– Gimėte ir augote Klaipėdoje, vėliau atsikraustėte į sostinę, o štai dabar pabėgote į Švenčionėlius. Ar neliūdna?

– Švenčionėliuose yra tokia įdomių žmonių bendruomenė, kuri vadinasi „Miško uostas“. Tai žmonės, atvažiavę į Švenčionėlius iš didmiesčių arba pakeliavę po pasaulį ir kuriam laikui nusėdę čia. Su jais neliūdna. Galima sakyti, jie mane čia ir atsiviliojo (juokiasi). Čia nuolat vyksta renginiai, pasakyčiau, Vilniaus skonio, taigi pagrindiniai jų lankytojai – svečiai iš sostinės, atidardėję traukiniu (labai patogu – tik valanda kelio) arba atvažiavę savo automobiliais. Aš čia tik metai. Dar neilgai. Ar nesigailiu? Na, truputį trūksta sostinės kultūrinio šurmulio, bet užtai čia viskas ranka pasiekiama: nereikia toli važiuoti iki dirbtuvių.

– Gaminate netradicinius funkcinius baldus, apie kurių gimimą dar pakalbėsime, bet pirmiau papasakokite, iš ko paveldėjote auksines rankas?

– Amato išmokau iš tėvo, kuris daug metų darė viską: dirbo ir su medžiu, ir su akmeniu, ir su keramika, bet medį iš visų medžiagų mėgo ir mėgsta labiausiai. Taigi medžio apdirbimo pradžiamokslį gavau iš jo, nors… Paradoksas, kol buvau vaikas, man šitie dalykai visiškai nerūpėjo. Augau kaip muzikantas. Muzikavo visi mano broliai, nors tėvai su muzika nebuvo susiję. Tiesa, tėvas restauruodavo muzikos instrumentus, tai šitą amatą ir aš iš jo perėmiau: pradėjau gaminti tradicinius muzikos instrumentus. Baigiau Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, buvau įstojęs į Klaipėdos universitetą. Žodžiu, nuo penkerių iki devyniolikos metų ėjau muziko keliu.

Mišinys: baldų ekspozicija „Dangaus sodų namai“ – tai geometrija, tikslumas, lietuviška šiaudinių sodų tradicija ir nagingos Mantvydo rankos. / G. Vaisėtaitės, M. Vilio asmeninio archyvo nuotr.

– Dabar save vadinate kuriančiu amatininku ir kuriate jau ne muzikos instrumentus, bet… baldus. Ir dar kokius!

– Kai kas mane vadina menininku. Pats savęs taip nevadinu, nedrįstu. Nesu baigęs šios srities mokslų, užtai daugybę kartų esu dirbęs su įvairiausių sričių menininkais, įgyvendinęs su jais visokiausių projektų. Net buvome įkūrę amatininkų gildiją „Krikragaa“ ir cechą Klaipėdoje, kuriame buvo keramikos, tekstilės, odos, medžio apdirbimo, instrumentų dirbtuvės. Beveik dešimt metų buvau šios gildijos prezidentu. Patys muzikuodavome, rengdavome tradicinių šokių vakarones, festivalius, edukacijas.

– Taigi pirmoji etnografinė patirtis į jūsų gyvenimą atėjo per muziką?

– Tai jau taip. Etnokultūra susidomėjau, kai man buvo gal 20 metų. Ėmiau groti tradicinių šokių klube, prasidėjo visokie etniniai ir meniniai projektai, instaliacijos, renginiai, festivaliai. Nors nepasakyčiau, kad mano šeima buvo šios srities atstovai. Gal daugiau įtakos padarė tuo laikotarpiu sutikti žmonės – etnologai, etnomuzikologai. Suradau draugų, kurie tą etnopasaulį parodė visiškai kitaip – per tyrinėjantį žvilgsnį. Žinių vis daugėjo, mane domino viskas: nuo švenčių iki tradicijų, nuo simbolių iki mitų.

– Kaip atsidūrėte Brazilijoje, kurioje gimė ir pirmasis jūsų baldas, paremtas šiaudinių sodų konstrukcija?

– Atsitiktinai. Kaip ir Švenčionėliuose (juokiasi). Likimas nuvedė.

Brazilija: Mantvydas su savo drauge Nathalija Rio de Žaneiro karnavalo siautulyje. / G. Vaisėtaitės, M. Vilio asmeninio archyvo nuotr.

– Norite likti paslaptingas? Man, kaip moteriai, kyla lengvas įtarimas, ar tik ne dėl meilės į tokią tolybę vyrai beldžiasi?

– Pataikėte, dėl meilės. Pamilau brazilę, vardu Nathalija, su kuria susipažinau Klaipėdoje. Ji keliavo po Europą. Susitikome ir vienas kitam patikome. Šiandien esame geri draugai, turime 3,5 metų amžiaus sūnų, tačiau gyvename atskirai. Koks vaiko vardas? Oi, ilgas… Rhavi Ugnius Krauss Vilys. Daug vardų ir daug pavardžių – Lotynų Amerikos tradicija. Nathalijos mergautinė pavardė yra Krauss, mano – Vilys,  paskui dar du vardai, nes ištarti vardą Ugnius brazilams yra per daug sudėtinga. Kodėl nebesame kartu? Gal kultūriniai skirtumai koją pakišo?..

Konstruktoriaus idėja kilo rengiant interjero parodą „Dangaus sodų namai“. Visi jos baldai pagaminti naudojant tradicinio lietuviško sodo konstrukciją.

Kai išvykau su ja į Braziliją, pasaulį užklupo pandemija. Likome ten. Gyvenome Rio de Žaneiro regione, pas kariokos žmones (taip save vadina Rio de Žaneiro gyventojai), kalnų miestelyje, nuo Rio de Žaneiro nutolusiame apie 100 km.

– Kodėl būtent Brazilijoje sugalvojote pagaminti pirmąjį baldą, kurio idėja rėmėsi tradicinio lietuviško šiaudinio sodo konstrukcija?

– Todėl, kad ten būdamas turėjau įrengti du namus, kuriems taip pat reikėjo baldų. Viskas gimė iš poreikio. Brazilijos džiunglėse auga daug įvairiausių rūšių bambukų. Jie man priminė lietuviškus šiaudus, tik buvo didesni, platesni. Gal tėvynės ilgesys suveikė, kad nusprendžiau pamėginti iš bambukų „šiaudų“ išauginti sodą. Pavyko. Tuomet išdrįsau eiti toliau ir tokiu pačiu principu suregzti baldą.

Ar esu kada rišęs tradicinį lietuvišką sodą iš šiaudų? Pabandžiau visai neseniai, kai jau ruošiausi šiai baldų parodai. Supratau, kad sunku. Mažyčiam sodui išauginti man prireikė net keturių valandų. Tokio tikrai nedrįsčiau rodyti tautodailininkėms, sodų meistrėms (juokiasi). Šiaudai lūžinėjo, plyšo, prireikė nemažai kantrybės, atsargumo… Su bambukais dirbti kur kas paprasčiau, nes taip greitai nelūžta. Medžiagos, su kuriomis esu pratęs dirbti, kur kas kietesnės. Gal ateityje ir išlavinsiu  įgūdį rišti tradicinius šiaudinius sodus, nežinau.

Pirmasis: pandemijos laikotarpį leisdamas su Nathalija Brazilijoje Mantvydas sukūrė pirmąjį šviestuvą, davusį pradžią ir visai interjero baldų parodai. / G. Vaisėtaitės, M. Vilio asmeninio archyvo nuotr.

– Grįžkime į Brazilijos kalnų regioną. Ką ten veikėte – tokiam auksarankiui turbūt nagus niežtėjo dėl veiklos trūkumo: juk gyvenimas per pandemiją buvo sustojęs.

– Oi, patikėkite, man veiklos netrūko. Kai supratau, kad strigome ilgam, atsidariau ten dirbtuves. Pandeminiai suvaržymai Brazilijoje irgi buvo griežti, todėl per daug niekur negalėjome judėti. Turėjau užsakymų, padėjau draugei susitvarkyti namus. Kadangi trūko stalo – kilo mintis padaryti jį sodų principu iš bambukų; nebuvo šviestuvo – kūriau šviestuvą-sodą; reikėjo lauko pašiūrės – irgi konstravau ją iš bambukų konstrukcijų. Tos kūrybos idėjos atėjo kartu su situacijomis, kurias bandžiau išspręsti kūrybiškai.

