Žiema vasarą

"Jau metus esu vasaroje, – sako tautietė emigrantė, prieš tai keturiolika metų gyvenusi Didžiojoje Britanijoje. – Jokio sniego, jokio šerkšno... Žiūriu savo draugų nuotraukas socialiniuose tinkluose ir tyliai gėriuosi: šalikai, kepurės, pirštinės, sniegas, viskas alsuoja Kalėdomis. O aš?"

Mums, suglebusiems po pilka debesų našta, sunku įsivaizduoti, kad gali pabosti saulės bučiniai, o amžinojo pavasario saloje turinti būti laiminga tautietė kaip kokia pasakos našlaitė ne žibuoklių žiemą, bet sniego vasarą ieško.

"Prisiekiu – tikrai pasakiau sau, kad noriu žiemos vasarą! Noriu šventės! O mano šventė – fotografija", – dalijasi dviejų vaikų mama, Lietuvoje žinoma iš pernai Motinos dienai surengto originalaus projekto "Aš ir mano dukra".

Be puošnių drabužių, be pagražinimų nespalvotos fotografijos kalba tąsyk ji papasakojo apie ypatingą motinos ir dukters ryšį. O dabar?

"Istorijos herojais pasirinkau Tenerifėje gyvenančius lietuvius. Jų užsidegimas ir palaikymas kaskart įkraudavo mane. Su kai kuriais teko susitikti ir antrą, ir trečią kartą, kol pavykdavo tas vienas vienintelis kadras", – dalijasi fotografė.

Taip gimė Kalėdų Senelis vaikystėje, cukrinis angelas, vasaros atspindžiai slidininko akiniuose, metų žvejo laimikis – Kalėdų dovana ir kitos. "Mano vertinimu, nuotrauka nugalėtoja – dovanų prikrauta valtis", – sako parodos autorė, siekusi ne fotomeno aukštumų, o paprasto ir nuoširdaus džiaugsmo.

Atidarymas – uoloje

Jau seniai savo pomėgį fotografuoti profesija pavertusi Silva šįsyk pakluso širdžiai. "Būdavo, mintyse dėlioju vaizdinius: jūra, palmės, maudymukai ir – slidės, rogutės, sniegas... Slidžių visoje saloje nerasta, rogučių – taip pat. Ne lengviau ir su slidininko šalmu ar akiniais. Lekiu per visas parduotuves, o situacija, pasirodo, blogesnė, nei maniau. Viskas saloje taip sukomercinta, sukičinta, o aš čia menus noriu išlaužti", – ironizuoja savo užsidegimą.

Prisipažįsta, buvo minčių viską mesti, bet parodos atidarymas jau buvo įtrauktas į lietuvių bendruomenės kalėdinių renginių programą. "Susiėmiau, vyro tikėjimas manimi ir aplinkinių palaikymas grąžino jėgas", – džiaugiasi nenuleidusi rankų.

Atsipalaidavus sugrįžo Kalėdų laukimo džiaugsmas, stengėsi nesinervinti, jei preciziškai nepavykdavo sekti paskui savo kūrybinį sumanymą. Rezultatas nenuvylė nei pačios, nei parodos laukusiųjų. Parodos atidarymas įvyko San Lorenzo miestelio... uoloje.

"Ši ypatinga vieta kėlė ypatingų iššūkių. Nelengva buvo išdėstyti ekspoziciją, tačiau tokia aplinka suteikė paslapties. O kokios Kalėdos be paslapčių?" – šypsosi S.Žebrauskaitė-Riazanova, kurios darbų paroda iki Trijų Karalių bus eksponuojama Adejės kultūros centre.

Emigracijos neišsižadu amžiams, bet jaučiu, kad atėjo laikas grįžti namo. Tad iki pasimatymo jaukiose Lietuvos kavinėse, senamiesčių gatvėse, o gal Laisvės alėjoje!

