Istorija – lyg detektyvas
Istorija yra daugybės detektyvinių istorijų rinkinys. Ne išimtis ir 1923 metų sausio 15-osios įvykiai Klaipėdoje.
"Daug kas visų istorijos niuansų nežino ir mano, kad Klaipėda nuo amžių amžinųjų buvo Lietuvos dalis. O tarpukariu Lietuvoje labai dažnai buvo akcentuojama, kad sėkmingo valstybės gyvavimo neįsivaizduojama be priėjimo prie jūros. Todėl Sausio 15-ji buvo iškilmingai minima visoje Lietuvoje, o ypač Klaipėdoje", – tvirtino Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja istorikė Zita Genienė.
Palyginti neseniai istorikai atvirai pareiškė, kad mūsų minimas istorinis įvykis, buvo ne vien vietos žmonių sukilimas, o Lietuvos valstybės karinė akcija, kurią parėmė ir Mažosios Lietuvos aktyvistai.
"Iki šiol daug dėmesio buvo skiriama politinei situacijai, sukilėliais vadintų karių judėjimui, mūšio taktikai ir kitiems dalykams. Tačiau liko neišnagrinėta ir nesurinkta daugybė smulkmenų, atsiminimų, kurie, sudėti į vieną vietą, sudarytų kur kas pilnesnį įvykių vaizdą", – teigė miesto praeities žinovas, istorikas Dainius Elertas.
Net paminklas, išlikęs buvusiose miesto kapinėse, kurios sovietmečiu buvo paverstos Skulptūrų parku, apgaubtas mįslių.
Nors visais laikais jis simbolizavo faktą, kad Klaipėda yra teisėta ir neatskiriama Lietuvos dalis, sunku paaiškinti, kaip jis išliko tarybinio marazmo laikais.
Apsaugojo nuo susprogdinimo
S.Elerto močiutė Bronė Elertienė gilaus sovietmečio metais dirbo Klaipėdos kraštotyros muziejaus direktore. Ji buvo liudininkė ketinimų sunaikinti šį paminklą.
Dar iki miesto vadovu tampant Alfonsui Žaliui, Vykdomojo komiteto pirmininkas buvo Alfonsas Lengvenis.
Jo vadovavimo laikais imta rengti dokumentus 1923 metų sukilimo paminklą įtraukti į LTSR kultūros paminklų sąrašą. Paminklo pasas buvo parengtas, betrūko biurokratinių smulkmenų.
Miesto vadovu tapus A.Žaliui, vieną dieną darbininkai valdininkų buvo pasiųsti į tada dar nesunaikintas miesto kapines. Jiems buvo duotas nurodymas padėti sprogmenis po sukilimo paminklu.
"Darbininkai nepuolė aklai vykdyti pavedimo. Jie nuėjo pas mano senelę ir pasakė, kokį darbą turi įvykdyti. Muziejaus direktorė paprašė palūkėti bent kelias valandas. Per tą laiką ji susiskambino su kultūros viceministru Vytautu Jakelaičiu. Viskas baigėsi tuo, kad viceministras vienasmeniškai pasirašė įsakymą įtraukti paminklą į sąrašą, ir apie tai buvo informuota Klaipėdos valdžia. Taip per plauką jis buvo išsaugotas. Už tai turėtume būti dėkingi darbininkams, kurių dabar nė pavardžių nežinome", – pasakojo D.Elertas.
Tarybiniais metais būta ir daugiau bandymų pakeisti paminklą.
Norėta nugremžti įrašą ant paminklo, tačiau kultūros funkcionieriai Vilniuje pareiškė, kad reikėtų palikti autentiškus įrašus.
Taip ir sovietmečiu išliko užrašas "Už laisvę".
Obeliskui panaudojo riboženklį
Dar iki galo neišsiaiškinta ir apie paties paminklo gimimą.
Dizaineris Kęstutis Mickevičius, aktyviai prisidedantis prie būsimos Skulptūrų parko rekonstrukcijos plano, yra surinkęs itin daug iki šiol plačiai neskelbtų duomenų.
Pasak jo, jau 1923 metais buvo pradėti rinkti pinigai paminklui ant žuvusių karių kapo pastatyti.
Po metų spaudoje pranešta, kad Martynas Jankus gavo iš amerikiečių 100 dolerių ir už juos aptvėrė kapą.
