– Tavo knygos pristatymas vyko ne literatų dvasia persisunkusioje Rašytojų sąjungoje, o neįprastoje vietoje – po tiltu. Kodėl pasirinkai tokią vietą? Kokią reikšmę tiltai ir patiltės turi tavo gyvenime?
– O gal ta tavo minėta literatų dvasia ne visada tokia jau ir dvasinga? Bet kokiu atveju, norėjome, kad pristatymas vyktų lauke, kad daugiau žmonių galėtų jame dalyvauti dėl viruso aplinkybių. Taip pat reikėjo ne visai įprastos erdvės, nes tinka man, tinka knygai, kurioje nemažai urbanistinių įvaizdžių, pajautos. Prieš aštuonerius metus esu parašęs eilėraštį, kaip stoviu po tiltu ir man važiuoja stogas, o kitos ypatingos reikšmės patiltėms nesuteikiu. Faina, kai lyja, gali pasislėpti. O jei kokioje kitoje vietoje – būčiau norėjęs rengti pristatymą ant spalvotų laiptų Reformatų parke. Tik ten nėra stogo, jeigu lytų. Nebėra ir laiptų, ir parko.
– Kiek metų brendo „SMS gėlytės“ tekstai? Ar esi iš tų, kurie daug redaguoja ir perrašinėja?
– Seniausi tekstai yra iš 2008 m., gal keturi. Dar yra keturi – iš 2009-ųjų. Tai brendo apie dešimt metų. Daugiausia tekstų iš, rodos, 2017-ųjų. Senesnius tekstus pradėjau rankioti ir redaguoti tik jau ruošdamas knygą. Mažai, beveik iš viso neredaguoju. Nors štai, pažiūrėjau neseniai į savo užrašus gal pastarųjų metų – ten tiek daug tekstų visokių! Jie renkasi ir renkasi, o aš neprižiūriu. Reikėtų dažniau prisėsti, susitvarkyti, pačiam būtų patogiau, prasijoti.
Viena mergaitė kažkada man smagiai priminė, kad žmogus negali savęs matyti 3D gyvame laike, nes mato save tik iš šono, veidrodyje, nuotraukoje ar vaizdo įraše, o tai jau yra visai kita dimensija. Galima sakyti, kad esi vienintelis žmogus visame pasaulyje, kuris negali savęs matyti taip, kaip mato kiti.
– Pamenu tave iš vieno „Poetinio Druskininkų rudens“, kai naktiniuose skaitymuose pasirodei ne fiziniu, o vaizdo formatu. Ar virtualusis poetas Nojus skiriasi nuo gyvai savo poeziją skaitančio ir prie bokalo bendraujančio Nojaus?
– Žinoma, kad skiriasi. Viena mergaitė kažkada man smagiai priminė, kad žmogus negali savęs matyti 3D gyvame laike, nes mato save tik iš šono, veidrodyje, nuotraukoje ar vaizdo įraše, o tai jau yra visai kita dimensija. Galima sakyti, kad esi vienintelis žmogus visame pasaulyje, kuris negali savęs matyti taip, kaip mato kiti. O Druskininkai... Tuo metu aš negalėjau fiziškai dalyvauti ir buvo labai smagu įrašinėti savo tekstus. Įrašymo momentu aš buvau savimi, bet tada, jau pasirodęs tenai... Kita vertus, kiekvieną kartą skaitydamas esi vis kitoks, priklauso nuo aplinkybių. Įsijautimas į tekstą kažkuria prasme lygiai tiek pat vertingas, kaip ir įsijautimas į aplinką, bendraujant paprastai.
– Kuo skiriasi poezijos publikavimas skaitmeninėje erdvėje ir knygoje?
– Internetinėje erdvėje eilėraščio publikavimas yra labiau momentinis, to momento, tos emocijos perteikimas, būtent esamuoju laiku. Kartais tai yra labai reikalinga. Netgi labai. O mano knygoje esantys tekstai, na, dalis jų, taip pat buvo publikuojami viešojoje erdvėje (gal ten taip pat turėjo savo jėgą, savo akimirksnį), tačiau tie patys tekstai jau atsiradę knygoje – jų prasmės truputį kinta, nes kiekvienas tekstas turi kitą tekstą prieš save ir taip pat kitą tekstą dar po jo. Tai savaime kuria atmosferą ir naujas prasmes. Tekstai knygoje eina vieni tarp kitų, būtent, jie nebėra tokie padriki, kaip, pvz., feisbuko įrašuose, kur dar įsivelia įvairios kitokios informacijos. Taigi, eilėraščiai knygoje kartu yra ir šiek tiek vientisas kūrinys. Be to, jie yra sudėlioti ne chronologiškai, o labiau pagal tematiką. Tekstus rinkau pagal aktualumą, tiesiog kai kurios patirtys pasirodė svarbesnės. Itin svarbu buvo tai, kad man pačiam patiktų.
