„Tai nėra labai plataus masto problema ir kolekcininkams nereiktų išsigąsti, kad Lietuvos rinka užversta falsifikatais, bet mes vis tiek norime apie tai kalbėti, kad rinka būtų budri“, – trečiadienį žurnalistams sakė Vilniaus aukciono namų vadovė.

Apie falsifikatus, abejonių sukėlusius kūrinius kalbama sostinės galerijoje „Kunstkamera“ atidarytoje parodoje „Dubito“.

Čia eksponuojamos nuotraukos kūrinių, kurie meno ekspertams yra sukėlę abejonių.

Daugiausia šioje parodoje – dailininko Vytauto Kasiulio darbų galimų falsifikatų. Pasak ekspertės, dailininko tikrų darbų ir falsifikatų kaina skiriasi dešimtį kartų.

„Matyt, yra atsiliepiama į tam tikrą rinkos poreikį, nes Lietuvos kolekcininkai domisi Kasiuliu, yra jo darbų poreikis. Nors jo tikrų darbų yra nemažai, bet egzistuoja ir padirbinių pasiūla. Jis yra gerai perkamas autorius“, – teigė S. Skaisgirytė-Makselienė.

„Pastelė gali kainuoti apie porą tūkstančių eurų, o internete galima nusipirkti už dešimt kartų mažiau“, – pridūrė ji.

Dėmesys į kainą

Pasak menotyrininkės, pirkėjams, svarstantiems įsigyti meno kūrinius, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į kainą.

Pastelė gali kainuoti apie porą tūkstančių eurų, o internete galima nusipirkti už dešimt kartų mažiau.

„Vienas iš indikatorių, kuris gali sukelti galimo pirkėjo budrumą, yra kaina, nes visada falsifikatai pardavinėjami ženkliai pigiau – taip yra suviliojamas pirkėjas, užmigdomas jo budrumas“, – kalbėjo Vilniaus aukciono namų vadovė.

Jos teigimu, kilus abejonių, galima kreiptis į dailininko darbus tyrinėjusius žmones, ekspertus.

Bendrovės „Meno kūrinių tyrimai“ vadovas Rapolas Vedrickas sako, kad falsifikatų pasitaiko kartais, tokiais atvejais ekspertai kūrinyje ieško klaidų.

„Ieškome klaidų, neatitikimų, kur tas melas paslėptas, galbūt iš pirmo žvilgsnio nesimato (...) Siekiama apgauti, kad neįgudusi akis neatskirtų“, – teigė restauravimo technologijų specialistas.

Jis pataria žmonės prieš perkant kūrinius kreiptis į ekspertus, kad vėliau netektų gailėtis.

Pasak specialisto, dažniausiai žmonės kreipiasi dėl darbų, kuriuos perka internetu, iš kur nors parsisiunčia, tačiau tokie tyrimai nemažai atsieina.

„Būna paveikslų, kurie yra pigesni negu tyrimai“, – juokavo R. Vedrickas, pridūręs, kad tyrimai gali kainuoti šimtus, o kartais ir tūkstančius eurų.

Problema – meno vertintojų licencijavimas

Vilniaus aukciono namų vadovė teigė, kad būtina licencijuoti meno vertintojus, tai padėtų sutvarkyti teisinę bazę, apsisaugoti nuo falsifikatų.

Čia Kultūros ministerija turėtų užsiimti, šitas klausimas kyla apie 30 metų.

„Lietuvoje niekaip nėra licencijuojama meno kūrinių vertintojų veikla. Nekilnojamojo kultūros paveldo specialistai yra licencijuojami, restauratoriai irgi yra, bet kilnojamojo kultūros paveldo vertintojai nėra licencijuojami“, – tvirtino S. Skaisgirytė-Makselienė.

„Šita veikla liberalizuota – faktiškai bet kas gali pasiskelbti meno kūrinių vertintoju, todėl mes ir turime nesutvarkytą teisinę bazę“, – pridūrė ji.

Jos teigimu, šiuo metu svarstoma „imtis iniciatyvos iš apačios“ ir įkurti Meno kūrinių vertintojų asociaciją.

„Kaip ir Amerikoje, nes ir ten tai yra liberalizuota, tačiau egzistuoja labai stiprios vertintojų įsteigtos asociacijos, kurios turi savo veiklos, etikos kodeksus, vertinimo principus“, – kalbėjo menotyrininkė.

