– Ką sužinojome apie Izraelio gynybą, valstybę ir sienų apsaugą?

– Reikia pamiršti senas legendas. Įsivaizdavome, kad Izraelio slaptoji tarnyba „Mossad“ yra geresnė už mūsų žvalgybą, ten dirba antžmogiai, o pasirodė – toli gražu ne. Izraelio karinis pasirengimas – irgi ne toks jau puikus. Kažkada Izraelio kariuomenė buvo stipri, žvalgyba – taip pat.

– Kaip manai, kodėl dabar ji ne tokia stipri?

– Tendencijos tokios pačios kaip ir visur pasaulyje. Prisiminkime legendomis apipintus Čečėnijos karius ir kaip jie pasirodė Ukrainoje. Visame pasaulyje tas pats. Priežastis – turbūt besiplečiantis marksizmas, liberalizmas.

– Turi omenyje, kad vyrai darosi skystesni?

– Taip. Tai rodo ir mano įrašas feisbuke, kai 2014 m. Izraelio kariuomenė buvo aprūpinta veganiškais batais ir beretėmis. Batai – iš dirbtinės odos, beretės – iš nenatūralios vilnos. Jie 2014 m. gyrėsi, kad jų kariuomenėje tarnauja 10 tūkst. veganų, išduotas leidimas nevalgyti karinio maisto, o neštis savo. Nuo 2017 m. buvo numatyta aprūpinti veganišku kariniu maistu.

Tai labai daug pasako apie kariuomenę, jei turima laiko ir resursų rūpintis tokiais dalykais. Ukrainoje apkasuose sėdintiems kareiviams nėra laiko užsiimti tokiomis nesąmonėmis. Prioritetų klausimas labai akivaizdus.

Izraelyje pastaruosius kelerius metus žmonės labai nusiteikę prieš militarizaciją – piketai gatvėse, mitingai, dešiniųjų ir kairiųjų susidūrimai. Kairieji iškėlė klausimą, kad gal ne visiems izraeliečiams reikia tarnauti kariuomenėje. Ir tokių minčių kyla Izraelyje, kuris kelis dešimtmečius gyvena apsuptas priešų. Pažįstu kelis senosios kartos Izraelio karius – jie susiėmę už galvų.

Visų blogybių tolerancijos lygis auga ir žmogus mažiau kritiškas, lengviau priima. Visi galvoja, kad valstybė už juos pagalvos, bet Izraelio atveju valstybė to nepadarė.

 

– Apskritai visuomenės, kai ji pasidaro minkštesnė, nuotaikos atsiliepia ir kariuomenei, matome to padarinius.

– Manau, tai tendencija. Skatinamas visokios rūšies visko toleravimas. Negali viena toleruoti, o kitose srityse išlikti budrus. Visų blogybių tolerancijos lygis auga ir žmogus mažiau kritiškas, lengviau priima. Visi galvoja, kad valstybė už juos pagalvos, bet Izraelio atveju valstybė to nepadarė.

– Kaip manai, kokios pagrindinės priežastys lėmė, kad teroristai taip lengvai kirto sieną?

– Reikia būtinai dubliuoti elektronines apsaugos priemones su žmonėmis ir barjerinėmis priemonėmis. Lietuva eina bloguoju pramintu keliu, kai pasitelkiama labai daug elektroninių saugos priemonių. Fiziniai barjerai minimalūs, žmonės saugo mažai ir visi tikisi, kad elektronika apsaugos. Ji tik fiksuoja judesį, žinoma, tai labai gerai, nes žmogus gali užmigti, jį galima papirkti. Jos patikimesnės, bet pačios nesaugo, o tik informuoja, kad kažkas vyksta. Gerai, jei yra vienas sienos pažeidėjas, priemonės užfiksuoja ir atvažiavę žmonės gali jį sulaikyti. Tačiau, jei atvažiuoja buldozeriai, elektroninės priemonės tik informuoja. Nesuprantu, kaip žmonės, priimantys sprendimus dėl Lietuvos sienos apsaugos, išlieka ramūs. Agnė Bilotaitė rimtu veidu ir griežtu tonu aiškina, kad dabar sieną labai gerai saugos viela. Man net nejuokinga. Kad būtų galima kritikuoti sienos apsaugą, ji turi būti. Pas mus – parodija. Keista, kad atsakingi valstybės pareigūnai sprendžia pašalinius klausimus.

– Kokių minčių kyla matant situaciją Lietuvoje ir tai, kas vyksta aplink Lietuvą?

– Diskutuojama didinti gynybos biudžetą iki 2,7 proc. Diskusijos vyksta dėl 1 proc., o Rusijoje iki šiol gynybos biudžetas yra 3 proc. BVP, nuo kitų metų bus 6 proc. Politikai gal nesupranta, nemato, nestebi informacijos.

Dabar pasaulyje blogio jėgos pamatė, kad chuliganai gali būti  nebaudžiami. Rusija padarė nesąmonę, Azerbaidžanas su Armėnija – irgi, taip pat Serbija su Kosovu. Manau, Rusija pabandė, Amerika nesureagavo ir visi pasaulio chuliganai pagalvojo, kad leidžiama elgtis, kaip nori. Kitas bandymas – „Hamas“ užpuolė Izraelį. Vėl visi žiūri. Ačiū Dievui, lėktuvnešis jau plaukia. Jei Amerika sureaguos, gal visi supras, kad gali būti nubausti.

– Ką daryti galvojant apie savo ir šeimos saugumą?

– Iš pasaulinių tendencijų matau, kad per ekstremalias situacijas pasikliauti valstybe būtų neapdairu. Pavyzdžių nereikia ieškoti toli –  prieš kelerius metus įvyko padangų gaisras Alytuje. Viskas buvo palikta savieigai, nebuvo kontrolės. Dabar iš Baltarusijos atvesti diversinę grupę į Lietuvą iki 50 žmonių mažomis grupėmis – paros klausimas. Jie ateitų, įsikurtų, apsiginkluotų ir galėtų raganėti. Greitai niekas nesusitvarkytų su jais. Valstybės piliečiai turėtų labiau kliautis savimi, o ne valstybe.

– Latvijos žvalgybos duomenimis, Rusija ruošiasi visuotiniam karui ir mobilizacijai. Visi žinome, kas jų artimiausi priešai – mes. Ką daryti ir kaip apsisaugoti?

– Visi tikime, kad apgins NATO.

– Kada – po dešimties dienų?

– NATO planuose – išvaryti jau įėjusius priešus, o ne atgrasyti.

Lenkai gerai sureagavo, suprato, kad NATO Penktasis straipsnis reikalingas, naudingas, bet aktyvuojamas per vėlai. Lenkai ginkluojasi. Jų karinė jėga Europoje ir taip buvo stipriausia, o dabar dar sustiprės.

Nesuprantu, kodėl Lietuvoje nekalbama apie tai. Reikia didinti gynybos biudžetą. Jo apatinė riba – ne mažesnė nei 5 proc., bet turėtume kalbėti apie 10 proc. Reikia atsisakyti nebūtinų programų, kontorų, kurios matuoja kišenių gylius. Pinigus galima išleisti efektyviau. Jei nebus valstybės, nelabai bus svarbi ir švietimo, sveikatos apsaugos sistema. Valstybė pinigų turi, patvirtintas naujas nekilnojamojo turto mokestis, vadinasi, jų bus dar daugiau. Pinigais labai neprotingai disponuojama. Skaudu mokėti mokesčius, kai jie leidžiami nesąmonėms.

– Viešojoje erdvėje po Izraelio įvykių padaugėjo klausimų dėl ginklų įsigijimo savigynai. Ar reikia šeimai turėti savigynai ginklą?

