Diena trunka beveik 11 valandų, tad saulėtu oru užuovėjoje net didesnis šaltis negali užgniaužti šilumos. Pats gražiausias dalykas šaltą žiemos dešimtadienį buvo žvilgantis sniegas, nuplikusios kupstų viršūnės ir ant medžių šakų pakibę varvekliai.

Tie varvekliai visada simbolizuoja žiemos silpnumą ir skelbia jos pabaigą. Visa tai trapu: ir varvekliai, ir pati žiemos pabaiga. Juk pakanka menkiausio vėjelio, ir keletą dienų tirpsmo vandens bei šalčio kurtas varveklis tyliai atsiskiria nuo šakelės, sužvilga ore ir sminga į sniegą.

Taip, o žiemai taškas dar nepadėtas. Negalime to žinoti, bet žiema, kiek norės, tiek kartų sugrįš. O mes, manau, jos atsiprašysime... Na, štai ir dabar – per šlapdribas jau sakome, kad geriau būtų ilgiau užtrukusios šaltosios dienos... Gal ne tokios šaltos, bet žiemiškos.

Kas jau kas, bet zylės dabar yra pačiame savo laimės pakilime. Vasario 24-ąją, prieš savaitę, šventėme Vieversio sugrįžimo dieną, nors ir žinojome, kad toks oras – ne jiems. Sekmadienį – Kovarnių, arba Kovų, diena, jie čia, su mumis, jau kvarksi sau medžiuose ir žvalgosi vietų, kur buvo pernykštė kolonija.

Tačiau turime žinoti, kad dabar čia matomi kovai pas mus praleido žiemą, todėl jų sugrįžėliais paukščiais vadinti kažkaip neišeina. Kita jų dalis parlėks jau greitai. Kovų kolonija atgimsta palaipsniui – pradžioje pradeda šurmuliuoti pats jos vidurys, jame įsikuria judriausi, stipriausi, populiacijai vertingiausi paukščiai. Atskridusieji vėliau, silpnesni, ne tokie stiprūs ir svarbūs kovai kuriasi pakraščiuose.

Negi keletas kietmetrių medienos mums brangiau nei paskutinės kurtinių tuokvietės?

Beje, prie lizdų kolonijose grįžta ne tik kovai. Neseniai tai vienur, tai kitur sušmėžavo juodų kormoranų pulkeliai, gali būti, kad jie į savo kolonijas sugrįš jau dabar.

Kai kas sako – invaziniai tie kormoranai, nuo jų neapsiginsi. Tačiau iš tikrųjų tai yra mūsų, vietinė, rūšis. Kaip žinote, per keletą paskutinių šimtmečių jų gausa tai kildavo, tai vėl būdavo sumažinama – paprastai kormoranus šaudydavo kolonijose ir paukščiai negalėdavo išperėti jauniklių. Šįkart paukščiams pasisekė – daugiau kaip prieš 30 metų pasirodę paukščiai palengva išplito, nes niekas jų specialiai nenaikino, negriovė lizdų.

Be to, noriu priminti, kad kormoranų negalima vadinti invazine rūšimi. Invazinės – svetimžemės augalų, grybų ar gyvūnų rūšys, kurios atvežtos, išplatintos žmonių ne tik gerai adaptuojasi prie mūsų sąlygų, bet ir tampa pavojingos vietinėms rūšims. Iš kur jos atsirado? O, didelės paslapties čia nėra, nes kai ką net mes laikome ar auginame...

Taigi visai nedaug ko reikia – tik patiems imti pavyzdžius iš gamtos, nedaryti to, ko nedaro ji pati, ir neturėsime jokių problemų.

Sakysite, kad tai siekiamybė... Ji reali, bet mes taip greitai viską pamirštame. Kad ir tai, jog jau kovas ir laikas kraustytis iš miškų, baigti didžiuosius kirtimus. Mums jau visko pakako, tegul ir gamta pailsi.

Ypač to reikia kai kuriems paukščiams, kurie jau sugrįžo prie lizdų. Dabar nuo lizdo nubaidyti jūriniai ereliai vargu ar prie jų sugrįš... Ir didieji apuokai... O kurtinių tuokvietę išbaidys bet kokia technika, jau nekalbant apie miško kirtimą.

Mes apie tai vis kalbame, visi girdi... Bet negi žmonėms tai nerūpi, negi keletas kietmetrių medienos mums brangiau nei paskutinės kurtinių tuokvietės?

Juk šie paukščiai negali pasirinkti kitų vietų, jie arba liks savo tuokvietėje, arba išsiblaškys po girią, pasklis, tuokvietė iširs ir sunyks. Kas prisiims atsakomybę už tokį jos sunaikinimą? O be viso kito, už tokius veiksmus yra numatytos rimtos baudos...

Žinome, kad gamtoje dabar nei pelėdos šiaip sau neūkauja, nei zylės gieda – vis pavasaris jas kažkur vilioja. O lapės dar rujoja – gali būti, kad vėsūs paskutinių dienų orai šiek tiek atidėjo, pratęsė jų vestuves. Dabar atšils, ir lapės skubės pasirūpinti būsima savo palikuonių karta.

Taip pat elgiasi lūšys, kurių ruja jau vyksta. Tas pat ir vilkų pasaulyje.

O žmonės susirūpinę ne tiek vilkų, kiek savo problemomis, ir skaičiuoja vilkus. Porą žiemų tą padaryti nebuvo sąlygų, šiemet tikimasi geresnės apskaitos – jos duomenys reikalingi darant sprendimus, kaip reguliuoti rūšies gausą.

Sunku pasakyti, ar pelėdos jau sugrįžo į jūsų rudenį iškeltą inkilą. Gali būti, kad jo sukalti ir iškelti nespėjote, todėl tą galite padaryti dabar. Ir kitais inkilais pasirūpinti, ir gandrų namais, ir daug kuo, ko prireiks tuoj, pavasarį.

Mes kviečiame prisiminti visus mūsų kaimynus – didelius ir mažus. Ir ne trupiniu ar vienadieniu dėmesiu juos pamylėti, bet ir didesniais darbais ar dovanomis.

Naujųjų metų laukimas, Kalėdų švento meto pojūtis yra šiek tiek kitokie – mes žinome, kad jie tikrai bus. Tačiau jų atėjimas yra džiaugsmas, nepaliekantis jokio kartėlio. Ypač tada, kai į šias šventes einama nuoširdžiai, kaip sako, atviru glėbiu.

Kol kas esame tamsiausių dienų, ilgiausių naktų laike. Šviesos laukimas yra jaudinantis, bet pačią šviesą pamatysime, pajausime negreitai – sakoma, kad tik pusiaužiemio dieną galima regėti, kiek jos daug užgimę. Tačiau mus šildys ir mums švies žinia ir žinojimas, kad per Kalėdas gimė pirmoji šviesos minutė.

Gamtos metų ratas sukasi, mus kaskart atnešdamas į tokią pačią, bet jau kitą, brandesnę akimirką. Iš tikro – viena diena ir mūsų šventė gamtai – tik akimirka.