Kultūros paveldo departamento atstovas Remigijus Grėbliūnas teigė, kad klausimas dėl meno vertintojų licencijavimo keliamas jau keletą dešimtmečių.

„Čia Kultūros ministerija turėtų užsiimti, šitas klausimas kyla apie 30 metų – vis bandoma kalbėti, bet nerandama, kas turėtų atlikti tą pirmą veiksmą, licencijuoti pirmuosius ekspertus“, – sakė R. Grėbliūnas.

Specialistai sutinka, kad kreiptis į teisėsaugą dėl galimų falsifikatų sudėtinga, nes sunku įrodyti kaltę.

Baudžiamasis kodeksas už literatūros, mokslo, meno kūrinio ar gretutinių teisių objekto neteisėtą atgaminimą, neteisėtų kopijų platinimą, gabenimą ar laikymą numato viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą ar laisvės atėmimą iki dvejų metų.

Bausmė gali būti ir griežtesnė, jeigu meno kūriniai vertingesni – iki trejų metų kalėjimo.

Prieš rugpjūčio 7-osios vakarą Palangos Antano Mončio namuose-muziejuje vyksiančias meno varžytuves vykęs pokalbis su Vilniaus aukciono namų vadove dailėtyrininke dr. Simona Skaisgiryte-Makseliene atskleidė, kad pajūryje vykstančio aukciono rezultatus visada diktuoja ne atostotogaujančiųjų skaičius, o interesas.

"Stengiamės, kad kiekvienas Vilniaus aukcionas būtų tirštas įvairių autorių, žanrų ir kainos rėžių darbų. Kad būtų lengviau struktūruoti visą rinkinį, jis skaidomas rubrikomis, – sakė ji. – Tradiciškai visuomet yra skiltys "Lietuvos dailė", "Lietuvos grafika", "Išeivijos dailė", "Varia Lituanica". Šalia jų kiekviename aukcione yra "In focus" rubrikos, kuriose plačiau pristatome vieną ar kitą autorių, stilių, žanrą. Dažniausiai aukciono lotų skaičius varijuoja apie 150. Specialiai nesiekiame gausos – siekiame kokybės."

– Visos sukaktys, kurias vežasi į pajūrį Vilniaus aukcionas, yra svarbios, tačiau į kurią iš jų labiausiai norėtumėte atkreipti dėmesį ir kodėl?

– Dvi svarbiausios sukaktys, kurias minėsime Palangoje, yra dviejų žemaičių – tapytojo abstrakcionisto Prano Lapės (1921–2010) ir skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) – šimtmečiai. Pirmąjį Antrasis pasaulinis karas per Švediją nubloškė prie Atlanto, kitą – į Prancūziją. Skulptoriaus A.Mončio kūrybą pristatanti rubrika ypatinga dar ir tuo, kad lėšomis, gautomis už parduotus kūrinius, bus remiama jo sūnaus Jeano-Christophe'o atsiminimų apie tėvą knyga, kurią leidžia leidykla "Aukso žuvys". Taigi tikėtina, kad greitai A.Mončio gerbėjai bus pradžiuginti autentišku pasakojimu apie šį labai įdomaus likimo menininką.

– Paprastai aukcionai yra gyvi renginiai, nes turi ypatingą atmosferą. Ar COVID-19 pandemija pakeitė aukcionų vyksmą?

– COVID-19 pandemija pakoregavo ne tik aukcionus, bet ir visą meno rinką. Mus irgi palietė pokyčiai: pasirūpinome, kad meno kūrinius būtų galima pirkti internetu, o Meno istorijos mokyklos (MIM) paskaitas – stebėti per nuotolį. Sukūrėme specialią interneto platformą www.live.menorinka.lt, kuri nuo šiol papildo aukcioną: joje galima dalyvauti – siūlyti, kelti kainą, pirkti – realiu laiku kartu su gyvai vykstančio aukciono dalyviais.

Visuomenė turtingėja, lavėja, tad vis daugiau atsiranda žmonių, kurie jei ir neužsiima sisteminiu kolekcionavimu, tai bent jau atidžiai perka meno kūrinius savo namams.

