„Šie mokymai nekelia grėsmės Rusijai... Pačios NATO tikslai yra visiškai gynybinio pobūdžio, tad šių pratybų scenarijus jokiu būdu nenukreiptas prieš Rusijos grėsmę“, – interviu televizijai „Imedi“ sakė L. Izorija.

Iki kovo 29 dienos vyksiančiose pratybose dalyvauja 24 NATO valstybių ir partnerių kariai.

Ministro teigimu, per šiuos manevrus mokomasi veiksmingiau kontroliuoti Aljanso pajėgas, derinti jų veiksmus.

L. Izorija taip pat nepagrįstu pavadino Rusijos išreikštą susirūpinimą dėl pratybų.

Anot jo, Tbilisio bendradarbiavimas su NATO yra „Gruzijos suvereni teisė“, ir „nė viena šalis neturi teisės už mus spręsti, į kokią politinę ar karinę organizaciją norime įstoti“.

L. Izorija pareiškė, kad NATO narystės siekis yra „gruzinų tautos tvirta valia“.

„Mums NATO yra piliečių vystymosi saugioje aplinkoje – taigi, ir šalies gerovės – garantija. Mūsų gynybos ir NATO politika nenukreipta prieš kitas šalis. Tai gynybinė organizacija“, – teigė ministras.

Jis nurodė, kad į Gruziją artimiausiu metu atvyks NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas susipažinti su pratybų eiga. Šalyje taip pat lankysis NATO Karinio komiteto nariai, rengiantys plenarinį posėdį.

Kiek anksčiau Gruzijos gynybos ministerija informavo, jog pratybose „NATO-GEO EXERCISE 2019“ dalyvaus per 350 NATO kariškių.

Šiandien, žvelgiant į praeitį, ir ropei aišku, kad Rusijos agresija prieš Gruziją buvo lyg generalinė pastaruosius metus siautusių orgijų repeticija, separatizmo nuotaikų kurstymai neaiškiuose dirbtinai sukurtuose pseudoetniniuose subregionuose, prisidengiant tariama taikdaryste. Banditų gaujų rėmimas technika, ginkluote, taip pat konsultacijos. Provokacijos, diplomatinis spaudimas, šantažas, manipuliacijos, šmeižtas, melas, dezinformacija, melas su šlakeliu tariamai tikrų faktų, kibernetinės atakos, krūva idiotų, žviegiančių internete, jog negalima painioti meno, ekonomikos ir sporto su politika. Nuolatinis sąmonės krušimo srautas: "Mūsų ten nėra", "Negalima painioti verslo su politika", "Technika ir žmonės mūsų, bet ten – ne mes", "Gerai, mes ten, bet jūs – štai ten, Kosove, Baltijos šalyse, Irake, Afganistane, tai kodėl mes negalime būti čia?"

Džiaugsmas numušus tariamą priešo lėktuvą ir nusivylimas sužinojus, jog jis buvo savas. Sąmokslo teorijų kūrimas ir skleidimas pačių žioplumui ir nekompetencijai paslėpti. Visa tai, ką regėjome Krymo okupacijos, karo Rytų Ukrainoje ir kišimosi į ES reikalus bei JAV rinkimus metu, galima atpažinti jau 2008-ųjų agresijoje prieš Sakartvelą. Kai kas patobulinta, kai ko atsisakyta, kai kas liko nenušlifuota, bet visas hibridinio teroro pagrindas ir griaučiai buvo regimi jau tada. Netgi prasidėjo viskas labai panašiai: nomenklatūrines lervas nuspyrusi revoliucija, naujų provakarietiškų lyderių atėjimas į valdžią, reformos, bandymai užmegzti stipresnius ryšius su Vakarais, klausimų kėlimas dėl narystės NATO ir ES, buvusios imperijos paveldėtojų isterija, psichozė ir diplomatiniai bei informaciniai trukdymai, galų gale pasibaigę smurtu bei stagnacija neribotam laikui.

Žvelgiant į šią retrospektyvą, galima konstatuoti, jog viena didžiausių atsakomybių krinta ant Vokietijos kanclerės Angelos Merkel (1954) pečių. Būtent Vokietijos vadovė, nenorėdama painioti ekonomikos su politika, ir bijodama supykdyti Rusiją, labiausiai stabdė Sakartvelo ir Ukrainos stojimą į NATO. Jeigu ne Vokietijos ir dar kelių ES šalių baikštumas, galbūt šiandien viskas būtų kitaip.

