Lietuvoje aplinkosaugininkai, apskaičiuodami aplinkai padarytą žalą, taiko 2002 metais Aplinkos apsaugos ministro įsakymu patvirtintą metodiką, kuri iš esmės remiasi dar 1983 m. SSRS nustatyta tvarka.

Į šį dokumentą sudėtos formulės leidžia gana nesudėtingai padauginti į aplinką patekusių teršalų kiekį su atitinkamam teršalui nustatytu tarifu.

Taip valdininkų kabinetuose ir gimsta milijoniniai ieškiniai, sukeliantys rezonansą visuomenėje ir užgriūnantys teisiamus asmenis su iš anksto viešai skelbiamu nuosprendžiu net neišnagrinėjus bylos teisme.

Užuot ekspertinių tyrimų pagalba taikant mokslinius metodus nustačius realų (faktinį) aplinkai padarytą poveikį, Lietuvoje pirmenybė tebėra teikiama valstybės biudžetui naudingesniam teoriniam modeliui, o ne žalos aplinkai pašalinimui, tačiau tai anksčiau ar vėliau teismuose turi susidurti su Europos Sąjungos teisiniu reguliavimu pagrįsta praktika. Ir galiausiai pralaimėti.

O šių pralaimėjimų rizikos priežasčių yra bent keletas.

Pirma, minėta metodika neatsižvelgia į realias aplinkybes, kurios turi reikšmingą įtaką nustatant realią žalą aplinkai.

Kitaip tariant, tai veiksniai, kurie realybėje (ne teorinėse formulėse) turi įtakos taršos ir žalos mastui, o taip pat suvokimui, kad taršos fakto nustatymas savaime nereiškia didelės žalos gamtai fakto net ir tais atvejais, kai taršos kiekiai yra dideli, o teršimo laikotarpis ilgai trunkantis. Kiekvienu individualiu atveju, nustatant gamtai padarytos žalos faktą, yra būtina atsižvelgti į skirtingų parametrų visumą: gamtos elemento, kuriam galėjo būti padarytas neigiamas poveikis, specifiką, į tai, ar poveikis yra reikšmingas, ar poveikis yra trumpalaikis (ar ilgalaikis), į taršalų pobūdį (organinė tarša ar neorganinė, pavojinga ar nepavojinga, ar bioskaidi ar ne), teršėjo į gamtinę aplinką išleistos taršos dalį bendroje taršoje, natūralaus atsistatymo galimybes, ar egzistuoja objektyvios galimybės nustatyti priežastinį ryšį tarp į gamtinę aplinką išleistų teršalų ir jais padarytos žalos fakto ir kitas svarbias, individualias aplinkybes. Pagal taikytiną ES ir nacionalinį teisinį reguliavimą, didelės žalos aplinkai fakto požymius reikia įrodinėti bylų teisminio nagrinėjimo metu. Teismai pirmenybę turi teikti realiam, o ne teoriniam žalos gamtai fakto nustatymui.

Antra, Lietuvoje teismai vis dažniau vadovaujasi bendrą Europos Sąjungos politiką aplinkosaugos srityje atspindinčia Direktyva dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą. Šia Direktyva siekiama įpareigoti ES valstybių aplinkosaugininkus užtikrinti, kad žala gamtai būtų nustatyta realiai ir ji būtų atlyginama natūra – tiesioginėmis ar netiesioginėmis priemonėmis atkuriant gamtos elemento padėtį į pirminę būklę.

Tačiau Lietuvoje aplinkosaugininkai aplinkos atkūrimo priemones teršėjui nustato ne prioriteto tvarka, o itin retai, kaip kraštutines priemones , tai yra patys jų netaiko ir nereikalauja to iš teršėjo. Prioritetas vėl yra teikiamas civiliniams ieškiniams baudžiamosiose bylose, kurių apskaičiavimas pagrįstas formulėmis ir neturi nieko bendro su pačiu gamtos elementu. Į tai dėmesį yra atkreipusi ir tarptautinė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, nurodydama, kad Lietuvoje vyraujantis žalos gamtai apskaičiavimas yra būdingas tik postsovietinėse valstybėse – Rytų Europoje, Kaukaze ir Centrinėje Azijoje.