Prisimename įvairias Kalėdas. Jų būta labai žiemiškų, šaltų ir snieguotų. Būta ir tokių, kaip paskutiniais metais – svyruojančių tarp rudens, žiemos ir pavasario.

Pamenu Kalėdas, kai slidėmis būdavo galima keliauti per miškus, grožėtis ant medžių šakų iš sniego sukurtais „žvėrimis“ ir ant krūmų šakų palikti šieno gniūžtes. Maišas greitai tuštėdavo, norėdavosi pasiekti kuo tolesnius girios pakraščius.

O kitą rytą, šliuoždamas jau pramintu vakarykščiu taku, šieno nerasdavau – tik kiškių pėdų raizgalynę. Tiesa, jie mėgdavo keliauti ne per purų klampų žiemos pradžios sniegą, o mano slidžių šliūžėmis – lyg savotišku taku. Dabar Kalėdos kitokios...

Štai Žuvinte visai prieš jas stebėtas pulkelis gervių – su jaunikliais, nesutrikęs, nesiblaškantis. Įdomu, bet nekeista. Juk Vokietijos šiaurėje, prie Riugeno salos, yra nuolatinės gervių žiemavietės. O žiema ten nedaug kuo skiriasi nuo mūsiškės.

Iki šiol Lietuvoje stebimos pempės, dirviniai sėjikai, pulkeliai varnėnų. Jų buvimo nelaikykite lemtingu ženklu žiemai. Atsakymų, kodėl taip vyksta, yra ne vienas. Gali būti, kad tai yra pranešimas apie laukiančią nesunkią žiemą.

Tačiau tikėtina, kad stebime unikalų reiškinį – paukščių prisitaikymo, adaptavimosi prie naujų sąlygų pradžią. Arba tokio proceso bandymus.

Gervės per 100 metų pakeitė savo žiemavietes ir migracijų kelius. Anksčiau jos keliaudavo į Šiaurės Afriką, kur buvo medžiojamos. Pagaliau ėmė žiemoti Europoje, Ispanijoje, prieš 30 metų – Prancūzijoje, Šampanėje, dabar tapo įprastos Šiaurės Vokietijoje. Taigi kas žino, kada jos vis dažniau liks pas mus.

Sutikite, įdomios tokios Kalėdos – su sniegeliu, kelių laipsnių šaltuku, eglute. Dar reikia Kalėdų Senelio, kuris tikrai viską žino apie gerus mūsų darbus ir pagal juos paskirstys savo dovanas. O jei dar gervės... Na gerai, tegul ne gervės, o pilna lesykla paukščių!

Gražių jums visiems Kalėdų. Tegul jos neša šviesą ir džiaugsmą.

Kuršių nerijoje miškai dar gražiai lapoti. Ir Suvalkijoje dar ne toks vėlus ruduo. Tačiau savaitė nedaug ką tepakeis. Panašiai, kaip ir laikrodžio rodyklių sukiojimas, nes šį savaitgalį mes dar sykį tą darysime.

Taip niekas negali atsakyti, kodėl to reikia, kodėl tai darome. Gamtoje tokie dalykai neįmanomi, nes jie nelogiški. Taigi, jei gebėtume mokytis iš gamtos... Tačiau tai – mūsų pasirinkimas. Girioje nei šernai, nei briedžiai ar vilkai tikrai į tai nekreips dėmesio, gyvens pagal savo laikrodžius. Beje, laiką skaičiuojančius labai tiksliai.

O dar po keleto dienų – Visų Šventųjų diena ir Vėlinės, mums visiems ypatingas metas. Tada pasklisime po kraštą, lankysime vietas, kur sugrįžtama ne taip dažnai. Atrodo, kad tada daugelis ir pamatys, kaip atrodo kraštas, kiek lapų išlikę ant medžių, kokie orai sutinka šiemet. Paskui vėl nersime į darbų ir rūpesčių sūkurį ir viso to neregėsime.

Ne visi esame tokie, gamtos nematantys. Lietuvoje daugiau kaip 200 tūkst. žvejų, 30 tūkst. medžiotojų, kurie gamtoje būna dažnai. O kur dar uogautojai, grybautojai?

Tačiau uogų ir grybų sezonas praėjo. Nors, gal dar ne visai?

Spalio gale iš visų gamtos turtų, kuriuos dar galime rinkti, beliko žaliuokės. Oficialus šio grybo pavadinimas – žalsvasis baltikas, tačiau mums artimesnis yra toks, sutartinis – žaliuokė. Taigi, jų – geltona lyg saulė apatine kepurėlės puse su lakšteliais, standžių ir gurgždančių, išmanūs grybautojai prirenka pintines.

Gal ir prirenka, nors ne visi moka su jomis tvarkytis... O sunkiausia iš tų lakštelių tarpų išplauti smėlį. Sakytum – dirbi dirbi, plauni plauni, o valgant vis tiek tarp dantų grukši. Gal ir nieko blogo... Svarbu, kad šis grybas tikrai vertingas ir skanus.

Beje, dar pamiršome vieną uogą – spanguolę. Jų šiais drėgnais metais buvo iki valios. Tiesa, jau rudeniop pelkėse prisikaupė labai daug vandens ir spanguoliauti tapo labai sudėtinga. Bet, kas tik galėjo ir norėjo, ar nori ir gali dabar, tuščiomis negrįžta.

Kitus gamtos turtus rinkome vasarą. Artėja tamsiųjų dienų metas, dabar mus tikrai pradžiugina vasara kvepianti žolių arbata. Ją užplikius, aromatai išsiskleidžia, pasklinda...

Dar vieną temą pasiūlė įvykis. Tiksliau – žinia apie įvykusį nemalonų faktą. Tačiau apie viską iš pradžių. Spalio 30 d. teko lankytis Kuršių nerijoje, kur prie Juodkrantės, pajūryje, stovi didysis paukščių žieduotojų tinklas. Panašus kaip Ventės rage, tik šiek tiek mažesnis ir ne taip operatyviai pakeliamas bei nuleidžiamas, nes čia viskas daroma rankomis.

Taigi, rugsėjo 30-osios vakarą, šviečiant nuostabiai pilnačiai, žieduotojai išsiruošė gaudyti pelėdų. Čia, Kuršių nerijoje, Juodkrantės aplinkos tyrimų stoties darbuotojai su pagalbininkais visas rudenio naktis skiria praskrendančių pelėdų, dažniausiai mažųjų apuokų, viliojimui.

Paklausite – kaip? Ūbaujant? Pamėgdžiojant pelėdas? Ne – cypsint, atkuriant pelės balsą. Taigi, tą gražų, bet nelabai sėkmingą rugsėjo 30-osios vakarą pakliuvo vienas mažasis apuokas ir viena ypač reta balinė pelėda. Džiaugsmo buvo daug, paženklinta, prieš tai išmatuota ir pasverta, apžiūrėta pelėda nuskrido toliau. O dabar gautas pranešimas, kad po dviejų savaičių, spalio 15 d., ji buvo rasta pašauta Prancūzijoje, nuskridusi daugiau kaip 1 500 kilometrų.

