Dažniausiai pėstieji įpranta prie savo kasdienių maršrutų taip, kad vaikšto nebegalvodami ir taip rizikuoja savo gyvybe. Neretas skubėjimą laiko svarbesniu prioritetu ir nepaiso saugaus eismo taisyklių.

Tačiau yra inžinerinių sprendimų, kurie leistų gyvybes išsaugoti. Viena iš jų – vietose, kuriose žmonės gali kirsti traukinio bėgius, įrengti specialias tvoreles, kurios keistų pėsčiųjų įpročius ir neleistų įprasti prie vieno nekintančio maršruto.

„Tvorelės galėtų būti viena iš kompleksinių sprendimų priemonių, kuri keistų pėsčiojo aplinką. Tai reiškia, kad tvorelė galėtų keisti savo padėtį kiekvieną dieną ar bent kartą per savaitę, kad pėstysis būtų priverstas keisti savo maršrutą ir judėjimo kryptį prieš įžengiant į geležinkelio pervažą. Iš esmės, pėstysis būtų priverstas pasijusti ne komforto zonoje“, –  pasakoja saugaus eismo ekspertas, įmonės „Biseris“ tyrimų ir plėtros vadovas Boleslovas Vengrys.

Pasaulinė praktika rodo, kad geležinkelio bėgiai apribojami tvora, taip sudarant sąlygas bėgius kirsti tik tam skirtose vietose, kuriose įrengtos užsidarančios tvorelės riboja patekimą į pervažą važiuojant traukiniui. Papildomai sumontuoti šviesos žibintai tik paragina pėsčiuosius dar labiau atkreipti dėmesį į artėjantį traukinį.

Skiriama per mažai dėmesio

Kalbant apie saugumo priemones, kurios Lietuvoje taikomos šiandien, akivaizdu, kad jų yra per mažai. Pavyzdžiui, pakylančių atitvarų galėtų ir turėtų būti daugiau, ypač todėl, kad nemažą įtaką saugumui daro ne tik žmonių įpročiai, bet ir aplinkos veiksniai.

„Įsivaizduokime, kad rudenį, kai blogos oro sąlygos, žmonės vaikšto tamsiai apsirengę, dėvi gobtuvus ir kepures, jaunimas klauso muzikos ar naudojasi mobiliais telefonais, o tai riboja jų koncentraciją, todėl vien tik tvorelė ar perspėjamasis žibintas problemos iki galo neišsprendžia.

Turi būti apribotas patekimas į geležinkelio pervažą, kai važiuoja traukinys, todėl reikalingi ir žibintai, ir tvorelės, kurios užsidaro automatiškai, kai važiuoja traukinys“, – kokias inžinerines saugumo priemones būtina įrengti geležinkelių pervažose ir perėjose, komentuoja B. Vengrys.

Kiekvienas nelaimingo atsitikimo metu žuvęs žmogus yra netektis ne tik šeimai ir aplinkiniams, tačiau ir valstybei.

„Ši problema turėtų sulaukti daugiau dėmesio ir būti sprendžiama intensyviau. Yra skaičiuojama, kad vienas žuvęs žmogus ar kelyje ar geležinkelyje valstybei kainuoja apie 500 tūkst. eurų. Bet kokios inžinerinės priemonės yra pigiau nei žmogaus gyvybė“, – dar vieną argumentą, kodėl būtina rūpintis pėsčiųjų saugumu geležinkelių perėjose, įvardija B. Vengrys.