Pirmą kartą teatro scenoje kaip partneriai susitinkantys aktoriai, susėdus su jais kalbėtis, netrunka patvirtinti mįslingo ir prieštaringo L. Grozos apibūdinimo. I. Jankauskaitė ir D. Meškauskas papildo vienas kito mintis ir pratęsia jas – pakanka poros gairių ir jie patys tarpusavyje nuaudžia pasakojimą apie partnerystę, savo demoniškus personažus bei byrančią, iliuzijose paskendusią visuomenę.

Spektaklio premjera rugsėjo 26 ir spalio 17 d. Klaipėdos dramos teatre.

– Kalbėdami apie repeticijas minėjote, kad režisierė jums suteikė labai daug kūrybinės laisvės, kaip tą laisvę galite paaiškinti?

I. Jankauskaitė. Nereikia pamiršti, kad šiuo atveju laisvė buvo sąlygota ne tik asmeninių režisierės savybių, bet ir kalbinių niuansų. Mes vaidiname lietuviškai, o ji latvė. Tarpusavyje komunikavome rusiškai ir angliškai, vien dėl to nebuvo įmanoma diktatoriaus pozicija. Bet iš tiesų dirbome labai laisvai ir kūrybingai. Režisierė atvyko turėdama labai aiškią koncepciją, be to, daug ką diktavo scenografija, gal dėl to galėjome laisvai atsispirti nuo aktorystės, nebuvo kažkokių ribojančių dalykų.

K. Kontenytė, I. Jankauskaitė ir D. Meškauskas / M. Vilkārsis nuotr.

D. Meškauskas. Kaip sako Volandas, be saulės nėra šešėlio. Laisvė gimsta nelaisvėje. Kai konkrečiai žinoma tema ir apie ją daug kalbėta, ji tampa mūsų rėmais, nelaisve. Tos temos rėmuose jautiesi laisvas ir pradedi žaisti. Kažkas tokio vyko ir šiuo atveju – mes improvizavome ir žaidėme, bet tai darėme tam tikros temos ribose. Kai savo improvizacijomis ir pasiūlymais pataikome į režisierės numatytą rėmą, jai labai lengva visą tai inkorporuoti į spektaklį.

Buvote laisvi patys kurti savo personažų charakteristikas?

D. Meškauskas. Bandėme, taip.

I. Jankauskaitė. Jei gerai moki skaityti medžiagą, viskas yra paslėpta kableliuose, užuominose, pačiame tekste. Svarbu ir istorinio fono žinojimas. Tarpusavyje nemažai filosofavome, kalbėjomės, apie ką norime kurti spektaklį. Kol jaukiniesi tekstą – jame ieškai komiškų kampų, vėliau judi gilyn, kol galiausiai imi savęs klausti ne koks mano herojus, bet apie ką pats spektaklis, dėl ko mes visi susirinkome, kas turi įvykti su mumis ir su žiūrovais.

D. Meškauskas. Ir ką šiandien tai reiškia.

I. Jankauskaitė. Beje, tokia ir viena iš spektaklio temų – santykis tarp menininko ir žiūrovo. Ar žiūrovas reikalingas? Manau, kad mes su Dariumi bendraminčiai – menas be žiūrovo, be to, kas turi būti menu paskiepytas – neįmanomas ir beprasmiškas.

D. Meškauskas / M. Vilkārsis nuotr.

D. Meškauskas. Menas be recipiento neegzistuoja.

I. Jankauskaitė. Todėl mums tikrai ne tas pats, koks bus žiūrovas, ką jis išsineš, ką supras, priims ar nepriims. Nepriimti irgi ne blogiausias dalykas. Blogiausia, jei žmogus iš spektaklio išeina toks, koks atėjo.

– Režisierė minėjo, kad jūsų duetas nepaprastai stiprus, bet įvardindama duetą kartu naudojo ir prieštaringą žodį – dvikovą. Ji vadino jus partneriais ir oponentais – kaip galite pakomentuoti tokį įvardinimą?

D. Meškauskas. Ingos minėti kableliai ir tai, kas tarp eilučių – visi tie dalykai mūsų profesijoje yra kaip detektyvui įkalčiai nusikaltimo vietoje. Pagal tekstą, įkalčius susidarome įspūdį, kas vyko tarp veikiančių personažų. Tai yra aktoriaus veikimo pagrindas. Kai „atknisame“ santykį, va, tada gimsta duetas. Geras partneris turi humoro jausmą ir mato bei girdi savo porininką, ne tik save. Tada labai sveika ir linksma dirbti. Duetas gimsta, kai užsiimi ne tik savo personažo eksponavimu, bet ir partnerio manipuliavimu – bandai jį paveikti, išmušti iš vėžių.