Kalėdos – daugiau nei 25-oji

"Sąmoningai to nedarau. Tiesiog jaučiu, kaip svarbiomis progomis mane aplanko įkvėpimas, – sako fotomenininkė, parodomis paminėjusi Motinos dieną, Kalėdas. – Jis lyg sklando ore, o aš tik pagaunu ir plaukiu pasroviui."

Kalėdos Silvai – ypatingas laikas. "Tai šeimos metas. Tai metas būti kartu. Tai metas jaukiai įsitaisyti su puodeliu arbatos ir šimtąjį kartą žiūrėti "Vienas namuose" arba "Tegyvuoja meilė". Tai ne tik gruodžio 25-oji, tai visas stebuklingas mėnuo", – romantiškai pasakoja jauna moteris, per pastaruosius penkiolika metų kelis kartus su šaknimis save išrovusi iš įprastos aplinkos.

"Kaskart, įėjusi į naujus namus, visų pirma akimis perbėgdavau – o kur čia bus galima pastatyti Kalėdų eglę?" – atveria savo išgyvenimus ir džiaugiasi, kad šiemet Kalėdos į namus atėjo anksti. – Tam pasitarnavo mano kalėdinis projektas. Jau lapkričio pradžioje pradėjau kaupti šventines dekoracijas, kurias naudojau rengdama fotosesiją."

Juokiasi, kad dabar pilni namai kalėdinės atributikos ir tarsi vaikas džiūgauja, kad Kalėdų eglė namie sužibo gruodžio 1-ąją. "Gimus vaikams, tapome sėslesni, Kalėdos įgijo gilesnę prasmę, – prisipažįsta laiminga žmona ir mama, prieš šventes visą šeimą įtrauksianti į labai svarbų darbą. – Ir šiemet mūsų namuose pasklis mielinės tešlos kvapas, kartu kepsime kūčiukus – tai visas ritualas."

Dovanų nesureikšmina, tačiau jomis džiaugiasi ir gauna būtent tai, ko tikisi. "O kaip kitaip – juk Senelis ir nykštukai viską mato", – juokiasi Silva.

Jauna moteris žino, kas yra tikra ir didžiausia gyvenimo dovana. "Apsisuko daugiau nei metai, kai atsisveikinome su Jungtine Karalyste. Londonas man visuomet asocijuosis su vienu gražiausių gyvenimo tarpsnių. Ten sutikau savo žmogų, ten sukūriau šeimą", – pasidalija laime.

Laikas į gimtinę

Šiandien toji laimė susideda iš daugybės dedamųjų: gražiai nurudusios kojos, kelios naujos strazdanos ant skruostų, naujos pažintys, patirtys. "Bandžiau gyventi, kaip vietiniai mėgsta sakyti "tranquillo" ir "manana" principu. Nepavyko nei viena, nei kita, – šypsosi lietuvė, užsimindama apie ispanų gebėjimą gyventi ramiai ir neskubant. – Aš vis dar "always busy" ir "always running". Matyt, kažką darau ne taip. Jei ispaniškas ritmas manęs nepataisė, vadinasi, neišgydoma. Ar tik nebus Londono palikimas?"

Fotografavimo darbuose ir saloje įsisukusi mūsų tautietė saulėtoje Tenerifėje su didžiausiu malonumu pasitinka lietų. Nostalgija Lietuvai?

"Pasiilgau savo didelio šilto megztinio, žieminių batų, balto sniego, – pripažįsta Silva. – Per pastaruosius metus Lietuvoje praleidau tris mėnesius, du iš jų – su mama. Tai laikas, kai įsikraunu dvasiškai, nusiraminu, tvarkingai susidėlioju mintis."

Gyvendama Tenerifėje Silva sako tapusi pavyzdingesnė lietuvė: seka naujienas, skaito portalus, nekantraudama laukia vakaro žinių. "Net "X faktoriaus" dalyvius pažįstu", – juokiasi moteris ir išduoda jau pavasarį sugrįšianti į gimtinę.