Taigi nieko keisto, kad pirminės milijonus eurų siekiančios sumos teismo salėje yra gerokai apkarpomos. O viena pagrindinių to priežasčių – ar konkrečiu atveju buvo taikytos (įgyvendintos) aplinkos atkūrimo ar teršalų išėmimo iš gamtinės aplinkos priemonės.

Paprastai kalbant, išvalius užterštą aplinką, žala turi būti perskaičiuota, sumažinta arba apskritai pašalinta, atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi iš gamtinės aplinkos yra išimta teršalų ir koks yra sukurtas aplinkosauginis (ekologinis) efektas

Kyla klausimas, ar 2002 metų Metodikos pagalba nustatytas didelės žalos faktas nėra pagal prigimtį ekonominė sankcija, pritaikyta fiziniams ir (ar) juridiniams asmenims, o pagal savo esmę ir turinį – baudžiamojo poveikio priemonė. Todėl toks reguliavimas turėtų būti įtvirtintas (nustatytas) įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu.

Taip pat kyla klausimas, ar valdininkų kabinetuose (o ne ekspertinių tyrimų pagalba taikant moksliškai reprezentatyvius ir validžius metodus in situ (t.y. vietoje, kur padaryta žala)) dirbtinai sukonstruotas didelės žalos gamtai faktas yra tinkamas pagrindas iš anksto nustatyti, ar konkrečioje taršos byloje turėtų būti taikomos administracinės ar baudžiamosios atsakomybės priemonės, ir kaip turėtų būti elgiamasi situacijose, kuriose, kaip paaiškėja vėliau, didelės žalos gamtai faktas ir nebuvo nustatytas, o padaryta gamtai žala buvo atlyginta įgyvendinus aplinkos atkūrimo ir (ar) teršalų išėmimo iš gamtinės aplinkos priemones.

Pažvelkime į skambiausius pastarojo meto pavyzdžius.

Įmonės „Gintrėja“ direktorius G. Brokevičius, kaltinamas aplinką užteršęs dideliu kiekiu statybinių atliekų, po pirminio žalos aplinkai vertinimo sulaukė 33 mln. eurų siekiančio civilinio ieškinio. Pritaikius aplinkos atkūrimo priemones ir užterštą aplinką dalinai sutvarkius, žala buvo perskaičiuota pagal tarptautinę praktiką ir ieškinio suma sumažėjo dukart.

Panaši situacija pastarosiomis dienomis atsikartojo byloje dėl teritorijos Šilutėje užteršimo naftos produktais. Byloje teisiami buvę savivaldybės darbuotojai ir Šilutės autobusų parko direktorius kaltinami, kad piktnaudžiaudami užimamomis pareigomis, naftos produktais prisodrintu gruntu užteršė 8 tūkst. kvadratinių metrų teritoriją. Ši byla tapo absoliučia „rekordininke“. Teisėsauga ir aplinkosaugininkai žalą gamtai pradžioje įvertino net 55,5 mln. eurų. Tačiau šią žalą perskaičiavus ir pagal Jungtinėje Karalystėje taikomą metodiką, suma ištirpo iki 338 tūkst. eurų dar iki teisminio nagrinėjimo pradžios.

Bendrovėms ir asmenims tenka taikytis su didžiuliais reputaciniais iššūkiais, vertinti bankroto ar reikšmingų nuostolių scenarijus.

Beje, Šilutėje dar 2015 metais teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį byloje, kurioje dviejų įmonių vadovai bei pačios įmonės buvo kaltinami Šyšos upės užteršimu 2009 metų viduryje. Šiuo atveju aplinkosaugininkų ieškinys siekė 2,3 mln. litų, teisminio proceso metu buvo sumažintas iki 324 tūkst. Litų, bet galiausiai buvo įrodyta, kad didelė žala žuvų ištekliams nepadaryta. Nors šioje byloje buvo remiamasi kita žalos skaičiavimo metodika, tačiau esminis principas buvo toks pats – aplinkosaugininkai skaičiavo teoriniame lygmenyje, nevertinant visų reikšmingų aplinkybių. Tačiau po ekspertinio vertinimo didelės žalos fakto nebuvimas buvo toks akivaizdus, kad nei prokuratūra skundė išteisinamąjį nuosprendį, nei aplinkosaugininkai gynė savo pačių ieškinį.