I. Jankauskaitė. Nežinau ar būsiu teisingai suprasta, bet dirbant su geru partneriu atrodo, kad vaidinti nebereikia. Tai nekainuoja tų pastangų, kurios lyg ir turėtų būti dedamos. Viskas tarsi vyksta savaime. Kai yra tikra partnerystė, maitiniesi partnerio reakcijomis į tave ir todėl tau nereikia iš savęs nieko dirbtinai pumpuoti ar kurti – tiesiog sąveikauji.

I. Jankauskaitė / M. Vilkārsis nuotr.

D. Meškauskas. Lyg žaistum tenisą.

I. Jankauskaitė. Tu bandai nuspėti partnerį. Nuspėji. Jei nenuspėji, žinai, kad jis tai pamatė, o kad nesitėkštum, pakiš pagalvę. Jei teškiesi – uždeda pleistrą.

D. Meškauskas. Geriausios scenos nėra sugalvotos, jos tiesiog atsitinka. Svarbiausias dalykas žvejoti tuos atsitikimus.

I. Jankauskaitė. Tu, Dariau, turi kur kas daugiau patirties teatre. Bet man dar nebuvo taip, kad tokia gyva ir tikra partnerystė būtų įmanoma, jei žmonės tarpusavyje nerastų kažkokių bendrų sąlyčio taškų arba jų požiūris į profesiją, humoro jausmą nebūtų panašus. Nėra taip buvę, kad dirbtum su sau visiškai svetimu žmogumi ir scenoje įvyktų stebuklas. Bet gal būna ir taip.

D. Meškauskas. Vienas svarbiausių kriterijų dirbti ar nedirbti kažkokį darbą – ar tau malonu dirbti su tais žmonėmis, ar yra kažkokia tarpusavio chemija. Banalu pavadinti partnerius bendraminčiais. Mes nežinome, ar esame bendraminčiai, bet yra nuojautų teritorija, kurioje matai, kad tave suprato iškart ir be žodžių.

I. Jankauskaitė. Esu sau seniai suformulavusi vieną dalyką, kurį per šio spektaklio statymo procesą dar kartą pasitikrinau. Profesionalas nuo mėgėjo skiriasi tuo, kad mėgėjas viską priima asmeniškai. Įsivaizduojate, kaip būtų baisu, jei repetuojant tavo partneris pradėtų viską priimti asmeniškai, užsidarytų vietoj to, kad padėkotų už provokaciją.

D. Meškauskas. Kaip partneriai mes turime vienas kitu manipuliuoti ir ta manipuliacija turi būti absoliučiai tikra. Kaip pokeris. Apgaudinėti vienas kitą, stebinti vienas kitą – tai aktoriaus teritorija.

– „Saulės vaikų“ režisierė vienoje iš latviškų publikacijų buvo apibūdinta kaip feministinės krypties. Inga, gal šis klausimas labiau jums adresuojamas, kaip tai jutote kūrybinio proceso metu?

I. Jankauskaitė. Kartais aršusis feminizmas man atrodo esąs ne kas kita kaip rafinuotai paslėpta neapykanta moterims. Man nepasirodė, kad L. Groza nekęstų moterų.

D. Meškauskas. Spektaklyje ryškinami konfliktai tarp vyro ir moters, pabrėžiamas patriarchalinis požiūris į moterį, daugeliu atveju bendravimas su ja vyksta iš viršaus į apačią, o moteris nori dėmesio. Manau, kad su lyčių nelygybe susijusios temos režisierei yra nesvetimos ir asmeniškos. Meno aktas gali įvykti tik tada, kai jis asmeniškas. Repetuojant L. Groza dažnai naudojosi asmeninėmis patirtimis, situacijomis.

D. Meškauskas / „Kemel photography“ nuotr.

I. Jankauskaitė. Man pasirodė, kad jei reikėtų išskirti režisierei artimiausią personažą, tai būtų mano Jelena. Bet ji labai universali. Pasakykite, ar yra moteris, kuriai nebūtų trūkę dėmesio, ypač ilgalaikiuose santykiuose? Skiriasi tik tai, kaip reaguojame į tuos dalykus ir kaip radikaliai juos sprendžiame. Spektaklio žiūrovams – tiek vyriškai, tiek moteriškai auditorijos daliai, nemažai situacijų bus atpažįstamos. Tai – ne visada geras dalykas, ypač teatre, nes tada yra pagunda viską suprasti labai pažodžiui. Tikimės, kad taip nenutiks.