– Keliauti po šalį, aplankyti Kristaus Atpirkėjo statulą ant Korkovado kalno, pasideginti garsiajame Kopakabanos paplūdimyje negalėjote?

– Na, Brazilijoje dar prieš pandemiją esu buvęs kartą. Iš viso – du kartus. Abu sykius patyriau, kas yra garsusis Brazilijos karnavalas, bet ne tas reklaminis. Parodomasis karnavalas vyksta su sambos mokyklų eitynėmis uždaroje arenoje, jį filmuoja įvairios televizijos. Tai duoklė pasauliui ir ekranui. Aš mačiau tikrąjį karnavalą, kuris vyksta Rio de Žaneiro skersgatviuose, blokuoja gatves, o eismas visiškai sustoja savaitei. Tarkim, muzikantų grupė užsiregistruoja miesto savivaldybėje, kad pajudės būtent tokia gatve ir judės tam tikra kryptimi. Dažniausiai atstumas būna trumpas – apie 2–3 km, tačiau judama labai lėtai, o eitynių dalyviai tuos kelis kilometrus įveikia per 6–8 valandas. Beje, eitynės gali prasidėti dalyvaujant keliems šimtams žmonių, o baigtis jau su keliais tūkstančiais.

– Koks pirmasis baldas, kurį pagaminote būtent šiaudinių sodų principu Brazilijoje?

– Šviestuvas. Brazilijoje jį vėriau būtent su siūlu, kaip lietuvišką sodą. Dar nebuvau sugalvojęs pagrindinės jungties, kurią naudoju dabar. Tiesa, kai gaminau stalą, detales jau jungiau panašia jungtimi į dabartinę. Vis dėlto šiandienių baldų jungtį atradau tik rengdamas parodą „Dangaus sodų namai“. Būtent Brazilijoje supratau, kad įmanoma tokius baldus konstruoti ir kad tai turėtų būti labai įdomus eksperimentas.

Esu dėkingas Kultūros tarybai, skyrusiai man Jaunojo menininko stipendiją net dešimčiai mėnesių. Jei ne ši programa, idėja sukurti vidaus interjerą, pagal sodų struktūrą interpretuojant jo segmentus, būtų nusikėlusi kur kas vėlesniems laikams. Stipendija padėjo susikoncentruoti prie šio projekto, kuris pareikalavo daugiau fizinių ir finansinių jėgų, nei tikėjausi.

G. Vaisėtaitės, M. Vilio asmeninio archyvo nuotr.

– Kai jau sugalvojote kurti „Dangaus sodų namus“, kur Lietuvoje radote bambukų?

– Matote, didžioji dalis baldų yra ne bambukiniai: jie pagaminti iš ąžuolo, guobos, juodojo ąžuolo. Jei parodą būčiau rengęs Brazilijoje, gal pagrindas ir būtų buvęs bambukas, tačiau Lietuvoje, pamaniau, turime savo tradicinės medienos. Be to, baldų pagrindas turi būti tvirtas, stiprus. Bambukas nevienodas, o man norėjosi gero estetinio vaizdo. Todėl tekinau vienodo storio ir dydžio lazdas, tai buvo paprasčiau ir atrodė gražiau. Beje, Lietuvoje įsigyti bambukų – tikrai ne problema. Todėl balduose rasite visokios medienos – ir bambukų.

– Kas, kuriant šiuos etnoaliuziją turinčius baldus, jums buvo sunkiausia?

– Žinote, viena yra įsivaizduoti, o visai kas kita – realizuoti. Negaliu pasakyti, kurį baldą gaminti buvo sunkiausia, tačiau, jei būčiau žinojęs tiek, kiek žinau dabar, viskas būtų ėjęsi kur sklandžiau. Juk tada aš praktiškai išradinėjau dviratį! Išbandžiau daugybę jungčių variantų, kol galiausiai atradau tą vienintelę, kurią naudoju ir dabar.

– Kaip reaguoja žmonės, išvydę jūsų baldus?

– Labai žavisi, iš tiesų. Nė vienas į akis nesakė, kad tai kažkoks absurdas ar nesąmonė (juokiasi). Dar sako, kad neįprasta.

– Džiugi žinia lietuviams, kad šiaudinių sodų rišimo tradicija įtraukta į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Gal primintumėte skaitytojams, kokia buvo sodų paskirtis senovėje?

– Sodai – gana mistinis objektas, kuris pagal senąją tradiciją simbolizuoja visatos santvarką. Sukurti sodą būdavo didelė garbė, ant sodo kabindavo paukštukus – linkėjimus, kad būtų daug vaikų, kad darnos nestigtų ir turto, taip pat – taikos, ramybės. Pagal tradiciją juos kabindavo ant paties ploniausio siūlelio, o sodas turėdavo visą laiką suktis. Jeigu kažkas užėjo į svečius, o sodas nustojo suktis, tai buvo laikoma blogu ženklu. Praėjus kalendoriniams metams būdavo rišamas naujas sodas, o senasis sudeginamas.

G. Vaisėtaitės, M. Vilio asmeninio archyvo nuotr.

– Tiek tradicinių sodų, tiek ir jūsų baldų kūrimas, spėju, paremtas begaliniu tikslumu?

– Taip. Matematikos ir geometrijos čia labai daug. Tačiau mokykloje nebuvau didelis tiksliukas – tiksliuosius mokslus atradau vėliau, per darbą, meistrystę. Matematiką pamėgau būtent dailidės dirbtuvėse, kur prireikė ir formulių, ir skaičiavimų. Tada pagalvojau, kad mokyklos programoje galėtų būti daugiau valandų, skirtų praktikai. Jei mokiniai matytų rezultatą, t. y. kur naudojamos tos sausos formulės, gal mokytis būtų lengviau ir įdomiau?

– Kokius baldus žmonės gali išvysti jūsų parodoje, sėkmingai keliaujančioje per Lietuvą. Beje, išduokite paslaptį, ką meistraujate dabar?

– Kaip jau minėjau, šiuo metu visos mano mintys sukasi apie Rumšiškių kultūros centrą, kur, pavasariui įsibėgėjus, gegužę, atkeliaus ir mano „Dangaus sodų namų“ paroda. Tuo pačiu principu gaminsiu ir instaliacijas kultūros centro renginiui. Esu tai daręs ir anksčiau. 5 m aukščio ir 5 m pločio piramidę kaip etnografinį sodą su šviesos instaliacijomis gaminau lygiadienio šventei, kuri vyko Vilniuje. Pernai kūriau kalėdines Švenčionių miesto dekoracijas.

Šiandien „Dangaus sodų namų“ eskpoziciją rasite Švenčionėlių miesto bibliotekoje. Ką ten išvysite? Dvi viena kitą papildančias kompozicijas. Pirmoji – svetainė, kurioje yra pietų stalas, suoliukas, kėdė, dviguba kėdė. Taip pat šviestuvas ir sodas, kuris levituoja virš stalo elektromagnetinėmis priemonėmis. Antroji skirta sėdėti beveik ant grindų, kinišku stiliumi, ramiai gerti arbatą ir pan. Ją papildo ir veidrodis, kuriame gražiai žaidžia trikampio segmentai.

– 2024-uosius pradedate mokymų kelione, kurios tikslas – tyrinėti ir puoselėti lietuvių liaudies tradicijas ir geometrijos pasaulį. Edukacijų ciklą pavadinote „Dangaus sodų konstruktorius“.

– Šios edukacijos dalyviai, naudodami mano sukurtus konstruktoriaus segmentus, galės pasigaminti klasikinio šiaudinio sodo modelį, ir ne tik. Žmonių laukia kūrybinė kelionė, kaip pritaikyti geometrinių formų pagrindus įvairioms struktūroms. Vieniems tai bus pramoga, kitiems – kūrybiškumo skatinimas, tretiems – gal meditacinė praktika ar net pradinių modelių gimimas tolesniems dizaino projektams!

Beje, konstruktoriaus idėja kilo rengiant interjero parodą „Dangaus sodų namai“. Visi jos baldai pagaminti naudojant tradicinio lietuviško sodo konstrukciją, o „DS konstruktorius“ buvo kaip pagalbinė priemonė modeliuojant baldų dizainą. Iš esmės jį sudaro lazdelės ir jungtys, kurias naudodamas žmogus gali kažką susikonstruoti pats – dėžučių, šviestuvų, eglutės žaislų ir kt. Tai puiki pagalbinė priemonė mokyti vaikus geometrijos, lavinti jų erdvinį mąstymą.