"Duosiu Tėvynei šansą mane sužavėti, – džiugiai praneša šeimos apsisprendimą. Tiesa, jis sulaukė ir skeptiško požiūrio. – Bet mes nusiteikę pozityviai. Neuždarau durų nei į Angliją, nei į Tenerifę. Emigracijos neišsižadu amžiams, bet jaučiu, kad atėjo laikas grįžti namo. Tad iki pasimatymo jaukiose Lietuvos kavinėse, senamiesčių gatvėse, o gal Laisvės alėjoje!"

– Po pernykštės plačiai pristatytos parodos pasižadėjote kasmet Motinos dienai surengti fotosesijas dešimčiai lietuvių šeimų. Gyvenimas pakoregavo planus?

– Taip, tiesa. Tada, ruošdamasi projektui ir pristačiusi darbus, jaučiausi pakylėta, buvo užvaldžiusios labai geros emocijos. Iš tos euforijos ir daviau tokį pažadą. Bet ne veltui sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Staiga – perversmas. Gyvenimą triukšmingame ir nuolat skubančiame Londone iškeitėme į Kanarų salą. Vėl klaustukai, šauktukai, nauji iššūkiai. Dabar visų pirma esu atsakinga už du mažus piliečius, didžiausią savo gyvenimo džiaugsmą.

– Vis tiek prasitarėte apie naują projektą "Atostogos su mama". Pasidalykite mintimis.

– Prisipažinsiu, buvau maloniai nustebinta, kai, atvykusi į Tenerifę, tą pačią savaitę jau keliavau į pirmąją fotosesiją. Užsakymų daugėjo, pastarieji du mėnesiai buvo labai darbingi. Deja, šiemet šiam projektui pritrūko laiko, bet kitąmet Motinos dieną nustebinsiu fotografijų serija "Atostogos su mama". Tik nieko daug nepasakosiu, bijau vėl mintis vėjais paleisti.

– Ką jums pačiai reiškia Motinos diena?

– Tapus mama ši šventė įgyja gilesnę prasmę. Turiu mintyje ne tik save – mamą, bet ir savo mamą. Pamenu, atkeliavus į pasaulį mūsų pirmagimiui, puoliau jai skambinti ir klausti: "Mama, ar ir jūs mane mylite taip stipriai, kaip ir aš savo vaiką?" Iki šiol man buvo nežinoma ir nepatirta ta jėga ir stiprybė, kažkas, ką žodžiais sunku nusakyti. Visada gerbiau ir mylėjau savo mamą, bet pati ja tapusi supratau, kokia tai atsakomybė ir sunkus darbas užauginti brandžią, visavertę asmenybę. Lyg akys atsivėrė, pradėjau dar stipriau mylėti savo mamą. Mūsų Motinos dienos šventė kukli – gėlės, rankų darbo atvirukai, nedidelės dovanėlės, pusryčiai į lovą. Taip buvo švenčiama mūsų šeimoje, kai aš augau. Man daugiau nieko ir nereikia. Tikrai. Užtektų vien tik mano pipiriukų apkabinimo. Tai šventė mano viduje.

– Kurį Lietuvos miestą vadinate savo gimtine?

– Čia truputį painu. Gimiau Panevėžyje, bet save laikau jonaviete. Panevėžį palikome, kai man buvo dveji. Mano tėvai įsikūrė gražioje Jonavos rajono gyvenvietėje, kur susikerta trys upės – Širvinta, Šventoji ir Neris. Būtent toje vietoje ir prasideda prisiminimai apie save pačią, mano gyvenimo istorija. Vėliau –  studijos Kaune, praktika Vokietijoje. Gimė noras keliauti, pamatyti, sužinoti, ir staiga Lietuva tapo per ankšta. Grįžusi iš Vokietijos, pabaigiau studijas. Rankose – socialinio darbuotojo diplomas su pagyrimu, o planuose – tolesnės studijos, kvalifikacijos kėlimas. O bet tačiau... Iki Naujųjų mokslo metų pradžios – geri šeši mėnesiai. Kaip juos išnaudoti turiningai? Svarsčiau du variantus: arba jau žinoma Vokietija, arba Jungtinė Karalystė. Laimėjo pastaroji. Atrodė, pabūsiu tą pusmetį, bet jis virto į ilgus keturiolika metų.