D. Meškauskas. Ir spektaklis, ir pjesė kalba apie gyvenimo imitaciją. Iš tikrųjų žmonės myli ne savo meilės objektą, bet savo meilę. Tai neturi nieko bendro su tikra meile. Tikroji meilė, kai kitame žmoguje pamiršti save. Per tikrą meilę vyksta savo ego atsisakymas. O „Saulės vaikuose“ visi personažai egocentriški.

I. Jankauskaitė. Dar ir kaip.

– Papasakokite šiek tiek apie pažintį su „Saulės vaikais“, kaip jaukinotės šią pjesę, kaip jūsų požiūris į kūrinį keitėsi spektaklio statymo metu?

I. Jankauskaitė. Pirmą kartą pjesę perskaičiau vasarą. Sėdėjau ir galvojau, kaip tokį naftaliną paversti šiuolaikiniu kūriniu ir kalbos, ir skambesio prasme. Iš pirmo perskaitymo neatrodė, kad „Saulės vaikai“ gali skambėti aktualiai. Paskui buvo antras, trečias skaitymas, bendras darbas ir staiga kažkoks pasaulis atsivėrė. Pirmoji nuostaba buvo, kad tai juokinga, labai kokybiška komedija. Nors skaitant nėra nė vieno išrašyto pokšto, anekdotinio „cha cha“ – viskas iš situacijų, jų absurdiškumo.

D. Meškauskas. Humoras bendravime, o ne literatūroje.

I. Jankauskaitė. Kito etapo užduotis, supratus, kad tai, kas juokinga ir liks juokinga, kaip neironizuoti patiems savęs. Kaip vaidinti tarsi nežinant, kad tuoj juoksitės. Čia paslysta tradicinės juokinimui skirtos komedijos.

K. Kontenytė / „Kemel photography“  nuotr. 

D. Meškauskas. Ir mano pirmas įspūdis buvo, kad tai – didžiulė nuobodybė. Tradiciškai M. Gorkio „Saulės vaikų“ personažai vaizduojami kaip elegantiški, nušvitę, mandagūs, atitrūkę nuo realybės žmonės. Bet kai įsigilini, suvoki, kad tos asmenybės nuo pasaulio atitrūkusios ne dėl savo šviesumo, bet dėl egocentriškumo. Jie laiko save pranašesniais už kitus, išrinktaisiais, atsisakančiais išeiti iš savo komforto zonos. Neišvengiamai į galvą ateina Frydricho Nyčės filosofija. Žinau, kad ir M. Gorkis buvo ja susižavėjęs, ypač 1905 m. Šioje pjesėje nėra jokio socializmo. Pavlo Protasovo monologai labai arti Jozefo Gėbelso ar Adolfo Hitlerio ideologijos.

I. Jankauskaitė. Repetuodami kalbėjome, kad visai tikėtina, jog Pavlas su Jelena rūsyje turi slaptą kambarį, kuriame eksperimentuoja su žmonėmis, o paskui pakilę į viršų vaidina gražų gyvenimą.

D. Meškauskas. Juk Protasovas nori sukurti homunkulą. Valdyti materiją, tokiu būdu pradėti naują rasę. Kas tai, jei ne J. Gėbelso eksperimentai? Tai – ėjimas prieš gamtą. Kuo šiuolaikiškas Pavlo sesers Lizos personažas? Ją galima gretinti su pranaše Kasandra, ji vienintelė mato, kuo tai gali baigtis – žmonijos kolapsu ir Žemės sunaikinimu. Tarp kitko, panašiai ir šiuolaikinis aktyvus jaunimas supranta žmogaus veiklos pasekmes. Pasaulio politikai įsižeidžia, kai Greta Thunberg su jais nemandagiai kalba, bet kaip ji gali būti mandagi, kai iš jos kartos atimama ateitis.

I. Jankauskaitė. Jau repeticijų metu prisiminiau apsilankymą Aušvice. Pačioje stovyklos teritorijoje, grubiai tariant, šimtas metrų už krematoriumo buvo kalėjimo prižiūrėtojo namas. Su sodu, sūpuoklėmis, barbekiu. Jis dienomis žudydavo, vakare ramiai grįždavo namo – kepdavo mėsą ant grotelių, gerdavo konjaką, mylėdavosi su žmona. Jam tai buvo normalus gyvenimas. Nuo vidurio proceso pradėjo persekioti panašus jausmas – fasado ir vidinės gelmės. Kas slypi žmogaus viduje, iš kokių paskatų jis veikia.

D. Meškauskas. Niekada nesi tikras, kad mūsų demonai tam tikromis aplinkybėmis neišlįs ir vėl. Nors yra pasaulyje vietų, kur jie paleisti. Manau, kad šiuolaikinė situacija pasaulyje panaši į Gorkio laikus.

