H. Wallmarkas atkreipia dėmesį, kad reikia vienodai atsakingai vertinti ir iš Rusijos, ir iš Kinijos kylančias grėsmes.
Stokholme vykstant Šiaurės tarybos sesijai švedų politikas interviu BNS taip pat sakė, kad Astravo atominė elektrinė nėra Šiaurės šalių politinėje darbotvarkėje.
Jis taip pat kalbėjo apie klimato aktyvistės Gretos Thunberg (Greta Tunberg) atsisakymą priimti Šiaurės tarybos aplinkosaugos premiją bei galimus naujus bendradarbiavimo Europoje formatus.
– Pone H. Wallmarkai, kaip vertinate dabartinį bendradarbiavimą tarp Šiaurės ir Baltijos šalių, kur jis galėtų arba turėtų būti sustiprintas?
– Manau, kad „Nordefco“ (Šiaurės gynybos bendradarbiavimas) yra geras būdas gilinti kooperaciją tarp Šiaurės šalių ir trijų Baltijos valstybių. Kalbant, kaip tai galima padaryti dar geriau, ypač gynybos srityje, tai galėtų būti įvairūs dalykai: nuo bendrų pratybų iki viešųjų pirkimų, dalijimosi žvalgybos informacija, kaip matome pasaulį aplink mus. Bet manau, kad apskritai ir Švedijoje, ir Šiaurės taryboje dauguma mūsų palankiai žvelgia į saitų sustiprinimą tarp abiejų regionų.
– Ar įmanoma, kad Šiaurės šalys, įskaitant ir ne NATO nares Švediją ir Suomiją, labiau prisidėtų prie Baltijos šalių saugumo?
– Tai neabejotinai gali būti diskusijų klausimas. Kiek suprantu, dar nesame gavę jokių pasiūlymų šia linkme iš Baltijos respublikų. Manau, labai svarbu, kad visos geros idėjos dėl bendro veikimo, – jos turėtų ateiti iš Baltijos šalių. Tačiau manau, jog Švedija būtų atvira, pavyzdžiui, pasiūlymams dėl įvairių pratybų ar pan.
Beje, nors Suomija ir Švedija nėra NATO narės – nesame neutralios šalys, bet kartu ir ne narės – manau, kad regimi skirtumai, kaip mes tai traktuojame kiekvienoje iš šalių. Mano nuomone, Švedija kiek aktyvesnė.
– Savo kalboje Šiaurės tarybos sesijos metu minėjote dvi galimas grėsmes – Rusiją ir Kiniją – vieną kariniu požiūriu, o kitą ekonominiu. Ar tai bendra Šiaurės ir Baltijos šalių grėsmė?
– Visiškai taip. Tai grėsmė ir Europai, ir Vakarų pasauliui. Baltijos jūros regione mums akivaizdu, kad turime karinę grėsmę. Esame tvirti sankcijų Rusijos Federacijai rėmėjai. Čia kalbame tarsi viena kalba. Tačiau vertinant Kinijos politiką jau matyti ir skirtumų tarp Baltijos ir Šiaurės šalių, ypač Švedijos. Manau, kad mes problemą pripažįstame vangiau, daugiau kalbame apie Kinijos Liaudies Respubliką kaip apie potencialią grėsmę saugumui, kiek tai susiję su pramone, šnipinėjimu, kibernetinėmis grėsmėmis, bet jie taip pat bando skleisti tam tikrą naratyvą.
Tai grėsmė ir Europai, ir Vakarų pasauliui. Baltijos jūros regione mums akivaizdu, kad turime karinę grėsmę.
– Kokias tiksliai įvardytumėte grėsmes iš Rusijos ir Kinijos – ar kibernetinio, energetinio saugumo?
– Jos panašios, bet kartu ir skirtingos: skleidžiamas naratyvas, naudojama dezinformacija, propaganda, manau, kad Kinija taip pat bando demonstruoti savo ekonomikos raumenis. Jeigu Šiaurės šalys turi tikslą pirmauti skaitmenizavimo ir 5G procese, būtina suprasti, kad tai susiję su grėsmėmis ir turime užtikrinti saugumą šiose srityse.
– Šiuo atveju kalbate kaip Konservatorių grupės Šiaurės taryboje pirmininkas?
– Ir kaip Švedijos Moderatų partijos užsienio reikalų atstovas. Bet manau, kad ir Šiaurės taryboje jau kitais metais mes daugiau šnekėsime apie Kinijos grėsmes. Kitąmet Tarybai pirmininkaus Islandija ir žinau, kad šioje šalyje aktyviai diskutuojama apie Kiniją, matyti gana staigus požiūrio pasikeitimas šiuo klausimu. Tad tikiuosi, kad Islandijos pirmininkavimas sutelks dėmesį į Kinijos klausimą.
