Ėmėsi iniciatyvos

Uždarame kieme nuo miesto triukšmo pasislėpusi Šv.Mikalojaus bažnyčia, menanti XV a., pavadinta Kauno – pirklių ir upeivių miesto – globėjo vardu. Tai vienintelė Lietuvoje asimetriško plano bažnyčia, išskirtinė ir aštuonkampiais bokštais. Europoje yra tik dvi bažnyčios su tokiais bokštais.

Palaimintasis arkivyskupas T.Matulionis 1938 m. joje įvedė amžinąją Švč.Sakramento adoraciją, kuri buvo nutrūkusi sovietiniais metais.

Proga: šeštadienį seserys benediktinės su gausiu būriu svečių šventė Šv.Mikalojaus (benediktinių) bažnyčios atšventinimą. (Seserų benediktinių nuotr.)

Įvairiuose šaltiniuose galima rasti gana išsamiai aprašytą Šv.Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno istoriją. Sovietinės okupacijos metu 1948 m. bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti, Šv.Mikalojaus bažnyčia virto knygų saugykla, o seserys veikė slapta, pasitraukusios į pogrindį. 1990 m. seserys atgavo savąjį vienuolyną ir bažnyčią.

Sovietmečiu dvi seseris benediktines buvo priėmę gyventi kauniečiams gerai žinomo buvusio Civilinės metrikacijos biuro vedėjo, ilgamečio miesto ceremonimeistro Kęstučio Ignatavičiaus tėvai. Ir šiandien jis gyvena bažnyčios ir vienuolyno kaimynystėje, Benediktinių gatvėje.

Paragintas ir įtikintas kaimynų dalyvauti pirmuose nepriklausomos Lietuvos savivaldos rinkimuose K.Ignatavičius apylinkės rinkėjams pasižadėjo telkti žmones atkuriant Šv.Mikalojaus bažnyčią ir grąžinant ją tikintiesiems. K.Ignatavičius neslepia, kad jam, kaip deputatui, kai kuriuose darbus buvo lengviau atlikti, tačiau laikmetis buvo sunkus, valstybė neturtinga, o dar – blokada, nuvertėjantys pinigai ir dėmesys tautos šventovei – Prisikėlimo bažnyčiai.

Vienuolynas tuo metu buvo tapęs statybininkų bendrabučiu, veikė našlaičių vaikų darželis ir gyveno tik dvi vienuolės, kurios saugojo vienuolyno paslaptis.

Žiguliuku po Lietuvą

Ledai pajudėjo, kai seserys benediktinės kartu su K.Ignatavičiumi išprašė Jo Eminencijos kardinolo Vincento Sladkevičiaus Šv.Mikalojaus bažnyčios rektoriumi ir benediktinių vienuolyno kapelionu skirti monsinjorą Vytautą Sidarą. Kauno arkivyskupija patvirtino bažnyčios atstatymo darbų vykdomąjį organą – pirmininkas V.Sidaras, revizijos komisijos pirmininkas – K.Ignatavičius.

„Vaizdas, kai atrakino bažnyčios duris, buvo toks: vien lentynos su knygomis ir tik mažas koridoriukas, kurio gale matėsi centrinė altoriaus dalis ir Kristaus galva. Prasidėjo iškraustymas. Viešosios bibliotekos knygų sandėliu tapusioje bažnyčioje buvo sukrautos tonos knygų“, – prisimena K.Ignatavičius.

Entuziazmas buvo didelis, ir pamažu prasidėjo veikla. Bažnyčios remonto darbai vyko savo ruožtu, o K.Ignatavičius su vienuolėmis sėdo į jo žiguliuką ir išvažiavo į Lietuvą rinkti to, kas anksčiau priklausė Šv.Mikalojaus bažnyčiai.

Kai 1948 m. seserims benediktinėms buvo nurodyta per 24 valandas išsikraustyti, jos išslapstė bažnyčios turtą, o sąrašą, kur kas išvežta, išsaugojo. „Artimiausias taškas buvo Kauno arkikatedra bazilika ir joje kabėjusios Kryžiaus kelio stotys – keraminiai, labai gražūs meno kūriniai. Arkikatedros klebonas pripažino, kad jos priklauso Šv.Mikalojaus bažnyčiai ir neprieštaravo“, – K.Ignatavičius turėjo ir kardinolo raštą, patvirtinantį pareigą grąžinti.

