„Ragu per dangų“ taip pavadinta šventė šeštadienį Drevernoje vyko nuo pavakarės iki nakties. Dreverna seniai garsi Lygės šventėmis, jos ne kartą rengtos prie pat marių, o sumanūs vietos meistrai visada nustebina šiaudinėmis skulptūromis, pasmerktomis sudegti sutemose.
Šįkart dreverniškiai pakvietė šventės dalyvius pajudėti, veiksmas vyko keturiose vietose: etnografinėje J. Gižo sodyboje, amatininkų gildijos „Lamata“ namuose, atviroje erdvėje prie Drevernos šliuzo ir kultūros namuose.
„Vilkas ir ožiukai“ taip vadinosi spektaklis visai šeimai, kurį parodė teatras „Lino lėlės“, po jo šventinę nuotaiką įsiūbavo Vilniaus etninės kultūros centro kapela „Griežikai“.
Kiekvienos šventės malonioji dalis yra vaišės. Kas yra buvęs Drevernoje, žino, kad vienas unikaliausių dalykų yra paragauti čia reziduojančios Editos Nurmi patiekalų. Visada vilkinti rekonstruotais vikinginio laikotarpio rūbais moteris studijuoja archeologų pateikiamas žinias ir atkuria patiekalus, kokius galėjo valgyti IX-XII amžiais gyvenę mūsų protėviai.
Ir šį kartą pakvietusi prie ilgo stalo didžiulį būrį šventės dalyvių E. Nurmi pasakojo apie duoną iš kelių grūdų, į buroko lapą suvyniotą ir taip troškintą mėsą bei daugybę kitų patiekalų, kurių užteko visiems.
Pasistiprinę žmonės patraukė atgal į J. Gižo sodybą, čia senosiomis lietuvių dainomis ir šokiais folkloro ansamblių nariai apdainavo gausų derlių, pasidžiaugė juo ir apraudojo rudens auką – ožį. Tradiciškai dreverniškiai pagamina jį iš šiaudų. Kai sutemos apgaubė Dreverną, triukšminga procesija nutįso paskui vyrų nešamą auką. Ši linksma eisena nuvingiavo iki šliuzo, kur kiekvienas turėjo pereiti per vartus, simbolizuojančius naują metų etapą – tamsųjį, šaltąjį.
Vietos gyventojams gerai pažįstamas kalvis Darius Vilius iš Vilkyčių su talkininkais šioje vietoje pastatė ne tik vartus, bet ir judančią konstrukciją, primenančią rugio varpą, kitiems – gyvybės medį.
Priekulės kultūros centro vaizdo įrašas.
Tamsoje sustoję žiūrovai pamatė neįtikėtiną vaizdą – ant laivo sukonstruotoje scenoje vyko misterija – baltais paukščiais virtę žmonės bandė atitraukti juos nuo kasdienybės banalumo.
Ugnis prie šiaudinių skulptūrų artėjo grėsmingai, liepsnojančiais kamuoliais, kuriuos D. Vilius ir jo talkininkės suko aplink save. Pagaliau liepsna pagavo ir šiaudinį ožį, ir varpą, kuri degdama lingavo. Užburiantis vaizdas prikaustė žvilgsnius, tiesa, daugelis šį vaizdą stebėjo į priekį atkišę savo išmaniuosius telefonus – ypatingą įspūdį norėta išsaugoti įrenginiuose.
Tuo šventė nesibaigė, Drevernos kultūrinio gyvenimo varikliu vadinama Virgina Asnauskienė pakvietė visus į kultūros namus, kur vyko naktišokiai. Pavargusius dreverniškės vaišino šiupiniu. Vasarą reikia palydėti šviesiai ir linksmai, nes artėja tamsos ir susikaupimo metas. Nors XXI amžiuje šių nuostatų nebesilaikoma, tradicijas prisiminti – prasminga.
