Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas trečiadienį įveikė ketvirtfinalio ir pusfinalio barjerus, užtikrintai triumfavo finale ir gali vadintis geriausiu „FIFA 20“ žaidėju tarp Baltijos šalių čempionatuose žaidžiančių futbolininkų.

Ketvirtfinalio serijoje iš dviejų rungtynių žalgirietis permainingoje kovoje 11:6 (6:3 ir 5:3) nugalėjo Semioną Beliakovą iš Talino „Legion“ klubo, o pusfinalyje po itin dramatiško mūšio bei „auksinio įvarčio“ 3:2 (1:1, 1:1 ir 1:0) įveikė Markusą Allastą, kuris atstovauja Talino „Kalev“ komandai.

„Įdomiausia buvo tai, kad teko žaisti prieš užsieniečius. Nebuvau matęs nei vienų jų rungtynių, žinojau tik rezultatus ir tai, kad jie užtikrintai sutriuškino kitus lietuvius. Šiaip „Play Station 4“ buvau visiškai nustojęs žaisti, tačiau per karantiną iš neturėjimo ką veikti vėl paėmiau pultelį į rankas. Turiu pripažinti, kad karantinas šiame turnyre man labai išėjo į naudą“, – fkzalgiris.lt šypsodamasis dėstė „FIFA 20“ meistras.

Turnyro nugalėtojui atiteko ne tik stipriausio Baltijos šalių žaidėjo vardas, bet ir piniginis prizas – 2,3 tūkst eurų.

„Dabar pultelį kabinsiu ant vinies. „Žalgiris“ šį sezoną jau iškovojo antrą titulą, toliau pultelis nepadės“, – juokėsi M. Vareika.

Iš viso Baltijos eTaurės turnyre dalyvavo net 31 dalyvis. Po 10 žaidėjų iš Latvijos ir Estijos bei 11 iš Lietuvos.

„Nepasakysiu, kad ši pergalė man buvo netikėta. Visada dalyvauju tam, kad laimėčiau, kad ir kas tai bebūtų. Ant mano pečių buvo „Žalgirio“ ir Lietuvos vardas, tai tikrai suteikė papildomos motyvacijos. Kas nustebino tai palaikymas. Gavau labai daug palaikymo žinučių iš įvairiausių žmonių, visi linkėjo sėkmės. Laimėjęs sulaukiau daugiau sveikinimų nei per savo gimtadienį. Sunkiausias buvo pusfinalis, varžovas teko labai stiprus ir žaidė lėtu, klampiu stiliumi, kas man nebuvo paranku“, – įspūdžiais dalinosi Baltijos čempionas.

Pasidžiaugus triumfu virtualioje erdvėje „Žalgirio“ saugui netrukus teks grįžti į aikštę. Jau šio mėnesio pabaigoje planuojama pratęsti Lietuvos A lygą, kur „Žalgiris“ sieks susigrąžinti čempionų titulą.

Niūrokas "Žalgirio" gerbėjų nuotaikas praskaidrino tik žinia apie pirmąjį naujoką – Lietuvos nacionalinės rinktinės saugą Mantą Kuklį. 32-ejų futbolininkas po dvejų metų pertraukos ir vėl apsivilks žalią ir baltą pajėgiausio sostinės futbolo klubo aprangą.

2012–2017 m. "Žalgirio" gretose žaidęs M.Kuklys per savo karjerą sostinėje iškovojo keturis šalies čempiono titulus, septynis kartus triumfavo Lietuvos futbolo federacijos taurės turnyre ir penkis kartus laimėjo šalies Supertaurę. 2016 m. jis buvo pripažintas geriausiu A lygos žaidėju. Per septynerius metus "Žalgirio" komandoje M.Kuklys iš viso sužaidė 212 rungtynių ir pelnė 54 įvarčius. 2006 m. A lygoje su "Šiaulių" komanda debiutavęs futbolininkas Lietuvos čempionate yra įmušęs 66 įvarčius (per 276 rungtynes) ir pagal šį rodiklį patenka tarp 20-ies rezultatyviausių visų laikų A lygos žaidėjų.

