Borneo saloje rastas piešinys, tikriausiai vaizduojantis kažkurį iš vietinių laukinių galvijų, yra tarp tūkstančių kitų pirmykščio meno kūrinių, aptiktų prieš kelis dešimtmečius atokiame regione.

Tačiau tik panaudojus datavimo metodą, vadinamą urano sekos analize, tyrėjai sugebėjo tiksliai nustatyti, kada šie atvaizdai buvo nupiešti.

Šis atradimas papildo gausėjančius įrodymus, kad Europa nebuvo vienintelis urvų tapybos atsiradimo centras, kaip buvo manoma anksčiau.

„Matome, kad vaizduojamasis menas atsirado ir vystėsi daugmaž tuo pačiu metu ir Azijoje, ir Europoje“, – naujienų agentūrai AFP sakė tyrėjas Maxime'as Aubert'as (Maksemas Oberas).

2014 metais tyrėjai Indonezijai priklausančioje Sulavesio saloje rado 35 tūkst. metų senumo vaizduojamojo meno pavyzdžių, bet kai kurie piešiniai, ištirti M. Aubert'o ir jo komandos kaimyninėje Borneo saloje, buvo sukurti mažiausiai 5 tūkst. metų anksčiau.

M. Aubert'as, Australijos Griffitho (Grifito) universiteto profesorius adjunktas, su savo grupe dirbo atokiuose, sunkiai prieinamuose urvuose Rytų Kalimantano srityje, kad surinktų medžiagos piešinių datavimui.

Komanda, kurios tyrimų rezultatai trečiadienį buvo paskelbti žurnale „Nature“, tyrė piešinius, nutapytus vienas ant kito keliais sluoksniais

Seniausio sluoksnio piešiniai vaizduoja gyvūnus, veikiausiai anuomet Borneo gyvenusius laukinius jaučius, taip pat trafaretinius delnų atvaizdus, sukurtus pučiant rausvos spalvos ochros miltelius ant rankos, priglaustos prie urvo sienos.

Ant šių piešinių buvo kitų trafaretinių rankų atvaizdų, sukurtų naudojant tamsiai violetinės spalvos pigmentą, išdėstytų grupėmis ir padailintų linijomis bei taškais. Ten taip pat esama tos pačios spalvos žmonių figūrėlių, tarsi sudėliotų iš pagaliukų.

Vėliausiame sluoksnyje vaizduojami žmonės, laivai ir geometriniai raštai.

„Intymus langas“

M. Aubert'as ir jo komanda analizavo urano ir jo radioaktyviojo skilimo liekanų pasiskirstymą kalcito sluoksneliuose, susidariusiuose per daugelį metų ant piešinių paviršiaus, taip uolienoje, ant kurios buvo piešiama.

Tyrėjai paėmė mažesnių nei centimetro skersmens mėginių nuo šių meno kūrinių ir nustatė, kad vieno gyvūno atvaizdas buvo nupieštas mažiausiai prieš 40 tūkst. metų ir galbūt beveik prieš 52 tūkst. metų.

„Kiek žinome, šis didelis gyvūno piešinys... yra seniausias vaizduojamojo uolų meno atvaizdas pasaulyje“, – sakoma tyrėjų straipsnyje.

Šis piešinys yra apskritai vienas seniausių kada nors rastų gyvūnų atvaizdų. Jis buvo sukurtas maždaug tuo pačiu metu, kaip ir Vokietijoje rastos iš mamutų durklų išraižytos gyvūnų figūrėlės, pridūrė tyrėjai.

Ilgai manyta, kad urvų tapyba atsirado Europoje ir vėliau paplito kitur. Įspūdingų urvų piešinių buvo rasta Ispanijoje, Italijoje ir Prancūzijoje.

Tačiau Indonezijoje aptikti piešiniai meta iššūkį šiai teorijai.

„Dabar atrodo, kad šios dvi ankstyvojo urvų meno provincijos atsirado panašiu laiku smarkiai viena nuo kitos nutolusiuose paleolito Eurazijos kampeliuose: viena – Europoje, o kita – Indonezijoje, kitame šio ledynmečio pasaulio gale“, – Griffitho universiteto pranešime cituojamas prie šios studijos prisidėjęs archeologas Adamas Brumas (Adamas Bramas).

Antrojo sluoksnio piešiniai buvo sukurti maždaug prieš 20 tūkst. metų. Jie atskleidžia įdomią tų laikų meno evoliuciją.

„Maždaug prieš 20 000 metų tapyba tapo žmonių, o ne gyvūnų pasauliu. Tą patį matome Europoje – daugmaž tuo pačius metu“, – AFP sakė M. Aubert'as.

Mokslininkas planuota toliau tyrinėti urvų tapybos meną Indonezijoje ir Australijoje. Jis sakė analizuodamas šiuos piešinius pajutęs savotišką asmeninį ryšį su praeitimi.

„Stulbinama tai pamatyti. Tai intymus langas į praeitį“, – sakė M. Aubert'as.