Toliau kelias vedė į Birštono bažnyčią, kur buvo paslėpta monstrancija. Kita kelionė – pas Tėvą Stanislovą į Paberžę paveikslo „Nuėmimas nuo kryžiaus“. Pasirodo, Tėvas Stanislovas kažkiek laiko rezidavo Šv.Mikalojaus bažnyčioje. Nors ir be džiaugsmo, dvasininkas paveikslą atidavė, tik pareiškė, kad rėmą teks palikti, nes paveikslas buvęs be rėmų.

„Labai įdomi kelionė buvo į Joniškį, kur buvo išvežtos Kristaus ir Marijos statulos. Vietiniai pareiškė neatiduosiantys, bet ir vėl gelbėjo kardinolo raštas, tačiau reikėjo palaukti, kol sutems, kad žmonės nematytų“, – juokiasi K.Ignatavičius. Taigi su nuotykiais skulptūros buvo parvežtos į jų pirminę vietą.

Seserų benediktinių nuotr.

Lydėjo stebuklai

Buvo apeiti ir M.K.Čiurlionio dailės muziejaus fondai ieškant bažnyčiai priklausiusių daiktų. Tuo pačiu metu vyko darbai, kuriuos be jokio atlygio dirbo bendruomenės žmonės. Gerus darbus paprastai lydi sėkmė.

Sėdo į jo žiguliuką ir išvažiavo į Lietuvą rinkti to, kas anksčiau priklausė Šv.Mikalojaus bažnyčiai.

„Seserys vienuolės pasakė, kad įvyko stebuklas, nes pagal bažnyčios kanonus Šv.Mikalojus yra stebukladarys, kaip ir Šv.Benediktas, kurį garbina benediktinės. Tas stebuklas buvo pinigai iš Vokietijos, kurie leido laisviau tęsti atstatymo ir remonto darbus“, – pasakoja K.Ignatavičius.

Stebuklai tęsėsi. K.Ignatavičius šypteli, kad gal kiti vadintų sutapimais, bet jis – stebuklais, kurie įvyko jam. Tuomečio mero sprendimu K.Ignatavičius paskiriamas Civilinės metrikacijos biuro, kuris veikė rotušėje, vedėju.

„Pirmiausia, kaip šeimininkas, lipu į rotušės bokštą iki laikrodžio ir supuvusiomis kopėčiomis – dar iki varpo. Užlipu iki to varpo, o šalia padėti dar du varpai. Senoviniai. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo dingęs Šv.Mikalojaus bažnyčios varpas. Taip sutvarkė gyvenimas, kad pradėjau dirbti rotušėje ir radau varpą. Tarsi Šv.Mikalojaus stebuklas“, – tuomečiu radiniu džiaugėsi K.Ignatavičius.

Kitas keistas, mistinis, nutikimas buvo su kryžiumi. Pagrindinis bažnyčios kryžius, kokių 6 m aukščio, buvo perpjautas. Jį sutvarkyti buvo patikėta altorių restauravusiam meistrui. Problemų kilo, kai kryžius jau buvo sutvarkytas, nes niekaip nepavyko gauti transporto pervežti.

„Buvau kartu su kolega deputatu Petru Marcinkevičiumi. Sakau, gal ne toks jau sunkus tas kryžius, imkime ir nuneškime, kaip Kristus nešė“, – prisiminė K.Ignatavičius. Vyrai taip ir padarė. Reikėjo įveikti maždaug 1 km atstumą, bet jau po 100 m vyrai suprato pervertinę savo jėgas. Vis dėlto kryžių nunešė, nors paskui K.Ignatavičiui teko pasiremontuoti sveikatą.

Miesto globa

K.Ignatavičiaus neapleido mintys apie tai, kiek svarbus Kaunui buvo šv.Mikalojus. Jo ženklai yra miesto suolininkų teismo knygos viršelyje, kaip teisingumo globėjo; paveldosaugininkai rotušėje rado krosnies koklį, kuriame pavaizduotas šv.Mikalojus; be Šv.Mikalojaus bažnyčios, yra ir dvi jo vardu pavadintos cerkvės.