Paskutinius dvejus metus M.Kuklys praleido Kazachstane. Vilkėdamas "Žetysu" komandos aprangą jis per du sezonus čempionate sužaidė 55 rungtynes, pelnė 7 įvarčius ir atliko 7 rezultatyvius perdavimus. Kalbėdamas apie sugrįžimą į "Žalgirį" futbolininkas teigė, kad jaučiasi taip, tarsi ir nebūtų niekur išvykęs.

"Pirmas įspūdis toks, tarsi ir nebuvo tų dvejų metų. Daug pažįstamų veidų tiek klubo administracijoje, tiek ir komandoje. Be abejo, pirmose treniruotėse dalyvavo daug jaunų futbolininkų, yra ir legionierių, su kuriais man dar neteko žaisti. Bet komandos struktūra nepasikeitė, o ir su futbolininkais esu pažįstamas, nes ne kartą teko dalyvauti "Žalgirio" treniruotėse sezono metu, grįžus iš Kazachstano. Tad tikrai nesijaučiu kažkokiu naujoku, sugrįžusiu po ilgos pertraukos. Man čia viskas artima, pažįstama ir puikiai suprantama", – "Vilniaus dienai" sakė M.Kuklys.

– Kokios priežastys lėmė sprendimą atsisveikinti su Kazachstanu?

– Pagrindinė – nepavyko susitarti su "Žetysu" klubu dėl naujos sutarties. Neradome bendro sutarimo su klubo vadovais. Kita vertus, aš jau nebedegiau noru žaisti Kazachstane. Norėjau būti arčiau namų – Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje. Vis dėlto turiu šeimą, žmoną, 7-erių sūnų ir 4-erių dukrą. Dvejus metus praleidau toli nuo jų, bet labai aiškiai supratau, kad vaikams reikia tėčio, kuris būtų šalia jų. Taip išėjo, kad didžiausią susidomėjimą manimi parodė ne koks nors užsienio futbolo klubas, o Vilniaus "Žalgiris". Klubo vadovai pasiūlė man labai neblogas sąlygas, aiškiai išsakė savo lūkesčius, tad priimti sprendimą atsisveikinti su Kazachstanu ir grįžti į Lietuvą buvo labai lengva.

– Kas pasikeitė per tuos kelerius metus? Koks M.Kuklys grįžo į "Žalgirį"?

– Manau, kad grįžau įgijęs vertingos patirties. Pamačiau šiek tiek kitokį futbolą, kitokią klubo organizaciją. Taip pat užgrūdino ir ilgos kelionės. Apskritai, po septynerių "Žalgiryje" praleistų metų pakeitus aplinką nutiko daug teigiamų dalykų. Gal kaip žaidėjas labai smarkiai nepasikeičiau, bet per tuos kelerius metus Kazachstane įgijau daugiau kitokio pobūdžio patirties, geriau suprantu futbolą, jo niuansus. Faktiškai nuo pirmos dienos "Žetysu" treneris man pasakė, kad aš turėsiu būti jo padėjėju, vadovausiu komandai aikštėje, priimsiu taktinius sprendimus. Man tai buvo savotiškas lūžis. Juo labiau kad jis man patikėjo ir kapitono raištį. O tai žaidėjui, atvykusiam iš kitos šalies, legionieriui, yra ne tik didelis įvertinimas, bet ir labai rimta atsakomybė. Kai kurie komandos draugai buvo nelabai tuo patenkinti, bet mes gražiai pasikalbėjome, viską išsiaiškinome. Manau, kad man pavyko tinkamai atlikti kapitono pareigas. Stengiausi padėti komandai, perteikti žaidėjams trenerio sumanymus, taktinius nurodymus.

– Tai gal ir "Žalgiryje" būsi žaidžiančiu treneriu?

– Ne, aš tikrai nesijaučiu trenerio asistentu ar žaidžiančiu treneriu. Esu futbolininkas, koncentruojuosi į žaidimą, tačiau tuo pat metu neišvengiamai pastebiu ir tam tikrus trenerių darbo niuansus, klaideles, problemas. Neslėpsiu, pernai bene pirmą kartą aplankė mintys, kad gal ateityje norėčiau būti vyrų komandos treneriu. Nors prieš kelerius metus buvau kategoriškai įsitikinęs, kad taip tikrai nenutiks.

