– Gyvendama Belgijoje Lietuvos nepamirštate, dalijatės savo žiniomis nuotolinių seminarų metu. Sudomino tema apie vaiko talentus. Tarkim, jaunai šeimai gimė vaikelis. Tėvai – išsilavinę, intelektualūs žmonės – turi didelių lūkesčių. Kada pradėti lavinti jo gebėjimus?
– Vaiką reikėtų lavinti nuo mažens, leisti jam bandyti pačius įvairiausius dalykus – tiek matematiką, tiek ankstyvą skaitymą, tiek kitas veiklas. Jei kažkas iš giminės, tarkim, buvo garsus matematikas, dar nereiškia, kad vaiką turime ruošti tik šia linkme. Moksliniai tyrimai rodo, kad tik apie 50 proc. mūsų gabumų nulemia genai. Vadinasi, galime turėti polinkį vienam ar kitam gabumui, bet nebūtinai. Jei turėdami jį dar ir lavinsime, mūsų galimybės tapti geru matematiku bus didesni nei vaiko, kuris tų genų neturi. Tačiau, jei apribosime savo vaiką tik vienu talentu, o kiti liks nepabandyti, galbūt niekada taip ir neįminsime jo asmenybės mįslės.
– Siūlote leisti vaikui išbandyti kuo daugiau. Bet iš čia kyla dar viena šiuolaikinių tėvų problema: jie dažnai perlenkia lazdą ir pernelyg apkrauna savo vaikus būreliais.
– Tai jau kitas kraštutinumas, kai vaikas lanko tiek būrelių, kad nebeturi laiko net panuobodžiauti. Viena yra norėti turėti išlavintus vaikus, o kita – kūrybingus. Pastarasis tikslas kur kas svarbesnis. Jei nuo ryto iki vakaro vaiko dienotvarkėje bus vien tik mokslai ir būreliai, kaip ir kada tas kūrybiškumas ims skleistis? Mano vaikystėje nebuvo tiek žaislų, kiek vaikai turi dabar. Užtai reikėjo susigalvoti, ką iš ko pasidaryti, taigi, suveikdavo vaizduotė. Šiuolaikiniams vaikams bet kokį žaislą galime nupirkti, todėl reikia ieškoti kitų būdų vaikų kūrybiškumui lavinti. Manau, kad mūsų ateitis – kūrybingi vaikai, o ne tokie, kurie gebėtų atsakyti į tik standartinius klausimus, kaip koks Siri iš „Apple“ įrenginių.
– Ar tėvai gali patys tinkamai įžvelgti vaiko talentus ir nukreipti jį tinkama linkme?
– Dažniausiai, kai vaikas turi kažkokį talentą, jį pastebi visi – tėvai, mokytojai. Talentą galima pražiopsoti tik tuo atveju, kai vaikas nebando konkretaus dalyko, kuriam talentą turi. Jei vaikas pradeda anksti skaityti, rodo dėmesį kalboms ar yra greitesnis už bendraamžius – galima išsyk pastebėti. Jei kalbėtume moksliškai, jo smegenyse išsiskiria dopaminas, kuris jį skatina eiti toliau, daryti daugiau be jokių išorinių tėvų ar mokytojų raginimų. Vaikams sekasi tie dalykai, kurie jiems patinka. Kuo labiau patinka, tuo geriau sekasi.
Lietuvoje buvo puikus laikas, kai mažyliai augti namuose su mamytėmis galėjo net trejus metus. Tikimės ypatingos šių vaikų kartos.
– Paminėjote dopaminą – kas tai?
– Dopaminas – smegenyse išsiskiriantis cheminis junginys, neuromediatorius, dar vadinamas geros savijautos chemine medžiaga (angl. feel-good brain chemical), arba motyvacijos molekule. Jis išsiskiria tam tikrais momentais. Tarkim, tuomet, kai jaučiame pasitenkinimą ir džiaugsmą, todėl yra gyvybiškai svarbus mūsų gebėjimui planuoti ir mąstyti. Jis veikia ne tik mūsų gerąsias emocijas, motyvaciją, bet ir atmintį. Štai keletas patarimų, kaip paskatinti dopamino išsiskyrimą ir padidinti norą mokytis. Suaktyvinti dopaminą galima, visų pirma, gerai išsimiegant, reguliariai sportuojant ar klausantis mėgstamos muzikos. Kitas labai paprastas būdas, skirtas vaikų ugdytojams, – motyvuoti vaikus per žaidimą. Grupiniai žaidimai pamokos pradžioje ar išvis žaidybinė pamoka, gera nuotaika, geri tarpusavio santykiai mažina stresą ir gerina vaikų motyvaciją.