– Vertėtų peržiūrėti įstatymus. Jie pas mus gana liberalūs. Ginklą gali įsigyti psichiškai sveikas, nenusikaltęs asmuo. Tik patikrinama, ar žmogus neįrašytas į įskaitą. Reikėtų praplėsti ginklų galimybes – pagalvoti apie garso slopintuvus, termovizorinius taikiklius.

– Galima kalbėti ir apie slėptuves, pirmuosius veiksmus, jei gaunamas pranešimas dėl bombų, raketų. Daugybė dalykų, kuriuos reikia žinoti.

– Kiekvienuose namuose privaloma turėti ginklą savigynai. Visi turi mokėti jais naudotis. Labai paprasta gauti leidimą. Ginklai kainuoja 200 eurų ir pigiau.

Kiekvienuose namuose privaloma turėti ginklą savigynai. Visi turi mokėti jais naudotis.

 

Kodėl Rusija nepuolė Lietuvos, o Ukrainą? Nes pagalvojo, kad tai lengvesnis kąsnis. Peilis geriau nei nieko, kirvis geriau nei peilis ir t. t. Bet kokia kliūtis yra gerai.

– Yra žmonių, kurie nenori priklausyti didelėms struktūroms, neturi laiko.

– Ukrainos patirtis rodo, kad efektyviausia yra teritoriniu pagrindu suburti žmonės. Gali turėti bendraminčių, bet jei jie visi išsibarstę po visą Lietuvą, tokiose kritinėse situacijoje suvaržomas mobilumas. Gerai turėti atsarginį planą su draugais kituose miestuose, jei reikėtų evakuotis. Visada reikia kalbėtis ir teritoriniu pagrindu – su gatvės, gyvenvietės kaimynais. Kai reikia staiga reaguoti, daugiau šansų, kad sureaguos kaimynas nei draugas iš Šaulių sąjungos.

– Neslopsta tavo entuziazmas dėl Ukrainos...

– Karas nenuslopsta, tai ir pagalba turi nesibaigti. Pastaruoju metu vis sunkiau surinkti pinigų, suorganizuoti. Dabar ir ukrainiečių prašymai gana specializuoti. Anksčiau jiems reikėjo visko: drabužių, miegmaišių, generatorių. Dabar – termovizorių, naktinio matymo prietaisų, automobilių. Šiuo metu yra didelis užsakymas – aprūpinti visą batalioną padangomis, nes ateina šlapiasis sezonas.

– Kokios nuotaikos Ukrainoje?

– Žiūrint, kuriame kariniame ruože. Apskritai nuotaikos vis dar kovingos. Ukrainiečiai nusiteikę kariauti, neatiduoti, atsikovoti visas žemes. Momentinės nuotaikos – depresija, liūdesys – priklauso nuo ruožo. Yra, kur ramu, – jie sėdi, stovyklauja, tiesiogiai nedalyvauja mūšiuose. Visai kas kita, kurie kasdien kovoja karštuosiuose taškuose. Per dieną per visą fronto liniją būna 50 ir daugiau mūšių. Kiekvieną dieną – įtampa, žūsta draugai. Tačiau kovos dvasios ukrainiečiai nepraranda.

– Artėja ruduo ir žiema. Kaip toliau klostysis įvykiai?

– Abi pusės turėtų paskubėti. Liko mėnuo, kol gali judėti europinė sunkioji karinė technika. Dar kokį mėnesį abi pusės stengsis garantuoti pozicijas žiemai. Rusai, kiek įmanoma, suintensyvino atakas. Žiemą turėtų apstoti, nes sudėtinga kariauti. Jei nebus stipraus įšalo ir žiemos, vėl bus pauzė. Pavasarį mūšiai vėl suintensyvės. Nebent bus įšalas, tada bus judesio.

– Dar nežinia, kiek tęsis karas. Greitų proveržių tikėtis neverta...

– Nė viena iš šio karo pusių neturi galimybių pabaigti karą karinėmis priemonėmis. Nei Ukraina nėra tokia pajėgi, kad sutvarkytų ir išspręstų klausimą, nei Rusija, kad pajėgtų užimti suplanuotas teritorijas. Karas baigsis derybomis. Amerika yra galingiausia karinė jėga visame pasaulyje. Iš esmės karas baigsis taip, kaip pasakys Amerika. Kita vertus, Amerika nenori, kad Rusija pralaimėtų. Niekas nenori, kad Rusija pralaimėtų, o Ukraina laimėtų. Visi nori, kad Ukraina kiek įmanoma ilgiau silpnintų Rusiją iki tam tikro momento, kad jos neuždominuotų Kinija. Amerika mato Kinijos grėsmę. Jei Rusija krinta, didelę jėgą įgauna kinai. Kitas niuansas – neprognozuojamas diktatorius su branduoliniu ginklu – labai blogai, bet dar blogiau, jei, Rusijai žlugus, branduolinį ginklą turėtų 50 mažesnių diktatoriukų. Jie mielai jį parduotų Iranui, Šiaurės Korėjai ir pan.

– Dabar – svarstyklių žaidimas, norint išlaikyti pusiausvyrą. Tikėtis, kad Ukraina nušluotų Rusiją ir įsivyrautų taika ir ramybė, turbūt neįmanoma.

– Respublikonai ir Donaldas Trumpas prieš kelerius metus sakė, kad jei jis būtų buvęs prezidentas, karo net nebūtų. Respublikonai ragina Ukrainą atsisakyti teritorijų, į kurias pretenduoja rusai.

Amerikoje artėja prezidento rinkimai. Manau, bus naudojama karo korta. Respublikonai sakys, kad, jei jie būtų buvę valdžioje, nebūtų karo. Turiu vilties, kad demokratai norės karą užbaigti, jog išlygintų rezultatą. Gal demokratų valdžia prezidento rinkimų kampanijos metu imsis sprendimų.

Kita vertus, rusams Donbasas nelabai reikalingas, nes teritorijos labai smarkiai nukentėjusios nuo karo. Didieji miestai – Doneckas, Luhanskas – irgi. Daug struktūrinių problemų – trūksta darbo, žmonių, motyvacijos. Galbūt bus susitarta, kad Donbasas grįš Ukrainai, o Krymas neatiteks nei vieniems, nei kitiems. Jam turėtų būti suteiktas koks nors specialus statusas.

– Mums naudinga, kad Ukraina sekina Rusiją. Ji teoriškai turi mažiau jėgų galvoti apie mus.

– Viena vertus, taip. Kita vertus, Rusijos valstybė dabar pastatyta ant karinių bėgių. Gynybos pramonės dirba maksimaliai.

– Jiems reikės karo.

– Jie turės viską kažkur padėti. Kita vertus, dabar grąžinama Leningrado karinė apygarda. Visi mąsto, kad ji skirta Pabaltijui. Kalbame apie Rusijos kaip valstybės silpninimą, bet ne karinės jėgos. Ji tik stiprės – turi resursų. Sankcijos rusų negąsdina. Ekonomiškai Rusija silpsta, bet nuo to blogiau tik gyventojams – gyvenimo lygis grįš 20–30 metų atgal, tačiau karine prasme per artimiausius metus ji labai sustiprės.

– Ką tai reiškia Lietuvai?

– Reikia stiprinti savo karinę galią. Mažai bus iš NATO pagalbos, jei bandys iš Lietuvos išvaryti rusus, o jie jau bus viską nuniokoję. Tai kainuos daug resursų. Iš Lietuvos nieko neliks.

Šaulys, Praeities žvalgas, išgyvenimo ekspertas, nenuilstantis Ukrainos rėmėjas. „Mūsų valstybės siena įveikiama buldozeriu, – paaiškina savo mintį Š. Jasiukevičius. – Siena neapsaugota, ji parodija. Žmogus su šlepetėmis gali ją pereiti.“

Skaudi Izraelio patirtis parodė, kad net ir viena geriausių pasaulyje laikyta žvalgyba nesugebėjo numatyti teroristų išpuolio. Šalis, kurioje moterys ir vyrai atlieka privalomą karinę tarnybą, buvo užklupta netikėtai. Kas tokiu atveju lauktų Lietuvos? Kiek priešų jau yra šalies viduje? Kiek iš jų išaiškinta, sulaikyta, nubausta?