– Kokius su rašymu nesusijusius darbus tau yra tekę dirbti ir ką veiki šiuo metu?
– Esu dirbęs įvairiausių juodesnių darbų: virtuvėje, įvairiuose restoranuose, viešbutyje, skynęs vynuoges Prancūzijoje. Vynuogynuose visai patiko. Iš įdomesnių patirčių – yra tekę padirbėti mažoje vieno ūkininko avių fermoje Norvegijoje, kalnuose. Buvo ėriavimosi laikotarpis. Mums reikėjo prižiūrėti avis, jas stebėti, atitverti, kai reikėdavo, ganyti, šerti, padėti ėriuojantis. Kartais joms sunkiai sekėsi ir teko traukti avinukus už kojų iš gimdos. Retkarčiais, ypač tos avys, kurios ėriuojasi pirmąkart, atsisako savo jauniklių, tai juos reikėjo sušildyti, kad nenugaištų per pirmas valandas, o tada stengtis, kad ėriukus savo globon priimtų kitos avys. Tame kaime ant kalno gyveno gal penkiolika žmonių. Buvo nuostabu. Dabar dirbu muziejuje, Nacionalinio muziejaus padalinyje „Buvusi areštinė“.
– Papasakok daugiau apie dabartinį darbą muziejuje, ar ten yra nutikę įsimintinų epizodų?
– Darbas muziejuje labai ramus, kolegos yra kultūringi žmonės, kuriems viskas yra įdomu.
– O kaip yra dėl tų įsimintinų epizodų?
– Čia mes vėl kažkaip netyčia imame grįžti prie to momentinio rašymo į feisbuko erdves. Nes aš, išties, esu viename savo įraše minėjęs, kaip į muziejų atėjo mergaitė iš Anykščių ir jos mama neturėjo pinigų, todėl ta mokyklinukė sumokėjo už du bilietus. O kitą dieną į muziejų atėjo Aidas Marčėnas ir, kai aš jam pasakiau, kad jo Rašytojų sąjungos pažymėjimas netinka įeiti nemokamai, jis klaikiai supyko ir išėjo trenkęs durimis. Dažnai į areštinę ateina žmonių, kuriems yra tekę ten pasėdėti. Jie ieško savo užrašų ant sienų ar šiaip sau, prisiminti, pavyzdžiui, kartą viena jauna porelė sėdėjo ant lovos vienoje iš kamerų galbūt valandą susikibę rankomis. O neseniai įskrido zylė į vidų ir užstrigo. Mes ilgokai visaip vertėmės iš koto mėgindami ją išleisti į laisvę. Pavyko – yra vaizdo įrašas.
– Viename interviu esi minėjęs, kad įtaką tau darė Tomo Venclovos eilėraščiai. Kaip manai, ar tam, kad būtum geras poetas, reikia gerai išmanyti ir būti išbandžius eilėdaros rūšis, persismelkus kitų poetų kūryba?
– Galbūt pusiau. Na, kai esi labai jaunas ir rašai, jauti, kad turi kažkokią pajautą, bet vis tiek tikrai neturi suvokimo net apie tai, kas tau pačiam patinka ar kaip galima rašyti, tai tuo metu tikrai yra svarbu pažinti kuo daugiau įvairios poezijos, nes ji gali stipriai praplėsti akiratį. Tai padeda ieškant savo paties balso, tačiau nežinau, kiek tai kiekvienam yra būtina.
– Tau svarbu priklausyti literatų bendruomenei, bičiuliautis su kitais rašytojais? Kodėl?
– Tai čia turbūt yra du skirtingi dalykai: bičiuliautis ir priklausyti kažkam. Aš esu priklausęs vienai (krizena)... Man patinka bičiuliautis su kolegomis. Tai atveria daug skirtingų požiūrių į pasaulį, į rašymo svarbą (ar atvirkščiai), kelia klausimų, ieškome atsakymų, tu augi kartu. Nors apskritai nemanau, kad yra bent vienas pasaulyje žmogus, kuris iš tiesų kažkam priklauso. Niekas iki galo nežino, kas yra tiesa. Ir iki galo kažkam priklausyti yra žaidimas, o gal net melas sau.