Kita vertus, įvairūs duomenys ir jų analizė rodo, kad Rusija šiam konfliktui labai intensyviai ruošėsi kelerius metus iki tol, tačiau, kada tai tiksliai nutiks, nežinojo net ji. Reikėtų pabrėžti, jog 2008 m. nuo rugpjūčio 7 iki 12 dienos trukusiame kare gruzinai kovėsi iš tiesų narsiai ir keletą akimirkų buvo atsidūrę ties pergalės riba. Gruzinų priešlėktuvinės gynybos sistemos operatoriai net sugebėjo numušti vieną iš šešių strateginių bombonešių "Tu-22 M3" (iki tol tai niekam nebuvo pavykę) – du iš įgulos žuvo, vienas dingo be žinios, o ketvirtasis pateko į nelaisvę. Taip pat gruzinai apšaudė Rusijos 58-osios armijos štabo konvojų, važiuojantį Cchinvalio miestu. Šio užpuolimo metu buvo sunkiai sužeistas minėtos armijos vadas, vyriausiojo kretino-idioto laipsnį turintis Anatolijus Chruliovas (1955), tiesa, storulis liko gyvas.

Nepaisant šių pasiekimų, gruzinai prarado iniciatyvą, nuolatos iš kelių pusių plūstančios Rusijos pajėgos, karinės vadovybės kompetencijos stoka ir politikų kišimasis į karinius veiksmus, Rusijos vykdomas diplomatinis šantažas ir skleidžiama dezinformacija, visa tai lėmė, jog jau rugpjūčio 11 dieną Kremliaus banderlogai visiškai kontroliavo Pietų Osetijos ir Abchazijos regionus bei pagrindinį kelią, vedantį link Tbilisio.

Tuo pat metu visose svarbiausiose regiono bazėse Rusijos pajėgos buvo mobilizuojamos ir laukė lemiamo įsakymo pulti. Buvo tik laiko klausimas, kada Mordoro orkos pajudės Tbilisio link. Taip pat tuo metu Kremlius jau buvo parengęs planą, kuris faktiškai reikštų Gruzijos užkariavimą ir netgi sudaręs naują marionetinę vyriausybę, kurią ketino artimiausiu metu pasiųsti į Tbilisį. Apie tai žinojo Prancūzijos prezidentas Nicola Sarkozy (1955), kuris tuo metu tarpininkavo konflikte, taikos derybininko vaidmenyje.

Pasak įvairių šaltinių, Rusijos ministro pirmininko vaidmenį tuo metu atlikinėjęs šešėlinis caras VVP, N.Sarkozy praktiškai paaiškino, kaip kai kas nudės Michailą Saakašvilį (1967) ir pakabins jį gatvėje už tam tikrų kūno dalių. Viskas galbūt taip ir būtų atsitikę, jeigu ne JAV sprendimas siųsti humanitarinę pagalbą Gruzijai karinio laivyno pavidalu.

Būtent tą akimirką, kai buvo paskelbta ši žinia, Kaukazo "audra" staiga liovėsi. Kremliaus agresija prieš Sakartvelą pasauliui pateikė daug pamokų, kurias Vakarai iki pat 2014-ųjų ignoravo. Nors dabar daug kas taisoma, viena pamoka iki šiol yra neišmokta. Kalbame apie banalų mitą, aiškinantį, kad Ukrainos, Gruzijos ar kurios kitos posovietinės valstybės siekiai integruotis į Vakarus yra JAV invazijos į Rytus bei Rusijos įtakos sritis dalis. Nei Gruzija, nei Ukraina, nei Baltijos ar Balkanų (Juodkalnija ar Makedonija) šalys nėra, nebuvo ir nebus nei Rusijos, nei jokios kitos milžiniškos imperijos nuosavybė ar periferinė dalis. Šios valstybės yra savarankiškos ir nepriklausomos, jų visuomenės pačios apsispręs, su kuo nori bičiuliautis.

Dalis žmonių šiose valstybėse, paveikti Filipo Kirkorovo, Mašos bei Lokio, vis dar jaučia nostalgiją tuščioms sovietinėms parduotuvėms, jie trokšta būti Kremliaus nuosavybe, net jeigu ir patys to nesuvokia.