I. Jankauskaitė. Net ligų prasme, kas galėjo pagalvoti, kad visi turėsime tokį pat aktualų klausimą, kaip anuomet cholera. Viskas taip kartojasi, kad nugara pagaugais eina.

– Vadovėlinis paaiškinimas, kad kiekvienas personažas atspindi kažkokį priešrevoliucinės Rusijos visuomenės aspektą, bet Lauros Grozos spektaklis tarsi atsisako laiko ir geografinių nuorodų. Gal galite šiek tiek papasakoti apie savo personažus?

I. Jankauskaitė. Konformistai.

D. Meškauskas. Hedonistai.

I. Jankauskaitė. Atrodo, kad Pavlas ir Jelena nesutaria, bet tarp jų ideologinio konflikto nėra. Jie vienas kitą jaučia ir palaiko. Jų konfliktas švariai vyriškas-moteriškas. Štai, man trūksta dėmesio...

D. Meškauskas. ...o aš neturiu laiko.

I. Jankauskaitė. Jie gyvena iliuziniame pasaulyje, kuriame viskas privalo būti gražu ir savo vietoje.

D. Meškauskas. Šiandieniniai žmonės taip pat yra įtikėję, kad virtualus pasaulis yra svarbesnis nei realus. Taip ir Protasovas – gyvena savo susikurtame chemijos ir eksperimentų pasaulyje. Įsivaizduoja, kad yra svarbus mokslininkas, nors iš tiesų jis yra savamokslis ir diletantas. Visas tas mokslas – tik širma, už kurios slepia savo nepilnavertiškumo kompleksą.

E. Brazys ir D. Meškauskas / „Kemel photography“ nuotr.

I. Jankauskaitė. Ir vidutinio amžiaus krizę. Tai labai justi žiūrint į Jeleną. Ji tokio amžiaus, kai bet kokią vidinę tuštumą turėtų užpildyti užsidirbti dalykai – arba mėgstama veikla, arba šeima, vaikai. Ji to neturi, bet nori būti dėmesio centre. Atsiveria vidinė tuštuma, bet juk neatsisuksi į save ir nepasakysi, kad ta tuštuma yra mano pačios pasirinkimų pasekmė.

D. Meškauskas. Veikėjų tragedija – jų infantilume. Pastarąjį suvokiu kaip baimę prisiimti atsakomybę ir daryti sprendimus. Jie savo problemas visą laiką permetinėja kitiems. Vieną gražią dieną problemos susikaupia ir sprogsta, materializuojasi. M. Gorkis labai žiaurus savo personažų atžvilgiu, labai negailestingai iš jų juokiasi. Nežinau, kodėl tradiciniuose pjesės pastatymuose jie vaizduojami tokie idealizuoti. Mūsų užduotis atrakinti „Saulės vaikus“. Tai nėra graži pasakaitė.

Antradienį vykusioje spaudos konferencijoje teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas pasakojo, kad scenoje prikelti „Saulės vaikus“ pradėta svarstyti praėjusių metų rugsėjį. Prasidėjusi pandemija pakoregavo visus turėtus planus, bet vėliau pradėta statyti pjesė įgavo naujų reikšmių ir dar didesnį aktualumą.

„Tai režisierės pranašystė, bendra globali nuojauta apie tai, kas vyksta pasaulyje. Dar iki pandemijos ore tvyrojo kažkokia neaiški grėsmė“, – apibendrino G. Grajauskas.

M. Gorkis pjesę „Saulės vaikai“ parašė 1905 m. kalėdamas Petropavlovsko tvirtovėje. Ten jis atsidūrė po „Kruvinojo sekmadienio“ įvykių, kuomet valdžia žiauriai susidorojo su taikia darbininkų, nešusių Rusijos carui peticiją, demonstracija.

M. Vilkārsis nuotr.

„Ši pjesė yra šiuolaikiška ne savo forma, bet tekstu – tuo kaip 150 metų senumo kūrinys tinka šiandieninei situacijai, – svarstė spektaklio režisierė, žymi naujosios bangos atstovė Latvijoje Laura Groza. – M. Gorkis tinka šiandienai. Banalu sakyti, kad pjesė aktuali. Žinoma, kad ji aktuali, nes tai klasika.“

Pasak režisierės, „Saulės vaikai“ Klaipėdoje yra tikras grupinis darbas: „Didžiuojuosi tuo, seniau būdavau didesnė individualistė, bet dabar labiau mėgstu dirbti su komanda. Visi dalinasi savo idėjomis, kol nebeaišku, kieno ta idėja. Esame kaip puikus orkestras – padedame vieni kitiems.“

Kalbėdama apie M. Gorkio pasirinkimą režisierė akcentavo ir pjesės struktūrą: „Mano aistra – dirbti su didelės apimties kūriniais. Ši pjesė turi nuostabią kompoziciją – net šešis pagrindinius personažus, šešias paralelines linijas, tai – neįprasta ir įdomu.“

Anot režisierės, priešingai nei Latvijoje, kur pažįsta aktorius ir žino jų stilių – Klaipėdoje teko pasiduoti intuicijai, bet ši nenuvylė. Pasirinkti aktoriai pateisino turėtus lūkesčius.