Vilniaus "Žalgirio" komandą ir jos naujokus aikštėje bus galima pamatyti jau šį šeštadienį. Sausio 25-ąją "Žalgiris" sostinės "Sportimos" manieže susitiks su Lenkijos Olštyno "Stomil" vienuolike.

– Ar grįžimas į Lietuvą nėra žingsnis atgal? Visgi Kazachstano čempionato lygis yra aukštesnis, o ir susidomėjimas futbolu ten didesnis.

– Negalėčiau kategoriškai tvirtinti, kad ten čempionato lygis yra gerokai aukštesnis nei Lietuvoje. Manau, kad "Žalgiris", "Sūduva" ir dar kelios geriausios A lygos komandos taip pat sėkmingai galėtų žaisti ir Kazachstane. Kalbant apie lygį, ten ryškiai išsiskiria tik pačios stipriausios komandos – "Astana" ir "Kairat". Tai turtingi klubai, galintys įsigyti pajėgius legionierius ir susirinkti geriausius vietinius žaidėjus. Jų lygis tikrai labai aukštas. Bet visos kitos komandos yra panašaus pajėgumo kaip ir Lietuvos geriausios ekipos. Tiesa, Kazachstano čempionato privalumas, kad ten faktiškai nebūna lengvų rungtynių, kadangi dauguma komandų yra panašaus pajėgumo, atkakli kova vyksta dėl kiekvieno taško. O Lietuvoje to šiek tiek trūkdavo.

– Kas buvo sunkiausia Kazachstane?

– Sunkiausi dalykai – jų mentalitetas, kai kada trūko profesionalesnio požiūrio į futbolą. Nelabai man patiko ir jų maistas. Smulkmenos, bet dėl jų kartais legionieriaus duona apkarsdavo. O dar tos ilgos kelionės, skraidymai lėktuvais iš vienų rungtynių į kitas. Kartais į išvyką išsiruošdavome likus 3–4 dienoms iki rungtynių, tad savų namų ilgokai nematydavome. Tačiau didžiausias sunkumas ir iššūkis – šeimos nebuvimas. Esu šeimos žmogus ir man šeima yra svarbiausias dalykas pasaulyje. Visgi tikrai nesigailiu, kad dvejus metus praleidau Kazachstane. Turėjome gerą komandą, pasiekėme iškeltus tikslus, klubas su manimi atsiskaitė be jokių nesusipratimų. Tad geresni atsiminimai nusveria prastesnius.

– Paskutiniu metu Lietuvoje futbolo madas diktuoja Marijampolės "Sūduva". Ar įmanoma nukarūnuoti dabartinius šalies čempionus?

– Pernykštė "Sūduva" man priminė 2015–2016 m. "Žalgirį". Tada mes jautėmės nenugalimi. Net jei ir praleisdavome pirmi įvartį, vis tiek žinojome, kad įmušime daugiau ir laimėsime. Pernai "Sūduva" buvo pagavusi vadinamąją "čempionų bangą", gerą žaidimą rodė ne tik Lietuvoje, bet ir Europos taurės varžybose. Šiuo metu neabejotinai tai yra stipriausia Lietuvos komanda ir "Sūduva" privalo kelti tik pačius aukščiausius tikslus, kitaip jų niekas nesupras.

Bet mes irgi stengsimės suburti ambicingą komandą ir mesti jiems iššūkį. "Žalgiris" visur ir visada turi kovoti tik dėl aukščiausių vietų. Puikiai suprantu, kad bus labai sunku, nes "Sūduva" išsaugojo pagrindinius žaidėjus, turi stabilų komandos branduolį, o mes dar tik rikiuojame savo gretas. Tačiau tikiu, kad klubo vadovai padarys viską, kad mes kuo greičiau sulauktume pastiprinimo ir galėtume normaliai ruoštis sezonui.

Kita vertus, net jei ir neturėsime geriausios sudėties, į aikštę eisime tik tam, kad laimėtume. Aš tam ir atvykau į "Žalgirį". Suprantu, kad iš manęs visi lauks ne tik gero žaidimo, bet ir lyderio savybių. Su komandos vadovais kalbėjomės, kad turėsiu skirti daugiau dėmesio jauniems futbolininkams. Manau, esu pasirengęs tokiems iššūkiams, nesikratau atsakomybės ir stengsiuosi padėti komandai visais įmanomais būdais.