„Dar įdomus dalykas, kad šv.Mikalojus buvo upeivių globėjas, o Kaunas apsuptas dviejų upių. Jo ikonografiją ir atvaizdaus Kaune įtvirtinti padėjo karalienė Bona Sforza. Ji buvo didelė šv.Mikalojaus gerbėja ir sau svarbias datas taikė prie šv.Mikalojaus datų. Sakau, imsime ir padarysime šv.Mikalojų Kauno globėju. Istorikas Edmundas Rimša šiai idėjai pritarė“, – dar vieną svarbų momentą mini K.Ignatavičius.

Miesto patriotas neabejoja – Šv.Mikalojaus bažnyčios atstatymas suponavo Kaunui visą puokštę gerų dalykų: „Aš didžiuojuosi, kad ant pečių vilkau kryžių, kuris dabar gražus kabo Šv.Mikalojaus bažnyčioje.“

Ankstyvi talkininkai

Šeštadienį seserų benediktinių vienuolyno ir Kauno Šv. Mikalojaus neparapinės bažnyčios ansamblio teritorijoje buvo juntamas kitoks nei įprastai judesys. Paskelbus apie organizuojamą talką klebonijos trečio aukšto iškraustymui, miestiečiai pas seseris ėjo iš pat ryto, o kai kurie jų atvyko netgi anksčiau numatyto laiko.

„Sakykite, o ne 9 val. pradžia?“ – išvydusi nuostabos kupiną sesers Gabrielės veidą kaunietė Rasa suprato, kad tądien ji buvo pirmoji kregždė.

Tiesa, atgal namo moteris nebekeliavo – pasiraitojusi rankoves kibo į darbus, kuriems pakako moteriškų rankų. Iš mansardos ji išnešė kelis smulkesnius daiktus, ištuštino spintas, o po poros valandų, kai vėl užsukome į kleboniją, Rasa iš vandens šildytuvo lašino paskutiniuosius vandens lašus.

Ėjome čia, nes sūnus pats to norėjo. Smagu, kad tokio amžiaus vaikus traukia ne materialūs dalykai, o tai, kas turi kur kas didesnę prasmę.

„Darbininkai boilerį nuplėš nuo sienos. Reikia pilnai ištuštinti“, – baigusi šį darbą Rasa namo neplanavo eiti. Kartu su vyru ruošėsi lupti laminatą.

Keičiant klebonijos, kurioje nuo 1936 metų iki 1943 metų gyveno Palaimintasis Teofilius Matulionis, stogą bus tvirtinamos visos perdangos, todėl darbininkai rekomendavo išnešti naujai išklotą grindų dangą. Kartu su ja į vienuolyno patalpas iškeliaus visi baldai, durys ir staktos.

Pasidalijo darbus

Savo mažomis rankytėmis didelius darbus darė ir Kauno Prano Mašioto pradinės mokyklos trečiokas Ignas. Šeštadienio linksmybes išmainęs į talką, devynmetis kartu su keliais bendraamžiais iš trečio aukšto į pirmą nešiojo kėdes, rūbus ir lentas.

„Šiai dienai nieko ypatingo nebuvau suplanavęs. Greičiausiai, būčiau žaidęs kompiuteriu arba susitikęs su draugais, todėl kartu su namiškiais atėjau pagelbėti sesėms“, – apsidairęs, kaip sparčiai vyksta talka, berniukas neabejojo, kad laiko pakaks viskam – ir geriems darbams, ir savo malonumams.

Laimučio Brundzos nuotr.

Neobaroko stiliaus klebonijos pastate, į kurį paprastai patekti neįmanoma, šeštadienio vidudienį buvo galima sutikti ir daugiau laimingų vaikų, visgi labiau už mažuosius džiaugėsi jų tėvai.

„Ėjome čia, nes sūnus pats to norėjo. Smagu, kad tokio amžiaus vaikus traukia ne materialūs dalykai, o tai, kas turi kur kas didesnę prasmę“, – kaunietė Rusnė lenkėsi sesėms benediktinėms už jų gerumą ir perduodamas vertybes.

Kada bus sutvarkytas vidus? Sunku pasakyti, bet panašu, kad tai užtruks. Reikia ir laiko, ir daug lėšų.