G. Vaisėtaitės, M. Vilio asmeninio archyvo nuotr.

– Suprantu, kad šiandien kūrybinė amatininkystė yra tiek jūsų hobis, tiek darbas, bet vis dėlto – ką dar mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Man patinka šokti, nuo 19 iki 30 metų labai daug šokau. Klaipėdoje turėjome tradicinių šokių klubą, patys organizuodavome šokius, mokydavome jaunimą šokti. Esu dalyvavęs visų Baltijos šalių vakaronėse, naktišokiuose, festivaliuose.

Dar mėgstu groti. Esu fleitininkas. Namuose turiu gal 20 skirtingų fleitų. Kiekviena iš jų skamba vis kitaip. Groju gitara, armonika, Afrikos būgnais, kažkada netgi turėjau vaikų ansamblį. Šiandien, deja, groju labai mažai. Nėra laiko. Tiesa, dar mėgstu žaisti futbolą arba krepšinį. Švenčionėliuose yra aikštelių. Brazilijoje buvo gerai: ji juk futbolo kraštas.

Norėčiau dar ir keliauti, bet mėgstu įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, o šiuos dalykus nelengva suderinti. Man patinka tyrinėti kitų šalių tradicijas, suvokti šalies senąją kultūrą, žiūrėti, kaip ji per laiką evoliucionavo, kito. Kadangi esu muzikantas, stebiu visa tai per muziką. Kadangi dar esu ir amatininkas – stebiu ir per žmonių amatus, per jų tradicinio meno raštus, ženklus, simbolius. Didmiesčiai manęs nelabai domina. Norisi pakliūti į tokią terpę, kur galėčiau pačiupinėti tos senosios kultūros reliktus.

Pripažinta vertybė

73-ejų tautodailininkė Birutė Šeputienė iš Skuodo sako, kad ši mįslė jai per lengva. 40 įspūdingų šiaudinių sodų „užauginusi“ žemaitė džiaugiasi, kad pagaliau UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą papildė ir ketvirtoji Lietuvos vertybė – šiaudinių sodų tradicija.

Anot B. Šeputienės, šiaudiniai sodai – tai mūsų senovė, istorija, kūrėjo vaizduotė ir gamtos grožis viename. Taip pat – griežta geometrija. Sakoma, kad šiaudiniai sodai žmogų, jo aplinką harmonizuoja, ramina, saugo nuo piktųjų jėgų, sugrąžina į jo būtį ir buitį darną.

„Ar esate stebėję, kaip jie sukasi? – klausia pašnekovė. – Jie – tarsi gyvi: taip ir norisi paliesti.“ Kai tarp parodų visi šiaudiniai vėriniai sugrįžta pas ją į namus ir pakimba palubėje – vaizdas išties pasakiškas. Norisi pasėdėti po jais, pasisemti iš jų sklindančios ramybės, nes vien žiūrėdami į sodus nurimstame. Sukdamasis sodas atrodo vis kitoks – raštai mainosi, susipina ir vėl sugrįžta į pradinį vaizdą. Kvietrugių šiaudeliai, per vasarą kaupę saulės energiją, noriai ja dalijasi su žmogumi.

Įkvėpė mamos darbai

Ypatingos kantrybės, kruopštumo reikalaujančiu šiaudinių sodų kūrimu tautodailininkė B. Šeputienė susidomėjo jau brandžiame amžiuje. Buhaltere, vėliau Skuodo autobusų stoties dispečere dirbusi moteris aiškina, kad su menais ilgą laiką išvis nieko bendro neturėjo. Kol vieną dieną, žiūrėdama į gražiai nuaugusius kvietrugius savo lauke, prisiminė, kaip šviesaus atminimo jos mamytė Anastazija Prišmontienė gražiai rišdavo sodus, pindavo šiaudines skrybėles liaudies šokių kolektyvams.

„Turbūt jos kūrybingumą paveldėjau ir aš: juk vaikystėje mačiau, ką ir kaip mama darė“, – pasakoja Birutė, labai norėjusi austi didelėmis mamos audimo staklėmis.

„Mamytė ausdavo staltieses, lovatieses, rankšluosčius, bet man neleido pamėginti. Sakė, dar per maža“, – prisimena pašnekovė ir priduria, kad keletą mamos audinių iki šiol yra išsaugojusi, brangina kaip jos atminimą.

Genai: dukros Elvita (kairėje) ir Edita paveldėjo mamos kūrybingumą, o Elvita mamą „užkrėtė“ juostų audimu. / B. Šeputienės asmeninio archyvo nuotr.

Juostomis sudomino dukra

Kol Birutė dirbo ir augino vaikus, užsiimti dailiaisiais amatais nebuvo laiko. Kai dvi dukros ir sūnus užaugo, atsirado ir daugiau laiko, ir galimybių išbandyti kažką naujo.

„Pamenu, kai Elvita pradėjo lankyti dailės mokyklą, sykį jai teko namų darbus daryti – vytines juostas austi. Žiūrėjau, žiūrėjau, kaip ji tais pirštais mikliai žaidžia, ir pati užsimaniau pamėginti“, – pasakoja Birutė.

Taip ir pradėjo. Iš pradžių nuo vytinių, o paskui ir pintines juostas ėmė austi.

Ar teko pirkti ir stakles – tokias, kokias vaikystėje matė namuose? B. Šeputienė aiškina, kad vytinės juostos audžiamos su kaladėlėmis – jos yra staklių pirmtakės. Senovėje mamos ir močiutės perduodavo šį amatą mergaitėms. Joms paaugus, juostos, lovatiesės, audiniai drabužiams tapdavo kraičio dalimi. Jaunos merginos prisiausdavo juostų visam gyvenimui, nes vėliau, gimdant ir auginant vaikus, šiam darbui nebelikdavo laiko.

„Pintinėms juostoms nereikia nė kaladėlių. Atmatuoji siūlus, pririši juos, tarkim, prie lovos ar kėdės atlošo ir pini pirštais“, – aiškina tautodailininkė.

Man patinka pabendrauti su žmonėmis, kurie ateina į parodas. Pasikalbame ir apie sodus, ir apie gyvenimą.

Ji atmatuoja norimų spalvų siūlus, kurių ilgis – apie keturis metrus. Siūlus ištiesia ant grindų, sudėlioja pagal spalvas ir pasirinktą raštą. Tada perriša siūlus per pusę ir pritvirtina prie kėdės atlošo. Vienoje pusėje esančius siūlus suvynioja į minkštus kamuoliukus ir sudeda į maišelį, o esančiais kitoje pusėje pradeda pinti.

„Sudėtingiausia, kai siūlai susipina – nelengva juos atpinti, ištampyti po vieną, – šypsosi audėja. – Todėl juostas audžiu tik būdama geros nuotaikos: juk nesinervinsi dėl kiekvienos gijelės.“

Namuose – galybė juostų

Birutė tikina, kad greitai šis darbas nevyksta: per valandą nuaudžia apie dešimt centimetrų. Jei netyčia supainioja raštą, turi grįžti ir atitaisyti.

Pinant juostas reikia auksinės kantrybės, tad šį pomėgį skuodiškė praktikuoja prišokamai. Užsinorėjo – paaudė valandėlę, o paskui vėl eina kitų darbų dirbti. „Audi tol, kol norisi, kol vis dar malonu“, – aiškina šiuo metu laisvo laiko į valias turinti senjorė.

Pintinės juostos, anot jos, būna kelių rūšių: dvinytės eglinės, milinės eglinės ir kryžinės milinės. Jai gražiausios dvinytės eglinės, kur raštas dėliojasi tarsi eglute. Tačiau dažnai ji audžia ir kryžines milines, per kurių vidurį eina pasikartojantys rombeliai.

Šiuo metu Birutės namuose – net 40 gražiausių juostų. Kam tiek daug – juk kraičio kaupti nebereikia?

Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė šypsosi ir sako, kad juostas ji veža į parodas – jau devyniose teko dalyvauti. Dažnai šalia juostų supasi ir jos nuostabieji sodai, kuriuos ėmė kurti šiek tiek vėliau.

Grožis: vaikystės prisiminimuose išsaugojusi mamos rišamų sodų vaizdą tautodailininkė B. Šeputienė pati kuria itin puošnius sodus. / B. Šeputienės asmeninio archyvo nuotr.

Sodai – darnos simbolis

Birutė puikiai pamena, kad jos vaikystėje virš valgomojo stalo kabojo šiaudinis sodas. „Darnos simbolis“, – aiškina ji. Kaip pati nusprendė pirmąjį sodą suverti? Sako, kad gražiai užderėję kvietrugiai „kalti“.