Vėliau skelbta, kad architektas ir dailininkas Adomas Brakas inicijavo trijų ąžuolų pasodinimą ant sukilėlių kapo.
Vienas jų skirtas Klaipėdos atvadavimui, kitas – Lietuvos nepriklausomybei, trečias – tada lenkų užimtam Vilniui.
Vėliau pasirodė žinių, kad A.Brakas pats ir tapo paminklo autoriumi.
Tačiau K.Mickevičius mano, kad šis faktas dar nėra patvirtintas.
Architektas anuomet viešai pranešė, kad jam trūksta pinigų paminklui pabaigti. Trūko grandinių ir dekoratyvinių laikiklių.
1925 metais laikraščiai skelbė apie paminklo atidengimą. Paminklo akcentas – obeliskas, kuris stovi ir šiandien.
Tai yra valstybių sienos ribožeklis, žymėjęs pajūryje vokiškąją pusę.
Dar vienas toks pat stulpelis 1923 metais buvo išgabentas į Kauną ir tapo paminklo J.Basanavičiui postamentu.
Dar vienas, rusiškas stulpas, atsidūrė buvusiose kareivinėse (dabar Klaipėdos universiteto teritorija).
Pinigai sukilėlių kapui sutvarkyti buvo renkami iki pat 1939 metų. Yra žinoma, kad tais metais jau buvo surinkta 12 tūkst. litų.
Iki mūsų dienų paminklas išgyveno truputį pakitęs. Atsirado kiniško granito laipteliai, buvo pakeista grandinė, atsirado ir papuošimų.
K.Mickevičiaus įsitikinimu, būtų geriausia paminklui grąžinti pirmapradį vaizdą, o netoliese įrengti lentą su informacija apie bendrame kape palaidotus sukilimo dalyvius.
Žūties aplinkybes slėpė
Susirinkę prie paminklo sausio 15-ąją visuomenės ir politikos veikėjai kasmet rėžia kalbas.
Šią dieną daug kalbama apie Lietuvą, kaip jūrinę valstybę, apie teisingą jaunos Lietuvos ryžtą surengti karinę akciją, jos reikšmę valstybei.
Neretai klaipėdiečiai pasipiktina, kad valstybės vadovai nesiteikia atvykti iš sostinės ir drauge su klaipėdiečiais nulenkti galvas prie žuvusiųjų kapo.
Ši data, kaip itin reikšminga visos valstybės istorijai, iki šiol nėra įsisąmoninta daugelio lietuvių.
Būta atvejų, kai vilniečiai, pamatę Sausio 15-osios gatvės pavadinimą, šaipėsi iš klaipėdiečių, kaip iš nemokšų, suklydusių rašant Sausio 13-osios datą.
Dar mažiau plačiajai visuomenei žinoma apie žmones, kurių kapą žymi obeliskas.
Istorikai yra paskelbę, kad mūšio už Klaipėdos prijungimą metu žuvo 12 Lietuvos savanorių, tačiau tik trys jų po penkių dienų, sausio 20 dieną, palaidoti miesto kapinėse.
Jų pavardės tuo metu nebuvo skelbiamos. Identifikuoti šiuos vyrus pavyko tik žinant, kad visi jie buvo šauliai.
Taip išsiaiškinta, kad Klaipėdoje palaidoti Flioras Lukšys, Jonas Pleškys ir Antanas Ubavičius. Visi kiti atgulė amžino poilsio Kėdainiuose.
Esama žinių, kad A.Ubavičiaus giminaičiai 1926 metais norėjo perlaidoti savo didvyrį tėviškėje Tirkšliuose, tam buvo net renkamos lėšos, tačiau patikimų žinių, ar tai buvo padaryta, nesama.
Karybos istorijos entuziastas Egidijus Kazlauskis susipažino su A.Ubavičiaus palikuone.
Tikimasi, kad ši moteris paaiškins, ar paminklas jam žymi tikrąją palaidojimo vietą.
Istorikai rado to laiko Kauno spaudoje gimnazijos mokinio, šaulio Algirdo Jesaičio nekrologą.
Spauda tuo metu nė žodeliu neužsiminė, kokiomis aplinkybėmis žuvo šis vaikinas ir kad jis dalyvavo svarbiuose visai Lietuvai įvykiuose.
Taip bandyta slėpti faktą, jog karinėje kampanijoje dalyvavo ne tik Mažosios Lietuvos vyrai.