Istorija sukasi ratu

Matydama kelių dešimčių žmonių šurmulį klebonijos pastatė, sesuo Gabrielė – doc. dr. Aušra Vasiliauskaitė – dėkojo visiems susirinkusiesiems. Be jų, iškraustymo darbai esą būtų trukę kur kas ilgiau.

„Mums svarbi bet kokia pagalba. Tiek aukomis, tiek darbais. Žinoma, pirmiausia noriu padėkoti Kultūros infrastruktūros centrui, Kultūros paveldo departamentui, Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriui, o labiausiai Kauno miesto savivaldybei“, – pastarosios dėka, anot doc. dr. A. Vasiliauskaitės, pradėti didieji klebonijos pastato tvarkymo darbai.

Laimučio Brundzos nuotr.

Jau apšiltinti ir sutvarkyti pastato pamatai, pradėta fasado restauracija. Netrukus bus pradėtas remontuoti ir klebonijos stogas. Dėl pastarųjų darbų teko ištuštinti visą trečią aukštą ir iškelti kleboną.

„Istorija sukasi ratu. Klebonija buvo pradėta projektuoti 1923 metais, o dar po metų buvo padėti pamatai, todėl tuometis klebonas persikėlė pas seseris. Praėjus beveik 100 metų ir pradėjus pastato restauraciją, mūsų kapelionas ir vėl bus priimtas į vienuolyną, –  Sesuo Gabrielė neabejojo, kad klebonas čia jausis tarsi savo namuose. – Kada bus sutvarkytas vidus? Sunku pasakyti, bet panašu, kad tai užtruks. Reikia ir laiko, ir daug lėšų.“

"Seserys per visus vienuolijos gyvavimo metus daug išgyveno, buvo ir kankinamos, ir žudomos. Tai, kad mes galime dabar čia su jomis melstis, rodo, jog Dievas visada buvo ir yra su jomis", – margą vienuolijos istoriją priminė kapelionas.

Bendruomenės gimimo dieną švenčiančios seserys šią progą pažymėjo ypatingai – prie altoriaus, į kurį šią vasarą atkeliavo palaimintojo kankinio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio relikvijos, buvo pakabintas širdies formos votas. Kol kas šis palaimintajam Teofiliui skirtas votas Kaune yra pirmasis, vienas jau yra Kaišiadoryse.

Votai – nuo seno bažnyčiose prie altorių kabinami įvairių formų ženklai kaip padėkos šventajam ir Dievui išraiška. "Tikime, kad mūsų palaimintajam kapelionui Teofiliui užtariant po 70 metų šiemet pagaliau atgavome visą vienuolyno ansamblio teritoriją", – sakė sesuo Gabrielė Vasiliauskaitė.

Sovietmečiu atimtą vienuolyną, kuriame buvo įrengtas statybininkų bendrabutis, ir bažnyčią, į kurią seserys galėjo sugrįžti tik 1992-aisiais, benediktinės po truputį prikelia naujam gyvenimui. Juolab kad iki šių metų seserys dar nebuvo viso pastatų ansamblio šeimininkės.

Dabar didžiausias mūsų rūpestis – vienuolyno ansamblio rekonstrukcija.

"Dabar didžiausias mūsų rūpestis – vienuolyno ansamblio rekonstrukcija", – ne tik džiaugsmu, bet ir rūpesčiu pasidalijo vienuolijos abatė sesuo Juozapa Strakšytė. Mažais žingsniais pirmyn juda vienuolyną juosiančios istorinės tvoros, nuo kurios vartų į praeivius žvelgia angelai, remontas. Tiesa, kol darbai vyksta, angelai dabar slepiasi.

"Akys krypsta ir į būsimą svečių namą, ir į kleboniją – norime ją pritaikyti vienuolijos veiklai. Remonto reikia visam pastatų ansambliui, todėl viliamės geradarių dosnumo, kad Kauno miesto globėjo titulą turinti Šv.Mikalojaus bažnyčia ir vienuolynas taptų miesto ir miestiečių pasididžiavimu. O mes, seserys, kiekvienam geradariui atsidėkojame kasdiene malda – Dievas žino kiekvieno žmogaus troškimus, o mes juos palydime malda", – tikino vienuolijos abatė.