Nepaisant to, kad šios priemonės labai palengvina darbą, fiziškai konkrečioje erdvėje vykstančio aukciono renginio neatsisakome, nes jokia interneto platforma neperteikia to jaudulio, azarto, kuris dažnai kyla aukciono vietoje, meno kūrinių apsuptyje. Neatsisakome ir popierinės katalogo versijos: žinome, kad meno gerbėjams malonu ramiai pavartyti leidinį, o ne tik visą laiką kažką skrolinti kompiuteryje ar telefone.

– Kuo išsiskiria pajūrio aukcionų auditorija?

– Pajūrio auditorija yra margesnė: čia ir vietiniai, ir atvažiavę iš kitų Lietuvos miestų, taip pat užsienio turistai. Žmonės labiau atsipalaidavę, persijungę į atostogų režimą, tad daugiau ir spontaniškų pirkimų. Dėl šios priežasties stengiamės atsakingai sudaryti kiekvieno pajūryje vykstančio aukciono rinkinį – kad ir spontaniškas pirkinys džiugintų, ir netektų nusivilti jokiu meno kūriniu, kai praeina azartas.

– Lituanistikos ir dar kolekcijoms bei muziejams nepriklausančių meno kūrinių rinkoje kasmet mažėja. Kaip pavyksta rasti darbų, kurie atkeliauja į aukcionų kolekcijas? Iš kur jie dažniausiai atkeliauja ir kodėl?

– Tai tiesa: vis daugiau kūrinių patenka į galutines rankas, muziejų ar privačias kolekcijas. Visuomenė turtingėja, lavėja, tad vis daugiau atsiranda žmonių, kurie, jei ir neužsiima sisteminiu kolekcionavimu, tai bent jau atidžiai perka meno kūrinius savo namams. Nemažai meno kūrinių pateko į santykinai neseniai atsiradusias privačias, bet visuomenei viešai rodomas kolekcijas. Tarp tokių paminėtinas Lietuvos meno pažinimo centras TARTLE, MO muziejus, "Lewben Art Foundation".

Bet paprastai visi į aukcioną patenkantys darbai atkeliauja iš antrų rankų, todėl ir sakome, kad aukcionas – antrinės meno rinkos pardavimo platforma. Darbui su pirmine rinka, t.y. šiuo metu vis dar kuriančiais menininkais, įkūrėme meno galeriją "Kunstkamera".

– Kuo pajūrio aukcionų kolekcijos paprastai skiriasi nuo tų, kurie vyksta sostinėje?

– Skiriasi Vilniuje ir Palangoje vykstančių aukcionų formatai. Pajūryje tradiciškai didesnį dėmesį sutelkiame į Žemaitijos, Mažosios Lietuvos, Nidos kolonijos autorius, pasiūlome daugiau marinistinio žanro peizažų, kurie labai įvairūs: prieplaukos, uostai ar grynosios marinos, kur perteikiama tik jūros ir dangaus stichija.

– Galima suprasti, kad kiekvieno aukciono misija yra gerokai platesnė, nei tik padėti žmonėms surasti meno kūrinius, nes jau kelerius metus jame galima rasti tokių rubrikų, kurios gal nėra populiarios, bet atlieka švietėjišką darbą ("Nidos kolonija"). Kodėl jums ta misija svarbi?

– Švietėjiška misija yra svarbi kiekviename darbe, srityje, kuri yra socialiai atsakinga. Bet mes turime papildomų motyvų: mums patiems labai įdomu dirbti su mažiau žinomais autoriais ar kryptimis, srovėmis, ieškoti nišinių meno ertmių, iškelti iš ten meno kūrinius, kurie nepagrįstai tūno šešėlyje. Surasti, atpažinti, išnarplioti meno kūrinio istoriją, provinenciją, sukūrimo aplinkybes, paaiškinti prasmę ir vertę – tai  įdomiausi menotyrininkų, galerininkų, aukcionų rengėjų iššūkiai.

– Ar aukcionuose pastebite tam tikras madas – autorių, žanrų, technikų? Kas dabar madinga?

– Tradiciškai meno madas diktuoja ne aukcionų namai, o galerijos ir ypač meno mugės. Aukcionai retai būna novatoriški, bet vis dėlto galvojame, kad mums pavyko Lietuvoje pastimuliuoti kelias kolekcionavimo kryptis, kurios tapo tikrų tikriausiomis madomis (tikiuosi, ilgalaikėmis!) tarp kolekcininkų. Kalbu apie litvakų ir išeivijos meno kolekcionavimą: atitinkamas rubrikas pristatėme dar 2007-aisiais, kai šios kolekcionavimo kryptys dar neegzistavo Lietuvoje. Nuo to laiko reguliariai pristatome diasporos meną, tam skiriame ypatingą dėmesį.

