Įkvėpta tikros istorijos

Ne vieną literatūros apdovanojimą pelnęs romanas „Buda palėpėje“ sukurtas pagal tikras XX a. pradžioje iš Tokijo į JAV vykusių japonų emigrantų gyvenimo istorijas. Po Pirmojo pasaulinio karo japonai vyrai plaukė į San Fransiską ieškoti darbo – vėliau vieni jų užsidirbę grįžo į Japoniją, kiti pasiliko Amerikoje ir ėmė kurti šeimas. Į Japoniją siųsdavo nuotrauką (nebūtinai tikrą) ir laukdavo nuotakos, išsirinkusios savo būsimąjį iš fotografijos.

Autorė seka fotografijų nuotakų pėdomis – keliauja su jomis alinančioje kelionėje laivu į Ameriką, stebi pirmąjį susitikimą su būsimu vyru, svajonių apie stebuklingą gyvenimą Amerikoje žlugimą.

Kasdienybės ritualai trunka iki lemtingo Perl Harboro ryto, po kurio japonai Amerikoje masiškai buvo iškeldinami iš savo namų, išvežami ir pradanginami – tiesiog išnyko tarsi rūkas, lyg jų nebūtų buvę.

Saugant savąsias šaknis

„Buda palėpėje“ – tai istorija apie emigrantų likimus. Savaip primenanti ir nūdienos emigraciją, taip pat Lietuvos okupacijos ir Sibiro tremties laikmetį, kai tūkstančiai žmonių buvo tyliai nušluoti nuo Lietuvos ir pasaulio žemėlapio.

Pasak spektaklio režisierės ir atlikėjos Birutės Mar, tai itin jautrus pasakojimas apie savo šaknis, ryšį su praeitimi ir protėviais pasaulio tautų maišymosi epochoje, apie tautos savastį kaip stiprybę ir būdą išlikti.

„Man šis spektaklis – tarsi malda už visas pasaulyje gyvenančias mažas, pažeidžiamas tautas. O šiandien vykstančio karo Ukrainoje ir šiurpaus ukrainiečių genocido akivaizdoje – istorija skamba dar aktualiau“, – sako Birutė Mar.

Spektaklis – tarsi malda už visas pasaulyje gyvenančias mažas, pažeidžiamas tautas.

Romano autorė savo tėvų ir protėvių emigracijos istoriją pasakoja daugiskaitos asmeniu „mes“. „Regis, jai pritaria tūkstančių moterų choras – lyg antikinėje tragedijoje ar japoniškoje Noh dramoje. Moterų, drauge išgyvenančių skaudžius nuo savo šaknų atskirtų žmonių likimus – jų lakoniškas poetiškas pasakojimas skamba tarsi muzika...” – mintimis dalijasi menininkė.

Japonų teatro tradicija

Europoje ir pasaulyje pripažinta monospektaklių meistrė Birutė Mar gerai pažįstama kauniečiams žiūrovams - užaugusi Kaune ir sugrįžusi iš teatro studijų Sankt Peterburge, ji vaidino ir savo diplominį spektaklį Samuelio Becketto „Laimingos dienos“ pastatė Kauno valstybiniame dramos teatre (1993 m.). Vėliau vyko į Japoniją mokytis tradicinio japonų šokio ir teatro pagrindų. Sugrįžusi visoje savo kūryboje liko ištikima šiai kultūrai, kurios patirtis įkūnija naujajame spektaklyje, besismelkdama į japonišką, ritualinę patirtį: judesį, šokį, muziką, minimalistinę scenos estetiką.

Spektaklis „Buda palėpėje“ kuriamas tradicinio japonų teatro principu, kuriame istorija pasakojama sujungiant šokį, judesį, tekstą ir gyvai scenoje skambančią muziką. Dalyvauja atlikėjų duetas – aktorė Birutė Mar ir muzikantas Egidijus Ališauskas, gyvai grojantis rytietiškais instrumentais (gongu, fleita, mušamaisiais iš kt.).

Subtilų scenovaizdį kūrė scenografė Indrė Pačėsaitė ir videomenininkas Karolis Bratkauskas, kompozitorius – Antanas Kučinskas, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas, choreografė – Sigita Mikalauskaitė.

Solo teatro spektaklis „Buda palėpėje“ įvertintas U.Babickaitės premija „Už geriausią spektaklį“ Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Art Do“ Kupiškyje (Lietuva, 2020), už vaidmenis šiame spektaklyje aktorė Birutė Mar pelnė „Geriausios aktorės“ apdovanojimą D.Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje (Lietuva, 2019).