Bene skambiausia pastarojo penkmečio „Grigeo Klaipėda“ taršos byla teisme dar neatversta, tačiau ir čia situacija gali susiklostyti analogiškai. Tiesa, panašu, bent kol kas aplinkosaugininkai biurokratinėmis priemonėmis vilkina procesą ir neskuba patvirtinti bendrovės aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimo plano, o taip pat ignoruoja ir jos savanorišką iniciatyvą iš aplinkos išimti teršalus pjaunant nendrynus Kuršių marių pakrantėse.

Apibendrinant, nenykstanti per didelių ir ne itin objektyvių baudžiamųjų priemonių praktika ne tik nesprendžia taršos problematikos, bet ir dėl klampių biurokratinių procesų, atitolina neatidėliotinus aplinkos valymo ar aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimo terminus. Bendrovėms ir asmenims tenka taikytis su didžiuliais reputaciniais iššūkiais, vertinti bankroto ar reikšmingų nuostolių scenarijus.

Užuot toliau toleravus, vertėtų atsakingai įvertinti tebeveikiančią sistemą. Galbūt šiemet sukankantis Aplinkos ministro įsakymu patvirtintos metodikos dvidešimtmetis ar pastarojo meto praktika teismuose galėtų būti rimtas skambutis aplinkos apsaugos politikos formuotojams.

Šiandien dėl įvykio policija pradėjo ikiteisminį tyrimą, BNS informavo sostinės policijos atstovas Tomas Bražėnas.

Tyrimas pradėtas dėl neatsargaus gyvybės atėmimo.

Portalas kauno.diena.lt susisiekė su Advokatų profesinės bendrijos „RIDD Vilnius“ advokatu Rolandu Tilindžiu ir paprašė pakomentuoti, kokia atsakomybė gali laukti tą dieną, kai įvyko nelaimė, vaiką prižiūrėjusios auklės. 

„Suprantu, kad yra pradėtas tyrimas dėl neatsargaus gyvybės atėmimo. Tai reiškia, kad auklei gresia laisvės atėmimas iki ketverių metų arba areštas. Vadinasi, apatinės ribos nėra – tie specialistai, kurie skirs bausmę, jeigu tokia bus, greičiausiai svarstys tokius variantus“, – sakė R. Tilindis.

Advokatas teigė, kad, kadangi ši nelaimė yra neatsargus atsitikimas, atsiranda galimybė auklę atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąja šeima, o taip pat laidavimo atveju, jei atsiranda asmuo, vertas teismo pasitikėjimo.

„Asmeniui, kuris yra traukiamas atsakomybėn, bausmę skiriant pirmą kartą, paprastai yra skiriama mažiau nei pusė sankcijų numatytos bausmės“, – komentavo advokatas.

R. Tilindis svarstė, kad be baudžiamosios atsakomybės, byloje, greičiausiai bus civilinis ieškinys. „Turtinė žala – tai būtų vaiko laidojimo ar kitos išlaidos. Vertinant neturtinę žalą, vaikelio gyvybė yra neįkainojama ir neįvertinama pinigais, tačiau vis tiek neturtinė žala tokiais atvejais yra priteisiama“, – situaciją vertino R. Tilindis.

Portalas primena, kad trečiadienį vaikas iš daugiabučio šešto aukšto iškrito Tuskulėnų gatvėje apie 16.33 val. Pirminiais duomenimis, motinos tuo metu namuose nebuvo, vienerių metų vaikas buvo paliktas su aukle.

Į įvykio vietą išvyko policija, greitoji medicinos pagalba ir ugniagesiai. Kaip BNS sakė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovas Giedrius Vaičiulis, ugniagesiai atvyko į įvykio vietą ir padėjo medikams prieiti prie iškritusio ir ant terasos nukritusio vaiko.

Medikai konstatavo vaiko mirtį.

59-erių auklei taip pat prireikė medikų pagalbos, moteris patyrė didelį išgąstį.