Tačiau kam tokį paukštį reikia šauti? Kas iš tokio šūvio? Vargu ar bus gautas koks nors atsakymas apie visas šio nusikaltimo aplinkybes. Deja... Kaip ir apie daugelį kitų sunaikintų mūsų paukščių...

Dabar – dar trumpai apie vilkus. Laukuose laikomų gyvulių mažėja, tad ir vilkų daroma žala tampa ne tokia didelė. Bet kuriuo atveju – už savo gyvulius, ypač paliekamus nakčiai laukuose, atsako jų savininkai. O vilkas... Jis nekeis savo įpročių, medžios. Jeigu jam užklius paliktas veršelis ar avys, žinoma – nepraleis tokios progos.

Spalio 15 d. prasidėjo naujasis vilkų medžioklės sezonas. Prieš keletą dienų jau buvo žinoma apie septynis sumedžiotus vilkus. Tiesa, į tą skaičių pateko ir vienas vilkas, Varėnos rajone partrenktas mašinos, taip pat vienas – vasarą sumedžiotas Anykščių rajone pagal Aplinkos apsaugos agentūros išduotą leidimą.

Tikiu, jūs nesuprasite klaidingai ir nepamanysite, kad mes staiga ėmėme nekęsti vilkų, todėl kalbame apie jų medžioklę. Tiesiog mes pasižadėjome apie tai informuoti. O laukinė rūšis gamtoje turi teisę gyventi. Kiekviena.

„Bet gal ne meškėnas?“ – kas nors paklaus. O... Turi teisę tam ir meškėnas. Ten, savo tėvynėje. O pas mus jis nelaukiamas. Mūsų gamtoje jis tikrai taps naikintoju, padarys daug žalos. Todėl sakydami, kad šių žvėrių negalime leisti į savo gamtą, vadovaujamės sveiku protu, o ne pykčiu.

Taigi – gamta visų mūsų namai. Joje vietos pakas visiems. Ir vilkams.

Ko gero, atsargia rudens pradžia, nes gamtoje dar vyrauja žalia spalva. Tik ne spalvos lemia fenologinius ciklus. O jie paklūsta ypatingoms gamtos jėgoms, kurias ne visada galime įvardyti.

Po savaitės sulauksime rudens lygiadienio. Kai kurios Europos tautos rudens pradžia laiko būtent lygiadienį ir ženklą tam duoda būtent dangaus kūnai. Astronominė atžyma – pati tiksliausia... Kodėl mes to nedarome?

Na, pas mus rugsėjo trečioji dekada rudenio pradžiai lyg ir per vėlus metas. Tradiciškai mes gyvename kitose gamtinėse sąlygose ir keisti ką nors net gerais metais nepavyktų. Žinoma, to niekam ir nereikia. Geriau jau tas ruduo, kokį turime. Jei ne tas vanduo, o jo kai kuriuose regionuose nematyta neregėta, viskas būtų tiesiog puiku.

Iš tikro, kai kur vandens yra daugiau nei reikia. Ypač dabar, kai ūkininkai nespėjo nuimti viso savo derliaus. Kai kur javai stovi vandenyje, ir net nežinia, ar juos pavyks kaip nors iš ten ištraukti. Jūs tikriausiai dar nepamiršote, kad pernai visi kartu dūsavome, išgyvenome, nes sausra buvo nusigavusi taip giliai, grėsė kone visuotinis išdžiūvimas. O dabar prašau – viskas sutvarkyta. Bet mes ir vėl nepatenkinti...

Kodėl nepatenkinti? Kai kas tuo labai džiaugiasi – antai laukuose į javus paplaukioti ir maitintis leidžiasi antys. Arba gervės – braido sau, kapsi išmirkusias ir jau dygti pradedančias javų varpas. Paukščiai skuba sulesti tai, kas, matyt, jau nebus išgelbėta.

Iš pelkės glūdumos visą naktį skardėjo gervės. Jų balsai atgijo paryčiais, prieš švintant. Paukščiai visada pirmieji pajaučia ir pamato rytą ir švintantį dangų. Dabar jau susirinko gervės iš plačių apylinkių, iš visos Lietuvos ir apsistojo ten, kur saugiausia.

Žinoma, tai yra saugomos teritorijos, pelkės, kurių viduryje arba sekliame retame nendryne per vandenį prie miegančių paukščių neprieis, nepribris joks žvėris. Tiesa, o kodėl žvėris? Argi gerves kas nors gaudo, medžioja?

Taip – net ir gervės gamtoje nėra saugios. Tuo lyg ir nereikėtų stebėtis – juk gamtoje santykiai šiek tiek sudėtingesni, nei mes manome. Pavasarį gervių kiaušinių tyko krankliai, prie lizdo taikosi prislinkti ir kiaušinius pagrobti lapė arba mangutas. Jauniklius gali nutverti bet kuris plėšrūnas. Ne paslaptis – ir suaugusius paukščius be vargo nutveria jūrinis erelis, Lietuvoje žinoma tokių atvejų. Naktį gervės gali tapti vilko grobiu – tai įvyksta ne taip jau dažnai, bet tą žinoti mums būtina.

Dar ne taip seniai vilkui bet koks aptvaras, tvora buvo įtartini, jie to vengė. Dabar net ir aptvare esantys gyvuliai ne visada saugūs.

Iš tikro, gervės Lietuvoje dar gyvens visą mėnesį, kai kurie jų pulkeliai net dar ilgiau. Tačiau mes priminėme vilkus – taip, jie yra medžiotojai, jie minta sumedžiotu grobiu. Ir ne tik gervėmis, laukiniais stambesniais ar smulkesniais gyvūnais. Vasaros gale ar rudenį mėgstamiausias vilkų grobis – naminiai gyvuliai, kai kada – paukščiai: žąsys, kalakutai. Ar galima išvengti vilkų daromos žalos? Kokie jos mastai Lietuvoje?

Vilkų tema sena. Su jais nesitaikstė, nuo jų kentėjo mūsų protėviai, jie visada buvo medžiojami, kai kada net naikinami. Dabar vilkų gausa reguliuojama, kiekvienam medžioklės sezonui nustatant sumedžiojimo limitą.

O jis koks? Žinome, kad Lietuvoje gyvena apie 300 vilkų. Vilkas – judrus žvėris, jis, kaip ir kiti gyvūnai, nežino valstybių sienų, gali keliauti pas mus iš Baltarusijos, Lenkijos ar Latvijos. Žinoma, mūsiškiai žvėrys laisvai pasiekia ir šių valstybių miškus.

O apie jų medžiojimą... Štai 2010–2011 m. per medžioklės sezoną nušauta 40 vilkų, 2011–2012 m. – 12. Vėliau šis skaičius didėjo: 2012–2013 m. sumedžioti 48, 2015–2016 m. – 60, o 2016–2017 m. – 62 vilkai.