Po tarptautinės spektaklio premjeros teatrų festivalyje Fudžeiroje (JAE, 2020) italų teatro kritikas Tommaso Chimienti rašė: „Įsimintinas festivalio spektaklis „Buda palėpėje“ – tai ne tik išorinė moterų kelionė link nepažinaus Amerikos pasaulio, bet ir vidinė kelionė: japonių ilgesys, geresnio gyvenimo viltys. Aktorė Birutė Mar istoriją įkūnija, sustiprindama emocionalumą. Ji labai subtili ir žmogiška savo gestais, elegantiška ir tvirta. Tai aktorė, vaidinanti sykiu tradiciniu ir šiuolaikišku stiliumi. Jos empatija atsiskleidžia per aiškius ir labai tikslius judesius, spektaklyje nėra nieko nereikalingo.“

Kas? Spektaklis „Buda palėpėje“.

Kur? Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Kada? Rugsėjo 7 d. 18 val.

Ketverius metus brandintas interaktyvaus teatro kūrėjų projektas

„Babelio bokštas. Planet Earth/Game Over/Reset“ – solidus tarptautinis projektas, kuriamas kartu su Norvegijos, Vengrijos, Islandijos ir Lietuvos menininkais, kuriuos vienija tarptautinis interaktyvaus įtraukiančio teatro vaikams ir jaunimui tinklas PIYL („Participate in Your Life“). Jis susibūrė 2018-aisiais, susipažinus su metodo kūrėjais – Vengrijos Káva Kulturális Műhely“ teatro atstovais ir jų kūryba. Vienas iš jo elementų – įtraukti auditoriją, leisti jai nulemti įvykių scenoje eigą. Bendradarbiaudami tinklo partneriai susitiko kūrybinėse dirbtuvėse Vengrijoje, Islandijoje, o 2021 m.  rudenį dalyvavo Norvegijoje (Bergene) PIYL organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Join In“.

Intensyvi ketverius metus trunkanti tinklo veikla padėjo užmegzti naujas partnerystes bei įgyvendinti projektus Nacionaliniame Kauno dramos teatre. „Labai džiugina, kad mūsų bendravimas nulėmė intensyvius kūrybinius mainus, – Budapešte susipažinome su vengrų režisieriumi Csaba Polgar, dirbusiu „Kava“ teatre ir pakvietėme jį į Kauną. Taip Didžiojoje scenoje gimė žiūrovų mėgstamas spektaklis „Peras Giuntas“ pagal H. Ibseno pjesę. Taip pat geriau pažinome partnerių kūrybą, ją pristatydami tarptautiniame festivalyje ,,Nerk į teatrą“, o Bergene vykusioje interaktyvaus teatro konferencijoje „Join In“ galėjome parodyti šia metodika dirbančios Agnės Sunklodaitės režisuotą spektaklį „Pasaulio bamba“. Taigi jau patyrėme daug naujų patirčių ir su nekantrumu laukiame didžiausio išsipildymo – bendros premjeros „Babelio bokštas“, – sakė NKDT generalinio direktoriaus pavaduotoja rinkodarai Agnė Burovienė.

A. Ufarto nuotr.

Kadangi PIYL („Participate in Your Life“) vienas iš fundamentalių principų yra priartinti teatrą prie žiūrovų, skatinti dalyvauti ir spręsti visuomenės problemas, todėl spektaklyje pasirinktos globalinės problemos – ekologinė ir atominio karo katastrofa. Šio spektaklio idėjos autorė ir režisierė Hilde Brinchmann (Norvegija), kurianti Skandinavijos šalyse bei apdovanota už spektaklius vaikams ir jaunimui. Jai talkina scenografė Signe Gerda Landfald (Norvegija) ir kostiumų dizainerė Helena Andersson (Švedija), kompozitorius Deividas Gnedinas (Lietuva) ir penkiolika aktorių. Premjeroje dalyvaus dvi aktorių sudėtys: po du iš Norvegijos, Vengrijos, Lietuvos ir Islandijos. Taip pat viena sudėtis – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorių. Spektaklį ketinama rodyti Norvegijoje ir Islandijoje, o, gavus finansavimą, ir Vengrijoje.