– Kaip socialinė darbuotoja pradėjo fotografuoti ir savo hobį pavertė amatu bei pragyvenimo šaltiniu?

– Tokia gana linksma istorija. Pamenu, ieškojome savo vestuvėms fotografo. Pradėjome domėtis prieš kokius keturis mėnesius. Pasirodo, visi, į kuriuos dairėmės, užsiėmę, o tie, kurie laisvi, gąsdino savo kainomis. Tada tyliai sau pagalvojau: "O čia tai verslas!" Fotografą radome, ir liepė jis mums bėgioti pajūriu pirmyn atgal kokius keturis kartus. Viskas, pasakiau sau, būsiu fotografe, parodysiu, kaip reikia dirbti. Praėjus metams, po galybės draugų ir kaimynų fotografijų, nedrąsiai priėmiau savo pirmąjį užsakymą... Dabar kai pagalvoju, tos mūsų vestuvių nuotraukos šaunios, ir tie bėgiojimai – tobuli. Oi, tie gyvenimo vingiai...

– Kodėl Tenerifė? Koks čia jūsų gyvenimas?

– Ir Londone aš buvau pati sau šeimininkė, dirbau ten, kur noriu ir kada noriu. Su manim paprasta, bet va vyrą tas nuotolinis metropolito sūkurys taip įsuko, kad asmeniniam gyvenimui beveik nebeliko vietos. Reikėjo kažką keisti. Kad norime ten, kur šilta, iškart buvo aišku. Rinkomės tarp Kanarų ir Tailando arba Balio. Laimėjo Kanarai, ir tam yra logiškas paaiškinimas – dėl juostos ir atstumo. Vyras dirba Jungtinės Karalystės kompanijoje, kas mėnesį kelioms dienoms turi išvykti į Londoną. Iš Rytų Azijos būtų sudėtingiau. Vaikai ir darbas tapo viską lemiančiais kriterijais. Tiesa, vieni ar kiti saulėti kraštai turėjo būti mūsų tarpinė stotelė. Galutinis tikslas – brangi tėvynė Lietuva. Bet, tiesą, sakant, jau net pati nebežinau, kaip bus. Tie kasdieniai saulės bučiniai, jauki šiluma, atotrūkis nuo didmiesčio šurmulio ir kasdienio bėgimo – tai užburia, įtraukia, hipnotizuoja. Gera čia... Turbūt gimtinei dar teks palaukti.

– Ar gyvenimas amžino pavasario ir saulės saloje turi kokių nors šešėlių?

– Apie šešėlius dar ankstoka kalbėti, dar tik penktas mėnuo mes čia. Nuotaikos labiau panašėja į atostogines. Pamenu, atskridome į Tenerifę gruodžio pradžioje, visi ruošėsi Kalėdoms. Šalia mūsų tuo metu nuomotų apartamentų vienas darbininkas puošė viešbučio kiemelį. Nemeluoju: keturias girliandas, šešis blizgančius žaislus ir du šviečiančius elnius dėliojo dvi dienas! Mus, ką tik atvykusiems iš skubančio Londono, buvo kažkas neįtikimo. Bet čia juk maža sala, kur jiems skubėti? Tas atsipalaidavimas labiausiai ir vilioja.

– Tenerifėje kasmet vis daugėja lietuvių, netgi veikia lietuviška mokykla. Dukra dar maža, o kur sūnus mokysis?