Šiandien seserys daug laiko skiria maldai, rūpinasi vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų sielovada. Jų rankomis gamintų žvakių, rožinių, atvirukų, arbatų ir uogienių, lūpų balzamo ar muilo galima įsigyti Šv.Mikalojaus bažnyčios prieangyje. Seserys taip pat dirba įvairius darbus kaip ir pasauliečiai – mokytojauja mokyklose, gydo ligonius ligoninėse, dirba muziejuose.

Kad šis ypatingas, bet kiek primirštas Kauno objektas suspindėtų ir atgimtų, galite prisidėti ir jūs, lėšas pervesdami į Kauno seserų benediktinių viešosios įstaigos "Domus Laudis" banko sąskaitą: LT55 7044 0600 0796 1450, AB SEB banke.

"Be galo džiaugiamės, kad palaimintasis Teofilius sugrįžo čia, kur anksčiau gyveno ir dirbo", – neslepia džiaugsmo sesuo Gabrielė Vasiliauskaitė. Benediktinių vienuolyne gyvenusio ir seserų kapelionu dirbusio palaimintojo kankinio vyskupo Teofiliaus Matulionio relikvijos iš Kaišiadorių katedros į Šv.Mikalojaus bažnyčią iškilmingai atkeliavo birželio 14-ąją, tad visi tikintieji dabar čia gali prašyti jo užtarimo. Tą kasdien daro ir čia gyvenančios seserys.

"Nors ir įtrauktas į lankytinų objektų sąrašą, vienuolyno ansamblis nėra labai patrauklus", – neslėpė sesuo Gabrielė, vadovaujanti kartu su savivaldybe įkurtai viešajai įstaigai "Domus Laudis", ant kurios pečių gula vienuolyno ansamblio ir jį juosiančios tvoros remonto rūpesčiai.

Sesuo Gabrielė prisipažįsta – ansamblio piktžaizdė – 350 m ilgio paveldinė tvora. Seniausia jos atkarpa ir centriniai vartai turėtų būti baigti sutvarkyti šį rudenį, tačiau didžioji dalis užtvaros vis dar prašosi pagalbos. Kebliausia padėtis – P.Eimučio ir Šv.Gertrūdos gatvėse, kur tvora suskeldėjusi, virstanti.

"Gatvele vaikšto studentai, žmones vedžioja šunis, o ir vaikai mėgsta užsilipti. Baisu, kad nenutiktų nelaimė", – savo būgštavimus išsakė sesuo Gabrielė. Skaičiuojama, kad visos tvoros renovacijos sąmata siekia daugiau nei 1 mln. eurų. Kauno miesto savivaldybė iš Paveldotvarkos programos praėjusiais metais remontui skyrė 37,5 tūkst. eurų. Dar tiek pat lėšų surinko pats vienuolynas.

"Kalbėti apie pinigus labai sunku. Žinau, kad palaimintasis Teofilius mumis ir toliau rūpinsis, o mes kasdien meldžiamės už visus geradarius, – jų, anot sesers Gabrielės, buvo, yra ir bus. – Visi prisidėjusieji prie tvoros remonto bus įtraukti į vienuolyno istoriją – įrašytas tvoroje jų pavardes matys ateinančios kartos."

Kad tvoros kuo greičiau galėtų imtis darbininkai, vakar seserys rengė labdaros vakarą, skirtą Kauno seserų benediktinių paminklinio vienuolyno ansamblio restauracijai. Ketvirtadienį Kauno miesto Rotušėje skambėjo muzika, seserys pasakojo, kas slypi už remonto besiprašančios vienuolyno tvoros, kuo gyvena ir ką veikia benediktinės. Vakaro metu buvo galima paaukoti vienuolyno restauracijos darbams.

O remontas, anot sesers Gabrielės, reikalingas vienuolynui, klebonijai ir pačiai bažnyčiai. Paspaudus šaltukui, būti joje esą sunkiai įmanoma. Ne pro šalį būtų šildomos grindys ir nauji langai, pro kuriuos nešvilpautų vėjai. Seserys svajoja ir apie šventovės bokštą, kuris po remonto galėtų atsiverti turistams.

Kad šis ypatingas, bet kiek primirštas Kauno objektas suspindėtų ir atgimtų, galite prisidėti ir jūs, lėšas pervesdami į Kauno seserų benediktinių viešosios įstaigos "Domus Laudis" banko sąskaitą: LT55 7044 0600 0796 1450, AB SEB banke.