Skirtingai nei Babelio bokšto statytojams, susikalbėti sekasi

Režisierė Hilde Brinchmann, sužinojusi, kad yra kviečiama su skirtingų šalių kūrėjais, įvertino laukiantį iššūkį: „Bet jie nekalba ta pačia kalba ir nenaudoja tų pačių metodų! Ši situacija primena Babelio bokštą!“. Ir iš tiesų biblinis motyvas tapo atsvara, bandant sujungti šiuos keturis skirtingus Europos kolektyvus ir jų metodus, kalbas, ideologijas ir menininkus. „Tada aš tiesiog pagalvojau, kad galbūt mes galime pabandyti Babelio bokšto mitą pateikti iš kitos pusės! Šis mitas yra apie tai, kaip kadaise visi pasaulio žmonės buvo susivieniję ir kartu norėjo pastatyti bokštą, bet tada Dievas suskirstė juos į gentis, kalbančias skirtingomis kalbomis, todėl žmonės nebegalėjo suprasti vienas kito ir pradėjo kariauti tarpusavyje. Aš bandau pasakyti: mes esame skirtingose gentyse, bet gal, nepaisydami mūsų skirtumų, mes galime vėl susivienyti, kad išspręstume mūsų bendras problemas, tokias kaip klimato kaita, karai, badas ir nelygybė pasaulyje? O gal mes taip nerimaujame dėl savo genčių ir savęs pačių, kad niekada negalėsime to padaryti? Šios problemos yra labai aktualios ir reikšmingos mums visiems,“ – apie pasirinkimą sakė režisierė.

Hilde Brinchmann pusantrų metų su partneriais dirbo individualiai – su kostiumų dailininke ir scenografe lankėsi visose šalyje ir išgrynino kiekvienos aktorių poros vaidmenis spektaklyje. Taip pat šiame procese kūrėjams itin svarbus jaunuolių dalyvavimas, todėl jie dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse su aktoriais. Jaunų žmonių įsitraukimas ir pasiūlymai lėmė netgi kai kuriuos scenarijaus pakitimus, tapo inspiracija spektaklio plakatui.

Premjeros kūrėjai siekia sukurti neeilinę patirtį žiūrovams tema, vizualumu ir pasirinkta spektaklio-žaidimo forma. „Mes norime sukurti tokią patirtį, kurią įgautumėte tik sudalyvavę šiame spektaklyje. Tai ir yra teatro galia. Jūs turite šią unikalią galimybę viską pajusti gyvai, tai galima palyginti su patekimu į kompiuterinį žaidimą, svajonę ar net košmarą. Tai bus reikšminga patirtis, kadangi viską pajusite gyvai: ir garsus, ir kvapus, ir šilumą, ir chaosą. Taigi, atsižvelgdamas į tai, koks teatras galėtų būti jo nevaržant, suvoki, kad gyvybingumas jam suteikia daug daugiau potencialo, nei žiūrėjimas į sceną iš savo vietos, tarsi stebint kino filmą“, – pasakojo H. Brinchmann.

„Tai nėra tik praeitis, nėra tik atskiras gestas be konteksto, – sako režisierius Jonas Tertelis. – Kažkuria prasme mes atsakingi visą laiką."

Gegužės 13, 14, 15 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyksianti spektaklio „Kauno pavasaris‘72“ premjera yra programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis. Idėjos autoriai J.Tertelis (J.T.) ir Andrius Jevsejevas (A.J.) dalijasi kūrybiniu procesu ir įžvalgomis, kaip šiandieninėje visuomenėje rezonuoja devyniolikmečio R.Kalantos pasipriešinimo aktas.

– Spektaklį inspiravo realus įvykis, o jūs abu – Jonai ir Andriau – esate dokumentinio teatro atstovai ir kūrėjai. Paskutinis jūsų darbas drauge – „Nežinoma žemė. Šalčia“, pasakojantis apie Šalčininkus. Kokiu formatu konstruojate „Kauno pavasarį’72”?

J.T.: Pradinė intencija buvo keliauti dokumentinio žanro link, remtis liudijimais, bet šiuo atveju labai lengva nuslysti ir apsibrėžti vienu, o ne kitu atminties momentu, kuris nebūtinai atlieps, kaip buvo. Kai tai tampa sceniniu veiksmu, gali susidaryti įspūdis, kad teigiame, jog būtent taip iš tiesų buvo.

