tik nė vienas neišgyveno. Kažkas socialiniame tinkle rašė, kad varnos išnešiojo jauniklius", – pasakojo ornitologas.

Žardės tvenkinyje paukščiai žmonių nesibijo. Gal todėl ornitologai traukia vienas po kito fotografuoti šio paukščio.

"Patelė ant kiaušinių netupia, kol nepadeda visų kiaušinių. O jų gali padėti apie dešimt. Peri patelė 24–25 paras. Vaikai turi vieną dieną išsiristi. Kitose šalyse šios antys peri nebūtinai parkų tvenkiniuose. Tinka įvairūs ežeriukai", – aiškino V.Jusys.

Šalminės anties pavadinimas byloja, kad gamtininkams į akis krenta šalmą primenanti patino plunksnų šukuosena.

"Pernai fotografavau kelis jauniklius. Bet panašu, kad patelė jauniklių nenusaugojo. Gal šiemet pavyks. Tai, kad pietų paukščiai pas mus peri, rodo klimato atšilimą. Lietuvoje pradėjo perėti tam tikrų rūšių paukščiai – didieji baltieji garniai, bitininkai", – pastebėjimais pasidalijo V.Jusys.

Žvirblinės pelėdos Lietuvoje labai retai sutinkamos, jos įrašytos į Raudonąją knygą.

Ventės rage į paukščių žiedavimo gaudykles pirmą kartą nuo 1929 m. žvirblinė pelėda buvo įkliuvusi 2013 m. Šio paukščio Lietuvos ornitologai nebuvo sužiedavę net 84-erius metus.

Šios pelėdos gyvena ir žiemoja Lietuvoje. Joms čia užtenka maisto, pelėdos susikaupia nemažai atsargų, kartais miškuose vaikštantys žmonės aptinka krūvas negyvų pelių ir paukščių.

Šie simpatiški plėšrūnai gyvena 20–30 metų.

Žvirblinės pelėdos sveria 70 gramų, tai yra mažiausia iš Lietuvoje sutinkamų pelėdų.

Šio paukščio nugarinė pusė yra rusvai pilka. Ant galvos yra mažesni, o ant nugaros didesni balti taškeliai. Uodega – su penkiomis šešiomis šviesioms skersinėmis juostomis.

Skruostų diskas neryškus, baltas su keliais tamsiais ratais. Kūno apatinė pusė šviesi su retais, neryškiai pilkais dryželiais.

Žvirblinė pelėda – sėsliai gyvenantis paukštis. Lietuvoje dažniau sutinkamas senuose spygliuočių miškuose.

Jų paplitimo arealas apima visą Eurazijos žemyną.

Ši rūšis dažniau sutinkama atšiauresnio klimato zonoje – nuo Skandinavijos iki Rytų Sibiro, Sachalino. Žymiai mažesni paplitimo plotai yra Vidurio, Rytų bei Pietų Europoje.

Lizdui šie paukščiai vietą pasirenka medžiuose, dažniausiai dirbtinai sukurtose ertmėse. Tai gali būti inkilas, skirtas varnėnui, uoksas, iškaltas genio.

Per žvirblinių pelėdų tuoktuves šiluose girdimas melodingas švilpavimas – taip patinas siekia atkreipti patelės dėmesį.

Šį paukštį vakar prie Kretingos pastebėjo žmonės, įdėjo į dėžutę ir iškvietė gyvūnų globėjus.

Žmonės įtarė, kad tai sužeistas apuokas. Apžiūrėjus paukštį, paaiškėjo, kad tai ne apuokas, o raiboji pelėda. Ji Lietuvoje - reta viešnia.

Iš pradžių gyvūnų globėjai nerimavo, kad paukštis gali nusilpti, nes nieko nelesė. Bet po paros jis pradėjo ryti mėsą, tapo guvesnis.

Iki šiol Lietuvoje aptiktos 386 paukščių rūšys. Pastaroji – daūrinė kregždė, pastebėta ir nufotografuota Ventės rage. Tačiau pastebėtų rūšių statusui įvertinti reikia ilgamečių stebėjimų. Tik nustačius, kad paukščiai Lietuvoje peri, galima kalbėti apie jų vietines populiacijas.

Kita džiugi šios vasaros žinia – pirmą kartą perinčios margasnapės žuvėdros. Aštuonias jų poras birželio pabaigoje šalia Klaipėdos aptiko Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Juodkrantės aplinkos tyrimų laboratorijos vyriausioji zoologė Jūratė Zarankaitė.

Muziejaus Paukščių skyriaus vyriausiasis zoologas Deivis Dementavičius liepos 7 d. Kaišiadorių rajone pastebėjo dar vieną labai retą Lietuvoje paukštį – nykštukinį erelį. Tai tik dešimtas kartas, kai jis pamatytas mūsų šalyje. Pirmą kartą jis buvo pastebėtas 1996 m. Nemuno deltoje, po to dar aštuonis kartus iki 2012 m. – daugiausia Vakarų Lietuvoje, taip pat Kaišiadorių ir Trakų rajonuose.