„Vieną vasarą užaugo tokie gražūs, aukšti. Vėjui pučiant kaip jūra banguoja. Aš stoviu ir negaliu atsigėrėti. Taip į juos bežiūrint mintis atėjo savaime – o juk mamytė iš jų sodus rišdavo! Gal reikėtų ir man pamėginti?“ – pasakodama moteris prisimena, kad ir lenktą senovinį pjautuvą rugiams pjauti turėjo.

Ėmė Birutė pjautuvą į rankas, pjovė tuos gražiuosius kvietrugius, paskui juos džiovino, karpė reikiamo ilgio atkarpėlėmis, o svarbiausia – pabandė susiverti iš jų savo pirmąjį sodą.

Kūrybinis procesas taip patiko, kad nuo to laiko nebegali sustoti. Kasmet tenka užsėti kvietrugiais po keletą arų – kad žiemą žaliavos sodams rišti nepritrūktų.

Kiekvieną sodą B. Šeputienė stengiasi padaryti vis kitokį. Veria ir tradicinius – dviejų piramidžių, ir modernesnius. Puošia juos, kaip tik išmano – paukšteliais, angelėliais, žvaigždutėmis. Puošybai naudoja ir kviečių varpas, ir linų galveles, o paskutiniu metu net spalvotais sausiukais – natūraliais, nedažytais – įsigudrino pamarginti.

Rekordų nesivaiko

Ką tautodailininkei smagiau daryti – sodus rišti ar juostas austi? Žurnalistai, sako, dažnai šito klausia. „Mano atsakymas visada vienodas, nes man smagu ir sodą rišti, ir juostą austi. Vienintelis skirtumas, kad ilgai plačiai juostai nuausti reikia daugiau laiko. Kartais užtrunki ir visą mėnesį“, – aiškina ji.

Tas pats ir su sodais: per dieną nesuversi. Jei didelis – laiko užima daug. Savo namuose Skuode Birutė turi tokį sodą, kurį darydama sunaudojo net 1,5 tūkstančio šiaudelių. Jo aukštis – 2,10 cm, plotis – 1,50 cm.

„Norėjau save išbandyti – pavyks ar ne, užteks kantrybės ar neužteks tokį užbaigti. Užteko“, – džiaugiasi smalsi kūrėja.

Gal su juo patektų ir į Lietuvos rekordų knygą? Pašnekovė purto galvą: nagingos lietuvių tautodailininkės ir didesnių yra suvėrusios.

Kas sunkiausia rišant sodą? Pasak meistrės, nėra nieko sudėtingo. Tereikia sugalvoti įdomią mintį. Iš pradžių darai vienaip, o bekuriant galutinis vaizdas dar kitoks gaunasi. Brėžinių kurdama nenaudoja.

Namuose tautodailininkės sodai ilgai neužsibūna. Tai į vieną, tai į kitą Lietuvos pusę vyksta. Didelis vargas juos visus iš vienos vietos į kitą pervežti. Vienas neatsargus judesys ir, žiūrėk, jau koks šiaudelis įlūžęs – reikia taisyti. „Namuose kabinu juos visus prie lubų. Taip ir gyvenu sodų soduose“, – šypsosi sodų meistrė.

B. Šeputienės asmeninio archyvo nuotr.

Kūrybinga visa šeima

Birutės dukros – karpinių meistrė Elvita ir lininių aksesuarų ir drabužių kūrėja Edita – pirmos pajuto, kiek džiaugsmo suteikia kūryba. Dukrų užsidegimas įkvėpė mamą. Močiutės pėdomis eina ir anūkai – Editos Gajauskienės sūnūs trylikametis Augustas ir vienuolikmetis Adrijus.

„Manote, kad jiems liepiau? Tikrai ne! Kai svečiavosi pas mane, pamatė, kad veriu sodą, ir paprašė parodyti. Dabar jau abu turi pasikabinę namuose po nedidelį savo gamybos sodelį“, – didžiuodamasi kalba močiutė ir priduria, kad anūkai su malonumu pina ir pačias paprasčiausias juostas.

Namuose kabinu juos visus prie lubų. Taip ir gyvenu sodų soduose.

Mamai antrina Elvita: sūnėnai nuo mažens matė, kaip visos trys – mama, teta ir močiutė – rengia bendras savo darbų parodas. „Berniukai su tuo užaugo, – aiškina ji. – Plėtėsi jų meninis akiratis, formavosi supratimas apie mūsų tautos tradicijas, tautinio paveldo išsaugojimą. Manau, kol yra žmonių, kurie tuo užsiima, ir žmonių, kuriems tai įdomu, tol mūsų papročiai, tradicijos išliks“, – optimistiškai kalba Elvita.

Prieš metus Rumšiškių kultūros centre vyko jungtinė Šepučių moterų kūrybos paroda „Nuo pradžios be pabaigos“, kurios apžiūrėti atvyko ir Adrijaus bendraklasiai.

„Ką jūs manote? Vaikinas pats pristatė mano karpinius. Buvo smagu girdėti, kaip jis porina: „Teta prie savo darbų pavadinimų nerašo, nes kiekvienas žmogus karpinyje gali įžiūrėti vis kažką kito“, – juokiasi Elvita.

Beje, Adrijus irgi dalyvavo minėtoje parodoje su savo iš popieriaus pintais kilimėliais. „Jų technologija paprasta. Popierius sukarpomas vienodo pločio juostelėmis, o paskui iš jų pinamas kilimėlis. Berniukas ant tų kilimėlių pridėliojo mamos siūtų lininių namų aksesuarų“, – džiaugiasi Adrijaus teta.

B. Šeputienės asmeninio archyvo nuotr.

Nori dovanoti džiaugsmą

Paklausta, ką suteikia dalyvavimas parodose, Birutė susimąsto. Galiausiai sako, kad gera dovanoti žmonėms džiaugsmą, mat trapūs, vasara kvepiantys, simbolinę ir sakralią prasmę turintys šiaudiniai sodai iš tiesų džiugina.

„Man patinka pabendrauti su žmonėmis, kurie ateina į parodas. Pasikalbame ir apie sodus, ir apie gyvenimą. Viena moteris pasakojo, kad seniau Žemaitijoje nebuvo tradicijos verti sodus, bet mano mamytė jau prieš 60 metų tą darė“, – sako tautodailininkė iš Skuodo.

Sodų prekyba ji neužsiima. Vieną sodą yra padovanojusi privačiam Žemdirbio muziejui. Dovanų B. Šeputienės šiaudinius sodus yra gavę ir jubiliejus šventę giminaičiai.

Paklausta, ar sodai dera šiuolaikiniame interjere, Birutė mini poilsiui skirtas sodybas užmiestyje, kur daug medžio ir kitų lietuviškai pirkiai būdingų motyvų. Tokiose vietose sodai ypač tinka. Kaip juos apsaugo nuo dulkių? Pasirodo, vandeniu: dulkes nupurškia gėlių purkštuku.

„Šiaudinių sodų rišimo tradicija – jau UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše! Tai – ir svarbus kultūrinės diplomatijos pasiekimas, ir prasmingas gilios mūsų šalies tradicijos aktualizavimas“, – antradienio vakarą savo paskyroje „Facebook“ paskelbė Simonas Kairys.

Jo teigimu, po šio sprendimo minėtame UNESCO sąraše yra jau keturios Lietuvos teiktos vertybės: kryždirbystė ir jos simbolika Lietuvoje, dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse, sutartinės bei šiaudinių sodų tradicija.

„Šiaudiniai sodai Lietuvoje tebėra gyvybinga nematerialiojo paveldo dalis. Daugybėje tiek viešų, tiek privačių erdvių iki šiol tyliai sukasi šiaudiniai sodai. Jų meistrai moko šio meno subtilybių ir jaunosios kartos atstovus“, – teigė ministras.

Kultūros ministerija nominacinę paraišką dėl šiaudinių sodų UNESCO pateikė pernai.

Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašo tikslas – užtikrinti geresnį nematerialaus kultūros paveldo žinomumą, atkreipti dėmesį į jo svarbą, skatinti tarpkultūrinį dialogą ir pagarbą kultūrų įvairovei.

Už Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašo sudarymą ir nuolatinį atnaujinimą atsakingas Tarpvyriausybinis nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo komitetas.

Šiaudinio dirbinio kompozicijoje vertikalės dominavimas sukelia muzikinių tonų ir žaismingumo įspūdį. Žydinčiuose soduose įpinta kartų jungties idėjų, gerosios energijos, klestėjimo ir vilties.