Konkrečiu atveju nesinorėjo subjektyvumo iškelti kaip fakto. Rinkdami informaciją pamatėme, kad faktai interpretuojami skirtingai. Nesinorėjo tapti teisėjais, kurie nuspręs, kuris šaltinis yra teisingesnis ir kaip iš tikrųjų buvo. Pradėjo žaisti kiti dalykai, pavyzdžiui, R.Kalantos amžius, opresinė situacija, laikotarpis, situacija pasaulyje tuo metu. Šiandien jaunas žmogus, ypač besinaudojantis socialiniais tinklais, mato, kas vyksta pasaulyje. Svarstėme, ar galėjo tuo metu jaunas, už geležinės uždangos gyvenantis žmogus tai matyti, jausti? Pasirodo, galėjo. Labai daug temų buvo publikuojama net ir tos pačios sistemos. Tad mums įdomu, kaip šiandien jaučiame 1972-aisiais gyvenusio jauno žmogaus pasaulėjautą ir kaip šiandien matome, jei matome, pasaulį jo akimis.

A.J.: Nebuvo tikslo koncentruotis į paties R.Kalantos asmenybę ir biografiją, nes išlikusi informacija ir prisiminimai yra labai subjektyvūs. Todėl labiau koncentravomės į R.Kalantą ir jo bendraamžius supusį kontekstą, analizavome to laikmečio faktinę medžiagą, spaudą ir kitas medijas. Tačiau greitai pasitvirtino įtarimas, kad daugeliu atvejų tai nepatikima, ideologiškai apdorota arba labiau emocijomis grįsta informacija. Be to, R.Kalanta yra tapęs savotiška lietuvių išsilaisvinimo kovų ikona ir su ja negalima neatsakingai žaisti prielaidomis. Ne tik dėl to, kad nesinori nieko įžeisti. Tiesiog pats jauti didelę atsakomybę, nes juk tebėra gyvų šeimos narių, draugų, pažįstamų, o ir kvestionuoti R.Kalantos pasirinkimo etinių aspektų nesinori, nes šiandienos geopolitinėje tikrovėje tai jau nebeatrodo taip svarbu, kaip galbūt galėjo atrodyti prieš pusmetį. Tokiose aplinkybėse naudoti dokumentinę prieigą atrodė ne iki galo prasminga.

Jonas Tertelis ir Andrius Jevsejevas. / D. Stankevičiaus nuotr.

– Ar spektaklio įvykiai lies tik Kauną?

J.T.: Paprastai apie R.Kalantą kalbame lokaliame Kauno kontekste, bet man šie įvykiai susiję su Prahos pavasariu. Akivaizdu, kad jie vyko, tęsiasi ir tai nėra praeitis, – tai yra dabartis. Pavyzdžiui, Lenkijoje 2017 m. protestuodamas susidegino žmogus. Kiek dar buvo tokių atvejų Lietuvoje, kiek ne Lietuvoje, bet susijusių? Kitaip tariant, tas faktas yra reiškinys, kuris atsiranda, atsikartoja ir vėl atsiranda, ir vėl atsikartoja skirtingose visuomenėse, skirtingose grupėse, skirtinguose emociniuose krūviuose. Tai nėra tik praeitis, nėra tik atskiras gestas be konteksto, – mes visuomenėje esame atsakingi ne tik už savo narius, bet ir už tai, kaip patys su jais elgiamės. Kažkuria prasme mes atsakingi visą laiką ir tokių protestų gali atsitikti bet kada. Galbūt kitoje santvarkoje, kurioje žmogaus laisvės ir teisės užgniaužtos, pavyzdžiui, Kinijoje ar Šiaurės Korėjoje. Dar mums su Andriumi svarbu, kad kiekvienas žiūrovas, nepriklausomai nuo to, kaip jis supranta mūsų praeitį, susipažintų su faktais, o ne su interpretacijomis. Mums tai yra savotiška misija.

– R.Kalanta gyveno socialistiniame lageryje, kuris turėjo labai aiškias taisykles. Šiandienos jaunimas gyvena demokratinėje visuomenėje, kurioje galima pasirinkti sau priimtiną poziciją, mąstymo būdą. Kiek, jūsų manymu, jauni žmonės yra pilietiški, aktyvūs, ar jie ryžtųsi protestuoti?