Tai nei daug, nei mažai. Tokie limitai yra kasmet nustatomi ir patvirtinami. Taigi, juos turėtume laikyti optimaliais. Vilkų daroma žala naminiams gyvūnams nemažėja, vilkai keičia savo būdą – jie tampa vis „civilizuotesni“, nebijo garsinių, optinių baidymo priemonių. Dar ne taip seniai vilkui bet koks aptvaras, tvora buvo įtartini, jie to vengė. Dabar net ir aptvare esantys gyvuliai ne visada saugūs.

Kaip elgtis gyvulių augintojui šiuo metu, kai vilkai klajoja po Lietuvą? Beje, ar grybautojai, užplūdę miškus, neprisideda ir prie vilkų blaškymosi? Kur dabar dėtis žvėrims?

Tai tiesa – vilkai išbaidomi, blaškomi, todėl dažnai apsistoja vidury laukų esančiuose miškeliuose, pelkutėse. Kartais mes net neįtariame, kad jie yra kažkur čia pat, greta mūsų.

Iš tokių vietų vilkams lengviau medžioti naminius gyvulius. Todėl visi turi tą žinoti ir nerizikuoti, nepalikti jų nakčiai be priežiūros.

Rudens dienos trumpėja, mums nelengva suspėti nudirbti visus darbus, viską pamatyti. Taigi, ar yra kas naujo?

O taip – viena naujiena nelabai kokia. Kasmet vasaros gale Lietuvą užplūsdavo iš Europos Pietų atskridę raudonkojai sakalai. Šie nedideli sakaliukai Vengrijoje, Rumunijoje, Ukrainos pietuose peri kolonijose, jų svarbiausias grobis – stambūs vabzdžiai, ypač žiogai, taip pat driežai. O pas mus karštomis vasaromis viso to buvo iki valios. Tuo labiau kad ir orai nelabai skirdavosi. Tačiau šiemet šių mielų sakaliukų nedaug. Gal per šalta?

O geresnė šios naujienos dalis – Kuršių nerijoje, prie jūros stovinčiame didžiajame žieduotojų tinkle, sugautas ir sužieduotas Lietuvoje pirmasis raudonkojis sakalas. Apie tai pranešė Juodkrantės gamtos tyrimo laboratorijos vedėja Ligita Pareigienė.

Kuo daugiau žmonių, dirbančių gamtoje, pagaliau – žingeidžių, mėgstančių ją stebėti ir pranešančių apie savo atradimus, tuo daugiau žinome mes visi.

Beje, turime dar vieną labai svarbią žinią. O gal – net ne žinią: trumpėjant dienoms, vis didėja grėsmė, kad į kelią prieš jūsų automobilį iš tamsos išnirs briedis, šernas ar stirna. Jei važiuosite per greitai...

S. Taip, svarbiausias visų vairuotojų priešas – greitis, be to, kelio ženklų, perspėjančių apie gyvūnus keliuose, nepaisymas. Būkite dėmesingi, saugokite save ir žvėris.

Lietuvoje pavasaris – brandusis jo metas. Nenorime sakyti, kad dabar jo pabaiga – juk mums visiems smagiau girdėti kitokius, pavasario nemenkinančius žodžius. Todėl tebūnie tai gražiausias šio brandaus pavasario laikas.

Save nuraminti galime visaip, bet jei norėsime matyti gražius dalykus, juos ir matysime. Be to, šiandien turime labai svarbią progą kalbėti apie gamtos grožį ir vertybes, nes daug kas, likus porai dienų iki oficialaus termino, švenčia Biologinės įvairovės dieną arba lanko kurį nors piliakalnį, nes šie metai paskelbti Piliakalnių metais.

Tikroji Biologinės įvairovės diena – gegužės 22-oji. 1992-aisiais, lygiai prieš 25 metus, Brazilijoje, Rio de Žaneiro mieste, buvo pasirašyta Biologinės įvairovės konvencija. Nuo tada visas gyvojo pasaulio karalystes – grybus, augalus, gyvūnus ir dar kitas, kurias vienaip ar kitaip išskiria specialistai, vadiname vienu – biologinės įvairovės vardu.

Šiandien niekas tokiu terminu nesistebi ir neabejoja. Tačiau ar pati konvencija per ketvirtį amžiaus tapo naudingu dokumentu? Juk ją ratifikavo beveik visos pasaulio valstybės.

Tikrai tapo. Gyvoji gamta nepaiso valstybių sienų, o kai kurie gyvūnai, kad ir paukščiai ar šikšnosparniai, banginiai, nuolatos migruoja. Juos išsaugoti galima tik kartu. Tiesa, pati konvencija turi daug platesnius tikslus nei saugoti tik rūšis – ji rūpinasi ir buveinių apsauga, švietimu, tyrimais, sprendžia gamtonaudos, net skurdo, bado problemas. Ypač jeigu tai susiję su gamtiniais reiškiniais, jei nuo to gali nukentėti gamta. Kol kas pasaulyje dar per daug gamtonaudos, ne visada naudojama atsižvelgiant į gamtos produkciją ir galimybes.

Tačiau šventė būna daug smagesnė – ne tik įvardijami rūpesčiai. Štai Vilniaus universiteto Botanikos sode Biologinės įvairovės diena švenčiama su visais, kam tik brangi gamta. Čia lankytojams atviros ne tik visos kolekcijos, bet ir daugybė parodų, renginių. Botanikos sode dabar, nors ir ne taip, kaip ankstesniais metais, jau žydi daug augalų. Žiūrėti, pažinti tikrai yra ką...

Na taip, pavasaris mums pasiūlo tiek pažinčių, kad tik spėk suktis. Tai ir augalų, ir vabzdžių pasauliai, o kur dar paukščiai. Štai ir lakštingala – pliauška sau, skelbia apie savo namus.

Mes vis dažniau sulaukiame pranešimų apie paukščius, kurie skrenda pas žmones, beldžiasi į langus, duris, lyg kažką pranešdami ar ko prašydami. Neseniai skambinę žmonės pasakojo apie pilkąją varną, kuri nuo ankstaus ryto beldžiasi į duris, o paskui užskrenda ant palangės ir, skleisdama keisčiausius garsus, ima snapu barškinti lango stiklą. Žmonės sunerimę: kodėl paukštis toks agresyvus, gal jam kas nutiko? Gal jis serga kokia liga?

Atsakymo toli ieškoti nereikia – viską lemia stiklas. Pasirodo, stiklas, atspindintis gyvūno atvaizdą, yra labai patrauklus. Ypač tokį veidrodžio efektą sukuria dabar naudojami naujoviški stiklai. Daugelis jų kaip tik atspindi vaizdus, o to paukščiams ir tereikia.

Ne visi paukščiai tuo susidomi. Tačiau yra keletas rūšių, kurios veidrodyje matomu savo atvaizdu domisi labiausiai. Taip į „veidrodį“ žvalgytis, jį kapoti snapu ir mušti ypač mėgsta gandrai, baltosios kielės, naminiai žvirbliai ir karklažvirbliai, tačiau neretai tą daro ir varnėnai, kuosos, pilkosios varnos.