– Lietuvos čempionate esi sužaidęs 276 rungtynes, o šį sezoną turėtum peržengti 300 rungtynių ribą. Absoliutus Lietuvos čempionatų rekordininkas yra 435 rungtynes sužaidęs Povilas Lukšys. Ar planuoji pagerinti šį rekordą?

– Vargu ar tai įmanoma. Norėčiau bent 350 rungtynių sužaisti. Tiesą sakant, apie asmeninę statistiką, rungtynes ar rekordus šiuo metu negalvoju. Tikrai neturiu tikslo sužaisti 400 ar 500 rungtynių. Jei sveikata bus gera, jei nekamuos traumos, norėčiau tiesiog žaisti futbolą. Ir daryti tai kuo ilgiau, kad ir iki 40-ies. Bet tai priklauso ne tik nuo mano norų, o nuo sveikatos ir traumų. Visi suprantame, kad kasmet bus vis sunkiau. Organizmas silpsta, jėgos senka ir kažkada kiekvienam tenka priimti tą sprendimą. Teks ir man. Bet tikiuosi, kad dar negreit.

32 metų žaidėjas pastaruosius du sezonus atstovavo Taldykurgano „Žetysu“, tačiau pasibaigus sutarčiai yra laisvas rinktis kitą ekipą. „Yra noras rungtyniauti arčiau namų. Šeima būna Vilniuje, o aš – Kazachstane, todėl buvo sunkus metas, – kalbėjo M. Kuklys.

Apie savo žaidimą Kazachstane ir rinktinės reikalus iš treniruočių stovyklos Portugalijoje M. Kuklys papasakojo LFF.lt svetainei.

– Socialiniuose tinkluose su gerbėjais neseniai pasidalinai nuotraukomis iš ligoninės. Ar dabar jau su sveikata viskas gerai?

– Ten buvo kiek perdėta. Juoko forma parašiau, kad su galva blogai. Su žmona nusprendėme pajuokauti, bet nelabai išėjo... Problema buvo su ausies vestibiuliariniu aparatu. Jis sustreikuoja, tada svaigsta galva, koordinacija streikuoja. Buvo tikrai sunku. Daug kas pergyveno, klausė, artimiesiems ir draugams paaiškinau.  Dabar jaučiuosi tikrai gerai. Po skrydžių jaučiasi padariniai, bet žaisti galiu 100 procentų.

– Koks buvo tavo sezonas Kazachstano čempionate?

– Komandai sezonas buvo tikrai neblogas. Buvome užsibrėžę tikslą iškovoti 5 vietą. Tai ir pasiekėme. Žinoma, visada norėtųsi geriau. Galėjome būti ir 2-3 vietoje. Man pačiam buvo daugiau traumų, tas susirgimas... Bet tikrai nebuvo blogas sezonas. Įmušiau įvarčių, atlikau rezultatyvių perdavimų.

– Ar viskas tenkino Kazachstane? Su kokiais sunkumais susidūrei gyvendamas ir žaisdamas šioje šalyje?

– Yra trūkumų, pavyzdžiui, medicina nėra aukščiausio lygio. Jei yra galimybių, stengiuosi važiuoti gydytis į Lietuvą. Kartą plyšo raumuo, ten ne kartą suklydo su diagnoze. Lietuvoje nustato tiksliai. Iš pradžių tai nustebino, vėliau pradedi prisitaikyti. Praėjusiais metais buvo problema su ausimi, gydžiausi pusantro mėnesio. Nemokamai gydė prastai. Ėjau privačiai, tada jau pamatė.

Kitas dalykas – keliauti į rungtynes skrydžiai trunka po 3-4 valandas. Visa kelionė iki 10-12 valandų. Kantrybė turbūt pats svarbiausias dalykas, jos reikia tikrai daug.

Finansų čia yra, bet infrastruktūra nėra pakankama. Trūksta žolės aikščių, jas nuolat reikia keisti į dirbtines aikštes ir panašiai

– Koks Kazachstano čempionato lygis?