Kauno seserų benediktinių vienuolyno abatė sesuo Juozapa V.Strakšytė priminė, kad Šv.Mikalojaus bažnyčia visuomet laukia maldininkų, o šv.Mišios čia aukojamos kasdien: darbo dienomis – 18 val., šeštadienį – 8 val., sekmadienį – 10 val.

Ypatinga proga

Seserys benediktinės jau kurį laiką gyvena laukimu. "Tvoros?" – dirstelėję į pakalnėje sumestus baltus maišus veikiausiai pagalvosite ir mažai tesuklysite.

Tiesa, apie žemiškus rūpesčius – kiek vėliau. Į Kauno benediktinių vienuolyno ansamblio teritoriją koją šįkart kėlėme ne tik dėl šventovę juosiančios tvoros – kur kas labiau mus domino relikvija, kuri jau kitą savaitę atkeliaus į Šv.Mikalojaus neparapinę bažnyčią. Anot ekskursiją surengusios sesers Gabrielės, į vienuolyną, kuriame rektorius, seserų benediktinių vienuolyno kapelionas palaimintasis T.Matulionis gyveno 1936–1943 m., bus atgabenta I laipsnio relikvija – dalis šventojo palaikų.

"Eime paskui mane", – sparčiu žingsniu sesuo Gabrielė pasuko šventovės link. Atvėrė sunkias medines duris ir suklupo priešais didįjį altorių taip, kaip anuomet tai darė palaimintasis. Tuomet kilstelėjo akis viršun.

"Čia – Vokietijoje pagaminti vitražai "Adoruojantys angelai". Juos užsakė kapelionas, vyskupas T.Matulionis", – patyliukais šnabždėjo ekskursijos vedlė. Saulei pasisukus į spalvotus stikliukus, jų spindesys savo grožiu esą užburia ne tik seseris, bet ir kitus maldininkus. Ne mažiau įtaigi ir didžiojo altoriaus mensa, ant kurios pavaizduotas Kristaus veidas.

Vyksta paruošimo darbai

"Kai klūpi priešais didįjį altorių, atrodo, kad įsilieji į angelų ratą", – pakilusi nuo grindinio sesuo Gabrielė dirstelėjo į paveikslą, kuriame pavaizduota Radvilos Našlaitėlio dukterėčia sesuo Kristina Radvilaitė, naujuosius vargonus, tada žengė žingsnį kairiau ir stabtelėjo prie kito altoriaus.

Viršutinėje jo dalyje saugoma Šv.Benedikto relikvija, apačioje  jau netrukus bus padėtas relikvijorius, saugantis palaimintojo Teofiliaus kūno dalį. Kai atvykome į šventovę, baltu marmuru klota speciali niša dar buvo be durelių, tačiau sesuo Gabrielė tikino, kad per kelias dienas jos bus įstatytos. Iš abiejų pusių bus pritvirtintos votams – maldavimo ir padėkos ženklams kabinti skirtos vietos.

"Ar planuojame šventę? Žinoma!" – džiaugsmingai rankomis skėstelėjo vienuolė. Šv.Mikalojaus bažnyčiai skirta relikvija birželio 14-ąją bus perduota Kaišiadorių katedroje. Tos pačios dienos vakare, 18 val., ji bus garbingai įnešta į Šv.Mikalojaus bažnyčią. Po iškilmingų Šv.Mišių relikvijorius su palaimintojo Teofiliaus relikvija bus įdėtas į parengtą altorių. Tikintieji visada galės matyti palaimintojo relikvijorių ir prie jo melstis.

"1943 m. gavęs paskyrimą, į Kaišiadorius T.Matulionis išvyko su trimis seserimis benediktinėmis. Po mirties jis vėl grįžta čia ir vėl rūpinasi mumis", – sesers Gabrielės akyse suspindo džiaugsmo ašara.

Ne tik dėl besisukančio istorijos rato, bet ir dėl žmonių gerumo. Vos tik sužinoję apie T.Matulionio grįžimą, miestiečiai ėmė aukoti pinigus tam, kad būtų įrengta vieta relikvijai saugoti.

O ar žinote, kad vyskupas mėgo vaikščioti po gryną orą, iš duonos lipdė rožinį, negalėjo atsispirti spurgytėms ir braškėms?