"Parodyti, kad įvykiuose dalyvavo tik vietos žmonės, buvo vienintelis būdas, kad būtų įteisintas Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos", – pasakojo istorikė Z.Genienė.
Mirė su JAV vėliava rankose
1923-iųjų vasario 8 dieną šalia trijų šaulių atgulė dar vienas jau po sukilimo nuo ligos miręs jo dalyvis.
Tuo metu šio vyro pavardė nebuvo plačiai skelbiama. Gali būti, kad jo pavardė – Laužius.
Vasario 22 dieną ten pat palaidotas Andrius Martus-Martusevičius.
Šio žmogaus gyvenimo ir mirties istorija iki galo nėra išnaudota populiarinant sausio 15-osios įvykius ne tik Lietuvoje, bet ir JAV.
Lietuvis 1895 metais atvyko į JAV, dirbo anglių kasykloje, tarnavo Ilinojaus 4-ajame pulke, buvo karo veteranas, aktyviai dalyvavo užjūrio lietuvių visuomeninėje veikloje, o grįžęs į Tėvynę tapo sukilimo savanoriu.
Jis buvo išrinktas Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nariu, pasižymėjo puikiais oratoriaus gebėjimais.
Po sausio įvykių A.Martus-Martusevičius susirgo. Mirtis jį užklupo Kretingoje. Vienur teigiama, kad vyras mirė nuo meningito, kitur – kad nuo šiltinės.
Pasakojama, kad mirties patale A.Martus-Martusevičius spaudė rankoje JAV vėliavą ir prašė palaidoti jį Klaipėdos kapinėse šalia kitų sukilėlių.
Ilgą laiką teigta, kad šis vyras buvo palaidotas šalia sukilėlių kapavietės.
Tačiau K.Mickevičius teigia išsiaiškinęs, kad Amerikos lietuvis atgulė į bendrą kapą.
Klaipėdoje besilankantys Amerikos lietuviai buvo raginami nepirkti gėlių ar vainikų, o paaukoti pinigų paminklo tvarkymui.
Kampanijos metu žuvo ir du prancūzų kareiviai, trys buvo sužeisti. Abiejų žuvusiųjų palaikai puošniuose karstuose iškilmingai išlydėti į tėvynę.
Žuvo ir keturi civiliai
Iki šiol niekur nebuvo skelbta žinia apie atsitiktines sukilimo aukas.
Keturi žmonės, padėję galvas sausio įvykių Klaipėdoje metu, buvo palaidoti tose pačiose kapinėse, tik jų amžino poilsio vietos dabar niekas nebežino.
Kurios susikovusių pusių kulkos pakirto niekuo dėtus žmones, liko nežinoma.
K.Mickevičius išsiaiškino, kad Smeltės kvartale rikošetu atšokusi kulka smigo 13 metų mergaitei į krūtinę ir ją nužudė.
Atsitiktinai žuvo ir tą dieną tarnyboje buvęs Sendvario policininkas Zigfridas Juška.
Jo šeimai Lietuvos valdžia išmokėjo kompensaciją.
Lietuviškais litais ši suma buvo gana kukli, tačiau vokiškomis infliacinėmis markėmis tai buvo milžiniški pinigai.
Netoli prefektūros mūšio metu kulka pakirto smalsų bankininką, išlindusį pro langą pažiūrėti, kas vyksta.
Žuvo ir jaunas žydų tautybės medienos pirklys.
Apie tai rašė vietos spauda.
Beje, 1923 metų pradžioje buvo nemažai žurnalistų, įvykius nušvietė ne tik vietos, bet ir anglų, vokiečių, prancūzų ir net amerikiečių spauda.
1923 m. karinėje akcijoje žuvę lietuviai
leitenantas Viktoras Burokevičius,
kapitonas Eduardas Noreika,
eilinis Jonas Petkus,
eilinis Jonas Simonavičius,
eilinis Povilas Trinkūnas,
eilinis Adolfas Viliūnas,
Karo mokyklos kariūnas Vincas Stašelis,
Milicijos mokyklos kursantas Vincas Vilkas,
šaulys Algirdas Jesaitis,
šaulys Flioras Lukšys,
šaulys Jonas Pleškys,
šaulys Antanas Ubavičius,
eilinis snaiperis Martynas Jonkus.