– Nežinau, ar Belgijos švietimo sistema mokinius skirsto į humanitarus ir tiksliukus, bet Lietuvoje jau ilgus metus vyresniųjų klasių moksleiviai profiliuojami. Jūsų nuomone, tai daugiau pranašumas ar trūkumas?
– Belgijoje vaikai profiliuojami nuo dvylikos metų amžiaus. Mano galva, per anksti. Laimei, dabar lyg ir bandoma keisti šią sistemą – leisti vaikams kasmet pakaitalioti tai, ką jau esi pasirinkęs. Vis dėlto geriausias variantas būtų, jei vaikas galėtų pasirinkti ne kryptį, o pamokas, kurios jam įdomios. Juk jei nepasirenki matematikos kaip krypties, tai jos ir neturi. O jei vaikais skaičiukais susidomės ne šeštoje, o aštuntoje klasėje? Arba panorės stoti ten, kur reikės būtent šios disciplinos? Jei profiliavimas būtų lankstesnis, būtų tikrai naudingiau. Juk ką mes treniruojame, tas atsispindi ir mūsų smegenyse: sukuriame stipresnes, labiau išsivysčiusias jungtis. Tai dar vadinama smegenų plastiškumu. Gabumai, kurių nenaudojami, pamažu apmiršta. Kalbu ne tik apie mokslus, bet ir apie popamokines veiklas. Siūlyčiau vaikams išbandyti daugiau įvairesnių dalykų – nuo to jų smegenys bus tik plastiškesnės.
– Vesdama seminarus apie vaikų gabumus dažnai sulaukiate tėvelių klausimų. Pasidalykite, kas jiems labiausiai rūpi.
– Dažnai paauglių tėvai klausia apie miegą. Jie negali sukontroliuoti, kiek jų atžala per naktį miega. Miegas vaikui be galo svarbus: ir dėl to, kad pailsėtų, ir dėl to, kad smegenys sutvarkytų informaciją, kurią vaikas gavo dienos metu. Jei vaikas ruošėsi egzaminui iki išnaktų, o anksti ryte jį laikė – rezultatas nebus pats geriausias, nes miego stoka blogins nuotaiką ir dėmesio sutelkimą. Štai kodėl mano dukros mokykloje visi testai būna prieš arba po pietų – tik jau ne ryte. Remiantis vėliausiais moksliniais tyrimais, mokytojams rekomenduojama nerengti jokių atsiskaitymų ar egzaminų paaugliams per pirmas pamokas.
– Minėjote, kad konkrečius vaiko gabumus 50 proc. lemia genai, o 50 proc. – aplinka. Ar tai įrodyta moksliniais tyrimais?
– Daugiau tyrinėjau tuos atvejus, kai vaikui įtaką daro aplinka. Turėjau keletą projektų, kaip bloga aplinka veikia mokyklos rezultatus. Padalijome vaikus į dvi grupes. Vienoje buvo tie, kurie mokykloje valgo nemokamai, t. y. vaikai iš socialiai remtinų šeimų. Kitoje buvo vaikai iš didesnes pajamas turinčių šeimų. Įdomu, kad ryškus skirtumas tarp jų buvo visur: tiek vertinant kognityvines funkcijas, tiek skaitymo lygį, tiek ir žodyno platumą, bet ne kalbant apie matematiką. Padarėme išvadą, kad vaiko gabumų vystymuisi aplinkos įtaka yra be galo svarbi. Kita vertus, išeina uždaras ratas: genai daro įtaką mūsų aplinkai, aplinka – mūsų genams. Anksčiau buvo sakoma, kad genai, kuriuos turėdamas gimei, yra nekintami, dabar mokslininkai linkę manyti, kad aplinka gali juos keisti.
