Per šį laikotarpį šiemet fiksuoti atitinkamai 11 tūkst. 879 atvejai, kai pernai buvo 7 tūkst. 473 atvejai.

Centras teigia, kad tai susiję su sergamumo bangavimu – sergančiųjų skaičius kas 3–5 metus išauga net iki keleto kartų.

„Taip pat pažymėtina, kad sergamumo vėjaraupiais vaizdą iškreipė COVID-19 ligos pandemija, kuomet izoliacija, socialinio gyvenimo apribojimai, bendravimas mažuose šeimos „burbuluose“ sumažino galimybes plisti vėjaraupių virusui“, – nurodoma pranešime.

Siekiant išvengti sergamumo bangavimo, NVSC ragina skiepyti vaikus.

Vėjaraupiais užsikrečiama nuo sergančio žmogaus, jam kosint, čiaudint ar kalbant. Galima užsikrėsti ir tiesiogiai per odą, liečiant bėrimus ar netiesiogiai per pūslelių išskyromis suteptus daiktus.

Pirmi ligos simptomai pasireiškia praėjus 2–3 savaitėms po užsikrėtimo ir gali priminti peršalimą: gali pasireikšti karščiavimas, silpnumas, bloga savijauta.

Vėliau pradeda berti dėmelėmis, kurios virsta pūslelėmis, pripildytomis skaidraus skysčio, kurioms plyšus, susidaro šašas. Pirmųjų išbėrimų elementų gali atsirasti ant bet kurios kūno vietos: ant pilvo, šlaunų, pečių, krūtinės, taip pat veido ir plaukuotoje galvos dalyje.

Sergantis asmuo laikomas užkrečiamu likus 1–2 dienoms iki bėrimo atsiradimo, užkrečiamasis laikotarpis tęsiasi tol, kol bėrimas virsta šašais – apie savaitę.

Persirgus vėjaraupiais, lieka ne tik ilgalaikis imunitetas, tačiau visam gyvenimui nugaros smegenų mazguose išlieka ir šią užkrečiamąją ligą sukeliantis virusas, galintis pasireikšti juostine pūsleline.

Vėjaraupiais nesirgę ir nuo šios ligos nepaskiepyti asmenys glaudžiai bendraudami su juostine pūsleline sergančiu asmeniu gali užsikrėsti ir susirgti vėjaraupiais.

Lietuvoje nuo vėjaraupių skiepijamasi savo lėšomis. Skiepijimo schemą sudaro dvi dozės. Dėl skiepijimo nuo vėjaraupių rekomenduojama kreiptis į savo šeimos gydytoją.

NVSC pabrėžia, jog nors skiepai negali visiškai apsaugoti nuo šios užkrečiamosios ligos, susirgimų po pilno pasiskiepijimo pasitaiko ypač retai.

ULAC stebėsenos duomenimis, kasmet daugėja besiskiepijančių asmenų nuo vėjaraupių. Kaip ir kiekvienais metais, 2019 m. didžiąją dalį (73,0 proc.) besiskiepijančiųjų sudarė vaikai iki 18 metų. 0–17 m. grupėje pirma vakcinos nuo vėjaraupių infekcijos doze pasiskiepijo 1 699 asmenys, antra – 1 109 asmenys. Tuo tarpu 18 m. ir vyresnių asmenų grupėje 2019 m. tiek pirma vakcinos doze nuo vėjaraupių infekcijos (n=630), tiek antra doze (n=409) pasiskiepijo du kartus daugiau asmenų nei 2018 m.

ULAC duomenimis, pernai užregistruoti 18 488 vėjaraupių atvejai, lyginant su 2018 m. sergamumas vėjaraupiais padidėjo, tuomet registruota 15 812 vėjaraupių atvejų.

Daugiau kaip pusę sergančiųjų (52,0 proc.) sudarė vaikai 0–4 m. amžiaus grupėje. Daugiau kaip trečdalis (33,6 proc.) ligos atvejų buvo užregistruota 5–9 m. amžiaus grupėje.

Suaugę asmenys vėjaraupiais perserga kur kas sunkiau, o komplikacijų išsivystymo rizika daug kartų didesnė nei vaikams. Vėjaraupių infekcija itin pavojinga kūdikiams ir nėščioms moterims bei tiems, kurių imunitetas nusilpęs.  

Vėjaraupiai – tai ūmi virusinė, epidemiškai plintanti liga, sukeliama varicella zoster viruso, priklausančio Herpesviridae šeimai, pasireiškianti karščiavimu, pūsleliniu odos ir gleivinių bėrimu.

Virusas, sukeliantis vėjaraupių susirgimą, patogeniškas tik žmogui ir yra itin lakus, tačiau neilgai išsilaiko aplinkoje – jautrus ultravioletiniams spinduliams, lauke greitai žūva, tad užsikrečiama tik uždarose patalpose.

Dažniausiai infekcija perduodama oro lašeliniu būdu, sergančiajam kosint, čiaudint ar net kalbant. Galima užsikrėsti ir tiesiogiai per odą, liečiant bėrimus (tiek nuo sergančiojo vėjaraupiais, tiek nuo juostine pūsleline), todėl  ypač sparčiai ši liga plinta ikimokyklinio ugdymo įstaigose.  

Persirgus vėjaraupiais, imunitetas šiai ligai susidaro visam likusiam gyvenimui. Tačiau po infekcijos virusas lieka organizme (nugaros smegenų mazguose) ir susilpnėjus imuninės sistemos funkcijai, labai dažnai – ir vyresnio amžiaus žmonėms, pasireiškia juostine pūsleline (herpes zoster), kuri sukelia skausmą ir pūslelinį bėrimą pažeisto nervo inervuojamoje vietoje. Skausmas, juntamas pažeisto nervo zonoje – pirmasis ligos požymis. Juostine pūsleline, skirtingai nei vėjaraupiais, dažniau serga vyresnio amžiaus žmonės.  

Lietuvoje nuo vėjaraupių skiepijamasi savo lėšomis. Skiepijama gyva vakcina, kuri pasižymi dideliu efektyvumu. Rekomenduojama skiepytis visiems asmenims, kurie nesirgę ir yra vyresni nei 9 mėn. Tiek vaikai, tiek suaugę skiepijami dvejomis vakcinos dozėmis.

ULAC specialistai primena, kad nuo vėjaraupių rekomenduojama pasiskiepyti:

– visiems anksčiau nesirgusiems vaikams, vyresniems nei 9 mėnesių (ypač lankančius darželius bei mokyklas ar sergančius lėtinėmis ligomis, tuos, kurių imunitetas yra nusilpęs). Dažniausiai vėjaraupių vakciną rekomenduojama skiepyti kartu su tymų-epideminio parotito-raudonukės (MMR) vakcina. Vaikams ir suaugusiems asmenims rekomenduojamos dvi vakcinos dozės;

– suaugusiems, kurie slaugo ligonius ir nėra sirgę vėjaraupiais bei kitus, turinčius didelę kontakto su šia infekcija riziką (darželio personalas, moterys, planuojančios nėštumą, tėvai, ruošiantys leisti vaiką į darželį, medicinos darbuotojai);

– asmenis, kurių imuninė sistema nusilpusi (sergantieji ŽIV/AIDS, lėtinėmis plaučių, kraujo ligomis, piktybiniais augliais, vartojantieji steroidinius hormonus, imuninę sistemą slopinančius vaistus);

– vėjaraupių vakcina negalima skiepyti nėščiųjų. Vakcinos nereikėtų skiepyti ir asmenims, kuriems neseniai buvo perpiltas kraujas ar buvo skiriama imunoglobulinų.