Skaudūs klausimai, nenoromis vedantys prie minties, kad kiekvienam asmeniškai reikia rūpintis asmeniniu ir šeimos saugumu. Kaip tai padaryti, „Kauno dienos“ studijoje ir kalbamės su ilgametę patirtį sukaupusiu taikliųjų šaulių (snaiperių) skyriaus šauliu Š. Jasiukevičiumi. Pokalbyje taip pat apžvelgiama situacija Ukrainoje, galimi karo baigties scenarijai ir Rusijos užkurtos karo mašinos grėsmė ateities Lietuvai.

Jos tikslas per tris mėnesius surinkti 0,5 mln. eurų, už kuriuos bus nupirkta tūkstantis generatorių šąlantiems Ukrainos žmonėms. Paaukoti galite paskambinę trumpuoju numeriu 1893, auka 10 eurų.

„Kauno dienos“ studijoje Praeities žvalgas taip pat papasakos apie nesibaigiančią kovą su socialiniu tinklu „Facebook“, tikslingai siekiančiu panaikinti jo paskyrą, pralaimimą Lietuvos valstybės kovą interneto troliams, taip pat pasidalins mintimis apie skandalu pasibaigusią Oleksijaus Arestovyčiaus situaciją.

Š. Jasiukevičius yra vienas nedaugelio, kuriam, prasidėjus karui, nereikėjo „atrasti“ Ukrainos.

Organizuodamas keliones į Černobylio zoną jis puikiai pažino didžiausios Europos valstybės specifiką. Todėl dabar gali palyginti, kaip neatpažįstamai pasikeitė korupcijos kamuota šalis ir jos žmonės per tokį trumpą laiką.

„Kauno dienos“ studijoje Š.Jasiukevčius papasakos apie nepadailintą labdaros vežėjų kasdienybę, sukčiavimo atvejus, mažėjančią paramą ir ryškėjančią tendenciją vienytis mažiesiems paramos fondams.

Taip pat pasidalins savo įžvalgomis apie Ukrainos vaidmenį Europoje ir pasaulyje pasibaigus karui.

Kviečiame žiūrėti pokalbį su žmogumi, kurį socialinis tinklas „Facebook“ kaltina prekyba ginklais, o ukrainiečiai jaučia dėkingumą už nenutrūkstamą paramos srautą jų karo niokojamai šaliai.

Apsauginės liemenės, vaistinėlės, generatoriai, pikapai – tai ne visas sąrašas to, ką nuo pirmųjų Rusijos agresijos dienų Šarūnas su draugais tiekė į frontą ukrainiečiams kariams. Kas pasikeitė per šiuos aštuonis mėnesius? Kodėl savanoriams tapo sunkiau rinkti pinigus? Ar verta į Černobylio zoną vežti turistus? Ar jaučiamas nuovargis nuo karo?

– Kaip dažnai dabar būnate Ukrainoje?

– Karo pradžioje važiuodavau kas antrą savaitę, o dabar – kartą per mėnesį. Netrukus vėl važiuosiu. Paskutinį sykį buvau Kyjive ir prie Baltarusijos sienos, kur yra Černobylio zona. Ten vaikinams nuvežiau humanitarinį krovinį.

– Kokia yra ši humanitarinė pagalba?

– Aš dirbu su kariniais daliniais. Kai prasidėjo karas, mano pirmasis konvojus buvo kovo 5-ąją – apsauginės liemenės, reikalingi fronte medikamentai, generatoriai, nuvežėme toną dyzelino ir atidavėme vaikinams. Dabar vežame apsaugines liemenes, kurias gaminame, komplektuosime vaistinėles, reikia generatorių ir automobilių, automobilių, automobilių... Visą laiką reikalingi pikapai. Aš į frontą nuvežiau jau daugiau kaip 60 automobilių. Automobiliai – tai priemonė, kuri išsieikvoja. Pas mus sakoma: jei nuvežei automobilį ir jis išlaiko daugiau nei dvi savaites, tai tikriausiai jį perdavei kažkam ne tam.

– Vasario–kovo mėnesiais rasti ir nupirkti apsauginių liemenių buvo sudėtinga, jas išpirkdavo akimirksniu.

– Taip, buvo tokių sunkumų. Iš pradžių ir aš stengiausi nupirkti apsauginių liemenių, bet nebuvo, kur, be to, jų tiekimo terminas – ne mažiau kaip mėnuo. Tokie terminai netiko. Ir visiškai sukomplektuotų apsauginių liemenių kaina iki karo buvo 500–600 eurų, o paskui pašoko iki 1 000 eurų ir daugiau. Tada su vaikinais pasitarėme ir nusprendėme, kad galime pagaminti patys. Ir mums pavyko. Dabar apsauginės liemenės savikaina yra 120–150 eurų, taigi galime kelis kartus daugiau apsauginių liemenių nuvežti į frontą. Didžiausia problema – šarvų plokštelėms reikalingi metalai. Iki karo 1 t kainavo 2,6–2,8 tūkst. eurų, paskui kaina staigiai šoktelėjo iki 3,5 tūkst. ir vienu metu metalų apskritai nebuvo. Mes pirkome Turkijoje ir gabenome laivais, ieškojome sandėliuose Skandinavijoje. Dabar jau galima nupirkti metalų.

– Jūs dirbate tik su kariškais. Kaip juos radote? Gal jie rado jus?

– Aš nuo 2015 m. Ukrainoje turiu verslą ir labai daug pažįstamų. Dauguma jų yra tokio amžiaus, kad išvyko kariauti. Žinoma, iš pradžių vežiau jiems. Dabar mano sąrašas – ilgas. Žmonės laukia eilėje, paraiškas siunčia elektroniniu paštu. Niekada nedirbau su jokiomis organizacijomis. Net kai į mane kreipiasi kokia nors organizacija, klausiu: „Kam? Kariškiams?“ Maloniai prašau pasirūpinti, kad gaučiau užklausą iš karinio dalinio su vado parašu ir telefono numeriu, kuriuo galėčiau paskambinti. Kartais savanoriai iš karinio dalinio atvyksta paimti krovinio. Man atsiunčia asmens, kuris jų vardu atvyks, pasą – tada galima atiduoti. Taip, kartais kyla bėdų, kai humanitarinė pagalba patenka į karinius dalinius ir keliauja į sandėlį, vaikinų nepasiekia. Tada taip pat stengiamės – atvažiuojame, atiduodame kiekvienam kariui į rankas, vadas tik paskiria. Vežėme ir drabužių, ir generatorių, daug medikamentų, pavyzdžiui į Kyjivo gimdymo namus. Dabar iškilo sunkumų – nepakanka pinigų, kad galėtume surinkti tai, kas reikalinga.

– Kur gauti pinigų? Mūsų savanoriai renka feisbuke, kituose socialiniuose tinkluose. Kaip darote jūs?

– Elgiamės taip pat, aš visus pinigus surinkau per feisbuką. Karo pradžioje feisbuke parašiau, kad, štai, vaikinai, darome tokį dalyką, reikia daug pinigų... Štai ir viskas, atsirado pinigų. Tada mano profilyje buvo 200 tūkst. sekėjų, o dabar jau nėra. Feisbukas uždarė mano profilį. Priežastis? Ta, kad aš kelis sykius parašiau, jog rusai yra kacapai. Dirbantys feisbuke lietuviai pasakė, kad tikrinantys turinį redaktoriai yra rusakalbiai, todėl čia viskas aišku. Dabar turiu naują profilį, jame jau yra daugiau nei 25 tūkst. sekėjų.