– Teigiate, kad abu tėvai svarbūs vaiko vystymosi procesui, tačiau mamos socialinis-ekonominis statusas tam didesnis. Kodėl?
– Jei tokie tyrimai būtų daryti prieš 50 metų, kai moterys dar nebuvo tokios emancipuotos, galbūt vaiko pasiekimų lygiui svarbesnė būtų tėvo profesija ir jo išsilavinimas. Dabar, kai daugybė moterų yra baigusios universitetus, vaiko rezultatai mokykloje daug labiau susiję su mamos išsilavinimu. Belgijoje, kai norima parodyti, kaip pasiskirstęs socialinis-ekonominis statusas šalyje, vertinamas šeimos pajamų vidurkis ir mamos išsilavinimas. Pagal tai vaikai skirstomi į mokyklas, nes kiekvienoje mokykloje vaikų pasiskirstymas turi atspindėti ir šalies gyventojų socialinio-ekonominio statuso pasiskirstymą. Šitaip siekiama, kad visokių vaikų būtų visose mokyklose.
Susidomėjimas: R. Šiugždaitė pradėjo karjerą kaip informatikė, o šiuo metu susitelkusi į neuromokslo tyrimus. Asmeninio arch.nuotr.
– Ką daryti mamoms, kad jų vaikai būtų gabūs?
– Pirmiausia, reikėtų juos mažiau kritikuoti, o jei jau kritikuojame – tik pozityviai. Nuo sovietinių laikų buvome įpratę, kad geras mokytojas yra griežtas, reiklus, kurio vaikai bijo ir klauso. Dabar – atvirkščiai. Mes žinome, kad vaikus pozityvumas motyvuoja labiau, o kuo jie labiau motyvuoti – tuo labiau atsiskleidžia jų gabumai. Antra, labai svarbus ryšys su tėvais, ypač jaunesnio amžiaus vaikų. Lietuvoje buvo puikus laikas, kai mažyliai augti namuose su mamytėmis galėjo net trejus metus. Tikimės ypatingos šių vaikų kartos. Jie turėtų būti labiau užtikrinti savimi ir gabesni, nes trejus metus juos lavino mamos.
– Yra dar vienas variantas, kai vaikai keletą metų buvo su tėvais, bet ne iš gero gyvenimo, o dėl pandeminės situacijos…
– Darėme tyrimus su ta pačia vaikų grupe, kurią tyrinėjome prieš pandemiją. Praėjus metams po kovido, eksperimentą pakartojome ir pamatėme, kad vaikai, būdami namuose ir negalėdami eiti į mokyklą, pasidarė gerokai depresyvesni, bet sumažėjo jų nerimas. Kitaip sakant, jiems buvo ramiau, kad galėjo likti namų aplinkoje, neturėti tiesioginio kontakto su problemomis mokykloje. Antra vertus, neturint galimybių gyvai bendrauti su kitais, padidėjo depresija. Tas dvejus metus trukęs žmogiškųjų kontaktų nebuvimas, manau, turės blogos įtakos vaikų psichikos sveikatai ateityje.
– Artėja šimtadienis ir dvyliktokų pasiruošimas abitūros egzaminams. Kaip tinkamai paskirstyti laiką, kad smegenys neperkaistų ir viską įsimintų?
– Labai svarbu planuoti laiką. Belgijoje jau ketvirtoje klasėje vaikus moko planavimo. Iš pradžių dukra planuodavo namų darbus savaitei, dabar jau dviem. Planuoti – vadinasi, pradėti galvoti apie egzaminus iš anksto ir nieko nepasilikti paskutinei dienai. Informaciją, kurią reikia išmokti, siūlyčiau padalyti į kelias dalis ir pasilikti laiko pakartoti. Jei egzaminas, tarkim, po dešimties dienų – pirmą savaitę reikėtų skirti mokymuisi ir dar tris dienas pasilikti pakartoti. Taip sumažės streso lygis, atsiras didesnis užtikrintumas. O jei keli egzaminai vyks vienas po kito? Tuomet geriau vieną dieną pasimokyti vienam egzaminui, kitą – kitam, kad tą pačią dieną nesimaišytų. Svarbu tarp mokymosi daryti pertraukas, gerai maitintis, gerai išsimiegoti ir būtinai pasportuoti. Vaikščioti, bėgioti, plaukioti, šokti – koks judėjimo būdas kam patrauklesnis, tokį ir rinktis. Kodėl tai svarbu? Pirma, mokantis svarbu daryti pertraukas. Antra, judant su krauju daugiau deguonies patenka į smegenis – taigi, įsisavinama daugiau informacijos. Trečia, papasakokite savo draugams, tėvams apie tai, ką išmokote. Tai ne tik leis patiems pakartoti išmoktą medžiagą, bet ir skatins pamąstyti atsakant į artimųjų klausimus. Visi šie veiksniai padės geriau pasiruošti egzaminams ir gauti geresnius pažymius.