Vis dėlto kita šių valstybių visuomenės narių pusė padarys viską, kas jų valioje, kad Rusijos įtaka šiuose regionuose būtų sumažinta iki nulio. Ar Vakarai tuo suinteresuoti? Reikia turėti vilties, kad taip. Ar tai supykdys Kremlių? Geriau paklauskime: "O koks skirtumas, ką jaučia Kremlius?"

Dar pirmame bakalauro studijų kurse Gruzijos technikos universitete Avtandilas pradėjo lankyti lietuvių kalbos ir kultūros paskaitas, kuriose sužinojo ir apie galimybę pratęsti studijas magistrantūroje Lietuvoje.

„Mano draugas papasakojo, kad mūsų universitete atsidarė lietuvių kalbos ir kultūros centras, ir pasiūlė prie jo prisijungti. Žinote, dėl kompanijos gruzinai gali padaryti daug ką. Taip ir pradėjau mokytis lietuviškai“, – juokdamasis pasakoja Avtandilas.

Praėjus ketveriems metams gruzinas studijuoja Elektros energijos inžinerijos magistrantūroje KTU. Studijas finansuoja Lietuvos valstybės stipendija, skirta tam tikrų užsienio šalių piliečių magistrantūros studijoms Lietuvos aukštosiose mokyklose paremti.

Avtandilas rinkosi tarp dviejų šalies technologijos universitetų. KTU jis pasirinko dėl aktualesnio ir labiau jo lūkesčius atitinkančio studijų turinio. Be to, Avtandilo nuomone, Kaunas toks miestas, kuriame tikrai galima susipažinti su lietuvių kultūra ir pajusti „lietuvišką dvasią“.

Autobusai visada atvyksta laiku

„Lietuviai ir gruzinai visada buvo geri draugai, – sako Avtandilas Arabuli, prisimindamas Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus vizitą į Gruziją 2008 m., šios šalies karo su Rusija metu, – Lietuva palaiko Gruzijos poziciją Europos Sąjungoje ir NATO derybose“.

Tiesa, paklaustas apie lietuvių ir gruzinų panašumus, Avtandilas šiek tiek sudvejoja. Kiek pasvarstęs sutinka, kad nors šių tautų temperamentai labai skirtingi, abi turėtų ko pasimokyti viena iš kitos.

„Lietuviai galėtų imti pavyzdį iš gruzinų ir būti šiltesni bei atviresni, tuo tarpu mes galėtumėm pasistengti nevėluoti ir būti labiau atsidavę savo darbui“, – šypsodamasis sako KTU studentas.

Lietuviai galėtų imti pavyzdį iš gruzinų ir būti šiltesni bei atviresni, tuo tarpu mes galėtumėm pasistengti nevėluoti ir būti labiau atsidavę savo darbui.

Paklaustas, kas Lietuvoje labiausiai patinka, jis teigia, kad buvo maloniai nustebintas, jog autobusai ir traukiniai Lietuvoje atvažiuoja laiku, o žmonės į susitikimus paprastai nevėluoja.

„Mano šalyje, jei dėstytojas liepia ateiti 10 valandą ryto, tai gali reikšti, kad su juo susitikimas įvyks tik trečią po pietų. Čia, Kaune, jei tau pasako ateiti 9 valandą, visi ir būna susirinkę tiksliai tuo laiku“, – teigia Avtandilas.

Mokosi lietuviškos poezijos, tautinių šokių ir dainų

Avtandilas yra vienas iš daugelio Sakarvelo studentų, kurie atvyksta studijuoti į Lietuvą jau kalbėdami lietuviškai ir žinodami mūsų kultūros ypatumus. Maždaug 50 studentų iš skirtingų Tbilisio universitetų lanko nemokamas paskaitas Lietuvių kalbos ir kultūros centre Gruzijos technikos universitete.

„Mūsų mokytojo, centro vadovo Vido Kavaliausko metodologija – labai efektyvi. Pirmiausia, jis suinteresuotas, kad mes nepraleistumėm paskaitų, dėl to visada prisiderindavo prie mūsų tvarkaraščio. Per lietuvių kalbos paskaitas mes ne tik mokėmės žodžių ir gramatikos, bet ir dainų, šokių, poezijos. Tai tikrai padėjo bendrauti, kai atvykau į Lietuvą – kai pritrūkstu žodžių, aš pradedu deklamuoti poeziją ir visi atlyžta“, – pasakoja Avtandilas.