Kodėl jiems nepatinka atvaizdas veidrodyje? Reikėtų priminti, kad taip paukščiai savo atspindį puola tik veisimosi metu. Tada šiame „antrininke“ paukščiai mato konkurentą, kuris gali kėsintis į jų teritorijas, lizdus, jauniklius. Ką daryti? Žinoma – vyti, pulti, ginti kuo toliau.

Tikrai pasinaudosime tokia proga, nes žinome, kad šią dieną yra visai neblogai labai šmaikščiai, protingai ir neužgauliai sumeluoti, prigauti. Žinoma, paskui būtinai reikia atsiprašyti, paaiškinti ir vėl viską sugrąžinti „į tiesą“. To reikalauja ne tik mūsų kultūra, bet ir žinojimas, kad jautresniems savo pažįstamiems ir draugams tuo galėjome sukelti nepatogumų ar nepasitikėjimą savimi ir mumis. 

Atsiprašyti ir pasakyti, paaiškinti tiesą būtina. Kitaip visos linksmybės bus nieko vertos. O meistriškai prigauti yra menas. Prisiminiau kažkada skaitytą žinomo vokiečių gamtininko, gamtosaugininko, filmų ir daugybės knygų autoriaus Bernhardo Grzimeko pasakojimą.

Vienai balandžio pirmajai buvo pradėta ruoštis iš anksto – vasaros gale laikraštyje pasirodė trumputė žinutė, kad Afrikoje pastebėtas baltas dramblys – tikra retenybė. Dar po mėnesio buvo kita žinutė, kad dramblį seka medžiotojų grupė ir bandys jį sugauti. Lapkritį buvo pranešta, kad dramblys sugautas. Po Naujųjų metų – kad jaukinamas ir ruošiamas pervežti.

O artėjant pavasariui tapo žinoma, kad jis balandžio 1 d. bus atvežtas traukiniu ir gatvėmis varomas į zoologijos sodą. Taigi balandžio 1-ąją tūkstančiai žmonių išsirikiavo gatvėse nuo geležinkelio stoties iki zoologijos sodo ir ėmė laukti...

Kadangi žmonės taip laukė, B. Grzimekui tapo šiek tiek nejauku. Jis su pagalbininkais zoologijos sode baltu moliu nutepė azijinį dramblį, vienas darbuotojas apsirengė indo drabužiais ir niekas taip ir nepaprieštaravo – linksma buvo visiems...

Smagi istorija, nieko nepasakysi. Manau, visos jos galėtų ir būti panašios – tikros, apgalvotos.

Po vėsos ateinanti šiluma turėtų daug ką išspręsti. Gali būti, kad dabar įvyks tas ilgai lauktas pavasario garsų, spalvų ir paukščių giesmių lūžis. Jo laukėme visą mėnesį. Žinoma, mes galėjome ir apsigauti, nes pavasaris tik kalendoriuje prasideda kovo 1 d. Daugelis Europos tautų pavasarį skaičiuoja kitaip, jo pradžiai skiria astronominę sukaktį – lygiadienį.

Daug kas klausia, kodėl šių metų pavasaris neskuba. Beveik visą kovą jis buvo toks atsargus, kad daug kas galėjo pamanyti, jog visi gamtos procesai nukeliami ir prasidės kada nors vėliau. Iš tikrųjų dar kartą apsigavome ir gali būti, kad pačių įdomiausių pavasario pradžios dalykų nematėme.

Visų pirma, jau aktyviai žydi triskiautės žibuoklės, byra ne tik lazdynų, bet ir juodalksnių žiedadulkės. Jau žydi pirmieji rūteniai, šalpusniai, vištapienės, gerokai kilstelėjo dilgėlių daigai, žali garšvų lapai. Vakarų Lietuvoje, ypač Suvalkijoje, į saulę atgręžtose pašlaitėse pradeda žydėti pavasarinės ankstyvės – keleto centimetrų aukščio augaliukai. Jos vegetuoja tik ankstyvą pavasarį, gegužė jau išbarsto pribrendusias sėklas ir nudžiūsta.

Visi žinome, kad patys energingiausi dabar – varliagyviai ir paukščiai. Kiekviena šilta diena varliagyvius skubina keliauti į neršto vietas. Reikia skubėti, nes vandens telkiniai, kuriuose varlės ir tritonai išnerš savo ikrus, šyla ir seklėja. Paukščiai grįžta, visai nežiūrėdami į kalendorių ir į laikrodžio rodyklių sukinėjimus.

Kas rytą jau girdime garsiai švilpaujančius ne tik juoduosius, bet ir giesmininkus strazdus, suokiančias liepsneles, o saulei tekant ima švilpauti ir varnėnai. Pakaks 2–3 saulėtų šiltų dienų, ir sugužės tie giesmininkai, kuriuos vadiname jautriais –pečialindos, kielės. O tad, žiūrėk, ir kregždučių lauksim...

O kam jų laukti? Jos jau čia... Štai kovo 26 d. gana vėsiu oru vieną šelmeninę kregždę Rumšiškėse stebėjo Julius Klimas. Kregždutė nardė virš užlietos pievos, matyt – ten ore buvo skraidančių vabzdžių. Kitokio lesalo kregždės nemoka prasimanyti. Tiesa, sako, kad viena kregždė – dar ne pavasaris.

Taip, dar tikrai ne kregždučių metas. Joms reikia daugiau šilumos. Tačiau paukščiai skuba grįžti – jų pavasaris dar tik įsibėgėja.

Bet gal ne tik jų? Turėtume atkreipti dėmesį į orą – šiltosiose jo srovėse mirga mažučiai taškeliai. Net entomologai, tiriantys vabzdžius, juos tiesiog filtruoja iš oro, tokie jie maži. Mes daugelį smulkių vabzdžių matome jau žuvusius ant savo automobilių langų. Tačiau jei apsižvalgysime įsaulyje, tikrai pamatysime ir boružes, muses...

Tačiau mes labiausiai nelaukiame erkių. Jos jau atkutusios ir ant krūmų šakelių, pernykščių augalų stiebų laukia potencialaus grobio. Juo gali tapti bet kuris šiltakraujis gyvūnas, žinoma – ir mes. Nors erkės „grobio“ neįveikia, nenugalabija, yra grėsmė užsikrėsti ne tik Laimo liga, bet ir encefalitu. Todėl būkime atidūs.

Net jei nėra saulės, po šaltesnių orų stojęs švelnesnis žiemos galo metas yra pats savaime šviesus ir mielas. Mes jau žinome, kad vasariui liko dešimt dienų, todėl žiemos tęsinio iš jų nesitikime.

Argi dabar galime kalbėti apie žiemą? Juo labiau kad mūsų gyvenime viską užgožia ne žiemos, o pavasario rūpesčiai. Kartais pagalvoji – ar ne per greitai čia viskas išėjo: tikėjomės žiemą rasti laiko poilsiui ir tikriems žiemos reikalams, o dabar matome, kad viskas baigėsi, kad atėjo metas rūpintis kitkuo.