– Ar nesusidarė įspūdis, kad dėmesys įvykiams Ukrainoje sumenko?

– Taip, feisbukas rodo, kiek žmonių pamatė įrašą, kiek yra komentarų ir kad jų skaičius sumažėjo dešimt kartų. Karo pradžioje pinigų buvo daug, reikėjo tik spėti juos leisti: daug ką pirkti, gamybos tempai buvo tokie, kad vos spėdavome kas savaitę išvežti po 500 apsauginių liemenių. Dabar per mėnesį paruošiame iki 100 apsauginių liemenių. Viskas, pinigų nėra, ir automobiliai smarkiai pabrango. Karo pradžioje pirkdavome pikapą už 3–4 tūkst. eurų, ir tai buvo geri automobiliai, kuriuos buvo galima išsyk vežti į frontą. Paskui Europoje ir Skandinavijoje jie baigėsi. Dabar automobilius su vairu dešinėje perkame Didžiojoje Britanijoje už kainą, siekiančią iki 5 tūkst. eurų, ir jie yra supuvę, prie jų reikia daug dirbti. Be to, prisideda pristatymo išlaidos.

Manau, kad būtina rodyti, net ne todėl, kad žmonės suprastų tragedijos mastą, užjaustų ukrainiečius. Svarbiau, kad tai nepasikartotų ateityje. Kad visi suprastų, kas yra Rusija ir ką ji skleidžia.

– Ar buvo nutikę, kad krovinys patektų į apšaudymą?

– Į tiesioginį apšaudymą patekę nebuvome. Buvo įvairių nutikimų. Komendanto valanda, mes negalime išvažiuoti, tada neturėjau Ukrainos saugumo tarnybos leidimo. Apsinakvojome viešbutyje Kyjivo šiaurėje. Naktį guliu lovoje, girdžiu, kaip virš manęs, tiesiai virš galvos fu fu fu – lekia gradai. Kažkur netoli įsikūrusi baterija. Paskui pasigirdo bum bum, o tada – artilerija... Ir iš garso supratau, kad šaudo iš čia, o ne į mus, galime ramiai miegoti. Arba, man skambina mūsų vaikinai, nežino, ką daryti. Aš sakau: vaikinai, spręskite patys, jūs – savanoriai. Ačiū Dievui, jiems nepavyko atvažiuoti… Tą naktį Charkove buvo tikra sumaištis.

– Jūs dirbate su ukrainiečiais. Kaip manote, ar mes vieni nuo kitų labai skiriamės?

– Mentalitetas skiriasi nelabai. Bėda ta, kad Ukraina ilgą laiką palaikė glaudžius santykius su Rusija ir visas blogis kyla iš jos: korupcija, netvarka... Mes nuo Rusijos pasitraukėme šiek tiek anksčiau. Kai Ukrainoje pradėjau dirbti 2015 m., jaučiausi kaip Lietuvoje dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, subyrėjus Sovietų Sąjungai. Ir tada supratau, kad Ukraina yra toje stadijoje, kurioje buvome mes, – laukiniame kapitalizme. Tačiau iki 2021 m. Ukrainoje daug kas pasikeitė, ir tai jaučiasi. Keičiasi ir mentalitetas, ir žmonės, ir kadrai, ir net ta pati policija, požiūris į korupciją – viskas keičiasi į gerąją pusę.

– Pirmaisiais karo mėnesiais, išgirdę Rusijos pareiškimus, lietuviai bijojo, kad taip nenutiktų ir jiems, o dabar?

– Dabar visi nusiramino. Kai prasidėjo karas, galvojome, o kur jis plis toliau, frontas labai didelis – nuo Kyjivo iki Odesos. Gal į Baltarusiją? Gal atkeliaus pas mus – šalia juk Kaliningrado sritis. Paskui visi suprato, kad Rusija kankinsis su Ukraina ir kitų šalių nepuls. Tačiau kai vyksta kas nors arčiau: energetikos krizė, manau, bus ir finansų krizė... Po Naujųjų metų, kai ateis sąskaitos už šildymą, už tai, kad vištą kepė elektrinėje orkaitėje... Tada matysime. Prisitaikė visi. Ukrainoje taip pat iš pradžių visi leidosi į rūsius, o dabar, paskelbus oro pavojų, ten slepiasi tik dviejų trijų penkiaaukščio namo butų gyventojai. Kyjive – kaip ir iki karo: nėra kontrolės postų, restoranai veikia, žmonės linksminasi. Taip, ten skraido raketos, bet niekas į jas rimtai nežiūri. Jie sako: nekreipk į tai dėmesio.

– Jūs parašėte knygą apie Černobylį. Ar gali Černobylio zona tapti turistiniu objektu? Kas bus su tragedijų Ukrainoje vietomis: Buča, Iziumu, Mariupoliu?

– Nuo 2015 m. veždavau ekskursijas į Černobylio zoną. Lįsti ten, kur negalima, mano hobis. Tai buvo mūsų bendra istorija. Černobylio tragedijos metu buvau vaikas, mes su tėvais ilsėjomės prie jūros, mums pasakė, kad viskas normalu. Tai didelio masto tragedija, kaip Biblijos istorija. Kai manęs klausia apie zoną, sakau, kad taip atrodys visa žemė, jei rusams leisime elgtis taip, kaip jie nori. Pripetės miestas, kuriame iki avarijos gyveno 50 tūkst. žmonių, dabar virto tiesiog džiunglėmis. Kitą dieną, kai Bučoje sutriuškino rusų koloną, žmonės pradėjo valyti gatves. Taip, tai tragedija. Aš visada pats savęs klausiu: gerai ar negerai? Guodžiuosi galvodamas apie tai, kaip žmonėms sužinoti, kas tai buvo. Jie nesidomi. Vidutinis turistų, atvykstančių į Černobylį, amžius – 26–27 metai, jie labai mažai žino apie tai, vaikšto išpūtę akis. Turiu programą televizijoje, kurioje parodžiau kelis reportažus tik apie Ukrainą. Manau, būtina rodyti, net ne todėl, kad žmonės suprastų tragedijos mastą, užjaustų ukrainiečius. Svarbiau, kad tai nepasikartotų ateityje. Kad visi suprastų, kas yra Rusija ir ką ji skleidžia.

– Pinigų striuka, o kokie jūsų planai?

– Dar turiu lėšų iki Naujųjų metų. Gruodį vyksiu, viskas jau paruošta, o po Naujųjų nežinau, ką darysime. Dabar liko tik kelios organizacijos, tokios kaip „Blue / Yellow“, kurios karo pradžioje surinko labai didelę sumą. Žinote, karo eskalavimas kelia didesnį domėjimąsi, pinigų rinkimas atsinaujina. Kai Ukraina pradėjo stumtis į priekį, išlaisvino Charkovą, Charkovo sritį, Iziumą, kai iš fronto pradėjo plaukti geros žinios, žmonėms kilo noras padėti, kad Rusija būtų pribaigta. Reikia sėkmės karo fronte, tada atsiras sėkmė ir visuose kituose frontuose.

Projektas „Sveiki atvykę į Lietuva“ iš dalies finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis.

Kaip šiomis dienomis gyvena tie, kurie kasdien vadinami civiliais taikiniais? Kaip milijonai Ukrainos gyventojų, neturinčių šildymo ir elektros, ištvers šaltą žiemą?

Danielius Bunkus pasakojo apie savo įsteigto pagalbos fondo „Šlovė Ukrainai“ veiklą. „Man rūpi mūsų šalis, nenoriu, kad mūsų šalyje atsitiktų taip, kaip dabar Ukrainoje. Visas civilizuotas pasaulis yra stojęs į Ukrainos pusę“, – kalbėjo fondo vadovas D. Bunkus. Didžiausias D. Bunkaus rūpestis – padėti ukrainiečiams apsišildyti.