J.T.: Mano nuomone, jauni žmonės yra pilietiškai aktyvūs šiandien, tačiau ne lokaliai, – juos domina globalūs įvykiai. Vietiniai momentai jaunam žmogui dabar gal nelabai įdomūs – tam įtaką daro tėvai, seneliai, ribodami, atskirdami jaunimą nuo šių temų. Tačiau viskas, kas koreliuojasi su globaliais dalykais: klimato šiltėjimu, judėjimu „Black Lives Matter“ ir pan., tie momentai tarp jaunų žmonių rezonuoja, ypač jeigu atpažįstami vietinėje aplinkoje. Manau, normalu, kad jaunas žmogus labiau palaiko kairiąją politikos pusę – dėl tos pačios priežasties, kad namuose jiems nurodinėja tėvai. Kažkuria prasme jaunas žmogus yra savotiškai opresuotas namuose, nes tėvai dažnai nurodinėja, kuria savo tvarką. Jaunimas turi teisę eiti ir išsakyti tai, ką nori, protestuoti, stoti prieš sistemą. Jie mąsto daug plačiau, yra pasaulio piliečiai.

Vienas iš įstabiausių ir nuostabiausių dalykų yra mokytis iš jaunų žmonių. Galbūt jie kartais nemoka suvaldyti visų savo idėjų, bet jie gali remtis į vyresnę kartą. Mano nuomone, turėtume vieni į kitus remtis, padėti vieni kitiems, mažiau pyktis. Dėl to spektaklyje siekiame atgaivinti laisvės jausmą. Šiandien neretai laisvė uždaroma į dėžutę, norima apibrėžti, kas ta laisvė yra ir kas nėra. Bandome surasti spontaniškumo, gaivos, drąsos. Laisvės jausmas nebūtinai turi būti nukreiptas į kovą su kažkuo, bet gali būti nukreiptas į kūrybą. Jauni žmonės kuria savitą pasaulį ir tai daro daug greičiau nei mes spėjame suprasti, kas jame vyksta. Dėl to mes patys „apsivagiame“ per mažai su jais bendraudami, per mažai juos pažindami, per mažai juos įsileisdami. Mums paprasčiausiai reikia nenustoti ieškoti būdų, kaip mokytis iš jaunų žmonių, ir nebijoti matyti, kur jie mus gerokai lenkia.

Andrius Jevsejevas. / D. Stankevičiaus nuotr.

Tikrai nesakau, kad jauni žmonės visada teisūs ar pan., bet neturėtume jų nuomonės ir įžvalgų nustumti į šoną – tie patys žmonės visai netrukus priims svarbius sprendimus, bus valstybės ašis, kurs ir valdys ją. Džiaugiuosi dėl to, nes pradės keistis kartos ir gal ateis žmonių, kurie turi mažiau ydingų įpročių ir papročių, o gal tiesiog turi kitokių ydų, pamatysime.

Protestuokime už tai, kas mums rūpi, o ne dėl to, kad pritrauktume žiūrovų ar sulauktume tarptautinio dėmesio žiniasklaidoje.

– Ar sutiktumėte su mintimi, kad šiandienos jaunimas protesto forma dažnai renkasi menines priemones, performansus, teatralizuotus protestus?

J.T. Performansas ar meninis protestas yra puiku, kai aš tai darau, nes tai man yra svarbu, aš noriu už tai kovoti. Labai lengva sumaišyti su viešaisiais ryšiais ir interesais. Man kartais stinga, pavyzdžiui, kalbant apie laisvę, – pozicijos, kad žmogui tai iš tikrųjų rūpi, o ne dėl to, kad jam taip yra patogu.

Protestuokime už tai, kas mums rūpi, o ne dėl to, kad pritrauktume žiūrovų, surinktume daugiau sekėjų socialinėje erdvėje ar sulauktume tarptautinio dėmesio žiniasklaidoje. Kita vertus, man atrodo, kad žmonės yra daug drąsesni ir tai matome pačioje medijų kultūroje – jie nebijo filmuotis, pasijuokti iš savęs, truputį apsikvailinti, būti viešumoje. Tada natūralu, kad jie gali inspiruoti pokyčius, mokyti kitus tai daryti. Dabar matau daugiau sąlygiškumo ir performatyvumo, kas natūralu ir kas, man atrodo, yra labai „faina“. Kuo kūrybiškiau visuomenė save išreiškia, tuo ji man įdomesnė.