„MG Baltic“ koncernui atstovauja prieš kelerius metus Generalinės prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro darbą palikęs Linas Belevičius. Pernai specialiuoju liudininku apklausiamą „MG Baltic“ prezidentą Darių Mockų į Specialiųjų tyrimų tarnybą lydėjo advokatas Rolandas Tilindis, prieš kelerius metus pasitraukęs iš Generalinės prokuratūros Tarptautinių ryšių ir teisinės pagalbos skyriaus vadovo posto.

Specialiuoju liudytoju apklausiamą „MG Baltic“ valdybos narį Romaną Raulynaitį lydėjo iš Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro posto į advokatus pasitraukęs Giedrius Danėlius. Suimtam „MG Baltic“ viceprezidentui Raimundui Kurlianskiui atstovavo buvęs generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia. Dabar R. Kurlianskį gina ir buvęs Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras Simonas Slapšinskas.

Prieš kelerius metus pakeistas Advokatūros įstatymas leidžia 10 metų darbo stažą turintiems prokurorams advokato egzaminą išlaikyti palengvinta tvarka, tačiau ar perėjusiam į kitą barjero pusę pareigūnui nekyla grėsmė nusižengti, panaudojant savo ryšius ir žinias advokato darbe?

Generalinės prokuratūros atstovė Elena Martinonienė rašte „Savaitei“ paaiškino, kad baigusiems tarnybą prokurorams taikomos tos pačios, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, Viešų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatos – nustojęs eiti pareigas buvęs valstybės tarnautojas metus negali atstovauti fiziniams ar juridiniams asmenims institucijoje, kurioje jis paskutinius metus dirbo. Generalinės prokuratūros atstovė pabrėžia, kad kai kuriais atvejais advokatu tapusį buvusį kolegą nušalinti gali reikalauti prokuroras.

Buvusį „MG Baltic“ viceprezidentą R. Kurlianskį ginantis S. Slapšinskas prokuroro mantiją nusivilko 2016 m. ir tais pačiais metais perėjo į advokatų gretas, nepaisydamas metų vadinamojo „atvėsimo“ laikotarpio, kurį nurodo prokuratūros atstovė. S. Slapšinskas tikina, kad pažeisti neegzistuojančios teisės normos neįmanoma.

Simonas Slapšinskas/Youtube stop kadras

„Atvėsimo” laikotarpis negali būti be tam tikrų kompensacijų iš valstybės pusės. Natūralu, kad jei mes kalbame apie teisėsaugos pareigūnus, išėjusius į privatų sektorių, turėtų būti įstatymu numatyti du dalykai: visų pirma, draudimas eiti tam tikras pareigas, kurios vienaip ar kitaip siejasi su anksčiau eitomis pareigomis, bet tuo pačiu, valstybė turi užtikrinti ir kompensaciją tam laikotarpiui. Deja, to nėra, o pats draudimas yra pakankamai neapibrėžtas – neaišku kas yra draudžiama ir kodėl draudžiama“, – sakė advokatas S. Slapšinskas.

Anot Vilniaus universiteto docento Algimanto Čepo, advokatams vargu ar galima taikyti Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatą dėl „atvėsimo“ laikotarpio. Aukštas pareigas ėjusiems prokurorams, kontroliavusiems šimtus ikiteisminių tyrimų, gali kilti problemų ir kelerius metus, kol dėl šių bylų nepasisakys teismai.

„Sekant įstatymo raidę, tas draudimas yra taikomas tik tiems, kurie konkrečiai patys vedė tą bylą būdami prokurorais.  Tačiau teismų praktikoje jau yra susiformavusi nuostata, kad teismai neleidžia būti advokatais ir aukštesniesiems prokurorams, kurie patys, nors nevedė bylos, bet kontroliavo tos bylos eigą“, – pasakojo VU Filosofijos fakulteto docentas dr. Algimantas Čepas.

Advokatų tarybos narys Valdemaras Bužinskas neneigia, kad dėl tokių situacijų iš teisėsaugos atėjusiems advokatams problemų pasitaiko.