M. Vilkārsis nuotr.

„Mačiau daug šios pjesės adaptacijų, visose veikėjai vaizduojami kaip naivūs, atviri, geri ir idealistiški žmonės, kurių niekas nesupranta. Bet man atrodo, kad taip nėra, net atvirkščiai – jie nepaprastai arogantiški, egocentriški, be empatijos ir pakankamai gudrūs, nes moka pasislėpti už ideologinio fasado. Jie manipuliatoriai. Spektaklyje iš veikėjų nedarome herojų, kritiškai žiūriu į juos“, – savą „Saulės vaikų“ interpretaciją atskleidė L. Groza.

Tamsus požiūris į pjesę nėra išskirtinis jos kūryboje.

„Teatre man patinka žiaurumas. Kitu atveju net nematau reikalo kažką daryti. Žmonės yra geri, kai turi tam laiko. Tai tinka mums visiems. Ir kuo geresnio žmogaus įvaizdį kas nors turi, tuo labiau juo ar ja pasitikime. Bet dažnai tie gerais atrodantys žmonės yra patys žiauriausi“, – apibendrino režisierė.

Vieno iš pagrindinių veikėjų Pavelo Protasovo vaidmenį kuriantis D. Meškauskas repeticijas apibūdino kaip žaidimą: „Repetavome žaisdami ir lengvai. Laura iš tų režisierių, kurie inkorporuoja bet kokias idėjas. Kadangi M. Gorkio tekstas sarkastiškas, į spektaklį pažiūrėjome kaip į komediją. Dabar tą komediją reikia surinkti. Linksmas sluoksnis turi išlikti, bet juokaujame rimtu veidu. Veikėjai juokingi, nes gyvena savo iliuzijų pasaulyje.“

Aktorius šypsojosi, kad įvaldyti dėmesį traukiantį riedį prireikė poros valandų.

„Norėjome, kad Protasovas levituotų. Prigalvojome ir daugiau fokusų, bet juos turime atlikti rimtai, kad neprarastume gelmės“, – pasakojo aktorius.

Protasovo žmonos Jelenos vaidmenį kurianti Inga Jankauskaitė taip pat akcentavo pjesės šiuolaikiškumą: „Jelena labai šiuolaikiška, jai tinka ir moteriškos emancipacijos ir savarankiškumo temos.“

Aktorė pasakojo, kad jai pačiai spektaklį geriausiai apibūdino ištrauką pažiūrėjusi devynmetė dukra: „Ji pasakė, kad spektaklis yra apie karą tarp žmonių. Tiesą sakant, ta formuluotė tinka. Čia yra viskas, kas yra kare – nėra nė vieno nugalėtojo, visi sau atrodo labai teisūs, karas pareikalauja aukų. Įsivaizduojamas teisumas atima galimybę gyventi čia ir dabar, dėl to visiems personažams atrodo, kad viskas tuoj bus geriau. Taip niekada nebūna. Nuolatinis visa ko atidėliojimas ir atsakomybės neprisiėmimas už savo gyvenimą gimdo netikrumą santykiuose, amžiną kovą neaišku už ką. Net jei kiekvienas gautų tai, ko trokšta – jų gyvenimas nuo to netaptų laimingesnis.“

M. Vilkārsis nuotr.

Spektaklio režisierė minėjo mėgstanti kūrinius, kurie sudėti iš daug personažų, „Saulės vaikai“ pasižymi būtent tokiu santykių tinklo kompleksiškumu. Spaudos konferencijoje dalyvavę dar vieną duetą kuriantys Karolina Kontenytė ir Jonas Baranauskas pasakojo, kad kartais jaučiasi esantys nuošaliau kitų.

„Mano Liza eina prieš srovę, prieš visus personažus. Jai nėra lengva įrodinėti savo tiesą, bandau ją atstovauti, noriu, kad visi atmerktų akis ir ją suprastų“, – komentavo K. Kontenytė.