– Jis geras dėl to, kad atvažiuoja gerų legionierių. Yra nemažai žaidėjų iš rinktinių – Armėnijos, Serbijos ir kitų. Beveik visa kazachų rinktinė taip pat žaidžia savo lygoje. Neseniai jie įveikė Škotiją 3:0.

– Kokie tavo tolimesni planai?

– Su savo klubu atsisveikinau, esu laisvas pasiūlymams. Noriu pailsėti iki gruodžio vidurio, išsigydyti mažas traumas ir tada žiūrėsiu į priekį. Yra noras rungtyniauti arčiau namų. Šeima būna Vilniuje, o aš – Kazachstane, todėl buvo sunkus metas. Prioritetas būtų pabandyti dar sužaisti Europos ar Čempionų lygos atrankoje. Man jau 32 metai, dar turiu mažą svajonę pasiekti grupių etapą. Esu atviras pasiūlymams. Apsvarstysiu visas galimybes.

– Rinktinė nelaimi jau kurį laiką. Kiek tai atsiliepia žaidėjams?

– Be pergalių sunku psichologiškai. Su komandos draugais daug apšnekame ir galvojame apie tai. Bet nebepakeisime to kas buvo, turime eiti iškėlę galvą aukštyn ir siekti teigiamo rezultato.

Kiekvienos rungtynės ir jose iškovotas bent taškas ar pergalė būtų tikrai nemaža paspirtis mums. Mūsų žaidimas visose rungtynėse nebuvo toks blogas, bet reikia taškų.

Bet kokiu atveju, tie, kas esame kviečiami niekada nesakome „ne“, atvažiuojame ir atsiduodame šimtu procentų. Reikia iškentėti ir sulaukti geresnių laikų.

– Kas, tavo nuomone, labiausiai trukdo siekti pergalių?

–  Yra daug niuansų. Nesame tokio aukšto lygio žaidėjai. Anksčiau turėjome žaidėjų, kurie žaidė aukštame lygyje – kaip Stankevičius, Danilevičius, Šemberas – ir kiekvieną savaitgalį turėjo aukšto lygio rungtynes. A lygoje dvi trys komandos yra stiprios, kitos silpnesnės.

Kiekvienas rungtynes žaidėme prieš stipresnes komandas, galbūt išskyrus Liuksemburgą. Manau, kad  mums reiktų daugiau drąsos.

– Ar skaitai atsiliepimus po rinktinės rungtynių?

– Prieš 2-3 metus skaitydavau. Dabar nebeskaitau, nes ir taip sunku būna po pralaimėtų rungtynių. Bet esame profesionalai, negalime veltis į kalbas. Turime daryti savo darbą, kaip bebūtų sunku.

– Rungtynės su tokiais varžovais kaip Portugalija tau dar reiškia kažką ypatingo?

– Kai žaidi prieš tokias rinktines, stebi daug skautų, agentų, kurie gali tave pamatyti. Ypač mūsų jauniems žaidėjams tai yra didelė paspirtis parodyti save, atsiskleisti ir žaisti geresniuose čempionatuose.

„Jausmas grįžti į Vilniaus „Žalgirį“ tikrai geras. Jaučiuosi lyg grįžęs namo, nors komanda per tuos metus pasikeitė iš pagrindų, atsinaujino trenerių štabas, yra nemažai naujų žaidėjų. Komandoje ir toliau rungtyniauja vyresni žaidėjai, tokie kaip Saulius Mikoliūnas, Georgas Freidgeimas, Armantas Vitkauskas, kurie sugeba išlaikyti komandos tradicijas ir vertybes bei atmosferą“, – fkzalgiris.lt kalbėjo K. Uzėla.

Su komanda saugas treniruojasi jau keletą savaičių ir yra pasiruošęs kovoti dėl savo minučių aikštėje.

„Kaip žaidėjas visų pirma esu metais vyresnis nei prieš išvykimą į Italiją. Ten sukaupiau nemažai patirties, pamačiau, koks lygis yra vienoje geriausių pasaulio lygų. Tai suteikė pasitikėjimo savimi, kad tai nėra taip jau toli ir sunkiai dirbdamas galiu ten patekti.