– Kokius pagrindinius akcentus dėlioja šis pajūrio aukcionas?

– Visas aukciono rinkinys sukasi apie kelis centrinius autorius, kurių kūryba yra pristatoma plačiau, sudaromos tarsi mini retrospektyvos. Visų pirma, tai jau minėti – skulptorius A.Mončys ir tapytojas P.Lapė – jiems skirtos atskiros rubrikos. Tačiau gana reprezentatyviai pristatomi ir grafikų Audriaus Puipos (1960–1997), Irenos Daukšaitės-Guobienės, fotografo Juozo Kazlausko (1942–2002) darbai.

– Palanga šiais metais sprogsta nuo poilsiautojų – kaip jums atrodo, ar dėl to galima tikėtis geresnių, nei įprasta, aukciono rezultatų?

– Tiesiogiai nuo žmonių skaičiaus aukciono pardavimų rezultatai nepriklauso: svarbu ne kiek žmonių, bet kokie jie, kokie jų interesai. Menas tampa tik inteligentiškų žmonių poreikiu.

„Šio Vilniaus aukciono kolekcija suskirstyta į septynias temas, o iš viso ją sudaro 160 lotų – tapybos ir grafikos kūrinių, skulptūrų, plakatų, knygų ir kitų kolekcinių lituanistinių vertybių. Menas – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, kuri mus džiugina ir jaudina. Ypač tada, kai susiduriame su ypatingais kūriniais, kurie papildo mūsų meno istoriją, o kartais net ir ją perrašo“, – sako Vilniaus aukciono namų vadovė, menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.

Šį kartą toks yra į aukciono kolekciją atkeliavęs kūrinys „Nežinomos kilmingos moters portretas“ (XIX a. vid.), nutapytas garsaus lietuvių tapytojo, dekoratoriaus Napoleono Mykolo Juliaus Ylakavičiaus (Napoleon Michał Juliusz Iłłakowicz, 1811–1961), žinomo Cibulskio slapyvardžiu. Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto vyriausiosios mokslo darbuotojos dr. (hp) Rūtos Janonienė jį priskiria Vilniaus meno mokyklos auklėtinių kartai, kuri dalyvavo 1830–1831 m. ir vėliau, po pralaimėjimo, buvo priversta emigruoti. Gimęs Biržų apylinkėse, dailininkas piešimo mokėsi Vilniaus gimnazijoje pas Motiejų Pšibilskį (1795–1867), o apie 1830 m. pradėjo studijuoti tapybą Vilniaus universiteto Tapybos ir piešimo katedroje pas Joną Rustemą (1762–1835). Labiausiai jo kūrybą ištyrinėjusi menotyrininkė nurodo, kad gyvendamas emigracijoje, tęsė studijas įvairiose dirbtuvėse ir mokėsi iš tokių žymių prancūzų dailininkų kaip Pierre-Luc-Charles Cicéri (1782–1868) ir Michaelis Martinas Dröllingas (1786–1851), dirbo Prancūzijos karališkojoje kavalerijos mokykloje (l‘Ecole Militaire de Saumur) kaip litografijos profesoriaus Charles Aubry (apie 1810–1840) padėjėjas, taip pat Londone, karalienės Viktorijos dvare, kur 1854 m. užregistravo specialios konstrukcijos reguliuojamo dydžio paveikslo rėmų gamybos patentą.

N. M. J. Ylakavičius yra nutapęs įvairių žanrų kūrinių, bet labiausiai išgarsėjo kaip portretų dailininkas, daug tapęs Paryžiuje ir Londone gyvenusių emigrantų iš Abiejų Tautų Respublikos užsakymu. Tapytojui priskiriami ir Lietuvoje esantys sienų tapybos kūriniai (Smurgainių bažnyčios freskos, altoriaus paveikslai Vidiškių, Sudervės, Juzefovo bažnyčiose).