Pasak tautodailininkės V. Raubaitės-Mikelionienės, tradicijas atsinešame iš savo protėvių, tačiau svarbu, kad tradicija gyvuotų ir šiandien. Šiais laikais mes taip pat kuriame tradicijas, kurias perims ir pratęs ateities kartos. Kiekvienas sukurtas sodas – unikalus. Jį sudaro tradicinės piramidės motyvas, kuris yra pastovus, puošmenos ir simboliai – skirtingi.

Galerijos „Aukso pjūvis“ nuotr.

Ateitininkė, katalikiškojo švietimo ir ugdymo srities specialistė pasakoja, kad, rišdama sodą, meldžiasi už žmones, kurių namuose jis bus kabinamas. Tarsi suteikdama palaiminimą. Jos sodų simboliai turi savitą meninę mintį ir krikščionišką prasmę: paukštis – Šventosios Dvasios, Šv. Brigitos kryžius – virsmo simbolis, žvaigždutės soduose siejamos su Švč. Mergelės Marijos dvylikos žvaigždžių vainiku, simbolizuojančiu Žolinę. Šiaudinis sodas tautodailininkei asocijuojasi su Rojaus sodu – harmonija, gamta, pirmųjų žmonių šeima.

Dažnai sodus autorė puošia džiovintomis gėlėmis, linais, kviečių ar rugių varpomis, džiovintomis juodųjų šermukšnių uogomis. Derindama natūralius šiaudo atspalvius – alyvinį, žalsvą, rusvą – bando išgauti raštus. Eksperimentuoja šiaudus dažydama natūraliais ir sintetiniais dažais.

Galerijos „Aukso pjūvis“ nuotr.

Autorė prisipažįsta, kad ne visi eksperimentai pavyksta, tačiau šioje parodoje jau yra keletas sodų, kurie sukurti pritaikius minėtus spalvinius sprendimus. Prisimindama, kaip prieš daugelį metų pradėjo rišti šiaudinius sodus, V. Raubaitės-Mikelionienė pasakojo, kad studijų metais draugai rengėsi vestuvėms ir jai, mėgusiai rankdarbius, kilo mintis nupinti draugų porai šiaudinį sodą. Pasitikėjimo netrūko, nes mama papasakojo apie pačios gamintus šiaudines eglutės puošmenas, o tėtis – apie pintas skrybėles.

Šiaudinis sodas tautodailininkei asocijuojasi su Rojaus sodu – harmonija, gamta, pirmųjų žmonių šeima.

Tautodailininkų sąjungos narė, tradicinių amatų meistrė V. Raubaitė-Mikelionienė nuo 2020 m. šiaudinius sodus eksponuoja parodose. Personalinės parodos vyko: „Siūlai ir šiaudai“ – Perkūno name-muziejuje, Kaune (2021), „Tradicijos dabartyje – iš mamos dukrai“ – Lietuvos Respublikos Seime, Vilniuje, „Tradicija tęsiasi“ – Zarasų krašto muziejuje ir „Sodai ir sodeliai“ – Berčiūnų ateitininkų stovykloje (2022). Menininkė dalyvavo grupinėse parodose: „Sodų sakmės“, „Aukso vainikas“, „Sakralumo jungtys“, projekte „Oi kas sodai do sodeliai“( 2021, 2022). Daug kūrėjos sodų iškeliavo į užsienį: Belgiją, Italiją, Vokietiją, Lenkiją, Latviją, JAV. Sodų meistrė veda mokymus ir dirbtuves mokiniams ir suaugusiesiems su viltimi, kad besimokančių širdys suvirpės ir atsiras daugiau šiaudinių sodų pynėjų.

Galerijos „Aukso pjūvis“ nuotr.

Šiaudiniai sodai eksponuojami BLC verslo centro D korpuso (K. Donelaičio g. 62, Kaunas) 1-ojo aukšto vitrinos erdvėje drauge su Kazimiero Sigito Straigio medžio skulptūromis.

Paroda veiks iki rugpjūčio 31 d.

Maloniai kviečiame.

Kas? Paroda „Šiaudinių sodų žydėjimas“.

Kur? BLC verslo centro D korpuso 1-ojo aukšto vitrinos erdvėje.

Kada? Iki rugpjūčio 31 d.

Kryžiai ir saulutės

Ekspozicija intriguoja magiška šiaudų lengvumo ir solidaus metalo bendryste.

Kaltiniai kryžiai ir saulutės – tai mažosios architektūros paminklų viršūnės, atskleidžiančios tradicinių saulučių vizualinį grožį, formų įvairovę, jose simboliškai užkoduotą prasmę. Kalviškoji kryždirbystė – neatsiejama Lietuvos kryždirbystės meno, kurį prieš du dešimtmečius UNESCO įtraukė į Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą, dalis. Parodoje Klaipėdos etnokultūros centre galima išvysti visą šiuolaikinės kalviškosios kryždirbystės Lietuvoje įvairovę, kuriai atstovauja žymiausi Lietuvos kalviai iš visų etnografinių šalies regionų.

Paroda suformuota iš kūrinių, sukurtų meninės kalvystės kūrybinėse stovyklose Užventyje ir klaipėdiškio G.Černiausko darbų. Eksponuojamos 34 geležinių kryžių viršūnės. Jų autoriai – A.Degė, R.Gudaitis, A.Sodaitis, S.Špukas (Radviliškis), R.Grekavičius (Kaunas), A.Janulis (Ukmergė), A.Jukumas (Klaipėda), J.Kavaliauskas (Druskininkai), S.Kronis (Panevėžys), E.Latėnas (Vilnius), V.Mikuckis, Č.Pečetauskas, E.Sinkevičius (Mažeikiai), T.Pacaitis (Lazdijai), E.Pokvytis (Plungė), E.Rimkūnas, V.Slavinskas (Telšiai), D.Vilius (Šilutė), E.Vronskis (Daugpilis, Latvija) ir G.Černiauskas (Klaipėda). Vieni jų artimai seka senąją tradiciją, kiti ją interpretuoja kiek laisviau. Kalviškosios kryždirbystės tradicija lietuviams yra ne tik religinio, bet ir tautinio tapatumo išraiška.

Darnios visatos simbolis

Šiaudų sodai – viena lietuvių paprotinės liaudies dailės rūšių. Tai tūriniai griežtos geometrinės formos dirbiniai, turintys estetinę ir sakralinę paskirtį. Vyrauja keturšlaitės piramidės silueto ir iš jos kilusios sudėtingesnės struktūros, taip pat sutinkamos žvaigždės, skritulio formos konstrukcijos. Labiausiai paplitusį sodų pavidalą sudaro oktaedras – dvigubos vieno keturkampio perimetro piramidės, kurių viršūnės simetriškai nukreiptos į viršų ir apačią. Sodai papuošti tradiciniais gyvybę, vaisingumą, turtingumą simbolizuojančiais elementais. Sodai yra svarbi senąją pasaulėžiūrą atspindinti lietuvių ir baltų kultūros paveldo dalis, todėl jie prilygintini universaliam Pasaulio medžio – darnios visatos – simboliui: vertikalioje ašyje jis atspindi dangaus–žemės–požemio, praeities–dabarties–ateities modelį, o horizontalėje – keturias pasaulio šalis.

Parodoje eksponuojama 50 šiaudinių sodų iš visos Lietuvos. Tradicinių sodų meistrės Marijos Liugienės įkvėpti ir paraginti šiaudinius sodus riša didelis būrys entuziastų. Parodoje galima grožėtis 33 meistrų – R.Dubakienės, R.Gelčienės, R.Ivanauskienės, J.Matuzonienės, D.Norvaišienės, R.Petkevičienė., A.Steikūnienės, R.Rotkevičiaus, N.Pivorienės, E.Kakaškienės, R.Lichadziauskienės, V.Bitinaitės-Stankevičienės, M.Liugienės (Vilnius), J.Aleknavičiaus (Vilnius raj,), V.Pugačiauskienės, A.Ilickienės (Varėnos raj.), Z.Indriūnienės, I.Eitminavičienės, M.Rinkevičienės, R.Tutinienės (Utena), V.Riaubaitės-Mikelionienės (Kaunas), J.Bytautės (Zapyškis, Kauno raj.), V.Sniečkuvienės (Vilkija), A.Narkevičiaus, A.Narkevičiūtės, J.Šlajienės (Jonava), D.Lengvinaitės (Klaipėdos raj.), R.Družienės (Panevėžio raj.), B.Šeputienės (Skuodas), V.Šurnaitės (Joniškis), L.Rudžionienės (Kauno raj.), J.Jauniuvienės (Šilutė), M.Macijauskienės (Klaipėda) – kūriniais.