Nors Lietuvoje gruzinas laimingas, vis tik pasiilgsta savo gražios šalies. Sakartvelas yra viena populiariausių turistinių krypčių keliaujantiems lietuviams. Avtandilas mano, kad tikriausiai pagrindinė to priežastis – draugiški ir nuoširdūs žmonės. Ketinantiems vykti į šią šalį, jis pataria pasirinkti profesionalų gidą.

„Gruzijoje daugybė žavingų vietų. Pavyzdžiui, aš patarčiau aplankyti Mcchetą, kur nuo Jvari vienuolyno, esančio ant kalvos, galima pamatyti visą miestą ir dviejų skirtingų spalvų upių santaką. Mcchetos miestas – senovinis ir gražus. Yra legenda, susijusi su juo, kurią kiekvienas vietinis gyventojas mielai jums papasakos. Aš esu iš regiono, kuriame yra Abudelauri ežerai – kiekvienas iš jų skirtingos spalvos. Tai – tikrai įspūdingas vaizdas“, – prisimena Avtandilas.

Universitetas, kuris stengiasi dėl studentų

Iš žymiai šiltesnės Gruzijos atvykęs studentas sako, kad jam patinka gyventi Kaune. Išskyrus vieną didelį trūkumą: „Žiemą Lietuvoje taip šalta, kad net per vasarą nepavyksta sušilti!“

Nors gruzinas galėjo pasirinkti studijas anglų kalba, Avtandilas nusprendė studijuoti lietuviškai. Dalykinė kalba, kitokia studijų sistema ir nauji dalykai iš pradžių jam kėlė iššūkius. Tačiau šiandien, visada besišypsantis studentas iš Gruzijos, universitete jaučiasi kaip namuose – jis ne tik studijuoja, bet ir treniruojasi dziudo bei dalyvauja varžybose.

„Aš tikrai jaučiu, kad KTU yra universitetas, kuris orientuojasi į studentą. Tai – didžiausia jūsų stiprybė“, – sako Avtandilas.

Pirmą magistrantūros kursą baigęs Avtandilas vis dar nėra tikras dėl savo ateities. „Turiu daug planų, ir jie nebūtinai suderinami. Pavyzdžiui, planuoju grįžti į Gruziją ir siekti karjeros. Tačiau taip pat planuoju iš Lietuvos vykti į kitą šalį studijuoti doktorantūroje. Pamatysime, kaip nutiks iš tikrųjų“, – svarsto Avtandilas.

Kauno technologijos universiteto (KTU) studentas puikiai kalba lietuviškai, o kai pritrūksta žodžių – pradeda deklamuoti poeziją. Lietuviškai, žinoma.

Dar pirmame bakalauro studijų kurse Gruzijos technikos universitete Avtandilas pradėjo lankyti lietuvių kalbos ir kultūros paskaitas, kuriose sužinojo ir apie galimybę pratęsti studijas magistrantūroje Lietuvoje.

„Mano draugas papasakojo, kad mūsų universitete atsidarė lietuvių kalbos ir kultūros centras, ir pasiūlė prie jo prisijungti. Žinote, dėl kompanijos gruzinai gali padaryti daug ką. Taip ir pradėjau mokytis lietuviškai“, – juokdamasis pasakoja Avtandilas.

Žinote, dėl kompanijos gruzinai gali padaryti daug ką. Taip ir pradėjau mokytis lietuviškai.

Praėjus ketveriems metams gruzinas studijuoja Elektros energijos inžinerijos magistrantūroje KTU. Studijas finansuoja Lietuvos valstybės stipendija, skirta tam tikrų užsienio šalių piliečių magistrantūros studijoms Lietuvos aukštosiose mokyklose paremti, rašoma KTU pranešime.

Avtandilo nuomone, Kaunas toks miestas, kuriame tikrai galima susipažinti su lietuvių kultūra ir pajusti „lietuvišką dvasią“.