„Mano personažas yra nusivylęs gyvenimu, jį kamuoja suicidinės mintys, – kolegei antrino J. Baranauskas. – Kuriant vaidmenį sunkiausia oponuoti visiems Protasovų namams. Kartu su K. Kontenyte vaidiname spektaklį spektaklyje.“

Pjesėje pasakojama apie atokioje provincijoje gyvenančią Protasovų šeimą. Juos pasiekia neramios žinios apie maištaujančius valstiečius bei artėjančią choleros epidemiją, bet pagrindinis herojus Pavelas Protasovas stengiasi laikytis kuo toliau nuo pasaulio triukšmo. Jis – savamokslis chemikas, tikintis, kad mokslas išgelbės žmoniją. Užmiršęs viską pasaulyje, net ir savo šeimą, Protasovas pasineria į mokslinius eksperimentus, nuoširdžiai tikėdamas, kad nuo jo priklauso pasaulio ateitis.

Rėmėsi dirižablio įvaizdžiu

Pjesėje pasakojama apie atokioje provincijoje gyvenančią Protasovų šeimą. Juos pasiekia neramios žinios apie maištaujančius valstiečius ir artėjančią choleros epidemiją, bet pagrindinis herojus Pavlas Protasovas stengiasi laikytis kuo toliau nuo pasaulio triukšmo.

Jis – savamokslis chemikas, tikintis, kad mokslas išgelbės žmoniją.

Užmiršęs viską pasaulyje, net ir savo šeimą, Protasovas pasineria į mokslinius eksperimentus, nuoširdžiai tikėdamas, kad nuo jo priklauso pasaulio ateitis.

"Šią M.Gorkio pjesę režisierė atrado dar prieš pandemiją. Kai viskas apsivertė aukštyn, ji tapo dar aktualesnė", – pasakojo spektaklio scenografas Mārtiņš Vilkārsis.

Anot jo, kuriant spektaklio scenografiją, buvo stengiamasi išvengti konkretaus laikmečio nuorodų, svarbiau buvo perteikti nematomos grėsmės pojūtį.

"Remiuosi dirižablio įvaizdžiu, jis ir spektaklio plakate – tai nuoroda į dirižablį "Hindenburgas", kuris skrido į JAV, ten patyrė avariją ir užsidegė. Man tai asocijuojasi su tuo, kuo mes dabar gyvename, – lyg ir viskas gerai, nors bet kurią minutę visi galime išlėkti į orą. Niekas nieko nepastebėjo, bet ore tvyro grėsmės nuojauta, nejaukumas", – sakė scenografas.

Į veikėjus – kritiškai

Pirmą kartą Lietuvoje dirbanti režisierė L.Groza, kalbėdama apie M.Gorkio pasirinkimą, akcentavo struktūrą.

"Mano aistra – dirbti su dideliais kūriniais. Ši pjesė turi nuostabią kompoziciją – net šešis pagrindinius personažus, šešias paralelines linijas, tai – neįprasta ir įdomu", – sakė režisierė.

Teatre man patinka žiaurumas. Kitu atveju net nematau reikalo kažką daryti. Žmonės yra geri, kai turi tam laiko. Tai tinka mums visiems.

Anot L.Grozos, priešingai nei Latvijoje, kur pažįsta aktorius ir žino jų stilių, Klaipėdoje teko pasiduoti intuicijai, bet ši nenuvylė. Pasirinkti aktoriai pateisino turėtus lūkesčius.

"Mačiau daug šios pjesės adaptacijų, visose jose veikėjai vaizduojami kaip naivūs, atviri, geri ir idealistiški žmonės, kurių niekas nesupranta. Bet, man atrodo, taip nėra, net atvirkščiai – jie nepaprastai arogantiški, egocentriški, be empatijos ir pakankamai gudrūs, nes moka pasislėpti už ideologinio fasado. Jie manipuliatoriai. Spektaklyje iš veikėjų nedarome herojų, kritiškai žiūriu į juos", – savą "Saulės vaikų" interpretaciją atskleidė L.Groza.

Spektaklyje – katastrofos nuojauta

Tamsus požiūris į pjesę nėra išskirtinis jos kūryboje.

"Teatre man patinka žiaurumas. Kitu atveju net nematau reikalo kažką daryti. Žmonės yra geri, kai turi tam laiko. Tai tinka mums visiems. Ir kuo geresnio žmogaus įvaizdį kas nors turi – tuo labiau juo ar ja pasitikime. Bet dažnai tie gerai atrodantys žmonės yra patys žiauriausi", – apibendrino režisierė.

Scenografo minima katastrofos nuojauta, L.Grozos nuomone, ir yra vienas svarbiausių dalykų, kuo šis spektaklis aktualus šiandien.