Paroda atvira lankytojams I–V 9–18 val. iki rugsėjo 15 d.

Festivalis "Lauksnos" Klaipėdoje rengiamas trečią kartą. Jo pavadinimas kilęs iš sunaikintos prūsų kalbos žodžio, reiškiančio žvaigždę, dangaus šviesulį.

Vienas tokių šviesulių ir yra šiaudiniai sodai, kurie senais laikais buvo laikomi ypatinga dovana ir turėjo daug simbolinių reikšmių. Autobusų stoties salėje įmantriausių formų sodai sukasi nuo skersvėjo ir traukia keliautojų žvilgsnius.

Nemažai lietuvių panašius trapius kūrinius yra matę tik muziejuose, o apie jų reikšmę protėvių gyvenime nė nenutuokia. M.Macijauskienės sodų paroda tapo puikia proga pasigrožėti šiaudiniais kūriniais ir pasidomėti jų reikšme.

Šios savaitės gale klaipėdiečiai turės ypatingą progą susipažinti ne tik su 12 Lietuvos tradicinių vertybių, bet ir dar su penkių šalių ypatingomis, į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktomis vertybėmis.

Pirmą kartą svečius bus galima pamatyti Joninių vakarą Danės skvere prie paminklo "Arka".

Visus – Čekijos, Ukrainos, Sakartvelo, Graikijos ir Zimbabvės atstovus viename dideliame koncerte bus galima pamatyti penktadienio vakarą.

Čia bus galima išgirsti Epyro regiono (Graikija) ir kartvelų polifoninių dainų, pamatyti Slovácko verbŭnk – rekrūtų šokių, Dnipropetrovsko kazokų dainų, pasiklausyti mbira / sansi instrumento skambesio.

Šis koncertas, kaip ir kiti festivalio pasirodymai, vyks toje pačioje vietoje – prie paminklo "Arka". Čia bus įkurtas ir amatų miestelis.

Jame kiekvienas smalsuolis galės pamatyti, kaip čekai gamina kalėdinėms eglutėms dekoracijas iš pūsto stiklo karoliukų, kaip lietuviai riša šiaudinius sodus, kaip Malavyje ir Zimbabvėje grojama ypatingu instrumentu mbira, kaip lietuviai groja cimbolais, bandonijomis, Peterburgo armonika, pina pintines juostas, riša vilnietiškas verbas, bus pristatytos kartvelų nacionalinės tradicinės imtynės.

"Lauksnos" Klaipėdoje truks iki sekmadienio vakaro.

Pradėjusi nuo biologijos studijų, vėliau pasukusi ikimokyklinio ugdymo link, susižavėjusi dailės studijomis, moteris tik prieš gerą dešimtmetį rimčiau įniko į įvairius lietuvių liaudies menus – drožė iš medžio, karpė karpinius, tapė, o galiausiai pradėjo rišti nuostabius sodus, kuriuos šiandien galite pamatyti Stripeikių bitininkystės muziejuje.

– Šiaudiniai sodai nuo senų senovės buvo neatsiejama Lietuvos kultūros paveldo dalis. Juos rišdavo vestuvėms, dovanodavo gimus kūdikiui. Gal ir jūsų vaikystės namuose kabojo toks šiaudinis papuošalas?

– Oi, ne. Tikrai ne. Niekur vaikystėje tokio daikto nemačiau. Gal dėl to, kad sovietiniais laikais viskas, kas lietuviška, buvo uždrausta. Verkdama močiutė dažnai pasakojo apie Antano Smetonos laikus, apie laisvą Lietuvą. Taip mudviem su sese per įdomias istorijas, per lietuvių liaudies dainas ji bandė įskiepyti lietuvybę. Juk jokių tautiškų, anei religinių švenčių tais laikais švęsti negalėjome. Net išmargintus kiaušinių lukštus, likusius po Velykų, slapčia eidavome užkasti į žemę. Mane krikštyti vežė taip pat tylomis, kad niekas nepamatytų.

Seneliai, mama dirbo mokytojais, kurie sovietiniais laikais buvo ypač stebimi. Taigi mes su sese apie tai, kas vyksta namuose, negalėjome draugams pasakoti. Pamenu, kaip močiutė rypavo, išleisdama mus į darželį: "Ai, jūs bedieviai… Pamatysite, darželyje atims Dievą…" Tikrai auklėtojos daug ką kitaip ten aiškino. Sakė, kad kosmonautai raketa dangun nuskrido ir ten nerado jokio Dievo.

Pamenu, sykį užsirašiau "Tautiškos giesmės" žodžius ant popieriaus lapelio, kad neužmirščiau, nes kartais per Vasario 16-ąją "Lietuva, Tėvyne mūsų" tyliai su tėveliais pagiedodavome. Melodiją, maniau, atsiminsiu, o štai dėl žodžių abejojau. Tad įdėjau tą ranka rašytą lapelį į mažą dėžutę nuo vaistų ir paslėpiau, kad prireikus išsitraukčiau ir turėčiau.

– Taigi, sodų vaikystėje neregėjote, bet lietuviškumo, perduodamo iš kartos į kartą, gavote su kaupu. Gal, sekdama artimųjų pėdomis, irgi pasirinkote mokytojos profesiją?

– Ne... Norėjau studijuoti biologiją. Gal dėl to, kad tėtis – jis nebuvo mokytojas – dažnai vesdavosi mus su seserimi Laima į gamtą. Nors gyvenome Vilniuje, tėtis buvo užkietėjęs žvejys. Mamą palikdavome taisyti sąsiuvinių, o mes visi trys traukdavome prie ežerėlio. Pamenu, braidydavome basos gegužę ir kažkaip nesusirgdavome. Gal jis sūnų norėjo, o Dievulis dvi dukras davė?

– Minėjote, kad jau studijų laikais bandėte rišti savo pirmąjį sodą?

– Bandžiau, bandžiau, bet buvau visiška savamokslė, tai nieko man neišėjo. Nežinojau pagrindinio principo, nuo ko jį reikia pradėti, neįsivaizdavau, kaip paruošti šiaudą, kad jis neskiltų. Žodžiu, pirmieji bandymai buvo nevykę ir neįkvėpė manęs toliau užsiimti šia viena seniausių tradicinių meno šakų.

– Bet jūsų feisbuko puslapyje "Aušros sodai" matau nuostabiausių meno kūrinių. Ar ilgai iki jų ėjote?

– Tiesą pasakius, ilgai. Bet vis koks mažas stebuklėlis ta linkme nutikdavo – vis atsirasdavau reikiamu laiku reikiamoje vietoje. 2012-aisiais mano sesuo neteko darbo ir užsirašė į nemokamus tautodailininkės Marijos Liugienės sodų rišimo kursus. Tada ir man iš naujo sukirbo smalsumas, kaip tą sodą taisyklingai rišti. Pasirodo, iš dvylikos šiaudelių reikia padaryti tokį reketuką, kur viena keturkampė piramidė į viršų, kita – į apačią. Kai sesė jį parodė, viskas ir man prašviesėjo. Pamėginau vėl sodą rišti – vieną, kitą. Tada jau išėjo.

– Bet iki to laiko, apie kurį pasakojate, dar daug vandens nutekėjo. Metėte botanikės darbą, tapote darželio auklėtoja ir net dailės būrelio vadove – gal bandėte su darželinukais sodus rišti?

– Nepatiko man darbas botanikos institute. Aprašyti širdažolę – tokį gavau daryti mokslinį darbą – man pasirodė per mažai prasmės. Sukūriau šeimą, pagimdžiau du sūnus. Ir per laimingą atsitiktinumą gavau vietą Vilniaus lopšelyje-darželyje "Obelėlė". Kaip šaunu! – pamaniau, kad meile gamtai, savo žiniomis galėsiu dalytis su vaikais. Botanikoje man nepatiko ir kitas dalykas – botanikai, tyrinėdami augalus, darydavo iš jų herbariumus. Kitaip sakant, imdavo gyvus organizmus ir, norėdami juos geriau pažinti, nužudydavo.

Tikiu, kad aukso spalvos stiebuose sukaupta daug saulės energijos, kuri per sodą pasklinda po visus namus.