– Kaip manai, kokius žmones galėtų sujaudinti „sms gėlytė“?
– Na, sunku pasakyti (juokiasi). Veikiausiai, kad jaunesnius. Bet va, mano panelę buvo aplankiusi jos močiutė su savo irgi vyresne drauge, ir aš joms daviau pavartyti savo knygą, kad nereikėtų kalbėtis apie tai, kaip Kaune sunku važinėti automobiliu. Vienai iš jų labai patiko. Ji net nėjo miegoti porą valandų ir sėdėjo virtuvėje, kai mes jau visi miegojome, skaitė tą knygą šypsodamasi. Tai gal net ir vyresnius žmones jaudina (juokiasi). Bet šiaip labai sunku pasakyti. Dar pats nesuprantu savo santykio su knyga. Aš ją dėliojau ir norėjau, kad ji būtų tokia. Kai jau išėjo visi tie tekstai vienoje vietoje, man net atrodo, kad jie pasidarė truputį kitokie. Man išties sunkoka apie knygą, kaip apie vieną dalyką kalbėti, nes kelias iki to buvo labai ilgas, visi tie metai, tie įrašai online ir draugai, ir patirtys… Esu įsitikinęs, kad kiekvienas mano tekstas tikrai nejaudins kiekvieno skaitytojo, tai natūralu. Yra tekstų, kurie jaudins vieną, yra tekstų, kurie jaudins kitą, todėl reikia dėl to džiaugtis. Aš nesu kažkoks reklamos kūrėjas, kad galėčiau dabar pasakyti vieną sakinį apie tai, kokie žmonės būtų tobuli „SMS gėlytės“ skaitytojai, kuriuos tikrai sujaudintų ir jie tuojau pat pultų pirkti knygą. Tegu lieka intriga ir į šitą klausimą bus anksčiau ar vėliau atsakyta.
– Kokių aplinkybių reikia, kad gimtų eilėraštis?
– Įvairių, kiekvienąkart skirtingų. Pavyzdžiui, būna kad sukirba visokie vidiniai klausimai, kurie neduoda ramybės ir norisi juos šiek tiek pasiaiškinti, tai imi rašyt apie tai mintyse ir užsikabini. Bet nebūtinai. Kartais tiesiog ateina į galvą kažkokia smagi idėja, mintis ar prisiminimas. Suteiki tam reikšmę, formą – gimsta eilėraštis. Arba būna, kad įvyksta kokia nesąmonė, pavyzdžiui, randi viduryje gatvės dėžutę nesudužusių kiaušinių ir duodi policininkams juos palaikyti rankose. O kartais lauki eilėraščio metų metus.
– Perskaičiusi tavo knygą pamaniau, kad lyrinis subjektas netelpa į jokius tvarkingos buities rėmus. Ar tavo gyvenime esama bohemos – naktinio miesto, vyno upių ir keistų rytų? Kuo tai padeda ar trukdo tau kaip poetui?
– Vyno upių ir rytų tebebūna retkarčiais, bet tikrai nebe tiek, kiek anksčiau. Tačiau tikrai nemaža dalis knygos parašyta, kai neturėjau nuolatinio darbo, net negyvenau vienoje šalyje. Ir tokioje buityje, kai atsiranda marios laiko, arba buityje, kuri keičiasi kasdien, galima leisti sau kažkiek daugiau pabūti, bet tuo pat metu ir stengtis pasisemti kuo įvairesnių patirčių. Galbūt jos ne visada pradžiugina, bet gali duoti kažką vertingo. Beje, man labiausiai patinkančius eilėraščius parašiau visiškai blaivus gražiais, rimtais savo gyvenimo laikotarpiais. Ir čia gal netiks, tačiau: man patinka prisiminti ir galvoti apie gyvenimą kaip apie dalyką, kuris yra toks, kurio tu pats niekaip negali numanyti į ateitį – tu negali pats jo sugalvoti, ir tai yra labai nuostabu.
– Ko palinkėtum savo pirmajai knygai?
– Savo asmeninę knygą, pirmąją, kurią gavau iš leidyklos, jau netyčia apipyliau vynu – nedaug, truputį. Nežinau, ar to jai linkėjau. Bet visai geras klausimas. Ko palinkėčiau savo pirmajai knygai? Turbūt linkėčiau pagyventi, pabūti, būti paskolintai, būti panešiotai krepšiuose, atsirasti kokio smalsaus paauglio rankose.