"Turiu apokaliptinę nuojautą. Manau, visi turime tą pojūtį, bet vietoj tos nuojautos aiškinimosi renkamės ją ignoruoti. Taip įtampa nuolat auga, situacija po truputį eskaluojama, žmonės praranda kontrolę. Mane baugina, kai nesame adekvatūs, neprisiimama atsakomybė už savo veiksmus. Tai lemia, kad nutinka daugybė gąsdinančių dalykų. Tai matome ir "Saulės vaikuose", – kalbėjo pašnekovė.

Spektaklio režisierė – Laura Groza, scenografas – Mārtiņš Vilkārsis, kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė, kompozitorius – Kārlis Auzāns, šviesų dailininkas – Julius Kuršis, vaizdo menininkas – -8.

Spektaklyje vaidina aktoriai Darius Meškauskas, Inga Jankauskaitė, Eglė Jackaitė, Karolina Kontenytė, Edvardas Brazys, Jonas Baranauskas, Igoris Reklaitis, Linas Lukošius, Vaidas Jočys, Toma Gailiutė, Mikalojus Urbonas, Regina Arbačiauskaitė ir Renata Idzelytė.

Nebijoti diagnozės

Ne vienas specialistas pastebi, kad tėvai, auginantys kitokius vaikus, neretai ignoruoja problemą, delsia išgirsti diagnozę, vildamiesi, kad viskas išsispręs savaime. Nepaisant to, kad vaiko raidai svarbus kiekvienas mėnuo, kiekviena savaitė.

Sutrikimų turinčių vaikų tėvai baiminasi visuomenės požiūrio.

Lietuvoje ne vieną dešimtmetį gyvenanti švedė S.Karosas nuo pirmos akimirkos užkrečia savo gera energija ir nuotaika. Moteris drąsiai bei atvirai pasakoja apie savo dukrą ir skatina lietuvius keisti požiūrį į mažiausius bei silpniausius mūsų visuomenės narius.

Moteris pastebi, kad Lietuvoje ir Švedijoje požiūris į negalią skiriasi. Skirtumai užfiksuoti net pačiuose žodžiuose.

Neseniai uostamiestyje vykusioje konferencijoje apie pagalbą raidos sutrikimų turintiems vaikams ir jų šeimoms kalbėjusi Žmonių su Dauno sindromu asociacijos Klaipėdos apskrities koordinatorė S.Karosas tikina, kad viskas priklauso nuo požiūrio.

Tad, kai Karosų šeima sužinojo, kad ketvirtas vaikas gimė su Dauno sindromu, gana greitai susitaikė su diagnoze.

Pradėjo rašyti tinklaraštį

"Lietuvoje žmonės, turintys Dauno sindromą, yra vadinami "saulytėmis" arba "saulės vaikais". Būtent taip aš žiūriu į Ivą – mažytę spinduliuojančios šviesos bei šilumos nešėją, kuri pripildo mūsų širdis begalinės meilės", – savo požiūrį į dukrą atskleidžia LCC tarptautinio universiteto dėstytoja.

Dabar Sanna su nė trejų metų neturinčia dukryte Iva važinėja po uostamiesčio mokyklas ir skleidžia informaciją apie šį genetinį sutrikimą, rašo pozityvų tinklaraštį apie Dauno sindromą.

Gerą energiją spinduliuojanti moteris pasakojo, kad jau iki tol savo aplinkoje buvo susidūrusi su Dauno sindromą turinčiais žmonėmis ir matė, kad tai netrukdo gyventi visavertiškai.

"Aplinka gali apsunkinti arba palengvinti negalią", – tikino švedė, vykdanti švietėjišką veiklą.

Problema yra dovana

Sanna tikina, kad viskas priklauso nuo požiūrio, pavyzdžiui, jie savo šeimoje problemą vadina dovana. Toks įvardijimas esą keičia situaciją bei jos matymo kampą, taip pat padeda ugdyti kantrybę ir supratingumą.

Moteris pastebi, kad Lietuvoje ir Švedijoje požiūris į negalią skiriasi. Skirtumai užfiksuoti net pačiuose žodžiuose.

Studijos "Happy People Photography" nuotr.

Švedijoje negalia įvardijama kaip ribotas funkcionalumas, o lietuvišku žodžiu parodoma, kad toks žmogus "neturi galios", yra tarsi menkesnis.

Klaipėdos apskrities koordinatorė įžvelgia ir daugiau skirtumų. Nors Sanna prisipažįsta labai mylinti Lietuvą ir savo žemaitį vyrą, lietuviams norėtų palinkėti paprastesnio požiūrio.

Ji paminėjo moterį, kuri augina vaiką su Dauno sindromu ir jaudinasi, kaip šią diagnozę priims aplinkiniai.