Dr. R. Janonienės teigimu, N. M. J. Ylakavičiui būdinga kruopšti, subtili tapyba, tikslus akademinis piešinys, nesudėtingos, bet laisvos kompozicijos, o LXVII Vilniaus aukciono kolekcijoje esantis „Nežinomos moters portretas“ pasižymi visomis šiam dailininkui būdingo braižo ypatybėmis. „Kūrinys signuotas, dailininko parašas dėl autentiškumo abejonių nekelia. Sprendžiant iš vaizduojamos moters šukuosenos ir aprangos stiliaus bei detalių, paveikslas sukurtas XIX a. viduryje, apie 1850 metus“, – pastebi menotyrininkė, pridurdama, kad verta atkreipti dėmesį į portrete tapytos moters papuošalus ir ypač – kamėją, kuri kaip aksesuaras itin išpopuliarėjo Viktorijos epochoje. Šio kūrinio vertę papildo ir ypatingi rėmai: XIX a. pabaigoje portretas buvo įrėmintas 1887–1910 m. Norvegijoje veikusioje rėmų įmonėje Rödskog Guldlistefabrik – tai liudija išlikęs oficialus rėmų gamintojo atspaudas.

„Didžioji N. Ylakavičiaus kūrybinio palikimo dalis tebėra pasklidusi po privačias kolekcijas užsienyje, todėl kiekvieno naujo jo kūrinio atsiradimas Lietuvos meno rinkoje yra reikšmingas faktas mūsų meno istorijai“, – sako dr. R. Janonienė. Keletas šio dailininko paveikslų, kurių vienas – tapytojo autoportretas, saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje.

Be šio ypatingo kūrinio Vilniaus aukciono rinkinys šįkart pasižymi ir itin stipria rubrika „Lietuvos dailė“. Tarp visiems gerai pažįstamų autorių, tokių, kaip Zigmas Petravičius (1862–1955), Adomas Galdikas (1893–1969), Leonas Katinas (1907–1984), Augustinas Savickas (1919–2012), Kazė Zimblytė (1933–1999), Vincas Kisarauskas (1934–1988), Jūratis Zalensas (1952–2015), Klaudijus Petrulis (1951–2014), Stasys Eidrigevičius, Jonas Daniliauskas, Audronė Petrašiūnaitė, Rimas Zigmas Bičiūnas, Aloyzas Stasiulevičius, Algis Skačkauskas, Silvestras Džiaukštas, Algimantas Biguzas, Leonardas Gutauskas, Dalia Kasčiūnaitė, Vytautas Dubauskas ir kt., itin išsiskiria keletas labai ekspresyvių kūrinių.

Tai – peizažo virtuozo Jono Mackevičiaus (1872–1954) paveikslai „Našlaitės kovo mėnesį Pozitane“ (iki 1929) ir „Capri“ (1914–1929), sukurti jo gyvenimo Kaprio saloje (Italija) periodu, kuris yra vienas labiausiai vertinamų dailininko kūryboje. Taip yra dėl paprastos priežasties: nors J. Mackevičiaus kūrybos palikimas yra nemažas, tačiau bekeliaujant, daugelis kūrinių (ir ypač iš Kaprio salos) buvo parduoti turistams bei taip pateko į privačias kolekcijas be didesnės tikimybės vėl kada nors pasirodyti meno rinkoje.

Nėra abejonių, kad meno mylėtojų ir žinovų akį tikrai patrauks ir naiviojo meno atstovės, savamokslės tapytojos Petronėlės Gerlikienės (1905–1979) kūrinys „Vasara. Kristui aukojami žolynai“ (1977). Išraiškingos spalvos, potėpiai ir tarsi judančios figūros – šis darbas atspindi viską, kas būdinga visai jos kūrybai,

Dar vienas išsiskiriantis darbas, kuriame tam tikra prasme įamžinta dviejų kūrėjų draugystė – dailininko Jono Švažo (1925–1976) tapytas „Profesoriaus Kairiūkščio portretas“ (1962). Yra žinoma, kad J. Švažas, studijuodamas freskų mozaikų meną Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, susipažino su tapytoju, dailėtyrininku Vytautu Kairiūkščiu (1890–1961) ir buvo labai paveiktas jo požiūrio į meną. Bet paveiksle nutapytas ne minėtas dailininkas, o jo brolis Jonas Kairiūkštis (1896–1957), – labai žymus to meto veikėjas, kartu su dr. Jonu Šliūpu ir kitais kūręs Laisvamanių sąjūdį Lietuvoje, bendradarbiavęs kultūros žurnaluose, taip pat puikus gydytojas, eksperimentinės ir klinikinės farmakologijos pradininkas Lietuvoje, daug prisidėjęs prie neobenzinolio preparato, skirto gydyti tuberkuliozę ir alergiją, sukūrimo. Nežinia, kas paskatino J. Švažą imtis tokio portreto kūrybos jau po profesoriaus mirties, bet greičiausiai artėjant penktųjų mirties metinių sukakčiai taip siekta įamžinti jo atminimą.