Klebonijos pastatas griūva

Pašnekovė vylėsi, kad žmonės bus tokie pat geranoriški ir padės įrengti atminimo lentą ant dviaukščio namelio, kuriame kadaise gyveno palaimintasis. Nieko nelaukę pajudėjome jo link.

"Jums pasisekė – šiaip į kleboniją niekas nepatenka", – pakilusi lauko laiptais aukštyn sesuo Gabrielė atvėrė duris ir ranka mostelėjo į ilgo koridoriaus galą, kur anuomet gyveno T.Matulionis.

"Bute yrengti du kambariai – poilsio ir miegamasis", – nedaugžodžiavo vienuolė. Verčiau ragino žvilgsniu išmatuoti įspūdingą lubų aukštį ir pasisveikinti su istorijos liudininkais – senu praustuvu, atšokusia emale ar mediniais langų rėmais, apsilaupiusiais dažais. "Namas šildomas malkomis, o kapeliono bute yra sena koklinė krosnis", – anot sesers benediktinės, žiemą čia gan vėsu.

Pastatas yra avarinės būklės: trūkinėja senos sienos, byra tinkas. Pirmajame ir trečiajame aukštuose anksčiau gyveno bent kelios šeimos. Dauguma jų išsikėlė, tačiau viena tebegyvena.

Įnešė daug naujovių

Tais pačiais laiptais nusileidę žemyn, akis pakėlėme į aukštą medinį kryžių, kurį 1937 m. minint 550-ąsias Lietuvos krikšto metines pašventino T.Matulionis. Stovėdama šalia jo, sesuo Gabrielė ėmė vardyti darbus, kuriuos per septynerius metus nuveikė palaimintasis.

"Paskirtas benediktinių kapelionu ir gavęs visus įgaliojimus rūpintis vienuolių dvasiniais reikalais, T.Matulionis įvedė dvi dvasines naujoves", – pasakojimą tęsė pašnekovė. Pirmiausia – iki šių dienų išlikusią Švenčiausiojo Sakramento adoraciją.

"Taip pat negaliu nepaminėti papildytų seserų priėmimo į vienuolyną ir įžadų apeigų. Viena jų – naujokių priėmimas", – pasakojo vienuolė. Vilkėdamos suknelėmis, seserys su lelijos žiedais rankose pereidavo bažnyčią iki pat altoriaus. Taip esą vyksta iki šiol. "Jos, kaip ir seserys, kurios duoda amžinuosius įžadus, gulasi ant žemės kryžiumi ir yra užklojamos juodu audeklu – celūnu, o šis apiberiamas gėlių žiedais. Tai reiškia, kad pasauliui mirei dvasine prasme ir priklausai tik Dievui", – prabilusi apie amžinuosius įžadus, kuriuos yra pati davusi, sesuo Gabrielė atskleidė ir daugiau įdomių faktų apie T.Matulionį.

Gelbėjo žydų vaikus

Pasirodo, seserys kartu su kapelionu gelbėjo žydus iš pirmojo geto teritorijos, kuri iš vienuolyno palėpės matoma kaip ant delno.

Prikrovusios pilnus krepšius maisto, seserys juos paleisdavo per Nerį. Surinkę produktus, žydai vietoj jų suguldydavo kietai užmigdytus vaikus. Vėliau slėpdavo vienuolyne, o galiausiai susukti kailiuose mažieji buvo gabenami į Čiobiškio vaikų namus.

"Trys seserys už tai apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais", – geradarėmis žavėjosi pašnekovė. 2003 m. tokį apdovanojimą po mirties gavo ir Dievo tarnas T.Matulionis už drąsą, sumanumą iš ryžtą karo metais Kaune, Čiobiškyje ir Kaišiadoryse slapstant žydaitę Esterą Elinaitę.

"O ar žinote, kad vyskupas mėgo vaikščioti po gryną orą, iš duonos lipdė rožinį, negalėjo atsispiri spurgytėms ir braškėms?" – pastarosiomis, o neretai ir prisirpusiomis vynuogėmis seserys kapelioną vaišino pakvietusios į kiemelį, kur pasauliečiams iki šiol nevalia kelti kojos. Mums ir vėl pasisekė – vedami sesers Gabrielės patekome į rojų žemėje. Kairiau uodėme prieskonines žoleles, dešiniau – prasiskleidusias rausvas rožes, kurių galvutes skynė ir į prijuostę rinko sesuo.