Vis dėlto tai visai nestebina, nes žiemos kaip visada pritrūksta. Tačiau panašiai galime sakyti, kad pritrūksta ir pavasario, ir vasaros. Antra vertus, gerai, kai esi užimtas, kai nelieka laiko, dėl kurio vėliau turėtum gailėtis.

Na... Čia viskas iš žmonių gyvenimo. Gamtoje yra kitaip. Keliaukime į gamtą ir pamatykime, sužinokime patys, kas ten vyksta.

Taip, kranklys jau tikrai nemiega. O ko miegoti tada, kai gyventi taip smagu? Ypač krankliams, kurie jau kurį laiką smailiais tvirtais sparnais raižo dangų. Vestuvės visada suteikia naujų jėgų, o krankliams prie juodo žvilgančio rūbo dar prideda ir naujų garsų.

Tačiau jie ne vieni tokie – dabar balsų ir garsų gamtoje yra ir bus vis daugiau. Taigi galima ne tik jų klausytis, bet ir išmokti pažinti. Žinoma, tokios pamokos gamtoje dabar būtų labai panašios į abėcėlės mokymąsi. Tačiau šiek tiek nedrąsu – kaip suspėti? Iš pradžių bus paprasta, nes tų garsų nėra daug. Bet, kuo toliau, tuo daugiau jų girdėsime.

Mes stengsimės, juk gamtoje svarbu ne tik matyti, bet ir girdėti, pažinti ne tik akimis, bet ir ausimis.

Ar atpažįstate klevo sulos lašėjimą? Ko gero, daug kur Lietuvoje, ypač vakarinėje jos dalyje, šis skanėstas jau gali būti patiektas į stalą. Tačiau jis brangus ne tik mums. Pakankamai saldžią klevų sulą mėgsta visi: paukščiai, drugiai, musės...

Ir voverės. Taip taip, jos visada mėgaujasi sula. O prieš porą dienų rastas po nulaužta klevo šaka kabantis varveklis, kuris visas buvo iš sušalusios sulos, man priminė vieną nuostabų vaizdą. Ankstų saulėtą kovo rytą miške išgirdau kažką grukšint. Garsas buvo toks neįprastas, kad atsargiai priėjau artyn ir pamačiau voveraitę, kuri graužė tokį patį nuo klevo šakelės nukarusį varveklį. Žodžiu, gražuolė mėgavosi ledais.

Panašiai ir mes vaikystėje darėme. Žinoma, kai mamos nematydavo...

Geniai jau aktyviai groja. Žinoma, mes dažniausiai galvojame, kad taip tarškina tik didysis margasis genys. Tačiau gerai įsiklausę atskirsime tylesnį, bet lyg greitesnį vidutinio margojo genio tauškinimą ir, žinoma, tylų, labai tankiai subirbiantį mažojo margojo genio grojimą.

Jie visada skleidžia vienodas treles. Mums daug paprasčiau prisiminti dirvinį vieversį, mūsų vieversiuką, kurio sugrįžimo šventė visai čia pat, po keleto dienų.

O, kaip mes jo pasiilgome... Žinia, jam dar lyg ir nereikia skubėti, nes žiema neišėjo, orai gali būti visokie. Bet vieversiuko ir nepilna, paprasta pirmoji giesmė yra tokia gyva, tokia optimistiška. Atrodo, sėdėtum kur laukuose, dirbtum kokius tylius darbus ir klausytum, klausytum...

Tik reikia perspėti visus, kad mums nebūtina sėdėti ant Kuršių marių ledo. Jau prieš savaitę ten įlūžo ne vienas žvejys. Visą savaitę vakariniame pakraštyje buvo bent keletas laipsnių šilumos, tad ledas vis dilo, plonėjo, atsivėrė properšos. Mūsų žuvys niekur nedings, tad pagalvokime ir apie save, ir apie savo šeimas.

Kuršių marių ledas ilgai nesilaikys, bet mūsų ežeruose jis pakankamai storas. O su sniegu – prastai. Man atrodo, kad jo liko tik miškuose. Tiesa, Lietuva didelė, joje gali būti nemažai skirtumų. Vakarinėje jos dalyje, prie jūros, sniegas jau pamirštas. O rytuose atviri lopai dar tik išlenda pro sniego patalą.

Labai gražus toks metas. Po sunkios žiemos šios pirmosios protirpos patraukia sugrįžusius vieversius, bet atviri žemės plotai primena vieną didelę problemą. Ne gamtos, o mūsų bėdą – pavasarinį žolės deginimą. Jis niekam nereikalingas.

Nors taip galima paslėpti savo neūkiškumą, ypač ten, kur buvo nei šienauta, nei ganyta, tai – ne pasiaiškinimas. Yra keletas aspektų, kodėl to negalima daryti. Visų pirma, tuose gaisruose žūsta milijonai vabzdžių ir kitų bestuburių, sudega kiškiukai, ežiai, pirmosios didžiųjų ančių dėtys.

Ne mažesnė problema – oro tarša. Žmogaus išmetami teršalai spartina klimato kaitą, pievų gaisrų dūmai ir kietosios dalelės gali būti pernešamos labai toli.

Nors žolė degs ne dabar, mes turime būti pasiruošę tokiems iššūkiams, o perspėti, paaiškinti, suturėti nuo galimo pavojaus niekada ne per anksti. Norime paprašyti visų – nedarykite to patys ir priminkite, paaiškinkite, perspėkite visus: gamtą ir Žemę mes turime vieną, ja rūpinti turime patys.

Dar neišlydime žiemos arba apie tai kalbame atsargiai, nes kas ten žino – ji gali daug ką... Vis tikimės, kad tai įvyks savaime, o perėjimas į pavasarį bus švelnus. Tačiau nesibaiminkite – mes viską pastebėsime ir pamatysime. Apie tai mums praneš paukščiai, juk dabar jie vis garsesni.

Nors iki pavasariškų orų dar gerokai laiko, jau padažnėjo atvejų, kai randami nelauktai iš žiemos įmygio atsibudę ežiai. Jiems tikrai dar ne metas...

Ežiai dar turi miegoti saldžiausiu savo miegu. Kasmet 4–5 mėnesius ramybės būsenoje praleidžiantys gyvūnai turi atsibusti tik kovo gale ar balandį, kai jau gali rasti maisto. Jų atsibudimas žiemą žmonėms yra įdomus, bet patiems gyvūnams pavojingas. Gyvendami aktyviai, jie per trumpą laiką išeikvoja rudenį sukauptą energiją ir net vėl pabandę miegoti galimybių išgyventi neturi.

Kas ežius pažadina tokiu netinkamu laiku? Kiekvienas atvejis yra unikalus, bet neretai jie pabunda suardžius žiemos buveines, pavyzdžiui, išnaudojus šieną, perkrovus daiktus, po kuriais buvo jų lizdas, ar plūstelėjus sniego tirpsmo vandeniui.