Be visų kitų išsiskirs ir tradicinė rubrika „Išeivijos dailė“, kurios branduolį sudaro dar nematytų lietuviškojo abstrakcionizmo pradininku laikomo dailininko Prano Lapės (1921–2010) kūrinių kolekcija. Šalia jos rikiuosi ir kiti žinomi kūrėjai: Jonas Rimša (1903–1978), Pranas Gailius (1928–2015), Alfonsas Dargis (1909–1996), Nijolė Vedegytė-Palubinskienė, Vytautas Ignas (1924–2009) ir Vaclovas Rataiskis-Ratas (1910–1973).

„Šiame aukciono rinkinyje bus ir dvi gana naujos bei neįprastos rubrikos „In focus“. Vienoje jų metame žvilgsnį į plakato meną: čia bus ir agitacijų, ir teatro afišų, ir kino reklamų. Kitoje rubrikoje „In focus“ pristatysime į meno pasaulį tvirtais žingsniais žengiančias žvaigždes – Y kartos kūrėjus. Jie įdomūs, nes yra gimę ir užaugę jau visai kitokiame, kompiuterizuotame, pasaulyje, turi visai kitaip „įkontekstintą“ ir labai liberalią pasaulėžiūrą. Kaip jiems seksis Vilniaus aukcione – sunku prognozuoti, bet bus įdomu pamatyti, kaip jie išmėgina savo jėgas“, – teigia Vilniaus aukciono namų vadovė, kad galiausiai meno mylėtojams tikrai bus verta susipažinti su autoriais, kurie, tikėtina, vos po dešimtmečio bus pagrindiniai tapybos lauko dalyviai.

O tarp jų – beje, kaip ir šiuo metu politinėje padangėje – vyrauja kūrėjos moterys: Samanta Augutė, Dovilė Bagdonaitė, Aurelija Bernataitė, HermanDrowning (Evaldas Bubinas), Algimantas Rokas Černiauskas, Kipras Černiauskas, Mantas Daujotas, Felicija Dudoit, Linas Kaziulionis, Mone Kielė, Sandra Kvilytė, Petras Lincevičius, Goda Lukaitė, Akvilė Malukienė, Rūta Matulevičiūtė, Kristina Mažeikaitė, Indrė Mikašauskaitė, Edvinas Mikulskis, Eglė Norkutė, Viktoras Paukštelis, Gabrielė Šermukšnytė, Ieva Tulaitė, Tadas Truchill, Aira, Urbinavičiūtė.

Įdomių pažinčių žada ir rubrika „Lietuvos grafika“, kurioje visai kitokiu – ne tapytojo, o grafiko – amplua atsiskleis A. Galdikas, bus galima atidžiau pažvelgti į Rimtauto Gibavičiaus (1935–1993) iliustracijas, pamatyti Kęstučio Grigaliūno kūrybos visumą, sutikti tokius autorius kaip Elvyra Kairiūkštytė (1950–2006), Rimvydas Kepežinskas, Rimvydas Ray Bartkus, Laisvydė Šalčiūtė ir kt. Čia laukia ir staigmena: tai – grafiko specialybę turinčio, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus, buvusio kultūros ministro ir UNESCO ambasadoriaus Arūno Gelūno rezervažo technika atliktas ofortas „Peizažo tyrimai“ (1994). Dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metu sukurtas kūrinys visiems taps ir gražia premjera, ir šio autoriaus debiutu Vilniaus aukciono namuose.

Susipažinti ir iš arčiau apžiūrėti visą LXVII Vilniaus aukciono vertybių kolekciją bus galima nuo 2021 m. gegužės 26 d. Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10, Vilnius) įrengtoje ekspozicijoje. O jos pabaigą vainikuos 2021 m. gegužės 28 d. 18.00 val. įvyksiantis aukcionas.