Italijoje man labiausiai įsiminė rungtynės, kai buvau registruotas „Serie A“ susitikimams. Matyti savo pavardę ant marškinėlių su „Serie A“ logotipu – puikus jausmas. Taip pat įsiminė pergalės ir įvarčiai U-19 komandoje bei finalas prieš Romos „Lazio“, kurį pralaimėjome paskutinėmis minutėmis. Atmosfera, žiūrovų skaičius, stadionas, viskas buvo nuostabu“, – įspūdžiais, patirtais Italijoje, dalinosi jis.

Italijoje K. Uzėla dažniausiai rungtyniavo sau įprastoje vidurio saugo pozicijoje, tačiau jam taip pat teko išmėginti ir kitas pozicijas – vidurio gynėjo ir krašto saugo bei gynėjo.

Vilniaus „Žalgirio“ klube K.Uzėla ir vėl vilkės 14 numeriu pažymėtus marškinėlius.

„Pradėsiu naują gyvenimo etapą“, – taip savo pasirinkimą komentavo futbolininkas.

P.Janušauskas „Sūduvoje“ žaidė du sezonus ir labai svariai prisidėjo prie sėkmingiausio komandos istorijoje sezono.

2017-aisiais A lygoje vidurio saugas per 23 rungtynes pelnė 3 įvarčius ir atliko 3 rezultatus perdavimus, o Europos lygoje žaidė per visas 8 rungtynes ir įspūdingu tolimu smūgiu pelnė antrąjį įvartį į „Sion“ vartus.

Aikštės viduryje rungtyniaujantis futbolininkas visą savo karjerą atstovavo tik savo šalies klubams, tad Vilnius jam taps pirmąja stotele užsienyje. S. Blagojevičius anksčiau rungtyniavo ir įvairių lygių Kroatijos jaunimo rinktinėse.

S. Blagojevičius su žalgiriečiais treniravosi jau kurį laiką, o sutartis su žaidėju buvo pasirašyta vos atvykus į treniruočių stovyklą Slovėnijoje.

„Mes ieškojome atraminio saugo ir norėjome išsirinkti agresyvų žaidėją. Slavko atkreipė į save dėmesį dėl to, kad šiemet labai išsiskyrė Kroatijos čempionate. Jis buvo vienas iš geriausių toje šalyje žaidžiančių atraminių saugų. Mums pasisekė, kad „Split“ ekipa susidūrė su finansinėmis problemomis, o geriausi jų žaidėjai nutraukė kontraktus. Taip atsirado galimybė mums jį privilioti į Lietuvą. Turėjome nemažai pokalbių su pačiu žaidėju apie adaptaciją, nes jis dar nėra žaidęs kitose šalyje. Manau, kad jam priprasti prie naujos aplinkos labai padės kitas mūsų kroatas Marinas Matošas, nes jie jau yra kartu rungtyniavę „Istra 1961“ klube. Iki Čempionų lygos rungtynių liko apie dvi savaitės, tad treniruočių stovyklos metu jis turės galimybę įrodyti treneriui, ar yra pasiruošęs rungtyniauti. Esame patenkinti trimis naujokais ir kaip jie įsilieja į komandą. Tikimės, kad po stovyklos būsime pasiruošę Čempionų lygai šimtu procentų“, - sakė „Žalgirio“ sporto direktorius Mindaugas Nikoličius.

Futbolo pagrindus žaidėjas krimto Vinkovčio HNK „Cibalia“ klubo jaunimo akademijoje, o 2005-aisiais papildė ir pagrindinę komandą.

2010 metais S. Blagajovičius persikėlė į Kroatijos sostinę Zagrebą, kur kelis sezonus gynė NK „Lučko“ ekipos garbę. Čia jis per 48 rungtynes pasižymėjo vienu įvarčiu.

Bene geriausiai saugui sekėsi NK „Istra 1961“ klube, kuriame galingu smūgiu standartinėse situacijose pasižymintis futbolininkas per 83 mačus varžovams įsūdė 12 įvarčių, o komandos draugams atliko 3 rezultatyvius perdavimus.

Nuo 2015-ųjų S. Blagojevičius atstovavo aukščiausios Kroatijos lygos atstovams RNK „Split“. „Crveni“ (raudonųjų) gretose saugas tapo tvirtu pagrindinės sudėties žaidėju, o per 44 rungtynes pasižymėjo 4 įvarčiais.

