Parengtas kilnojamas parodas „Šarvuotieji kunigaikščiai“ ir „Skrydžio tikslas – Lietuva“ planuojama eksponuoti dešimtyje didžiausių Lietuvos geležinkelio stočių, autobusų stotyse ir oro uostuose. Parodas šiuo metu galite pamatyti Šiaulių geležinkelio ir Kauno autobusų stotyse.
Kilnojamoji paroda „Šarvuotieji kunigaikščiai“
Lietuvos kariuomenė turėjo tris šarvuotus traukinius – „Gediminą“, „Algirdą“ ir „Kęstutį“ – beveik prieš šimtmetį važinėjusius Lietuvos geležinkeliais. Pirmieji šarvuotieji traukiniai, skirti vykdyti karinius veiksmus geležinkelio ruože, Lietuvos kariuomenėje pradėjo veikti pačioje Nepriklausomybės kovų pabaigoje 1920 m. ir veikė iki 1935 m. Tokį traukinį sudarė dvi pagrindinės dalys: kovos ir bazinė. Kovos dalis, kurios sudėtyje buvo garvežys, keletas artilerijos platformų (vagonų), ginkluotų kulkosvaidžiais, patrankomis ir haubicomis, kulkosvaidžių vagonų buvo skirta dalyvauti kautynėse. Bazinė dalis, kuri mūšiuose nedalyvaudavo, buvo skirta apsaugai ir paramai, turėjo keliolika keleivinių vagonų, specialiosios paskirties prekinių vagonų ir kontrolinių platformų.
1920 m. sausio 18 d. geležinkelio dirbtuvėse Kaune buvo pradėtas statyti pirmasis Lietuvos kariuomenės šarvuotasis traukinys, o rugpjūčio 25 d. jis buvo suformuotas ir pavadintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio vardu „Gediminas“. Jau Rugsėjo 10 d. šio traukinio įgula gavo pirmąjį kovinį įsakymą vykti į Suvalkų frontą, kuriame vyko įnirtingos kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Čia traukinys atliko žvalgybos užduotis.
1920 m. rugpjūčio 25 d.–1921 m. liepos 31 d. Lietuvos kariuomenėje buvo tik vienas šarvuotasis traukinys „Gediminas“. Netrukus jo pagrindu, pasipildžius riedmenimis ir ginkluote, 1921 m. rugpjūčio 1 d. buvo suformuotas šarvuotųjų traukinių pulkas, kurį sudarė pulko štabas ir trys traukiniai – „Gediminas“, „Kęstutis“ ir „Algirdas“.
Kilnojamoji paroda „Skrydžio tikslas – Lietuva“
Vienas žymiausių skrydžių pasaulio ir Lietuvos aviacijos istorijoje – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvą. 1933-iųjų birželio mėnesį Jungtinėse Amerikos Valstijose du lietuvių lakūnai ruošėsi nepaprastam žygiui ir nekantriai laukė orų pagerėjimo virš Atlanto vandenyno. 1933 metų liepos 14 d. Niujorko orų tarnyboje sulaukė geros žinios – skristi galima. Jau kitos dienos ryte, 6 val. 24 min., S. Darius ir S. Girėnas pakilo iš Niujorko Floido Beneto (Floyd Bennet Field) oro uosto.
Lakūnų laukė sunkus ir varginantis skrydis, tikslas – be nutūpimo pasiekti Kauną ir įveikti apytikriai 7200 km. Praskridę pro Niufaundlando salą (Island of Newfoundland), įveikę Atlanto vandenyną, pro Airiją, Škotiją ir Šiaurės jūrą lakūnai pasiekė Vokietiją. Skrendant Lietuvos link lakūnams kelią pastojo smarki audra, keletą kartų nesėkmingai pabandę ją apeiti, lakūnai buvo priversti pasukti atgal. Prieš pat katastrofą, įvykio liudininko teigimu, ,,Lituanica“ skrido žemai, tą naktį virš įvykio vietos oro sąlygos nebuvo palankios – buvo didelis debesuotumas, lijo, tvyrojo rūkas.
Specialiai sudaryta Lietuvos komisija, tyrusi katastrofos priežastis, išsiaiškino, kad dėl galimų variklio trikdžių lakūnai aklinoje tamsoje ieškojo vietos nusileisti. „Lituanica“ skrido labai žemai, neįvertinus vietovės kalnuotumo, kliudė medžių viršūnes ir sudužo. Įveikę Atlanto vandenyną, iki galutinio tikslo – Kauno – likus vos 650 km, liepos 17 d. 00 val. 36 min. Lietuvos didvyriai tragiškai žuvo. S. Dariaus ir S. Girėno žygis išgarsino Lietuvos vardą pasaulyje, o lakūnų skrydis aviacijos istorijoje įvertintas kaip vienas tiksliausių.