„Atkreipus dėmesį, jie arba nusišalina, tą galiu patvirtinti gyvu pavyzdžiu, netgi ir mano byloje taip yra buvę, arba tada kiti proceso dalyviai turi teisę prašyti, kad jie nusišalintų arba pakeistų advokatą. Yra taip buvę“, – teigė Advokatų tarybos narys V. Bužinskas.

S. Slapšinskas sako, kad siekdamas išvengti interesų konflikto, jis priverstas laikytis griežtų ribojimų.

„Per dvejus metus, per kuriuos aš užsiimu privačia praktika, nė karto neatstovavau kliento, kurio byla būtų vedama mano vadovauto departamento prokuroro. Iš esmės yra visai kiti padaliniai, ir bent jau pirmus metus aš sąmoningai stengiuosi vengti galimų interpretacijų ir tiesiog nesiimu pavedimų bylose, kuriose gali būti bet koks interesų konfliktas“, – pasakojo S. Slapšinskas.

V.Bužinskas sako, kad Advokatų taryba nerenka statistikos, kiek advokatų turi teisėsaugininko darbo praeitį, tačiau, anot jo, prokurorų srautas pastebėtas konkrečiu laikotarpiu.

„Taip susiklostė, kad per įvairias reformas ar per tas vadinamas pseudo reformas, kad tas institucijas paliko pareigūnai, kad ir buvę prokurorai, kuriems tikrai nėra malonu užeiti į savo buvusias darbovietes“, – kalbėjo Advokatų tarybos narys V. Bužinskas.

Generalinės prokuratūros duomenimis, 2008 m. šalies prokuratūroje dirbo 863 prokurorai,  2010 m., kai į generalinio prokuroro postą paskirtas Darius Valys, buvo likę 833. Po penkerius metus trukusių reformų su darboviete atsisveikino 124 prokurorai, 2015 m. jų liko 709. Per 2 Evaldo Pašilio vadovavimo metus pasitraukė 37, šiuo metu Lietuvoje yra 672 prokurorai.

Advokatas Artūras Paulauskas 1994 m. lapkritį, būdamas generaliniu prokuroru, palaikė valstybinį kaltinimą žurnalisto Vito Lingio nužudymo byloje, prašė žmogžudystės užsakovą „Vilniaus brigados“ vadeivą Borisą Dekanidzę nuteisti myriop sušaudant. A. Paulauskas prisimena, kad už „Vilniaus brigados“ vadeivų nugarų sėdėjo patyrę advokatai, ir jų argumentus reikėjo motyvuotai atremti. Anot A. Paulausko, teismų laukia sudėtingos bylos ir prokuratūros „nukraujavimas“ neliks be pasekmių.

Artūras Paulauskas/ Asmeninio archyvo nuotr.

„Šiandien prokurorų pusėje yra mažiau profesionalūs, mažiau pasiruošę žmonės, ir tie prokurorai, kurie pereina į advokatų pozicijas, yra stipresni. Ir jeigu mes to santykio nekeisime, ir tą santykį paliksim tokį, koks yra, arba tokią praktiką išvaryti gerai dirbančius žmones iš darbo, tai tikrai prokurorams reikės ypatingai paprakaituoti, kad galėtų apginti savo kaltinamąsias išvadas“, – sakė 1990–1995 m. generalinis prokuroras A. Paulauskas.

Nacistinis ir komunistinis himnas, herbas, rėžimų vadų atvaizdai, pionierių ar hitlerjugendo atributika – visa tai draudžiama demonstruoti viešojoje erdvėje. Apie tai laidoje „Laba diena, Lietuva“ kalbėjo advokatas Rolandas Tilindis.

„Sovietinė ar nacistinė simbolika viešose vietose gali būti leidžiama, kai ji demonstruojama šviečiamaisiais, muziejiniais, prekybos sendaikčiais tikslais. Taip pat jei Antrojo pasaulinio karo dalyvis dėvės uniformą su atitinkama simbolika, tai nebus nusižengimas“, – sakė advokatas.

Už tokių simbolių demonstravimą gali grėsti ne tik administracinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė. Jei bus pritaikyta administracinė atsakomybė, bauda gali siekti nuo 144 iki 280 eurų, jei pritaikyta baudžiamoji atsakomybė, gresia laisvės atėmimas iki 2 metų.