Žmonės aukoja gausiai, bet resursai ne begaliniai.

„Dabar prekė nr.1 yra elektros generatoriai, taip pat elementarios krosnelės, nes elektra ir šildymas dingsta net pačiame Kijeve, jau nekalbant jau apie deokupuotus rajonus, kuriuose iš viso yra tragedija, sugriauta viskas. Mes pastoviai bendraujame su vietiniais ukrainiečiais, vietos pagalbos savanorių centrais, sako, pabandykite mums gauti tų buržuikių, su kuriomis gali pasišildyti patalpą, sriubos išsivirti ir rūbus išsidžiovinti. Pačioje Ukrainoje radome šių krosnelių gamintojų, perkame iš jų, keliasdešimt jau nupirkome iš žmonių aukų, dabar gavau sąskaitą dar 300 krosnelių apmokėti. Manau, kad kelis tūkstančius krosnelių mums pavyks surinkti. Žmonės aukoja gausiai, bet resursai ne begaliniai. Mane sužavėjo dvi močiutės pensininkės, jos susirado mano telefoną, paskambino, sako, mes norim senoviškai, grynais tų euriukų duoti, ar galėtumėt pas mus atvažiuoti. Nuvažiuoju, dvi krūvelės pinigų, vienai krosnelei – nuo vienos močiutės, kitai – nuo kitos“, – jaudinančią istoriją pasakojo D. Bunkus.

Manau, reikia atiduoti ukrainiečiams generatorių, nes jis ir toliau generuos nulį mano garaže.

Stano pasakojo karo pradžioje sau nusipirkęs elektros generatorių „Išsirinkau 3,5 kW, stovi garaže, sako, galingumo užtektų porai butų arba vienam namui, manau, reikia atiduoti ukrainiečiams generatorių, nes jis ir toliau generuos nulį mano garaže, – pažadėjo Stano. – Pamenu, pas mus dujinis katilas buvo atsijungęs žiemą, ne tokią ir baisią žiemą, bet visi namuose nuo vaikų iki šunų vaikščiojo ir inkštė, nesunku įsivaizduoti, kas laukia tų žmonių“.

Keliautojas, pagalbos Ukrainai organizatorius Šarūnas Jasiukevičius netiki, kad dėl šalčio laukia nauja pabėgėlių iš Ukrainos krizė Europoje. „Kas kalba apie pabėgimą, tie nepažįsta ukrainiečių. Žmonės grįžo į bombarduojamą Kijevą, nebijo krentančių bombų ir raketų, tikai neišsigąs šalčio. Nebus tos daugiamilijoninės bangos pabėgėlių, tokios kalbos naudingos Rusijos propagandai“, – aiškino Š. Jasiukevičius.

Visa laida apie pagalbą Ukrainai – šį vakarą „KK2 penktadienyje“ 19.30 val. per LNK.

Ko reikia gailėti?

Žinomas keliautojas ir paramos Ukrainai organizatorius Aurimas Mockus, vos tik užsibaigė jo veiklos feisbuke suspendavimo laikotarpis, jau skaičiuoja kitą nuobaudos terminą.

"Sutapimas ar ne, bet feisbukas mane užblokuoja kaip tik tada, kai susiruošiu vežti paramos Ukrainai. Girdėjau, kad ir kitiems taip nutiko. Man kyla klausimas – kam dirba feisbukas?" – retoriškai klausė A.Mockus.

Jis jau trečią kartą mėnesiui užblokuojamas socialiniame tinkle, o nuo karo pradžios sulaukė net devynių šio tinklo administratorių nuobaudų.

Vyras įsitikinęs, kad sankcijų iš kompanijos "Meta", kuri ir valdo šį socialinį tinklą, sulaukė dėl reiškiamo požiūrio į Kremliaus režimo ir "rusiškojo pasaulio" ideologijos palaikytojus – "vatnikus".

Man kyla klausimas – kam dirba feisbukas?

"Galvoje netelpa. Aš smerkiu Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Šią agresiją smerkia ir Europos valstybės, smerkia ir Lietuva, kaip ir JAV. Ką aš blogo parašiau? Kad man negaila "vatniko", kuris žuvo? Man negaila to, kuris veža paramą Ukrainos okupantams?" – piktinosi A.Mockus.

A.Mockaus veikla feisbuke buvo sustabdyta už komentarą po publikacija, kad Rusijoje, Jaroslavlio srityje, žuvo lietuvių kilmės aktorius bei režisierius Sergejus Puskepalis, kuris viešai deklaravo, kad ruošiasi vežti paramos okupantams.

A.Mockus parašė: "Žinomas "vatnikas". Tokių išvis negaila. Šlovė Ukrainai!"

"Dėl mano tokios nuomonės neturėtų įsižeisti rusai. Nes ne visi rusai yra "vatnikai". Apie tautybę komentare nekalbama. Nuomonė skirta tik "vatnikams". Aš nekursčiau neapykantos, nekursčiau susidoroti. Aš reiškiau savo paties jausmą – man tokių, kurie remia okupantus, kurie žudo nekaltus civilius, negaila", – paaiškino A.Mockus.

Pozicija: Lietuvoje uždrausta viešai demonstruoti sovietinę simboliką, tačiau feisbukas mirga nuo šios simbolikos garbintojų platinamų iliustracijų. Į kovą prieš "vatnikus" buriasi patys socialinių tinklų vartotojai, rašo skundus policijai ir feisbuką valdančios kompanijos atstovams. "Facebook" nuotr.

Sprendimo motyvų neaiškina

A.Mockus mėgino apskųsti socialinio tinklo sprendimą, tačiau nieko nepešė.

Feisbuką valdanti kompanija "Meta" nesiaiškina ir nedetalizuoja savo sprendimų, į teismą dėl užblokavimo socialiniame tinkle nenueisi.

"Mano draugą užblokavo, nes šis parašė, jog rusai bėga kaip žiurkės iš skęstančio laivo. Su feisbuku ne viskas yra gerai. Karo pradžioje socialinį tinklą valdanti kompanija viešai deklaravo, kad nepalaikys karo skatinimo, tačiau dabar man nėra aišku, į kieno pusę ji stoja? Jei dirbtinio intelekto produktas, feisbuko algoritmas, nesugeba atskirti, kur yra reiškiamos nuomonės esmė, tegul samdo specialistus. Juk paprastam vartotojui susisiekti su kokiu nors atsakingu šios kompanijos žmogumi yra neįmanoma. Siunčiami tik automatiniai atsakymai", – pastebėjo A.Mockus.

Kompanijos atsakymai formuluojami daugmaž vienodai – pareiškiama, kad žmogus pažeidė socialinio tinklo bendruomenės taisykles.

"Kokią konkrečiai taisyklę pažeidžiau, man neaiškinama. Lygiai tokia pati nuomonė  reiškiama "Instagram" tinkle, kuris taip pat priklauso "Meta" kompanijai. Ten nesu blokuojamas. Kodėl? Spėju, kad "vatnikai" iki šios paskyros neprisikasė. Jiems neparankūs didesnę auditoriją turintys visuomenininkai", – pastebėjo A.Mockus.

Vyras įtaria, kad šovinistinių pažiūrų veikėjų dėmesio galėjo sulaukti dėl savo veiklos.

"Turiu 12 tūkst. sekėjų. Dar keli tūkstančiai sekėjų yra "Instagram" tinkle. Vadinasi, turiu auditoriją, o tai "vatnikams" nėra naudinga. Esu girdėjęs, kad Lietuva yra per maža, kad joje dirbtų feisbuko administracijos padalinys. Esą mūsų skundus nagrinėja slavų kilmės darbuotojai. Jei tai tiesa, man nesuprantama, kodėl taip yra", – kėlė versiją A.Mockus.