Kaip elgtis, kaip reaguoti į ežius, surastus sniege, ant ledo? Palikti jų negalima – jiems reikalinga globa ir priežiūra. Ją suteikti gali kiekvienas: ežį reikia įkurdinti gana vėsioje patalpoje, kurioje vyrautų keleto laipsnių šiluma. Čia jam įruošiamas guolis – dėžė su įklotu šienu, skudurais. Jis gali būti kur nors sandėlio kampe, už daiktų – tokioje vietoje ežio niekas netrukdys. Jam būtinas vanduo (bet ne pienas) ir vakarais paliekama šiek tiek žalios mėsos.

Tokių atvejų dabar nemažai, bet šiomis paprastomis priemonėmis ežius galės išgelbėti kiekvienas. Tik visai neturintys sąlygų juos gali perduoti gyvūnų globėjams, mokykloms ar Lietuvos zoologijos sodui. O atšilus orui, kai ežiai galės rasti natūralaus maisto, juos reikės išvežti kuo toliau nuo žmonių, ypač – nuo kelių, ir paleisti.

Mūsų gyvenime ir valstybės istorijoje tai – labai solidu, žymu ir atmintina. Tada, prieš 99 metus, vasario 16-ąją buvo žiema. Dar žiema gamtoje. O pavasarį paskelbė apie Lietuvą galvoję šviesuoliai.

Šiandien dar tamsoje pragydusi didžioji zylė skelbia džiaugsmą. Niekas nesužinos, kas yra ten, mažoje paukščiuko širdelėje. Tačiau visi suprantame, kad jam smagu ir gera. Juk pavasaris, jo nuotaikos, jo orai. O jie jau veržiasi pas mus su pietvakarių vėjais.

Dar prieš mėnesį žadėjome, kad pavasario reikia šiemet laukti maždaug nuo vasario 18-osios. Taigi – sulaukėme. Tik jis neįvyksta per vieną dieną, nes tai – gamta. Ir tai – ne gamtos šventė, o didelio sudėtingo proceso dalis.

Pavasario mes laukiame labiausiai. Šiemet, kai daug kur žiema nebuvo panaši į tikrąją žiemą, jo pirmuosius žingsnius sunku pamatyti. Tačiau tą pasako ypatingas oras –žemės paviršiuje sukruto bakterijos, sukuriančios tik šiam metui būdingą aromatą. Sakoma – kvepia, nors to nejausime nei ją ardami, nei kasdami darže.

Žinoma, 2,5 valandos ilgesnė ir sparčiai ilgėjanti diena ir jos šviesa reiškia dar daugiau. O paukščiai, kol kas tik čia žiemoję ir aktyviai reaguojantys į šviesą, įgarsina savo džiaugsmą.

Ar pavasario vis dar turime laukti? Gali būti, kad esame jo pradžioje, todėl galime pasirinkti patys, nuo kada jį sau paskelbsime. Kad jis čia, liudija iš Vidurio Europos plintanti šiluma, su ja kartu keliaujantys paukščiai.

Jei reikia ko nors apčiuopiamesnio, tebūnie tai klevo sula. Kai kur ji jau teka. Gal ne visą laiką, tik dieną, saulelei šildant, o naktį sustoja. Šiemet klevai sulą tekins neilgai, tad norintys paragauti šio skanėsto turi paskubėti.

Kol mes žvalgėmės pavasario, lapės svaigo iš laimės ir šventė vestuves. Krankliai vis dar šėlsta, dabar jie labai gražūs – ne savo spalva, o judesiais, garsais, draugiškumu. Jūriniai ereliai sugrįžo į savo lizdus, nuo jų nenutolsta. O jei matote kokį vis lūkuriuojantį ant ledo, nesistebėkite – tai tikriausiai yra dar nesubrendęs paukštis. Tokių – ne baltomis, o tamsiomis, margomis uodegomis – yra daug.

Žuvinte laukiamos sugrįžtančios pilkosios žąsys, po keleto dienų turi pasirodyti gervės. Jau nurims vilkai, pirmuosius ragus numes taurieji elniai.

Dar labai žiemiška miškuose. Tačiau visi, kas nori rasti pavasarį, jį tikrai suras ir pamatys. Tik reikia jo ieškoti...

Visų pirma, diena tapo šiek tiek ilgesnė. To dar nematysime, bet ši naujiena pati tampa šviesos blyksniu.

Neseniai, prieš pat Naujuosius, pavasariškai pradėjo tilindžiuoti didžiosios zylės. Gali būti, kad dabar jos nutils, nes teks rūpintis išlikimu. Tačiau ženklas buvo duotas, giedrą dieną vėl tikėkimės jas išgirsti. Kur? Ogi netoli lesyklos. Mes net neklausiame, ar turite įrengę lesyklą paukščiams. Kas artimas gamtai, kas galvoja apie paukščius, ja pasirūpino seniai. Tačiau tą daryti ne per vėlu ir dabar. 

Tikrai ne per vėlu. Tuo labiau kad sparnuočiai iki šiol net ir nebuvo uolūs lesyklos lankytojai – jiems pakako natūralaus lesalo. Dabar situacija pasikeitė, jie tikrai prisimins lesyklą, kurioje visada praskrisdami rasdavo trupinių ar saulėgrąžų. Tiesa, o kaip žvėrių globa? O žvėrims jokių problemų dar nėra, jie nei maisto pasigenda, nei vietų guoliams.

Regintiems šių dienų šaltuką, deja, negalime pasakyti nieko labai žiemiško. Visų pirma, nedaug galimybių, kad šis atšalimas bus ilgas. Labiau tikėtinas praėjusios žiemos scenarijus, kai žiemai užteko jėgų tik sausiui. Todėl privalome visus skubinti – jei norite pasidžiaugti žiema, pamatyti ją, patirti žiemos sporto malonumus, darykite tą dabar, neatidėliokite kitai dienai, kitam savaitgaliui.

Labiau tikėtinas praėjusios žiemos scenarijus, kai žiemai užteko jėgų tik sausiui. Todėl privalome visus skubinti – jei norite pasidžiaugti žiema, pamatyti ją, patirti žiemos sporto malonumus, darykite tą dabar, neatidėliokite kitai dienai.

Tinkamai apsirengę, šį savaitgalį turime skirti sau ir žiemai. Ryte į lesyklą papylę saulėgrąžų ar kito lesalo, galime ruoštis. Nors diena ilgesnė jau ketvirčiu valandos, švis tik prieš devintą. Iki to laiko turime būti jau toli nuo namų – tik tada pamatysime visą žiemos ryto žavesį, girdėsime tikro sniego girgždesį po kojomis.

Tikros žiemos mums tenka taip mažai, kad turime išmokti ją branginti. Mūsų sąmonėje žiema dar gyva, jos ir bijome (ypač nepatogumų, šalčio), ir laukiame. Žinoma, vis mažiau vaikų, kurie skuba iš sniego lipdyti pilis, sniego žmogelius. Tik ledo pasiilgę visi žvejai.