Naujasis žalgirietis dar mokydamasis HNK „Cibalia“ akademijoje buvo kviečiamas į Kroatijos U-15, U-16 bei U-17 rinktines, tačiau debiutuoti vyrų rinktinėje jam nepavyko.

S. Blagovejičius tapo trečiuoju šią vasarą prie Vilniaus „Žalgirio“ prisijungusiu futbolininku. Neseniai komandą papildė du serbai: Matija Ljujičius ir Andrija Kaludjerovičius.

Besiruošiantis naujajam 2016 metų futbolo sezonui šalies čempionas Vilniaus „Žalgiris“ pasirašė ilgalaikę neskelbiamos sumos sutartį su saugu Mantu Kukliu.

Nuo 2012-ųjų čempionų gretose rungtyniaujantis futbolininkas teigė, kad apsispręsti, kur norėtų tęsti savo karjerą, nebuvo sunku.

„Jau ketverius metus manyje teka žaliai baltas kraujas. Taip pat dar vis turiu ambiciją kartu su „Žalgiriu“ patekti į Europos turnyrų grupių etapą. Todėl norėjau likti Vilniuje ir pasistengti šią svajonę paversti realybe“, - pranešime cituojamas saugas.

Per Vilniuje praleistus metus M. Kuklys sužaidė 136 rungtynes, kurių metu pasižymėjo 41 įvarčiu ir dar 40 kartų atliko rezultatyvius perdavimus komandos draugams.

2014-aisiais futbolininkas buvo nuomos pagrindais išvykęs į Čekijos aukščiausios lygos „Bohemians 1905“ ekipą, kurioje sužaidė 8 rungtynes, o penkias iš jų pradėjo pagrindinėje sudėtyje.

„Kai atvykau į „Žalgirį“, komandai vadovavo naujas treneris, o man neblogai sekėsi jam įrodyti, kad esu vertas daugiau minučių aikštėje. Į klubą atvykus Marekui Zubui man tapo šiek tiek sunkiau, nes šis treneris reikalavo visai kitų dalykų, nei ankstesnis. Teko šiek tiek laiko praleisti ant atsarginių žaidėjų suolo, tačiau buvau labai užsispyręs ir įrodžiau, kad esu vertas ir galiu žaisti šiame klube. Žinoma, buvo įvairių traumų, tačiau jos mane padarė stipresniu. Po kiekvieno sužeidimo sugrįždavau tapęs vis geresniu žaidėju, o tai stengiausi parodyti ir futbolo aikštėje“, - futbolininkas prisiminė „Žalgirio“ gretose praleistas akimirkas.

M. Kuklys teigė, kad ateityje norėtų dar kartą išbandyti savo jėgas užsienyje, tačiau Lietuvoje liko dar neužbaigtų darbų.

„Vietiniuose turnyruose pastaraisiais metais laimėjome viską, ką tik galėjome, tačiau mums trūksta dar vieno dalyko – Europos turnyro. Man patinka, kad klubo ambicijos yra labai didelės, todėl noriu likti komandoje ir padėti tai įgyvendinti. Tiek aš, tiek mano šeima esame laimingi Vilniuje. Čia man yra sukurtos pačios geriausios sąlygos tobulėti, o apie tai svajoja kiekvienas futbolininkas“, - teigė M. Kuklys.

Vilniaus “Žalgirio” komandos gretose nebeišvysime saugo Ramūno Radavičiaus. Pasibaigus 33-ejų metų futbolininko kontraktui su Lietuvos čempionais, nauja sutartis nebuvo sudaryta. 

R. Radavičius sostinėje rungtyniavo nuo 2012-ųjų vasaros. Per dvejus su puse metų saugas sužaidė 69 mačus, per kuriuos pasižymėjo 7 įvarčiais.

Atstovaudamas “Žalgiriui” R. Radavičius dukart tapo Lietuvos čempionu, LFF taurės ir Supertaurės laimėtoju.

Vilniaus “Žalgiris” dėkoja Ramūnui už darbą ir linki sėkmės tolimesnėje karjeroje.