Žalia šviesa – "vatnikams"

Kitas žinomas visuomenininkas Erlandas Paplauskis taip pat kėlė versiją, kad feisbuko tinkluose žalia šviesa degama "vatnikams", bet ne tiems, kurie smerkia Rusijos agresiją.

"Aurimas parašė faktus. Žuvęs žmogus buvo "vatnikas", rėmė rusofašistus. Tai yra faktas. Aurimui negaila tokių. Niekam pasaulyje negaila žmogžudžių. Kitaip turėtų būti ginama žmogžudžių teisė žudyti. Bet juk taip nėra. Pasaulis laikosi kitų normų ir kito suvokimo. Klausimas – kokių normų laikosi pats feisbukas?" – palaikymą A.Mockui siuntė E.Paplauskis, taip pat šiuo metu neturintis teisės reikštis feisbuke.

Feisbukas yra valstybė valstybėje.

E.Paplauskio paskyra buvo užblokuota už klausimą: "Kam dar atrodo, kad rusofašistinius orkus reikia gelbėti nuo jų pačių projekcijos?"

E.Paplauskis feisbuke dalijosi pačių rusų feisbuke platinama žinute.

"Nuo mobilizacijos į Gruziją bėgantys rusai nufilmuoti, kaip tyčiojasi ir grasina pačiai Gruzijai. Jie ne tik prie sienos keikia Gruziją, bet dar aiškina, kad tuojau ateis išvaduoti šios šalies. Šio įrašo autorių kažkodėl niekas neblokuoja. O mane, kuris tik dalijosi įrašu, užblokavo. Man viskas aišku. Feisbukas yra valstybė valstybėje", – priėjo išvadą vyras.

E.Paplauskis užblokuotas mėnesiui. Į klausimą, kodėl buvo užblokuotas, feisbukas atsakė, kad jei kas nors jam nepatinka šiame socialiniame tinkle, jis gali užblokuoti save nuo panašių įrašų, kaip minėtąjį apie rusų elgesį svetimoje valstybėje.

"Aš pats šimtus kartų feisbukui pranešinėjau apie antivalstybininkų pareiškimus šiame tinkle. Jokios reakcijos. Aš negaliu toleruoti, kai aiškinama, kad Lietuvos nepriklausomybė yra ginčytinas reikalas. Įrodinėjama, kad pasienio valstybių paskirtis – tarnauti didžiosioms valstybėms. Arba tokios šalys turi būti užkariautos. Niekada nė vieno antivalstybinio puslapio feisbukas pagal mano pranešimus taip ir neužblokavo", – stebėjosi E.Paplauskis.

Parama: ne vieną siuntą į Ukrainą gabenęs A.Mockus nuo karo pradžios gauna jau devintą feisbuko nuobaudą. Visuomenininkui ir kilo pagrįstas klausimas – kam dirba feisbukas? Asmeninio archyvo nuotr.

Buriasi vienminčiai

E.Paplauskis ėmė stebėti ne vieną tikrą ar išgalvotos paskyros vardu prisidengiantį veikėją, kurie atvirai reiškia panieką ukrainiečiams kaip tautai, skatina susidorojimą su šia šalimi.

Yra atvirai priešiškų paskyrų, kurios akivaizdžiai  priešiškos Ukrainai, kai kurios iliustruojamos pro Ukrainos vėliavą išlindusia kiaulės galva. Tačiau jų niekas neuždarinėja.

"Esmė tai, kad tokie, kaip ir aš, jau nusivylę feisbuko moralės standartais, susibūrė į grupes. Žmonės patys identifikuoja neapykantos kurstytojus ir viešina jų pasisakymus, pažymi anketas. Feisbuke rusofašistinė propaganda liejasi laisvai, o bet kokia opozicija iš karto nutildoma. Nebėra pusiausvyros šiame tinkle. Skleidžiama ne tik neapykanta Ukrainai, bet ir Lietuvai, teisinamas branduolinio ginklo panaudojimas. Ar tikrai visa tai atitinka feisbuko standartus?" – svarstė vyras.

Iš tiesų tam tikrų grupių nariai ne tik tarpusavyje dalijasi aptiktais nepriimtinais pasisakymais feisbuke, bet ir siunčia pranešimus Lietuvos policijai.

"Aš taip pat girdėjau, kad centras, kuruojantis Baltijos šalių feisbuko vartotojus, yra Rygoje. Ten taip pat daug Kremliaus sekėjų. Reikia realiai įvertinti feisbuko paskirtį ir jo galias. Jei tai tarptautinis tinklas, jo administratoriai atsilieka savo suvokimu apie dalykus, kurie vyksta pasaulyje. Gal amerikiečiui neaišku, kodėl migrantų gabenimo organizavimas yra kriminalinis nusikaltimas? Anksčiau už tokį pasisakymą šiame tinkle galėjau sulaukti nuobaudos", – pastebėjo E.Paplauskis.

Karo pradžioje E.Paplauskio veikla tinkle buvo suspenduota vien už kelių ikonų derinį, kuris reiškė ukrainiečių kario frazę, nuskambėjusią visame pasaulyje – "rusų karo laive, eik n...ui".

Ši frazė buvo viešai demonstruota ne viename JAV megapolyje, užrašas švytėjo net virš vieno JAV kongresmeno biuro durų.

Vis dėlto E.Paplauskis tikino, kad žodžių karas feisbuke nėra jau toks nekaltas dalykas.

"Jei feisbukas tampa platforma propagandai – kyla grėsmė valstybingumui. Feisbuke mes visi kasdien esame puolami. Taip gali būti ruošiama dirva okupacijai. Paanalizavus Kremliaus naratyvus, galima rasti tam tikrų sutapimų ir maršų rengėjų ideologijoje – aistros kaitinamos, kad neva visus užvaldys genderiai, bus sunaikintos šeimos. Jei į maršus eina tūkstančiai, tai reiškia, kad tūkstančiai jau yra užvaldyti propagandos", – nuomonę išsakė E.Paplauskis.

Erlandas Paplauskis. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Melas – ne nuomonė

E.Paplauskis įsitikinęs, kad feisbukas nesusitvarko su karo propaganda.

"Primityviai galvojama, kad suteikiamos lygios teisės abiem pusėms. Nieko panašaus. Viena šių pusių yra teroristinė valstybė, užpuolusi kitą valstybę. Jei bandoma tai neigti, tai yra nusikalstamas "feikas" (melas, apgaulė – A.A.), ko, kaip deklaruojama, pats "Facebook" tinklas oficialioje savo politikoje netoleruoja. Feisbukas negali leisti toleruoti Rusijos propagandos kaip lygiavertės. Neįmanoma be "feiko" ir melo pateisinti Rusijos veiksmų. Mėginimas teisinti karą nėra nuomonė, nes melas nėra nuomonė. Nėra lygybės tarp budelio ir aukos. Nes Rusijos visi paaiškinimai remiasi vienu naratyvu – Rusija esą neturėjo kitos išeities, tik ukrainiečių žudymą, ir tai esą yra gėris. Baisiausia, kad feisbuke tai toleruojama", – reziumavo E.Paplauskis.

Ištrynė paskyrą

Dar vienas žinomas visuomenininkas Šarūnas Jasiukevičius, laidos "Praeities žvalgas" kūrėjas, socialiniame tinkle taip pat neteko paskyros, kuri turėjo šimtus tūkstančių sekėjų.

"Su feisbuku yra blogai. Manau, kad dėl paramos Ukrainai mano paskyra, kurioje buvo 200 tūkst. sekėjų, buvo iš viso panaikinta. Turėjau kurti naują paskyrą, kurią seka 25 tūkst. sekėjų. Oficiali priežastis – neapykantą skatinanti kalba. Už tai, kad rusus buvau pavadinęs "kacapais", buvau gavęs penkis įspėjimus", – pasakojo Š.Jasiukevičius.