Autobusai visada atvyksta laiku

„Lietuviai ir gruzinai visada buvo geri draugai, – sako A. Arabuli, prisimindamas Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus vizitą į Gruziją 2008 m., šios šalies karo su Rusija metu, – Lietuva palaiko Gruzijos poziciją Europos Sąjungoje ir NATO derybose“.

Tiesa, paklaustas apie lietuvių ir gruzinų panašumus, Avtandilas šiek tiek sudvejoja. Kiek pasvarstęs sutinka, kad nors šių tautų temperamentai labai skirtingi, abi turėtų ko pasimokyti viena iš kitos.

„Lietuviai galėtų imti pavyzdį iš gruzinų ir būti šiltesni bei atviresni, tuo tarpu mes galėtume pasistengti nevėluoti ir būti labiau atsidavę savo darbui“, – šypsodamasis sako studentas.

Paklaustas, kas Lietuvoje labiausiai patinka, jis teigia, kad buvo maloniai nustebintas, jog autobusai ir traukiniai Lietuvoje atvažiuoja laiku, o žmonės į susitikimus paprastai nevėluoja.

„Mano šalyje, jei dėstytojas liepia ateiti 10 valandą ryto, tai gali reikšti, kad su juo susitikimas įvyks tik trečią po pietų. Čia, Kaune, jei tau pasako ateiti 9 valandą, visi ir būna susirinkę tiksliai tuo laiku“, – teigia Avtandilas.

Mokosi lietuviškos poezijos, tautinių šokių ir dainų

Avtandilas yra vienas iš daugelio Sakarvelo studentų, kurie atvyksta studijuoti į Lietuvą jau kalbėdami lietuviškai ir žinodami mūsų kultūros ypatumus. Maždaug 50 studentų iš skirtingų Tbilisio universitetų lanko nemokamas paskaitas Lietuvių kalbos ir kultūros centre Gruzijos technikos universitete.

„Mūsų mokytojo, centro vadovo Vido Kavaliausko metodologija – labai efektyvi. Pirmiausia, jis suinteresuotas, kad mes nepraleistumėm paskaitų, dėl to visada prisiderindavo prie mūsų tvarkaraščio. Per lietuvių kalbos paskaitas mes ne tik mokėmės žodžių ir gramatikos, bet ir dainų, šokių, poezijos. Tai tikrai padėjo bendrauti, kai atvykau į Lietuvą – kai pritrūkstu žodžių, aš pradedu deklamuoti poeziją ir visi atlyžta“, – pasakoja Avtandilas.

Nors Lietuvoje gruzinas laimingas, vis tik pasiilgsta savo gražios šalies. Sakartvelas yra viena populiariausių turistinių krypčių keliaujantiems lietuviams. Avtandilas mano, kad tikriausiai pagrindinė to priežastis – draugiški ir nuoširdūs žmonės. Ketinantiems vykti į šią šalį, jis pataria pasirinkti profesionalų gidą.

„Gruzijoje yra daugybė žavingų vietų. Pavyzdžiui, aš patarčiau aplankyti Mcchetą, kur nuo Jvari vienuolyno, esančio ant kalvos, galima pamatyti visą miestą ir dviejų skirtingų spalvų upių santaką. Mcchetos miestas – senovinis ir gražus. Yra legenda, susijusi su juo, kurią kiekvienas vietinis gyventojas mielai jums papasakos. Aš esu iš regiono, kuriame yra Abudelauri ežerai – kiekvienas iš jų skirtingos spalvos. Tai – tikrai įspūdingas vaizdas“, – prisimena Avtandilas.

Universitetas, kuris stengiasi dėl studentų

Iš žymiai šiltesnės Gruzijos atvykęs studentas sako, kad jam patinka gyventi Kaune. Išskyrus vieną didelį trūkumą: „Žiemą Lietuvoje taip šalta, kad net per vasarą nepavyksta sušilti!“

Nors gruzinas galėjo pasirinkti studijas anglų kalba, Avtandilas nusprendė studijuoti lietuviškai. Dalykinė kalba, kitokia studijų sistema ir nauji dalykai iš pradžių jam kėlė iššūkius. Tačiau šiandien visada besišypsantis studentas iš Gruzijos universitete jaučiasi kaip namuose – jis ne tik studijuoja, bet ir treniruojasi dziudo bei dalyvauja varžybose.

