Įžangai – performansas
Mano kūnas tampa drobe. Aš nusipiešiu sau naujas akis, kad matyčiau kitaip, nusipiešiu burną, kad galėčiau kalbėti neištartais žodžiais. Kuriu save, lipdau, kas kartą bandydamas atrasti savo naują veidą. Sustabdau kvėpavimą. Nauju molio sluoksniu uždengiu esamą savo žmogiškumą, tampu medžiaga.
Skirtingi, bjaurūs mano pavidalai yra mano emocijų įkaitai – žaidžiu su jais, žaloju, kankinu, piešdamas ant jų ženklus, raudamas plaukus, badydamas, padegdamas. Numarinu save ir vėl prikeliu, nusipurtydamas drėgną molį nuo įgrisusio veido, išspjaunu jo likučius ir panardinu rankas į vandenį. Nuplaunu.
Tampu ir vyru, ir moterimi vienu metu. Esu gyvybė, neturinti aiškios formos. Skleidžiu abstrakčius garsus, blaškausi jau nebežinodamas, kuris veidas buvo tikras. Apsibarstau pelenais ir kvėpuoju. Gal prisigersiu nuo jų ir tapsiu tokiu pat efemerišku. Bet. Aš esu energija: iš skausmo, iš graužaties, iš liūdesio, ilgesio, nevilties ir vienatvės. Noriu tą energiją sudraskyti, o vėliau – nusipurtyti.
Kaip gerai veikiantis mechanizmas, monotoniškai kartoju savo funkciją: drėbiu molį sau ant veido, išduriu akis, atveriu burną ir kartais surinku. Tarsi mirdamas.
Man atrodo, užgimstu jau po mirties. Mano kūnas liesas, mano veidas negražus. Akiduobėse pelenai, o burną užkimšęs molis. Norisi surikti, bet jau nebegaliu.
Man atrodo, užgimstu jau po mirties. Mano kūnas liesas, mano veidas negražus.
Su šiuo įspūdžiu, aplankiusiu po menininko Olivier de Sagazano performanso "Transfigūracija", įžengiau į erdvę, kurioje eksponuojama žymaus prancūzų meno kritiko, dėstytojo, rašytojo, keliautojo Christiano Noorbergeno kuruojama paroda.
Galerijos "Menų tiltas" įkūrėjo, kolekcionieriaus Edvido Žuko dėka, bendradarbiaujant su Paryžiuje gyvenančia skulptore, tapytoja Rūta Jusionyte, Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtą parodą drąsiai galima vadinti išraiškingiausia paroda 2017-aisiais.
Parodoje pristatoma trylika menininkų: tapytojai Francisas-Olivier Brunet, Nicolas Gasiorowski, Cristine Guinamand, Serge'as Labegorre, Niyazas Najafovas, Jeanas-Louisas Nehlichas, Olivier de Sagazanas, Gérard'as Striche, Johanas Van Mullemas, skulptoriai Robert'as Sobocinski, Rūta Jusionytė, Marcas Petit bei fotomenininkas Marcas Krugeris.
Nutolusi tikrovė
Bevaikštant po pirmame ir trečiame galerijos aukštuose eksponuojamas parodos dalis pirmieji įspūdžiai – kontrastinga, gyva, atvira – įgauna daugiau atspalvių.
Kiekvienas čia pristatomas menininkas vis kitoks nei šalia eksponuojamųjų kūrinių autorius, tačiau skambesys, nugirstas ramiai nuo vieno autoriaus prieinant prie kito, lieka harmoningas. Tai stebina, nes paveiksluose, skulptūrose, fotografijos darbuose reflektuojama destruktyvi tikrovė, kuri turėtų atstumti. Tačiau ji pritraukia prie savęs – kad būtų galima iš arti ją apžiūrėti.
Parodą atidaręs O.de Sagazano performansas, nuvedė tiesiai prie stichiškų Franciso Olivier paveikslų – juodoje plokštumoje skęstančių, irstančių figūrų, mirštančiais veidais. Drobių juoduma tarsi išmeta kūnus į realybės krantą, o sapniški jų pavidalai deformuojasi nuo per ryškios, per aiškios esamojo laiko šviesos. Lyg bandydamos ištrūkti iš sustingusios juodos masės, figūros žvilgsniais veria kiaurai per drobes, bet apakintos realybės, tik dar labiau susigūžia.
Nuo realybės nutolsta ir J.Van Mullemas. Drobes jis aptraukia spalvomis, kurios potėpiais yra įsukamos paveikslų paviršiuose, suformuojant nesibaigiantį, ekspresyvų judesį – tarsi ugnis spragsėtų priešais portretuojamojo veidą, priverstų jį po truputį pradingti ten, kur niekas neieškotų.
Abstrakčiose tapytojo drobėse juda visatos virpesiai, sugriaunantys medžiagiškus realybės pavidalus ir paskandinantys juos lėtai bei sunkiai tekančioje magmoje, gramzdinančioje į gelmes.
Tose gelmėse nėra jokių užuominų apie mūsų tikrovę, kaip ir M.Krugerio fotografijose, kuriose užfiksuotas šiuolaikinis pasaulis nyksta, išsilieja, yra užmirštamas.
Gyvenimo dramatiškumas
Neramūs S.Labegore'o tapyti veidai ir kūnai paveiksluose yra kupini įtampos, įtarumo. Dailiai sudėtos jų rankos (atsikartojančios daugelyje menininko drobių) – poza, išreiškianti dramatišką kiekvienos vaizduojamos asmenybės santykį su gyvenimu, kuriame nė vienas jų nenori būti antro plano aktoriumi.
Visiškai kitokie yra J.L.Nehlicho portretai. Pro blizgias portretuojamųjų akis kūriniai į save sutraukia žiūrovo emocijas. Praviros atvaizduotų žmonių burnos bejėgiškai bando kažką pasakyti, bet, rodos, tik išleidžia į erdvę nerangius garsus – užuominas apie vidinius monologus, kuriems žodžiai iš realybės yra per ankšti.
G.Stricherio faktūriškos anomalijos, iškilusios paveikslų paviršiuose, sugriauna lygią drobės plokštumą, paverčia ją griuvėsiais, kuriuose iš atminties susikuria neegzistuojančio pasaulio projekcijos.
To nerealaus – jutiminio – pasaulio gyventojai yra ir R.Jusionytės skulptūros – nujaučiamų dvasių įsikūnijimai: negirdintys, nekalbantys, tačiau apčiuopiami ir pačiupinėjami pabaigos jausmo, kuris įsikūnija Marco Petit darbuose – mumifikuotose egzistencijose, praeities išnarose, kuriose dar galima matyti, kad būta žmogaus, tačiau dabar tai – tik jo kančia ir bejėgiškimas.
Tai šiuolaikinis prancūzų ekspresionizmas, ir ne tik. Tame "ir ne tik" – labai daug visko. Parodos idėjos autorius ir vadovas E.Žukas ekspoziciją pavadino meno gurmanų puota, aš jai priskirčiau ir abejonių puotos regalijas. Ir puotauja čia ne (tik) žiūrovai.
Kas: Tarptautinė paroda "Šiuolaikinis prancūzų ekspresionizmas ir ne tik".
Kur: Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M.Žilinsko dailės galerijoje.
Kada: Veikia iki gruodžio 31 d.