Dosjė
Kaišiadoryse gimusiai Romai Šiugždaitei mokykloje sekėsi viskas, tačiau labiausiai – tikslieji mokslai ir krepšinis. Nuolat dalyvaudavo matematikos olimpiadose, konkursuose, vidurinę baigė aukso medaliu. Gabiai moksleivei buvo sunku išsirinkti studijas. Sportiška mergina svajojo apie krepšinį, tačiau apie trenerės specialybę tuometėje Kūno kultūros akademijoje išgirdusi mama, matematikos mokytoja, buvo šokiruota. „Aš ir toliau atkakliai laikiausi savo. Bet stojant reikėjo laikyti plaukimo egzaminą, o aš nemokėjau plaukti. Paskutinę akimirką išsigandau ir į egzaminus nenuvažiavau“, – prisimena Roma. Įstojo į informatiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete.
Įgijusi informatikos mokslų daktarės laipsnį R. Šiugždaitė pasuko į neuromokslus. Šešiolika metų neuromokslo tyrimus ji atliko JAV, Italijos, Belgijos, Anglijos universitetuose. Kodėl lietuvei parūpo žmogaus smegenys? „Todėl, kad šioms studijoms reikėjo daug matematikos ir dar dėl to, kad norėjau būti arčiau žmogaus“, – teigia R. Šiugždaitė. Dvylikametė Romos dukra Giorgia Jurga ironizuoja, kad mama kalba tik apie smegenis. Į dukros repliką ji atsako, kad turi daug veiklų, bet visos susijusios su neuromokslu. „Šiuo metu ir savo neurodarbus darau, ir Lietuvos neuromokslų olimpiadas vaikams rengiu. Kai veiklų daug – nė viena neatsibosta“, – džiaugiasi profesine laisve mokslininkė.
Roma netapo profesionalia krepšininke, tačiau nuo šio sporto nenutolo. Jos vyras italas Gabrielis Bassi – krepšinio treneris. Šią sporto šaką mėgsta ir poros dukra, todėl šeimos savaitgaliai skirti krepšiniui. „Dukra lanko ne tik krepšinį. Ji groja smuiku ir bando dar daugybę veiklų, bet kol kas negaliu pasakyti, kuriai iš jų Giorgia Jurga yra gabiausia. Jei yra draugių, ji gali eiti į bet kokį būrelį, o jei viena – entuziazmo gerokai mažiau“, – juokiasi mama, neleidžianti dukrai bėgioti iš vieno būrelio į kitą. „Jei mažiausia kliūtis bus vieno ar kito būrelio metimo priežastis, mūsų vaikai užaugs neatsparūs sudėtingesnėms gyvenimo situacijoms. Išimtį reikėtų daryti tik tuomet, jei kažkuri veikla tampa vaiko verkimo ar vis didėjančio nerimo priežastimi“, – patikslina neuromokslininkė.
Net pirkdama maistą R. Šiugždaitė domisi, kuris tinkamas smegenims, o kuris – ne. „Kadangi rengiu paskaitas šia tema, žinau, kaip perdirbti ir ilgo konservavimo produktai veikia mūsų smegenis, lėtina kognityvines jų funkcijas. Kita vertus, nuo vieno karto nieko neatsitiks, bet dažnai būna ir antras, ir trečias kartas. Kai įgyji priklausomybę nuo nesveiko maisto, jau problema“, – įsitikinusi R. Šiugždaitė.