Dėl žodžio "kacapas" kilmės mokslininkai vis dar ginčijasi. Tame pačiame feisbuke Lietuvos istorikai diskutavo ir kėlė kelias versijas, iš kur galėjo kilti šis žodis.

Viena jų – turkų, azerų, totorių kilmės žodis, reiškiantis plėšiką ir vagį.

Kiti mano, kad šis apibūdinimas tarp ukrainiečių kilo dėl barzdotos rusų išvaizdos. Ukrainietiškai žmogus su barzda apibūdinamas "як цап", "как цап", tai reiškia "kaip ožys".

Kita versija byloja, kad šio žodžio kilmė yra iš tiurkų tautų, nes žodis "kassab", reiškia mėsininką, o arabų "qaşşăb" reiškia kailialupį.

Šiose kalbų grupėse žodis turi prasmę, kuri gana artima "kacap" prasmei – pvz., "kassapči" karaimų kalboje reiškia budelis, "hassap" Krymo totorių kalboje reiškia mėsininką ir šungaudį.

Kiti tiurkiški, totoriški pavadinimai – "adam kassabi" reiškia piktą, blogą žmogų arba despotą, tironą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas yra pasisakęs byloje dėl vieno Vilniaus savivaldybės valdininko pasisakymų socialiniame tinkle, kur vyras rusus buvo išvadinęs "kacapais".

Sunku pasakyti, kokia politika feisbukas vadovaujasi.

Teismas panaikino pateiktus kaltinimus, nes vyras nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, o iškeltą baudžiamąją bylą nutraukė.

Š.Jasiukevičius tvirtino, kad karo pradžioje feisbuko administracijai neužkliūdavo šis žodis, tačiau vėliau net ir atgaline data tinklo administracija ėmė taikyti sankcijas.

"Visus pranešimus, kurie buvo rašyti daug anksčiau, ištrynė. Per vieną dieną gavau penkias nuobaudas, už tai mano paskyra buvo panaikinta", – stebėjosi Š.Jasiukevičius.

Vyras susimąstė, kodėl feisbukas gina agresoriaus teisę nebūti vadinamam agresoriumi?

"Sunku pasakyti, kokia politika feisbukas vadovaujasi. Aš tą patį girdėjau, kad Lietuvą moderuoja rusakalbiai feisbuko administratoriai. Ne paslaptis, kad veikia "botų fermos". Gali feisbuke paskelbti močiutės pyrago receptą, bet jei feisbukas gaus 200 tūkst. raportų, kad turinys netinkamas, paskyrą uždarys", – pastebėjo Š.Jasiukevičius.

Platforma: žinomas Ukrainos rėmėjas Š.Jasiukevičius neteko 200 tūkst. sekėjų turėjusios paskyros, nes feisbukas ją ištrynė dėl nelabai aišku už ką paskirtų nuobaudų. Vilmanto Raupelio nuotr.

Kyla grėsmė valstybei

Tai, kad vadinamosios "botų fermos" gali realiai kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, Ukrainos specialiosios tarnybos suprato vienos pirmųjų.

Rugpjūtį buvo surengta didžiulio masto operacija, kurios metu teisėsaugininkai sulaikė asmenis, kurie esą galėjo būti siejami su buvusiais tos šalies vadovais.

Buvo išaiškinta daugiau kaip milijono netikrų internetinių paskyrų sistema, kitaip vadinama "botų ferma", kuri turėjo per 400 tūkst. naudotojų auditoriją.

Šie veikėjai surengė dezinformacijos kampanijų, platino netikras žinias iš fronto ir kurstė tariamą konfliktą tarp Ukrainos prezidento kanceliarijos ir vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado generolo leitenanto Valerijaus Zalužno, taip pat informaciją, kuria siekta diskredituoti pirmąją Ukrainos ponią Oleną Zelenską.

"Feisbukas yra priešo zona. Įžengdami į feisbuką turime žinoti, kad šiame tinkle turime elgtis taip, lyg būtume karo lauke. Dabar jau visiškai akivaizdu, kam dirba feisbukas. Galbūt feisbukas taip nori grįžti į Rusijos rinką, arba tinklas nesusitvarko su "botais". Feisbukas vis labiau panašėja į Kremliaus valdomą platformą, ir aš nežinau, ar tinklas imsis spręsti šį klausimą. Fiesbuko taisyklių mes negalime keisti, belieka išmokti prisitaikyti prie jų, lyg būtume karo lauke", – svarstė Š.Jasiukevičius.

„Yra kelios žmonių grupės, kurios važiuoja savarankiškai ir į dvi skirtingas bazes: viena arčiau Kyjivo, kita – arčiau pietinės dalies", – pasakojo Š.Jasiukevičius.

– Svarbi logistika. Ar kompaniją sudaro draugai ir bendraminčiai?

– Tai draugų ir bendraminčių grupė. Kelis kartus bandėme per feisbuką rinkti žmones, bet nesėkmingai. Dalis žmonių, kirtę sieną, suprato, kad nenori toliau važiuoti, prasidėjo stresas. Man daugiau trukdė, nei padėjo. Kitos misijos renkamos iš man žinomų žmonių.

– Ką patiri ten važiuodamas?

– Nuolatiniai palydovai – baimė ir stresas. Jei sakyčiau, kad nejaučiu baimės, būčiau psichiškai nesveikas. Kuo arčiau fronto, tuo daugiau šūvių ir artilerijos sprogimų. Jau atskiriu pagal garsą išeinančius nuo ateinančių artilerijos šūvių. Kelionės metu reikia nesustoti miškuose. Jei gamta šaukia, galima sustoti prie „blokpostų“. Aplink užminuota. Miškuose šaudo rusų diversinės grupės.

– Ar daug tenka pravažiuoti „blokpostų“? Kaip ukrainiečiai reaguoja į humanitarinės pagalbos transportą?

– Situacija pasikeitė. Ukraina laimi karą. Kai važiavome pirmą kartą, buvo karo pradžia. Dabar Kyjivo centre nuėmė „blokpostus“. Kelionės metu kiekvienas kaimelis turi mažiausiai du „blokpostus“. Jei didesnis, jų būna ir sankryžose. Taikos metu pervažiuoti Kyjivą buvo galima per valandą, dabar – per keturias valandas.

Kuo arčiau fronto, tuo daugiau šūvių, artilerijos sprogimų.

– Ar nebuvo incidentų?

– Kiekviename poste stabdo. Mes naiviai įsivaizdavome, kad Raudonojo Kryžiaus lipdukas turi kažkokių galių. Stabdo, klausia, kas ir iš kur, prašo dokumentų, ukrainiečių išduotų raštų. Per komendanto valandą viskas dar griežčiau. Kacapai, pamatę humanitarinę pagalbą, iškart šaudo. Galvoja, kad gydytojai, – į juos šaudo pirmiausia. Karas – tai chaosas. Nuo sienos iki mūsų bazės – 500 km. Jei per dvylika valandų nuvažiuojame, labai gerai. Dabar jau greičiau viskas vyksta.

– Kaip atrodo jūsų bazė, kas tai yra?

– Netoli Kyjivo yra buvusi sanatorija, ten įrengtas pabėgėlių komplektavimo centras. Ten ir mūsų skirstymo bazė, kur atvežame krovinių iš Lietuvos. Iškrauname, savaitę dirbame. Kas yra skubiausia, ko patys negali pasiimti, išvežiojame. Pvz., gimdymo namai, medikai negali išvažiuoti, neturi transporto. Arba tie, kurie kovoja, – jie grįžta tik miegoti, todėl negali skirti personalo. Pagrindinė dalis žmonių tada važiuoja namo, bazėje lieka du ar trys lietuviai, kurie rūpinasi skirstymu. Į mūsų bazę niekas neįvažiuoja, ji slapta. Viskas perduodama mieste. Turėjome incidentą, kai policija netoli mūsų bazės sulaikė moterį, kuri žymėjo. Dabar bazėje yra du ginkluoti žmonės. Neprašytus – pavaišinsime ugnimi.