Pirmą magistrantūros kursą baigęs Avtandilas vis dar nėra tikras dėl savo ateities. „Turiu daug planų, ir jie nebūtinai suderinami. Pavyzdžiui, planuoju grįžti į Gruziją ir siekti karjeros. Tačiau taip pat planuoju iš Lietuvos vykti į kitą šalį studijuoti doktorantūroje. Pamatysime, kaip nutiks iš tikrųjų“, – svarsto Avtandilas.

Iškaba pakeista Valstybinei lietuvių kalbos komisijai praėjusią savaitę nusprendus, kad Gruzija išliks oficialus šios valstybės pavadinimas, tačiau kaip alternatyvus šalies pavadinimo variantas gali būti naudojamas Sakartvelas.

Gruzijos ambasadorė Lietuvoje Chatuna Salukvadzė sakė labai besidžiaugianti šia galimybe.

„Lietuva tapo pirma šalimi pasaulyje, kuri vadina Gruziją autentišku jos pavadinimu. Tai yra ryškus labai artimų, labai ypatingų santykių ir partnerystės su Lietuva pavyzdys“, – BNS pirmadienio vakarą teigė diplomatė.

Tbilisis prašė Lietuvos kalbininkų galimybės vadinti šalį Sakartvelu, argumentuodamas, jog „Gruzija“ yra rusiškas pavadinimas.

Užsienio reikalų ministerija žada Sakartvelo pavadinimą naudoti raštvedyboje. Jį ketina naudoti ir šalies vadovai.

„Manau, kad pavadinimo pakeitimas į europietišką Georgiją ar gruzinišką Sakartvelo geriau apibūdintų mūsų santykius, nes mes bendraujame vieni su kitais tiesiogiai, o ne per Rusijos vektorių“, – interviu Lietuvos žurnalistams Tbilisyje sakė prezidentas.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra išaiškinusi, kad pagrindo keisti Gruzijos pavadinimą lietuvių kalba nėra, nes dabartinė versija turi ilgą vartojimo istoriją ir savitą, prie lietuvių kalbos derančią formą, o autentiško pavadinimo Sakartvelo oficialiai nevartoja jokia Europos Sąjungos (ES) valstybė.

Gruzijos prezidentas teigė, kad jo šalis siekia užmegzti glaudesnius santykius su okupuotų Pietų Osetijos ir Abchazijos regionų gyventojais, bet tam trukdo Rusija.

BNS pateikia visą Gruzijos prezidento pokalbį su Lietuvos žurnalistais.

– Sveiki atvykę. Labai džiaugiuosi su jumis susitikdamas, nes jūsų šalis man labai brangi, ji parodė didžiulę paramą Gruzijai ir gruzinams. Mūsų santykiai ypač nuoširdūs.

Atskirai norėčiau pabrėžti jūsų prezidentės vaidmenį ir priminti pernai vykusį NATO viršūnių susitikimą. Nors jame Gruzijos nebuvo, bet žinojau, kad ji ten tarsi yra, nes jos ekscelencija kalbėjo ne tik Lietuvos, bet ir Gruzijos vardu. Tai mums labai svarbu.

– Kokia yra jūsų kaip Gruzijos prezidento politinė strategija?

– Svarbiausias vidaus ir užsienio politikos klausimas yra okupacija. Mūsų šalį okupavo karine prasme stiprus kaimynas, šiuo metu besielgiantis agresyviai. Rusijos Federacija agresyvią politiką pademonstravo ne tik Gruzijos, bet ir daugelio kitų šalių atžvilgiu, pirmiausia Ukrainoje ir Moldovoje.

Okupacija neįvyko 2008 metais – ji įvyko dešimtojo dešimtmečio pradžioje.

Okupacija neįvyko 2008 metais – ji įvyko dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Tai, kas vyko, dabar vadiname „hibridiniu karu“. Taip turėjome sumokėti už savo laisvę ir nepriklausomybę. Rusai mąstė, kad vykdydami okupaciją jie sustabdys Gruzijos vystymąsi. Okupacija ir Rusijos Federacijos politika sukūrė rimtas kliūtis mūsų vystymuisi. Pabėgėliais tapo 300 tūkst. žmonių, reikėjo pasirūpinti jais. Kaip kurti demokratiją ir stiprinti valstybę, nekontroliuojant teritorijos?