Be to mes svarstėme – dar nenusprendėme – sukurti tam tikrą seminarą, skirtą Kinijos strategijoms, kurias matome Šiaurės šalyse. Aš siūlau, kad įtrauktume ir Baltijos šalis dalyvauti tame seminare – matome kiek skirtingą šių trijų valstybių ir penkių Šiaurės šalių požiūrį į Kiniją.
– Pakalbėkime apie Lietuvos keliamą problemą – Astravo atominę elektrinę. Jūsų vertinimu, kaip Lietuva galėtų tapti labiau girdima kalbėdama apie jėgainės Baltarusijoje projektą? Ar tai yra ir Šiaurės šalių problema, ar ji ribojasi tik Lietuva?
– Visuomet, kai sutinku kolegų iš Lietuvos, tai yra klausimas numeris vienas, tačiau – bent jau kol kas – jo nėra Šiaurės regiono darbotvarkėje, o viena iš priežasčių: mes iš tiesų nematome, kaip elektra iš Baltarusijos gali patekti į mūsų tinklus šiaurėje.
Žinau, kad Lietuvoje diskutavote kaip neįsileisti branduolinės energijos į savo sistemą. Tad suprantu, kad Lietuvos politikai ir Vyriausybė siekia suformuoti nuomonę šiuo klausimu, bet tai iš esmės nėra problema – dar nėra problema – Šiaurės regione.
– Klimato kaita neabejotinai viena iš vyraujančių sesijos temų ir turbūt – dar viena iš grėsmių tiek Baltijos, tiek Šiaurės regionams?
– Tikrai taip. Plečiant temą: mano draugai Arktyje atkreipia dėmesį, kokie staigūs tie klimato pokyčiai. Ir tai kartu yra saugumo aplinką keičiantis veiksnys. Su klimato kaita matysite naujų laivybos kelių iš Azijos į Europą šiaurės-vakarų maršrutu.
– Sesijos metu daug kalbėta apie dialogo su jaunimu stiprinimą kovoje su klimato kaita. Ar aktyvistės Gretos Thunberg (Tunberg) sprendimas nepriimti Šiaurės tarybos apdovanojimo kaip nors paveiks tą dialogą?
– Užtikrinu, kad ne. Turiu omenyje, Greta Thunberg paskelbė aiškią poziciją ir mes turime tą gerbti, ji kartu išreiškė padėką Šiaurės tarybai už skiriamą apdovanojimą, bet pasakė „Ačiū, ne“ dėl savo priežasčių. Tai rodo, kad turime daug įsitraukusio jaunimo. Labai svarbu, kad mes ieškotume įvairių sprendimų. Galbūt Gretos Thunberg ir mano nuomonės skiriasi, kokie tie sprendimai yra, bet būtina jų ieškoti ir taip pat – veikti. Tai kartu ir klausimas rinkėjams, kurie renka parlamentus, o galiausiai – ir vyriausybes.
– Ar gali būti, kad ateityje atsiras naujas bendradarbiavimo formatas Europoje? Pavyzdžiui, prieš dvejus metus Briuselyje NB6 narės (Švedija, Suomija, Danija ir trys Baltijos šalys) pirmą kartą pasikvietė prisijungti Airijos ir Nyderlandų kolegas.
– Į šį klausimą pats investavau daug savo, kaip politiko, laiko. Manau, svarbu pradėti kalbėtis apie naujus formatus, tiesa, ne kaip konkuruojančius su jau esamais – Europos Sąjunga, Šiaurės taryba ar NATO.
Bet, mano nuomone, šiaurės Europoje, – kartu ir dėl „Brexit“, kai matysime Jungtinę Karalystę pasitraukiant iš Europos Sąjungos, – turėtume išnaudoti šią naują dimensiją saugumo ir gynybos srityje, galbūt mėginti sukurti naują formatą. Tai galėtų būti NB8+, pavyzdžiui, prisijungtų Lenkija, Vokietija, Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė.
Tuomet turite regioną su panašia saugumo ir gynybos aplinka, mes visi esame iš esmės laisvos prekybos šalys, demokratijos ir beveik taip pat žvelgiame į Rusijos grėsmes. Kartu tai yra derinys ES ir ne ES šalių, NATO ir ne NATO valstybių. Manau, kad tai labai įdomus formatas.
– Ačiū už pokalbį.