Taip, poledinė žūklė yra mėgstama daugelio, jai skiriama nemažai laiko. Ar šioje žūklėje svarbu laimikis? Ir taip, ir ne. Niekas nenori grįžti tuščiomis. Tačiau kartais geras oras, smagus pabuvimas gamtoje atperka ir nesugautos didžiosios žuvies ilgesį.

Jau dabar daug kas klausia, kaip šiemet gaudysime stintas, kada jos pasirodys, ar tada jau bus tvirtas ledas. Nežinau, kas tą galėtų tvirtai pažadėti. Šiaip stintas žvejai gaudo nuo kranto, ir jau kurį laiką keltas, plaukiantis iš Smiltynės į Klaipėdą, kvepia šiomis žuvelėmis. O ledas ant marių toks, kad saugiai galėtų kelti tūkstančius žvejų, bus paklotas negreitai...

Apie žvejybą dabar reikia žinoti dar kai ką. Štai nuo sausio 2 d., kaip praneša Aplinkos ministerija, draudžiama šalies vandens telkiniuose, išskyrus Kuršių marias, masalui naudoti žuvelę, bet leidžiama naudoti žuvies gabalėlį. Toks draudimas pagal Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisykles turėtų įsigalioti sausio 1-ąją, bet pagal nustatytą išimtį, kai draudimo pradžios ar pabaigos data sutampa su valstybine švente, jis įsigalioja kitą dieną po valstybinės šventės.

Šiuo metu vis dar draudžiama gaudyti vėgėles, žvejoti tamsiu paros metu Nemune nuo Gėgės upės žiočių iki Jurbarko tilto ir Nevėžyje nuo jo žiočių iki Babtų tilto. Šie draudimai turėtų baigtis sausio 15-ąją, bet tai bus sekmadienis, todėl pagal minėtą išimtį jie tądien nebegalios.

Jau baigėsi draudimo žvejoti upėtakius ir draudimo žvejoti Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 2 bei 5 priede nurodytose upėse (jose žvejyba draudžiama siekiant apsaugoti upėtakius, lašišas ir šlakius) laikas. Šio draudimo paskutinė diena turėjo būti gruodžio 31-oji. Tačiau tai buvo šeštadienis, ir šie draudimai jau nebegaliojo.

Pradėjome apie žvejybą, o dabar trumpai apie medžioklę. Nuo sausio 1-osios jau nemedžiojami elniniai žvėrys, bet dar tęsiasi vilkų medžioklės sezonas. Nors patvirtintas jo laikas – iki balandžio pradžios, paprastai sezonas baigiasi sumedžiojus paskutinį limito žvėrį. Šį sezoną leista sumedžioti 60 vilkų, iki šiol skirtinguose šalies rajonuose sumedžiota beveik 50. Taigi jų sezonas greitai baigsis.

Tiesa, labai svarbu atlikti žiemos žvėrių, ypač vilkų, apskaitas, nes nuo jų priklauso teisingas medžiojimo limito nustatymas. Kadangi žiema tikrai neužtruks, medžiotojai ir miškininkai apskaitas turės atlikti anksčiau.

Pasaulis nesibaigia ties mūsų valstybės sienomis – jis labai didelis ir platus. Tačiau gamtos, ypač gamtos apsaugos, problemos yra bendros. Daug ką galime padaryti gero, būdami labai toli nuo karščiausių taškų. Tokie darbai, bendri visai planetai ir galintys išsaugoti labai konkrečios vietos rūšis ar kompleksus, yra mūsų reikalas.

Tokios mintys kyla regint pasaulio gamtosaugos organizacijų pranešimus. Štai Vokietijos spaudoje ką tik pasirodė pranešimas apie grėsmingą Afrikoje gyvenančios pilkosios papūgos, daugeliui žinomos žako vardu, būklę. Ši papūga, laikoma namuose, netgi pramoksta mėgdžioti žmonių tariamus žodžius. Intelektuali, jauki, ši papūga dėl savo savybių nukentėjo labiausiai – gamtoje belikęs vos 1 proc. kažkada gyvenusios populiacijos. Viskas buvo išgaudyta ir parduota.

Tačiau, jei žinome nykimo priežastis, kažkokia išeitis turi būti. O ji – veisti šias papūgas nelaisvėje ir taip užpildyti nežabotą poreikį. Kai niekas Afrikoje jų nepirks, populiacijos likučiai turi galimybių atsigauti. Tačiau kol atsinaujins visa buvusi populiacija, praeis labai daug laiko.

O atrodytų, toks nekaltas noras – turėti draugą... Draugų galima turėti, bet tikrai ne gamtos sąskaita.

Po Joninių buvo dar kita svarbi vasaros šventė – šventųjų Petro ir Povilo diena. Po jos, sako, turi nutilti gegutės... Paprastai jos to nedaro, nes apie mūsų šventes nieko nežino ir turi dar daug savo nepabaigtų darbų – metus skaičiuoti ir savo gimine rūpintis.

Išgirdę tokius žodžius, jūs tik nusišypsosite – ką ten jos rūpesčiai... Išmėto kitiems savo kiaušinius, ir tiek... O iš tikrųjų ir toks veisimosi būdas nėra paprastas. Be to, jis yra vienintelis šiai rūšiai, kitaip paukščiai daryti negali nieko ir nemoka.

Taigi gegutės dar netyla ir liepa vasaros nepersveria kiton pusėn. Dar negreit, po poros savaičių, jos vidurys... O dabar Lietuvoje žydi liepos. Taip taip – nekraipykite galvų ir nesakykite, kad jūsų pašalėje jos jau baigia žydėti.

Taip gali būti, tačiau ar žinote, kokias liepas sodinote, kokios yra jų rūšys? Gali būti, kad tai net ne grynosios Pietų Europos ar Šiaurės Amerikos liepos, o jų hibridai. Kas ten supaisys, kaip jie reaguoja į mūsų orus, į mūsų gamtinius ciklus. Tikrasis liepų žydėjimas būna tada, kai žiedus išskleidžia mūsiškės, mažalapės liepos. Jos yra mūsų girių senbuviai, nors dabar natūraliai auga ne visur.

Liepai tenka svarbūs metų darbai, iš kurių pats didžiausias – vasarą persverti antron pusėn. Sakysite – tai įvyks savaime, tam nereikia jokių pastangų. Manau, kad taip sakydami jūs klystate – juk tai nėra tik laiko svarstyklės, tai yra vasaros brandos lūžis, gamtos aruodų pilnėjimo įrodymas.

O tie aruodai žodžiu neapsakomi, jokiais matais nepamatuojami. Jie be galo dideli ir turtingi, bet jie tokie, kokių reikia gamtai. Juose nieko nebus sukaupta be reikalo. Štai kodėl liepai nebus lengva, tuo labiau kad mes stovėsime greta ir bambėsime, nes mūsų poreikiai dideli.

Taigi nepamirškite, kad jau liepa, kad žydi liepos ir laikas prisirinkti liepų žiedų. Žiemą jie bus brangesni už medų.