Tačiau turime vystyti šalį, nepriklausomai nuo okupacijos. O vystymasis reiškia tolesnę integraciją į Europą, demokratizaciją ir valstybės stiprinimą.

– Kokius matote Gruzijos ir Rusijos santykius ateityje?

– Tikime, kad ateis metas, kai galėsime kurti santykius, kurie atitiktų Rusijos ir Gruzijos žmonių interesus. Šiuo metu tai neįmanoma. Rusijos politika nesusijusi su Rusijos žmonių Samaroje, Maskvoje ar Peterburge interesais – ji paremta politine retorika, propaganda.

Kai tik ši akimirka ateis, taps akivaizdu, kad Gruzijos, Ukrainos regionų okupacija, problemos su Moldova yra išsprendžiamos, nes jų sprendimas atneš geresnę perspektyvą Rusijai ir jos žmonėms. Tuomet galėsime susėsti prie stalo ir planuoti geresnę ateitį gruzinams, moldavams, ukrainiečiams ir rusams. Deja, šiuo metu girdime retoriką apie NATO grėsmę, ES grėsmę, nepriklausomos Gruzijos grėsmę.

– Noriu paklausti apie Gruzijos ir ES bevizį režimą. Kas pasikeitė? Ar daug žmonių išvyko, ar emigracija yra Gruzijos problema?

– Bevizis režimas sustiprino mūsų ryšius su Europa. Bendradarbiaujame su Europa per vadinamąjį Bolonijos procesą švietimo srityje, turime asociacijos susitarimą, laisvą prekybą. Šias galimybes sustiprino bevizis režimas. Dabar verslininkai gali gali keliauti ir planuoti savo verslą, studentai ir dėstytojai tapo mobilesni. Sustiprėjo kultūrinis bendradarbiavimas, turizmas. Beviziu režimu pasinaudojo apie 160 tūkst. žmonių. Europa dabar mūsų didžiausia prekybos partnerė ir tai tik stiprės.

Nemanau, kad būtų problemų dėl emigracijos. Gruzija patyrė labai didelę emigraciją iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo – į kitas šalis išvyko apie milijonas žmonių. Patyrėme Rusijos blokadą, Gruzija patyrė didžiulių sunkumų. Tuometinių skaičių negalima lyginti su tuo, kas vyksta dabar. Gruzija yra turtingesnė, gruzinai gali vykti į Europą, plėtoti santykius.

– Ar Rusija stiprina rusifikaciją Abchazijoje ir Pietų Osetijoje?

– Abiejuose okupuotose regionuose gyvenančių žmonių teisės nėra apsaugotos. Bet kurios etninės grupės – nekalbu vien apie abchazus ar osetinus – ateitis okupuotose teritorijose yra neaiški, kol Gruzija nesugrąžins kontrolės. Jų ateitis, susijusi su identitetu, vieningoje Gruzijoje bus daug geriau apsaugota nei kokiose nors sąjungose su Rusijos Federacija. Okupuotose teritorijose gyvenančiųjų švietimas, gimtoji kalba labai ribojama, neveikia žmogaus teisių stebėjimo institucijos, tarptautinės institucijos, todėl nėra saugomos nei individualios, nei kolektyvinės teisės.

– Kokios reformos dabar svarbiausios Gruzijoje?

– Dabar vyksta Vyriausybės reforma, mažinamas ministerijų skaičius, aš šią iniciatyvą sveikinu.

Konstitucinę reformą vertinu kritiškai. Aš vetavau naują Konstituciją, bet parlamentas vis tiek ją priėmė. Taip pat nelabai sėkminga saugumo tarybos reforma. Taigi yra ir pozityvių, ir abejotinų klausimų.

– Norėčiau paklausti apie jūsų pirmtaką. Kai kurie Lietuvos politikai siūlo suteikti Lietuvos pilietybę Michailui Saakašviliui. Kokia jūsų nuomonė apie jį?

– Buvusius prezidentus geriausia vertinti istorikams. Manau, kad M. Saakašvilis turėjo ir pakilimų, ir nuopolių. Kalbant apie pilietybę – kritikavau, kai jis atsisakė Gruzijos pilietybės dėl Ukrainos pilietybės. Jei dukart buvai šalies prezidentu, nesvarbu, kokia tavo politika kitoje šalyje, turėtum gerbti pilietybę ir ją išsaugoti. Neketinu detaliai vertinti M. Saakašvilio, jis turi ir rėmėjų, ir griežtų kritikų.