Reikėtų nepamiršti, kad žaibiški sambūriai (angl. flachmob), akcijos, veiksmai ar performansai ne tik transliuoja savo žinutę, bet ir yra visuomenės svarstymo (kaip proceso) išraiška. Jie provokuoja permąstyti ir atokų stebėtoją, paskatindami kartais nesutikti, turėti ar išgvildenti savus argumentus. Tai padeda augti sąmoningumui. Dar kitas dalykas: ar tu tą veiksmą pamatai, ar tu jame dalyvauji, o gal organizuoji? Tai irgi gerokai gali keisti, kas tai, kam tai ir kokį poveikį tai duoda. Kartais svarbiau, kad nesutinki, nei kokia forma nesutinki.

A.J.: Svarstant apie R.Kalantos protestą ir apskritai apie visą tą laikotarpį, svarbu pamėginti išmokti tam tikrą pamoką, drąsiau pasitelkti kūrybiškumą, labiau remtis vienas kitu, pasitikėti vienas kitu ir pasistengti pateisinti tą pasitikėjimą. Kad galbūt kitą kartą susidūrę su tokiomis aplinkybėmis, kada išeities nematome, nepasiduotume desperacijai, o gebėtume pastebėti žmones, atsidūrusius ant tam tikros ribos, kurią peržengus kelio atgal nebėra. Kad kitą kartą kilus panašiai tragedijai susideginimas neatrodytų kaip vienintelė išeitis. Kalbu apie susideginimą tiek tiesiogine, tiek perkeltine šio žodžio prasme. Kad paieškotume kitų ginklų, padedančių įveikti priespaudą.

Kūrybinė komanda:

Režisierius Jonas Tertelis, dramaturgai Andrius Jevsejevas ir Jonas Tertelis, scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik, kompozitorius Martynas Bialobžeskis, šviesų dailininkas Julius Kuršis. Vaidina Martyna Gedvilaitė, Marius Karolis Gotbergas, Motiejus Ivanauskas, Goda Petkutė, Saulė Sakalauskaitė.

Lietuviškų šaknų turinti jauna moteris intensyviai skleidžia informaciją apie padėtį tėvynėje, imasi įvairių projektų, kad padėtų Ukrainoje likusiems artimiesiems.

Teatras gyvas

Kristinos tėtis kilęs nuo Kupiškio, tad ji supranta ir stengiasi kalbėti lietuviškai. Kaune ją priėmė svetingi šeimos draugai, su kuriais vaikystėje vasaras leisdavo Kryme. Tėtis ir mama liko savo namuose Mykolajive, tikindami, kad niekur nesitrauks. Vyras, taip pat aktorius, liko Kyjive. Į Lietuvą Kristina atvažiavo dar ir dėl to, kad būtų kuo arčiau savo šalies ir greičiau grįžtų.

Į Lesios Ukrainkos nacionalinį dramos teatrą Kristina įsiliejo besimokydama trečiame kurse aktoriaus meistriškumo specialybės Kyjivo nacionaliniame teatro, kino ir televizijos universitete. „Kurso vadovas nuolat mokė, kad aktorius bręsta teatre, o ne kine ar televizijos projektuose. Labai troškau dirbti teatre ir svajonė išsipildė“, – teigė Kristina.

Dabar ji nori dirbti naudingus darbus. Jos sinchroniškai verčiamą spektaklį „Žydroji paukštė“ žiūrėjo apie 120 ukrainiečių vaikų ir suaugusiųjų. Fojė sutikti žmonės dėkojo jai už galimybę girdėti savo kalbą. Kristina taip pat kalba rusiškai ir angliškai.

Teatro, kuriame jau porą sezonų dirba Kristina, ankstesnis pavadinimas skambėjo taip: „Lesios Ukrainkos nacionalinis akademinis rusų dramos teatras“. Aktorė aiškina, kad šis teatras turi gilias tradicijas ir jo repertuaro didžiąją dalį sudarė rusų klasikų: Ivano Turgenevo, Fiodoro Dostojevskio, Antono Čechovo ir daugelio kitų, kūriniai, vaidinami rusų kalba. Tačiau situacija keitėsi ir pastaruoju metu spektaklius aktoriai vaidino ukrainiečių kalba.

Nenoriu vaidinti rusų autorių pjesėse. Rusijos kūrėjai dėl dabartinių savo vyriausybės veiksmų nuvertėjo, nes jų rankos irgi suteptos krauju.