– Dar viena svari priežastis pasirinkti Tenerifę buvo lietuvių bendruomenė. Ji labai stipri. Daug bendrų renginių, kas savaitę drauge žaidžiamas tinklinis paplūdimyje, veikia moterų klubas, lietuviška mokyklėlė. Į ją ir leidžiame savo sūnelį. Kartu gaminome vėliavėles Lietuvos šimtmečiui, kartu šeštąjį gimtadienį atšventėme. Prie lietuvių bendruomenės mielai prisidedu ir aš, fotografuoju renginius. Nemažai čia mūsų tautiečių. Vieni nuolatos gyvena, kiti atvyksta peržiemoti. Man pasirodė, kad čia sutikti lietuviai įdomesni už tuos, kuriuos teko pažinti Anglijoje: jie įdomūs, išsilavinę, plataus požiūrio, atviro mąstymo. Net ir fotografavimas kitoks. Anglijoje dirbau sunkiau, fotografuojant reikėjo kontroliuoti, nusiųsti, patarti. O čia atvyksta penkių asmenų šeima, paprašau pamiršti fotokamerą ir mane jie pamiršta, nuoširdžiai dūksta. Vos spėju iš paskos bėgti ir fiksuoti.

– Ar vis dar esate ištikima nespalvotai fotografijai? Jeigu reikėtų surengti ypatingą parodą, kurioje būtų galima eksponuoti tris nuotraukas, kokios jos būtų?

– Vis dar myliu nespalvotą fotografiją, bet turiu ir spalvotų darbų. Ypač jų padaugėjo čia, bandant pagauti tuos auksinius saulėlydžius. Išskirti tas ypatingas nuotraukas, hm... sunkoka. Tikrai žinau, kad tai būtų mano vaikų, šeimos nuotraukos. Į trejetuką patektų nuotrauka, kai mažoji – dar mano pilvelyje, o sūnus, įsitaisęs glėbyje, man dovanoja bučkį. Tokia neplanuota akimirka – tiesiog išėjome į pievą saulės palydėti. Aš visada kalbu apie tinkamą pasirengimą fotosesijoms, o ten to pasiruošimo nebuvo. Bet tas bučkis viską atperka, o dar ta auksinė vakaro šviesa ir žinojimas, kad va tuoj tuoj mano laimė padvigubės. Myliu tą nuotrauką. Antrąją garbingą vietą skirčiau kadrui, kurioje jau mano abu džiaugsmai: brolis laiko sesę ant kelių. Kad ir kiek kartų į ją žiūrėčiau, vis šypsausi. Na, o trečioji vieta atitektų koliažui iš gal kokių šimto nuotraukų. Šimtas laimingų mano gyvenimo akimirkų, o jų tikrai yra!

Silva – apie projektą "Aš ir mano dukra"

Gimė jis visai neplanuotai. Buvo eilinis pirmadienis, šaltas, tamsus ir lietingas. Ketverių metų sūnus buvo mokyklėlėje, o aš su devynių mėnesiu dukryte – namie. Staiga užplūdo motiniški jausmai ir spontaniškai kilo fotoprojekto idėja. Visi klausia, kodėl "Aš ir mano dukra", o ne "Aš ir mano vaikai", juk ir pati auginu porelę? Logiško paaiškinimo neturiu, tiesiog tą dieną laimėjo moteriškoji pusė. Projektu siekiau parodyti kasdienį mamos ir dukros santykį joms įprastoje aplinkoje. Be jokių ypatingų pasiruošimų ar pagražinimų, be profesionalių makiažų ir puošnių drabužių. Norėjau, kad būtų taip, kaip yra. Šiandien fotografija yra labiau ne istorijos ir momento fiksavimas, o vis dažniau pasitelkiamas fotošopas, ir galutinis rezultatas būna toli nuo realybės. Aš norėjau natūralumo. Norėjau tikro gyvo kadro. Vaidybos ir pridėtų efektų čia nebuvo. Nuotraukų projekto dalyviams neturėjau jokių ypatingų reikalavimų, tiesiog norėjau bendradarbiauti, kad jie įsileistų mane į savo privačią erdvę, į savo namus. Tai tylus pasakojimas apie tą ypatingą mamos ir dukros ryšį.