Kai apšilau padus darželyje, atsirado poreikis mokyti vaikus piešti. Jaučiau, kaip reikėtų tai daryti, bet nežinojau jokių taisyklių, teorijų. Todėl užsirašiau į kursus, kuriuose kvalifikuoti specialistai mus mokė, kaip prieiti prie vaiko, kad išlaisvėtų jo kūrybinė dvasia.

Vėliau, jau dirbdama darželyje, dvejus metus lankiau perkvalifikavimo kursus. Tai buvo nuostabus laikas su tikrais Dailės akademijos dėstytojais – meno istorikais, grafikais, keramikais, tapytojais... Mano širdis dainavo. Po kursų gavau dailės mokytojos diplomą ir jau galėjau su menais draugauti profesionaliau. Tik dar nelabai drįsau tai daryti, nes... menas man visuomet atrodė kaip kažkoks didis stebuklas.

– Ar to stebuklo paakinta nusprendėte ir darželyje vesti lietuvių etnokultūros pamokėles?

– Užsiėmiau visiška saviveikla. Juk nebuvo jokių tokio mokymo planų, gairių. Teko prisiminti viską, kas man buvo svarbu dar studijų laikais, ir pritaikyti žinias darbui su mažais vaikučiais. O jie kasmet augo. Mes bandėme rišti su jais verbas, daryti Užgavėnių kaukes, net gaminti nesudėtingus sodus. Tuo metu pradėjau dirbti su paaugliais dailės būrelio vadove "Lakštingalos" vaikų ir jaunimo klube. Taip ir augau drauge su jais, išbandydama viską, kas jiems, o kartu ir man, atrodė įdomu, – visų pirma puoselėdama tradicinio lietuvių meno šakas, rūpindamasi, kad supratimas apie puikius mūsų senolių rankdarbius nepradingtų.

Dar vienas smagus įvykis praskaidrino kasdienybę ir pakėlė savivertę, kai mūsų darželis su karpiniais ant langų laimėjo gražiausios kalėdinės vitrinos konkursą. O juk jame dalyvavo daugybė Vilniaus įstaigų, kurioms vitrinas dekoravo profesionalūs dekoratoriai – tikrai ne tokie kaip aš!

– Padarę netrumpą ekskursą į jūsų praeitį, sugrįžkime vėl į tuos laikus, kai iš sesers Laimos išmokusi rišti sodus jūs paprašėte tautodailininkės Marijos Liugienės, kad leistų dalyvauti sodų parodoje "Sesės sodus sodina".

– Joje turėjo dalyvauti tik tos moterys, kurios lankė M.Liugienės sodų rišimo kursus. Bet aš gavau leidimą pristatyti ir savo sodą. Saugau jį ligi šiol. Kodėl toks brangus? Nes rišau jį kaime, šalia sėdėjo sesė, mama, mes visos dainavome. Tikiu, kad kiekviena dainos nata įsirašė į kiekvieną to sodo šiaudelį.

Beje, tai parodai padariau du sodus. Antrąjį išpuošiau savo karpytais paukščiukais, ir jis pateko į gražiai išleistą parodos katalogą. Tokia laimė buvo matyti savo sodą nuotraukoje! Tuomet nedrąsiai pagalvojau, kad norėčiau siekti tautodailininkės vardo.

– Ir pamažu ėjote savo svajonės link. Karpėte karpinius, rišote sodus, drožėte iš medžio angelus...

– O dar labai slaptai, niekam savo darbų nerodydama, tapiau. Per laimingą atsitiktinumą Lazdijų bibliotekoje surengiau savo tapybos darbų parodą, kurią pamatė tapytojas Petras Ibianskas ir vos ne už rankos nutempė mane pas tautodailininkus. Jie priėmė mane į savo gretas. Teko rengti personalinę sodų parodą, į kurią pasikviečiau ir netiesioginę savo mokytoją M.Liugienę. Ji pasakojo, kaip pati "augina" sodą.

– Netrukus jūsų darbai plaukė net už jūrų marių į Los Andželą, kur teko mokyti vietinius lietuvius sodų rišimo meno?

– 2018-ųjų spalį, praėjus vos keliems mėnesiams po mano pirmosios personalinės parodos Tautodailininkų sąjungoje, vyko Pasaulio lietuvių dienos Los Andžele. Ir mano sodai ten dalyvavo! Teko pakuoti juos į dėžes, siųsti laivu. Labai bijojau, kad šiaudeliams nieko nenutiktų, bet iš dvylikos trapių konstrukcijų nukentėjo tik vienut vienutėlis šiaudelis. Nuvykusi ten, bemat jį pakeičiau.

Mudvi su seserimi buvome nuostabiai priimtos. Amerikos lietuvių laikraštis "Draugas" parašė apie mano sodus. Nelabai mokėjau angliškai, bet sodų rišimo pamokėlėse kalbos ir nereikėjo. Tiesiog rodžiau, kaip daryti, o žmonės noriai bandė.

– Įdomi jūsų "sodininkystės" istorija. Bet gal galėtumėte papasakoti ir apie praktinę jos pusę? Iš ko ir kaip "auginate" savo sodus?

– Sodų gamybai naudoju sausus javų šiaudus. Ir tikiu, kad aukso spalvos stiebuose sukaupta daug saulės energijos, kuri per sodą pasklinda po visus namus. Geriausia jų prisipjauti, kai rugiai išplaukę – varpa jau išlindusi. Sakoma, kai rugio stiprybė pereina į grūdą, šiaudas suminkštėja ir sodo gamybai nelabai tinka. Parvežusi tuos šiaudus į kaimą, paskleidžiu verandoje, kad padžiūtų. Labai mėgstu rišti ir iš laukinių žolių, kurių man dovanoja pievos. O šiaudų dažnai dovanoja draugės, kurios pačios javus augina.

Kai susiruošiu gaminti sodą, pasiimu mažą pagaliuką, pamatuoju reikiamą ilgį ir pagal jį sukarpau visus kitus. Jei noriu rišti sodą iš skirtingo ilgio šiaudelių, turiu laikytis tam tikro santykio: vienas su dviem trečiosiomis. Siūlą imu medvilninį. Jei šiaudeliai ploni – plonesnį, jei storesni – storesnį.

– Sakoma, kad šiaudinis sodas pradedamas kurti nuo idėjos ir vaizdinio plano. Nusprendžiama, kokio dydžio bus sodas, šiaudelių ilgis, geometrinės formos, sodo papuošalai. Ar savo sodams braižote eskizus?

– Iš pradžių nieko nepiešdavau. Žiūrėdavau iš knygų, kaip reikia daryti. Vėliau supratau, kad įdomiausia kurti ne pagal kažkokią schemą, o atsiduoti laisvam kūrybos procesui. Šiaudinis sodas simbolizuoja pasaulį: dangų, rojų, dausas. Jis ne tik atvaizduoja kosminę darną, bet ir pats ją kuria. Prieš rišdama sodą ar karpydama karpinį aš būtinai pasikviečiu dalyvauti procese ir savo angelą sargą. Niekada nedirbu viena.

Manau, sodai be galo susiję su malda: juk tai palaiminimas namams! Aš meldžiuosi ir tokį savo palaiminimą tarsi įmeldžiu į sodą. Man ne vis vien, ką jis išspinduliuos. Juk jei žmogus pasako, kad jam reikia mano darbo, tai didelė laimė…

– Senovėje sodai buvo labai populiarūs. Nagingos moterys juos rišdavo net du sykius per metus – Kalėdoms ir Velykoms. Virš kūdikio lopšio visuomet supdavosi bent mažiausias sodelis. O dabar – kam žmonės juos užsako?

– Kaip ir senais laikais – vestuvėms. Tuomet meldžiuosi ir prašau jaunavedžiams laimės, apsaugos jų vedybiniam gyvenimui.

Kitą sodą dariau tiesiog namams, kad būtų gyvas, suktųsi, harmonizuotų aplinką. Įsivaizduok, sėdi svetainėje, skaitai knygą, o sodas tau virš galvos juda, barsto pačius geriausius linkėjimus.

Iš pradžių buvo skaudu girdėti, kad šiaudiniai sodai – tik dulkėms rinkti. Dabar jau ir tas dulkes galima lengvai nuplauti po dušu.

Dažnai mėgstu savo kūrinius tiesiog dovanoti. Sykį sužinojau, kad vienas mano kaimynas serga. Pamaniau, padarysiu jam sodą. Įmeldžiau jam sveikatos, vilties linkėjimų. Kol jį auginau, nešiojausi džiaugsmą širdyje tarsi paslaptį. O kai atėjo laikas dovaną įteikti, pridėjau ir pačios kurtą pasaką apie tai, ką tas sodas savyje slepia.