Visą LXVII Vilniaus aukciono kolekciją rasite čia:

https://www.menorinka.lt/aukcionas

Registracija dalyviams:

https://www.menorinka.lt/registracija

https://live.menorinka.lt

Kovo 22-ąją vyksiančio jau 56-ojo Vilniaus aukciono akivaizdoje jo vadovė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė turi dvi žinias – gerą ir blogą. Gera žinia ta, kad mūsų menas yra vis dar pigus bei kiekvienam įperkamas ir tuo tikrai turėtų pasinaudoti žmonės, vertinantys lituanistiką. „Deja, turiu pasakyti ir blogą žinią: tikrai vertingos ir unikalios lituanistikos pasiūla meno rinkoje kasmet sparčiai mažėja“, – sako p. Simona.

– Jau daugelį metų organizuojate aukcionus, kas šioje veikloje teikia didžiausią džiaugsmą?

– Džiaugsmas šioje veikloje visuomet yra dvipusis: tada, kai į aukcioną atkeliauja geras kūrinys ar vertybė, o vėliau – kai jį išlydime į naujuosius ir jo vertus namus. Juk sakoma, – ars longa, vita brevis (gyvenimas trumpas, menas ilgaamžis – red.), tad nuoširdžiai džiaugiuosi, galėdama bent minutę pabūti šalia įstabaus meno kūrinio jo ilgoje kelionėje, palinkėti jam geros kloties gyvenimo įvykių sūkuryje.

– Viename Jūsų interviu nuskambėjo mintis, kad aukcionas yra kaip lakmuso popierėlis. Ką rodo pastarieji aukcionai? Kaip keičiasi žmonės, visuomenė, požiūris į meną?

– Daugybę metų sovietmetį išgyvenusioje visuomenėje nusipirkti meno kūrinį buvo didelis įvykis. O kaip kitaip, jei meno kūrinys namams buvo perkamas kartą per penkis metus? Reikėjo jam gerai pasitaupyti. Tada – pasiryžti. Tada – nueiti pirkti. Tada – ilgai tartis šeimoje ir išklausyti tėvų, uošvių ir draugų patarimus.

Daugybę metų sovietmetį išgyvenusioje visuomenėje nusipirkti meno kūrinį buvo didelis įvykis.

Dabar viskas vyksta paprasčiau: atėjau, pamačiau, patiko, nusipirkau ir taškas. Galbūt dėl to, kad meno rinkos pirkėjai jaunėja? Tai gera žinia, nes šiek tiek anksčiau atrodė, kad millenium kartai meno nereikia. Bet vis dėlto reikia. Ir dar kaip!

– Bet tipinis Vilniaus aukciono dalyvis tikriausiai nėra iš millenium kartos? Ar kiekvienas gali įpirkti aukciono lotus?

– Tipinio aukciono dalyvio neapibrėžia kartos, kaip ir šio teksto skaitytojo. Jei jis skaito, vadinasi, domisi meno rinka ir tikriausiai bent kartais nusiperka meno kūrinį savo namams ar bent pagalvoja apie tokią galimybę. Šiais laikais kiekvienas gali įpirkti aukciono lotus, nes jų kainų spektras yra labai įvairus – nuo 50 iki 22000 eurų. Ir didžioji dalis skaičių yra arčiau pirmojo, ne antrojo.

– Kaip nustatoma vertybių kaina ir kaip formuojama kainų praktika aukcionuose? Ar tas pats kūrinys Vilniaus aukcione ir Sotheby‘s kainuos tiek pat?

– Paprastai kaina formuojama atsižvelgiant į pardavimų istoriją ir į pasiūlos-paklausos rodiklį. Vienas iš svarbių kainos formavimo aspektų – retumas. Taip pat svarbu ir medžiaginė pusė: restauracinės intervencijos, reprodukavimas knygose, dalyvavimas parodose, galiausiai, elementariai – įrėminimas.

Dauguma visuose ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių aukcionuose pristatomų kūrinių nelemta patekti į tokius aukcionus kaip Sotheby‘s. Priežastis – šių aukcionų taikomos vadinamosios „kainų grindys“, kurių vertė aukšta, tad daugeliui lituanistinių vertybių nepasiekiama.

Mūsų meno rinka yra lokali ir nereikia lygintis su globaliomis rinkomis, kuriose žaidžia milijardieriai. Mes turėtume lygintis su kitomis mažesnėmis rinkomis.