"Panašiai taip viskas atrodė ir tada, kai čia dar gyveno T.Matulionis", – nepriekaištingai sutvarkytas lysves akimis glostė vienuolė.

Apgailėtina tvora

Už nugaros jai ir mums liko unikalus gotikinis mūrinės bažnyčios bokštelis, vienuolynas su celėmis ir vieno aukšto mūrinukas, anksčiau glaudęs našlaičius. Dabar pastatas stovi tuščias ir užkaltais langais. Neseniai įlūžo jo stogas.

"Būtų smagu čia įrengti svečių namus. Tik reikia labai daug lėšų", – atgal į realybę grįžo VšĮ "Domus Laudis" direktorė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) humanitarinių mokslų daktarė sesuo Gabrielė.

Nepaisant žemiškų rūpesčių, šviesa nuo sesers veido nesitraukė – apie dalykus, kurie iš vėžių išmuša net ir geležinės kantrybės mirtinguosius, ji kalbėjo su šypsena.

"Nors ir įtrauktas į lankytinų objektų sąrašą, vienuolyno ansamblis nėra labai patrauklus", – neslėpė pašnekovė. Remontas, anot jos, reikalingas vienuolynui, klebonijai ir pačiai bažnyčiai. Paspaudus šaltukui, būti joje esą sunkiai įmanoma. Ne pro šalį būtų šildomos grindys ir nauji langai, pro kuriuos nešvilpautų vėjai. Seserys svajoja ir apie šventovės bokštą, kuris po remonto galėtų atsiverti turistams.

Ansamblio piktžaizdė – 350 m ilgio paveldinė tvora. Seniausia jos atkarpa ir centriniai vartai turėtų būti baigti sutvarkyti šį rudenį, tačiau didžioji dalis užtvaros vis dar prašosi pagalbos. Kebliausia padėtis – P.Eimučio ir Šv.Gertrūdos gatvėse, kur tvora suskeldėjusi, virstanti.

"Gatvele vaikšto studentai, žmones vedžioja šunis, o ir vaikai mėgsta užsilipti. Baisu, kad nenutiktų nelaimė", – savo būgštavimus darsyk išsakė sesuo Gabrielė.

Tiki žmonių gerumu

Skaičiuojama, kad visos tvoros renovacijos sąmata siekia daugiau nei 1 mln. eurų.

Kauno miesto savivaldybė iš Paveldotvarkos programos praėjusiais metais remontui skyrė 37,5 tūkst. eurų. Dar tiek pat lėšų surinko pats vienuolynas.

"Kalbėti apie pinigus labai sunku. Žinau, kad palaimintasis Teofilius mumis ir toliau rūpinsis, o mes kasdien meldžiamės už visus geradarius, – jų, anot vienuolės, buvo, yra ir bus. – Visi prisidėjusieji prie tvoros remonto bus įtraukti į vienuolyno istoriją – įrašytas tvoroje jų pavardes matys ateinančios kartos."

Prie tvoros remonto darbų galite prisidėti ir jūs, lėšas pervesdami į Kauno seserų benediktinių viešosios įstaigos "Domus Laudis" banko sąskaitą: LT55 7044 0600 0796 1450, AB SEB banke.

Prieš atsiveikindama sesuo Gabrielė priminė, kad Šv.Mikalojaus bažnyčia visuomet laukia maldininkų, o Šv.Mišios čia aukojamos kasdien: darbo dienomis – 18 val., šeštadienį – 8 val., sekmadienį – 10 val.

Birželio 14 d. Palaimintojo Teofiliaus relikvijų sutikimas Kaune, Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje.

12 val. šv. Mišiose Kaišiadorių katedroje Kauno seserims benediktinėms bus perduotos palaimintojo Teofiliaus Matulionio relikvijos.

Tą pačią dieną 18 val. Kaune, Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje, vyks relikvijų sutikimo iškilmės. „Visi maloniai kviečiami dalyvauti, dėkoti Dievui už palaimą mūsų miestui per palaimintojo Teofiliaus, buvusio seserų benediktinių rektoriaus, pradėjusio Švč. Sakramento adoraciją Kaune, užtarimą“, – kviečia seserys.