– Minėjote, kad šiuo metu nesate savo laiko šeimininkė. Prižiūrite mamą, kurią prieš dvejus metus ištiko insultas. Ar dar lieka jėgų kūrybai?

– Taip… Tik negaliu kurti, kada panorėjusi. Kaip ir negaliu kurti paskubomis. Dėl šios priežasties sodus dar visai neseniai rišdavau tik pažįstamiems, draugams, kurie sutikdavo laukti tiek, kiek reikės.

Šiuo metu mano dienotvarkė griežtai sustyguota. Yra laikas mamai, yra laikas sodams. Tiesiog, norėdama turėti jėgų, aš protarpiais iškeliauju į dvasinį lygmenį, į kūrybos pasaulį, kuriame mintys pasikeičia, tampa stiprios ir švytinčios. Ten nėra ligų, silpnumo, nevilties, skundų, liūdesio ir baimės. Ten tik amžina palaima ir šviesa. Ten veriasi erdvė, kur mano siela gali skraidyti. Tos kelios valandos per dieną, kai veriu, – mano šventas laikas, per kurį niekas manęs nedrįsta trukdyti. Tai mano erdvė, mano teisė patirti laimę dirbant ir užsimirštant.

Kultūros ministro Simono Kairio pavedimu Lietuvos nacionalinis kultūros centras įpareigotas koordinuoti šiaudinių sodų tradicijos nominacinės bylos rengimo procesą. Tam suburta darbo grupė, kurią sudaro Lietuvos nacionalinio kultūros centro, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato, Vilniaus etninės kultūros centro specialistai, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos istorijos instituto ekspertai, taip pat nevyriausybinės organizacijos, asociacijos „Dangaus sodai“, vienijančios sodų rišėjas, nariai. Bylos paraiška jau pradėta pildyti. Kaip sudėtinė paraiškos dalis kuriamas sodų rišimo tradiciją pristatantis vaizdo klipas.

Vilniaus etninės kultūros centro nuotr.

Šiaudiniai sodai, dar vadinti liktoriumi, voru, pajonku, pajonkėliu, dangumi, pasauliu, rojumi, sietynu, reketuku, rekėžiu, krijeliu, aitvaru, miestu, žarondėliu, buvo rišami visoje Lietuvoje ir turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę reikšmę. Šie dirbiniai gali būti įvairių formų, tačiau labiausiai paplitusi – dvi bendro pagrindo piramidės, kurių vienas smaigalys nukreiptas į viršų – dangų, kitas į apačią – požemį. Jei sodas sukasi – geras ženklas, nes tikima, kad jis apvalo namus, pripildo juos geros energijos ir darnos. Ir šiandien užsakomi vestuviniai sodai, jie kabinami ir virš kūdikio lopšio, šeimos stalo, jais puošiami namai ruošiantis Kūčioms, Velykoms ir kitoms šventėms, taip pat neretai naudojami kaip dekoratyvinis interjero elementas. Ši tradicija įgyja vis didesnį aktualumą, įtraukia vis daugiau jos saugotojų, perėmėjų bei vartotojų, o dalis mūsų visuomenės šiuos tradicinę pasaulėžiūrą simbolizuojančius kūrinius suvokia kaip kultūrinės tapatybės ženklą.

Kultūros ministerija kartu su minėtos darbo grupės nariais kviečia visuomenę dalyvauti apklausoje, kuria siekiama įvertinti šiaudinių sodų reikšmę dabarčiai.

Nominacinės paraiškos rengimas įtrauktas į Kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos 2020–2024 metų veiksmų planą.

2017 m. sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Nacionalinę paraišką rengė Vilniaus etninės kultūros centras, kuris nuo pat įkūrimo 1992 m. buria sodų rišėjas ir visus, kurie domisi šia tradicija. Centras organizuoja sodų rišimo dirbtuves, paskaitas, parodas, konferencijas ir festivalius, leidžia leidinius ir kt.

UNESCO Reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše jau trys Lietuvos vertybės: kryždirbystė ir jos simbolika Lietuvoje, dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse bei sutartinės – lietuvių polifoninės dainos. Siekiama, kad ketvirtąja taptų šiaudinių sodų rišimo tradicija.

Sodas, sumažintas „pasaulio modelis“, turėjo ir tebeturi reikšmę lietuvių liaudies papročiuose. Sodas buvo kabinamas, gimstant vaikui. Per vestuves namai puošiami sodais, per Kūčias kabinami sodai, šiaudiniai paukšteliai, saulutės, simbolizuojančios grįžtančią saulę. Po šiuo medžiu vykusios apeigos turėjo simbolizuoti kosmoso kūrimo veiksmą. Palubėje kabantis sodas siejosi su dangaus sodu – rojumi arba dausomis, jis sukurdavo šventinę erdvę apie stalą. Prisiimdamas kosmoso kaip tvarkos, darnos, grožio būseną, ir pats sodas tampa tvarkingas, darnus, gražus. Sodas, kaip ir apskritai tautodailė, grąžina prie esminės sakralinės tvarkos. O tai jau yra balzamas mūsų sergančioms, išsekusioms sieloms.

Sodai išsiskiria formų gausa – tai ir paprastos, ir dvigubos (rombinės) piramidės prie kurių prikabintos mažesnės piramidės. Ypatingas yra sodų geometrijos tikslumas, idealumas. Sodų kūryboje reikalingas geometrijos, matematikos žinias galima gretinti su trobesių rentimo ir audimo amato įgūdžiais. Kita vertus, ypatinga ir tai, jog sodų geometrijos žinios kitur valstiečio buityje iš esmės nebuvo taikomos. Tai liudija apie giliai tradicinę šio amato kilmę, kuri nesusijusi su pastarųjų šimtmečių Lietuvos kaimo kasdienybe, kitų rūšių daile. Taisyklingo trikampio konstrukcija ir jos modifikacijos įvairiose sodų formose bei jų sudedamosiose dalyse primena Egipto piramidžių architektūrą, senovės Indijos kultūroje žinomą paukščio pavidalo ugnies aukuro - altoriaus segmentų sandarą. Tai kalba apie itin archajišką sodų dizaino kilmę, susijusią su senosiose kultūrose puoselėta ,,šventosios geometrijos” samprata ir jos poveikio galia. Trobos erdvėje kabančių šiaudinių sodų konstrukcija primena ir fizikos, chemijos moksluose žinomą molekulių, kristalų sandarą ar jos schemas. Šiaudinių sodų dizaino aktualumą rodo jų išvaizdą primenanti Luvro muziejaus įėjimo šiuolaikinės architektūros stiklo piramidė.

Kadangi šie sodai – nykstantys, neilgalaikiai ir trapūs dirbiniai, nedaug jų esama ir muziejuose: apie 10 vnt. Lietuvos dailės muziejaus Liaudies meno tyrimo centre ir 9 vnt. Lietuvos nacionalinio muziejaus Etnografijos skyriuje. Buvo metas (tarybiniais laikais), kai sodų menas buvo beveik pamirštas, sodus terišo keletas pavienių kūrėjų (Filomena Degėsienė nuo Adutiškio, Malvina Česnulevičienė iš Varėnos raj.). Dabar sodai pradeda populiarėti, jaučiamas susidomėjimas šia labai sena mūsų liaudies meno šaka.

M.Liugienė skiria ypač daug jėgų tradicinių sodų propagavimui ir žinomumui. Pati Marija sodus riša jau daugiau nei 40 metų. Jos rišti sodai yra iškeliavę į Japoniją, Airiją, Tibetą, Vokietiją, Peterburgą ir kitur.

M.Liugienė organizavo pirmąją respublikinę sodų parodą „Sesė sodų sodina“, parodas Lietuvos Respublikos Seime, Lietuvos radijo ir televizijos patalpose, Lietuvos kinematografininkų sąjungoje, „Pegaso“ knygyne, pravedė daugybę seminarų, paskaitų, davė interviu žiniasklaidai, ruošia paraišką sodų įtraukimui į „Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą“. Kiekvienais metais M.Liugienė veda daugybę praktinių sodų rišimo seminarų. Jos mokiniai, iš jų kai kurie – dabar jau žinomi tautodailininkai, riša ir moko rišti sodus daugelyje Lietuvos vietovių.

Paroda veiks iki 2018 m. sausio 10 d.

Lankymas – nemokamas.