– Ir kaip mūsų meno rinka atrodo, tarkim, lyginant su kaimyninėmis šalimis?

– Turėčiau paskelbti dvi žinias – gerą ir blogą.

Gera žinia yra ta, kad kaimyninių šalių kontekste mūsų menas, deja, yra vis dar labai pigus. Todėl tuo turėtų naudotis tie, kas itin vertina lituanistiką.

Deja, turiu pasakyti ir blogą žinią: tikrai vertingos ir unikalios lituanistikos pasiūla meno rinkoje kasmet sparčiai mažėja.

– Šiandien vyks jau 56-asis Vilniaus aukcionas. Kuo jis bus ypatingas?

– Viena vertus, bazinė aukciono struktūra jau yra nusistovėjusi ir visi jo dalyviai žino, ko gali tikėtis. Aukciono ašis – Lietuvos ir lituanistinė vaizduojamoji bei taikomoji dailė: tapyba, grafika, skulptūra, bukinistika. Šalia jos norime atkreipti ypatingą dėmesį į mūsų grafikos klasiką Petrą Repšį ir nedidelę Vakarų Europos antikvaro rubriką.

O apžvelgiant visą rinkinį, kuriame gausu žinomų vardų, žinoma, žvilgsnis krypsta į tris aukciono deimantus. Tai – XVIII a. vid. leidėjo Johanno Jakobo Kanterio Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapių atlasas bei du XVII a. pab. – XVIII a. pr. italų dailininko Giusseppe Rossi tapybos darbai, kuriuose inkorporuoti Pacų šeimos portretai.

– Kuri Vilniaus aukciono vertybė brangiausia ir kodėl?

– Kiekvienas aukciono kūrinys turi savo vertę, išmatuojamą ne tik piniginiu matu, tačiau ir jo reikšme kultūrai, paveldui, istorijai. Tad šįkart toks artefaktas – vienas iš minėtų deimantų, labai geros būklės J. J. Kanterio išleistas žemėlapių atlasas, kurio pradinė kaina yra 22 tūkstančiai eurų.

Tai tikrai adekvati kaina tokio retumo artefaktui: Lietuvoje nė viena atminties institucija neturi pilno šio atlaso egzemplioriaus. O jis slepia ir itin įdomių faktų iš mūsų istorijos. Viena tokių – apie atlase vaizduojamą 1765 m. pradėtą statyti Oginskio kanalą, kuris sujungė Baltijos ir Juodosios jūros baseinus. Atlaso leidimo metu šis kanalas dar nebuvo baigtas statyti, bet jis jau buvo pažymėtas punktyru. Tai rodo ir paties leidėjo progresyvumą, operatyvumą ir įžvalgumą. Yra žinoma, kad atsiradus Oginskio kanalui, suaktyvėjo laivininkystė Nemune, o karu suklestėjo ir Kauno miestas.

Atlase galima rasti ir dar daugiau įvairių faktų ir faktelių iš tuometinio Lietuvos gyvenimo, nes patys žemėlapiai labai detalūs, o Lietuvos teritorija vaizduojama vienuolikoje iš 15 žemėlapių atvartų. Tiesa, paminėtinas iš dar vienas – titulinis – atvartas su nuostabiu kartušu ir bajoro figūra.

–  Jei Jūs pati būtumėte šio aukciono dalyvė ir turėtumėte galimybę įsigyti vieną kūrinį, ką rinktumėtės?

–  O galima du kūrinius? (šypsosi – red.) Ir tai būtų viskas, kas susiję su Kaziu Varneliu ir jo namų-muziejaus dvasia. Šis muziejus man – tikras Vilniaus perlas ir aš jam jaučiu daug simpatijų. Mane žavi ten sukurta K. Varnelio minimalistinių opartinių darbų ir sunkiasvorio antikvaro organiška kaimynystė ir sinergija, ypač jo biblioteka ir žemėlapių kolekcija.

Tad tikrai rinkčiausi K. Varnelio „Optinę iliuziją“ (1968) ir militaristinę vedutą „Sandomiro mūšis 1656 m. kovo 24 d.“ iš Samuelio von Pufendorfo „De rebus a Carolo Gustavo Sueciae rege gestis” (1696, Niurnbergas).

Ir pakabinčiau šiuos darbus vienas šalia kito – tai būtų dviejų epochų dialogas. Skirtingais žodžiais, bet puikiausiai susikalba.