– Gruzijos valdžia nori, kad jų šalis Lietuvoje būtų vadinama ne Gruzija, bet Sakartvelo. Kodėl?

– Kaip sena valstybė, turime daugybę vardų – armėniškai Vratsan, Grucistan kitomis rytų kalbomis, esame vadinami Georgija, Gruzija, patys vadiname Sakartvelo.

Manau, kad pavadinimo pakeitimas į europietišką Georgiją ar gruzinišką Sakartvelo geriau apibūdintų mūsų santykius, nes mes bendraujame vieni su kitais tiesiogiai, o ne per Rusijos vektorių.

Šalies vardas apibrėžia, per kurią šalį siejame vieni su kitais. Gruzijos vardo naudojimas apibrėžia, kad santykiai eina per Rusijos kryptį. Manau, kad pavadinimo pakeitimas į europietišką Georgiją ar gruzinišką Sakartvelo geriau apibūdintų mūsų santykius, nes mes bendraujame vieni su kitais tiesiogiai, o ne per Rusijos vektorių.

– Paskutiniu metu daug kalbama apie okupuotas Ukrainos teritorijas ir krizę Ukrainoje, bet Gruzijos okupacija nesulaukia tiek dėmesio. Ką apie tai manote?

– Manau, tai buvo didžiulė klaida, kuri paskatino Rusijos agresyvumą. Kaip minėjau, okupacija prasidėjo anksčiau nei 2008 metais, tuomet nebuvo kalbama nei apie NATO, nei apie ES darbotvarkę. Jei mūsų partneriai būtų tam skyrę reikiamą dėmesį, jei pasaulis būtų tinkamai reagavęs, regionas ir visas pasaulis dabar būtų saugesnis.

Gruzijos klausimo įtraukimas į santykius su Rusija stiprina ne tik Gruzijos, bet viso regiono saugumą. Jei dešimtajame dešimtmetyje ir 2008 metais būtume privertę Rusiją sumokėti už karinių pajėgų įvedimą į taikią kaimyninę šalį ir mūsų šalies dalies okupaciją, Ukrainos krizę būtų buvę lengviau prognozuoti ir užkirsti jai kelią. Rusija išmoko pamokas, kaip veikti greitai ir geriau organizuotai.

Su rusais turime būti labai atviri. Rusai apie savo užsienio politiką kalba atvirai, jie deklaruoja privilegijuotų interesų sferų doktriną, atvirai kalba apie Rusijos Federacijos teisę daryti įtaką savo kaimynams. Visos šalys, gerbiančios tarptautinę teisę, turi atvirai į tai atsakyti.

2020 metais Rusija baigia savo kariuomenės modernizaciją. Ar išaugus Rusijos Federacijos kariniams pajėgumams ir toliau tęsime miglotą dialogą?

– Kaip Gruzija gali pagerinti santykius su abchazais?

– Labai geras klausimas, jis yra mūsų užsienio ir vidaus politikos darbotvarkėje.

Kaip minėjau, Rusijos atžvilgiu laikomės strateginės kantrybės politikos – sudėtingu laikotarpiu norime išvengti aukų, nepasiduoti provokacijoms ir užkirsti kelią bet kokioms komplikacijoms.

Norime užtikrinti savo šalies vystymąsi, nepaisant to, kad dalis šalies yra okupuota. Labai svarbu šiuo metu stiprinti nuo karo nukentėjusią visuomenę. Su gyventojais okupuotose teritorijose stengiamės dalytis privalumais, kuriuos turi Gruzijos piliečiai – sveikatos apsaugos projektais, galimybėmis verslui Europoje, galimybėmis laisvai keliauti. Stengiamės būti kiek įmanoma atviri. O Rusija kuria kliūtis žmonių ryšiams, pažeisdama Jungtinių Tautų, ESBO, Helsinkio akto principus. Ties okupacine Abchazijos riba anksčiau buvo šeši perėjimo punktai, dabar beliko vienas. Ties Osetijos okupacine riba įrengtos tvoros su viela. Jie grobia žmones iš okupuotų regionų. Taigi Rusijos Federacija bando kliudyti žmogiškiesiems ryšiams ir susitaikymo dvasiai.