– Patys gaminate neperšaunamas liemenes. Karo akivaizdoje tapai inžinieriumi.

– Metalas jau atrinktas. Tik rusiškas kalibras 545 pats šlykščiausias – didelis greitis, kulka smulki, labai skvarbi. Rusų ginklai galingesni, stipresni už NATO. Metalinės plokštės europinį standartą išlaiko. Tačiau per mažą atstumą neišlaiko rusų ginklų. Didelė problema dėl rikošeto. Kai pataiko, išsitaško ir gali sužaloti. Kiekvieną kartą metalas šiek tiek skiriasi. Tiek 6 mm, tiek 7 mm metalas turi visiškai skirtingas savybes.

– Kvailas klausimas, bet ar ne lengviau būtų pirkti?

– Paprasta liemenė arba striukė kainuoja apie 80–90 eurų. Viena plokštė – nuo 250–300 eurų. Mes patys pagaminame, todėl vienos plokštės gamybos savikaina – 40 eurų, perkame dėvėtas britų armijos striukes, kurios kainuoja 25–30 eurų. Už tą pačią sumą pagaminame žymiai daugiau. Dabar nusipirkti sudėtinga. Taikos metu jų galima gauti, bet prasidėjus karui visos karinės priemonės – deficitas.

– Kokia finansinė situacija?

– Pinigų nuolat trūksta. Mums vis aukoja, bet karas labai brangus dalykas. Vien 10 t metalo kainuoja 25 tūkst. eurų. Vienas termovizorius – nuo 1 800 iki 2 500 eurų. Tai – didmeninė kaina. Medicinos priemonės irgi brangios. Neaiškios kokybės lenkiškas šalmas kainuoja 240 eurų, dabar atsivežėme gerų iš Izraelio, vieno kaina – 500 eurų.

– Kaip pavyksta viską suorganizuoti?

– Patys visko nepadarytume. Dirba metalo apdirbimo įmonės, mes nuperkame metalą, pristatome, įmonės turi savo įrangą, stakles, pjauna, lanksto. Tada važiuoja pas mus, savanoriai karpo veltinį, gumą ir klijuoja. Iš dalies – garažinis metodas, bet kaip galime, taip darome.

– Ar žmonės geranoriški?

– Daug savanorių. Užtenka feisbuke parašyti ir labai daug atvažiuoja.

– Tai svarbi žinia mums, lietuviams.

– Šis karas parodė, kad, jei per koronaviruso pandemiją atrodė, jog lietuviai nesutaikomi priešai, dabar žmonės aukoja laiką ir pinigus. Didžiausia suma iš privataus asmens – 4 tūkst. eurų, mažiausia – 3,82 euro. Kas kiek gali, tas tiek aukoja. Nemažai pavedimų iš moterų. Didžiausia iš moters gauta suma – 3,8 tūkst. eurų. Viskas labai netikėta ir maloniai stebina. Mes dirbame ir darome, bet ateina momentų, kai galvoju, kad viskas, stojame, nes neturime pinigų. Prašau feisbuke, kad reikia pagalbos, kitą rytą – 100 tūkst. eurų sąskaitoje.

– Skaičiavai, už kiek jau nupirkta paramos?

– Labai preliminariai – apie 400 tūkst. eurų. Labai dideli pinigai, bet jie pas mus neužsibūna. Sąskaitoje 20 tūkst. eurų likutis.

– Fondų Lietuvoje labai daug. Ar bendraujate tarpusavyje, ar žiūrite kaip į konkurentus?

– Nenoriu skleisti gandų. Mes nebendraujame su jokiais kitais paramos fondais. Į mus kreipiasi tie, kurie turi patirties su kitais paramos fondais: jie arba nenuperka, arba nepristato, arba ne ten, kur reikia. Bando užkimšti pinigais, kad nekalbėtų. Būna, kad pinigai iš viso nenukeliauja arba daiktai parduodami Ukrainoje. Vienam iš mūsų narių paskambino iš kito fondo žmogus ir pasiūlė už 200 eurų parduoti liemenę. Šia tema skaidrumo labai mažai.

– Kas dabar paklausiausia Ukrainoje?

– Mes dirbame tik su kariuomene, krašto gynyba, karinėmis pajėgomis. Visada trūksta pikapų, visureigių, šarvinių liemenių. Reguliarios kariuomenės pajėgos dar aprūpinamos, bet savanoriai neturi. Jiems reikia visko: batų, drabužių, liemenių, šalmų, naktinio matymo priemonių, termovizorių. Elementariai reikia kelnių. Neturi transporto.

– Kaip manai, kiek tęsis karas?

– Du mėnesius. Jau vienas persilaužymas įvyko. Dabar – kita fazė, ji turėtų trukti dvi ar tris savaites. Gal dar keturias savaites vyks valymas.

– Nemanai, kad rusai įsitvirtinę. Jie užsibrėžę gauti dalį Ukrainos?

– Be abejo, visas pajėgas siunčia į rytus. Per Mariupolį ir Odesą bandys pasidaryti kelią iki Krymo. Ten bus pagrindiniai mūšiai. Jie turi labai didelę paramą iš jūros. Labai tikiuosi, kad Ukraina kuo greičiau gaus priešlaivinių raketų, tada situacija bus aiškesnė. Ukraina turi didelį palaikymą. Valstybės teikia labai didelę paramą, tik neskelbia, kas ir ką duoda.

– Tu ne iš tų, kurie bara NATO?

– Pabarčiau, kad per lėtai ir per mažai. Irpinės ir Bučos vaizdų nebūtume matę, jei būtų sureaguota laiku. Rusai į žmonių kategoriją nepatenka. Išvadavus Mariupolį pamatysime ne vieną Bučą. Lygiai tas pats su Luhansku, Donecku ir Charkivu. Kai juos išvaduos, tada pamatysime, kaip baisu. Viso to galėjo nebūti, jei NATO ir kitos valstybės būtų dviem savaitėmis anksčiau pradėjusios teikti pagalbą.

– Kaip manai, ar aktualu Lietuvai išmokti pamokas? Ar yra tikimybė, kad ir mums gali tekti jomis pasinaudoti?

– Rusai – tai tauta, kurios 80 proc. nebuvę užsienyje. Karas jiems galimybė išlįsti iš savo srutų duobės ir pamatyti, kaip gyvena civilizuotas pasaulis. Tai pamačius, kyla neapykanta, kad jie tinginiai, ir pradeda žudyti.

Š. Jasiukevičius, be kita ko, jau ketvirtį amžiaus, nuo 1996 m., yra Šaulių sąjungos narys.

Tačiau net ir milžinišką patirtį sukaupęs Š.Jasiukevičius net neįsivaizduoja, kur turėtų prisistatyti ir ką daryti karo atveju.

Tokia netikėta linkme pakrypo pokalbis „Kauno dienos“ studijoje aptariant situaciją „o kas, jeigu“.

Lietuvos geografinė padėtis užkerta kelią evakuacijai, tad nuo priešo pabėgti vargiai pavyktų, o kaip gintis Lietuvoje?

Vyriausybė ramina kalbomis apie NATO skydą, tačiau konkretaus plano nepristato, o slėptuvių nėra. Apie šias grėsmes kalbėsime antroje pokalbio dalyje, o pirmojoje – apie Š.Jasiukevičiaus organizuotą paramą Ukrainai, kurios jau pristatyta už maždaug 400 tūkst. eurų. Šarvinių liemenių gamyba vos ne namų sąlygomis, pavojai, su kuriais susiduria humanitariniai konvojai ir beribis ryžtas padėti už mūsų ir jų pačių laisvę kovojančiai Ukrainai.