"Lietuviai nori, kad viskas būtų tobula. Geriausia būti tuo, kuo esi", – tikino Sanna.

Švedė atvira: prieš 10 metų galvojusi, kad jei gimtų neįgalus vaikas, grįžtų gyventi į tėvynę, kurioje požiūris į neįgalius žmones gerokai skiriasi. Dabar S.Karosas tokių planų neturi.

"Kiek subrendusi visuomenė, parodo jos požiūris į silpniausius narius. Kai jais tinkamai pasirūpinama, galime būti ramūs, kad ir mumis bus pasirūpinta", – sakė S.Karosas.

Daunas lygu kvailas?

Interneto svetainėje "Saulytės.lt" neseniai paskelbti pirmą kartą trijose Baltijos šalyse atlikto tyrimo rezultatai.

Tyrimu siekta išsiaiškinti žodžio "daunas" vartojimą bei keliamas konotacijas. Rezultatai parodė, kad net 88 proc. Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad toks žmogaus apibūdinimas kaip "daunas" yra labai įžeidus.

Lietuvos gyventojai dažniau nei latviai ar estai susiduria su situacijomis, kai pasipiktinus žmogaus elgesiu jis tiesiog apšaukiamas "daunu". Tokių respondentų mūsų šalyje yra 84 proc., Latvijoje ir Estijoje atitinkamai 75 ir 69 proc.

Etikečių klijavimui nepakantumo daugiausia Latvijoje – čia net 89 proc. žmonių teigia, kad jiems toks prasivardžiavimas nepriimtinas.

Lietuvoje taip manančiųjų yra 88 proc., Estijoje – 87 proc.

Tolerancija žargonui sumažėjo

Tik 10 proc. lietuvių atrodo, kad galima vadinti žmogų su Dauno sindromu "daunu", Latvijoje ir Estijoje pakantumo riba yra aukštesnė ir siekia 13 bei 17 proc.

Lietuvoje visuomenės nuomonės tyrimas Dauno sindromo tematika atliekamas nuo 2016 m. kovo. Duomenys rodo, kad per keletą metų tolerancija žeminančiam žargono klijavimui šalyje sumažėjo.

Šiuo metu nuo 14 iki 10 proc. sumažėjo manančiųjų, kad žmogus su Dauno sindromu gali būti vadinamas daunu, o nuo 15 iki 12 proc. – kad daunu gali būti vadinamas žmogus, neturintis Dauno sindromo.

Iš kitos pusės, net 47 proc. Estijos, 44 proc. Lietuvos ir 43 proc. Latvijos gyventojų žodį "daunas" vis dar laiko kvailo žmogaus sinonimu.

Šeštadienį Biržuose populiari Lietuvos merginų grupė „Pop ladies“ (Liepa Mondeikaitė, Natalija Bunkė, Oksana Pikul-Jasaitienė), buvusi legendinės grupės „Sekmadienis“ vokalistė Jūratė Miliauskaitė  bei grupė „Saulės vaikai“ įžiebė  neįprastą Kalėdų eglutę. 

10 metrų aukščio gražuolė  sužibo net 10 tūkstančių įvairiaspalvių lempučių.   Į Biržus ji buvo atgabenta iš Lenkijos, kur ją pagamino šiuolaikinių dekoracijų fabrikas.  Kalėdų eglutės montažas užtruko 10 valandų.  Nauja Kalėdų eglute biržiečiai ir miesto svečiai galės džiaugtis iki sausio 14 dienos.

„Daug tenka važinėti po Lietuvą, bet tokios gražios Kalėdų eglutės dar nemačiau“, - pripažino dainininkė Jūratė  Miliauskaitė.  Jai pritarė dainininkė Oksana Pikul-Jasaitienė: „Magiška Kalėdų eglutė.  Kažkas neįprasto ir stebuklingo.  Jos dėka  Biržuose jaučiasi tikra Kalėdų dvasia ir artėjantys Naujieji metai. Manau, kad ši eglutė pretenduos į gražiausios Lietuvos eglutės titulą“. 

Šiuolaikinę Kalėdų eglutę  Biržams padovanojo Latvijos įmonių grupė „Voldemars“. 

„Kiekvienais metais mūsų įmonė remia Latvijos regionų miestelius ir Rygos lietuvių vidurinę mokyklą. Šiais metais nutarė padovanoti šiuolaikinę eglutę Biržams. Juk būtent šiame mieste yra mūsų įmonės šaknys. Galime pavadinti Biržus mūsų mama“, - sako įmonių grupės „Voldemars“ valdybos narė Iveta Švarcė.