„Net ir gerbiant teatro istoriją, praeitį, akivaizdu, kad reikia tobulėti ir eiti pirmyn, todėl beveik visi repertuaro spektakliai atliekami ukrainietiškai. Kitą sezoną, jeigu jis prasidės laiku, jau vaidins tik ukrainietiškai. Šiuo metu aktoriai, kurie yra likę Kyjive, dienomis rengia literatūrinius skaitymus, kad miesto žmonės galėtų pasisemti kūrybinio peno. Teatras yra šalia metro, tad, jeigu kiltų pavojus, būtų galimybė slėptis. Balandžio 9-ąją vyko pirmasis renginys per karą pagal ukrainiečių autorės Lesios Ukrainkos kūrybą. Susirinko pilnutėlė Mažoji salė. Girdėjau, kad publika labai džiaugėsi galėdama vėl atvykti į teatrą. Labai tikiu, kad, kai viskas grįš į įprastą ritmą, mūsų nacionaliniame teatre vyks daugiau Ukrainos dramaturgijos pastatymų ir sulauksime režisierių iš užsienio, kurie norės pas mus dirbti, vyks kūrybiniai mainai. Tuo labai tikiu“, – viltingai kalbėjo aktorė.

Tačiau, kalbėdama apie teatrą, pašnekovė prisimena ir Mariupolio miesto dramos teatrą, kuris buvo susprogdintas kovo 17 d. ir po griuvėsiais liko palaidoti keli šimtai žmonių. Šis teatras išstovėjo per Antrąjį pasaulinį karą, o štai dabar jį sunaikino rusų aviacija.

Skaičiuoja karo dienas

„Kasdien sulaukiame žinių apie Rusijos karių žiaurumus su civiliais ir protas tiesiog atsisako priimti, kad tokie dalykai įmanomi. Ta žaizda liks visų širdyse. Mano mama sako, kad nebebus jokios šventės, kurios metu nepagerbtume žuvusiųjų. Augdami girdėjome senelių pasakojimus apie karą ir man buvo neaišku, kaip žmonės per jį gyvena. Dabar suprantu, kad bijai dėl kiekvieno miesto, žmogaus ir savo šalies centimetro. Baimė, kad okupanto vėliava neplevėsuotų tavo šalyje, yra didžiulė. Manau, tai jau trečiasis pasaulinis karas, nes tiek daug šalių yra įsitraukusios – jos teikia humanitarinę, karinę ir kitokią pagalbą. Tik bendromis pastangomis galime nugalėti priešus, kurie neturi supratimo apie kultūrą, žmogiškumą, žmogaus teises“, – sakė K.Kisielovaitė-Meterčiuk.

Karas pasauliui priminė, kad Ukraina nėra Rusijos dalis. Tai laisva, savo kalbą ir įstatymus turinti šalis. Jos piliečiai – savo kraštą mylintys ir ginantys žmonės. Po Bučios tragedijos Vakarų pasaulis nebuvo pasiruošęs priimti informacijos, kad XXI a. galima žudyti vaikus ir moteris.

Pasak Kristinos, ir agresorės šalyje, Rusijoje, yra žmonių, kurie žino tiesą, supranta, kad jų šalis daro didžiulį nusikaltimą: „Jie turi šeimas dėl jų bijo, bet, tie, kurie nemąsto, mano manymu, nėra dori žmonės. Matydami mirusius žmones, savo žuvusius karius, nepriima šitos informacijos, laiko tai normaliu dalyku. Labai skaudu, kad ir mano dėdė su žmona, kuri yra rusė, gyvenantys JAV, tiek įtikėjo propaganda, kad netiki mumis. Tetos žodžiais, „Rusija žino, ką daro“. Ką tai reiškia? Pagal Rusijos sąmokslą – susigrąžinti buvusios Sovietų Sąjungos ribas, nepriklausomos šalys neturi teisės egzistuoti? Dar pikčiau: rusai aiškina ukrainiečiams, kad vyksta ne karas, nes jeigu Rusija būtų kariavusi, jau seniai būtų užėmusi Kyjivą. Sunku pripažinti bet kokią realybę: bombardavimus, plėšimus, žudymus. Gal jiems nėra nieko švento? Žmogui, kuriam nėra šventa jo šeima ir namai, belieka vykdyti didžią primestą misiją – nugalėti nacionalizmą. Tai lyg kažkokio vertingo tikslo siekimas savo beprasmėje kasdienybėje, nes kito tikslo nėra.“

Pasak pašnekovės, dabar jos šalies žmonės, kurie yra išvykę, turi visomis išgalėmis remti saviškius, dirbti, nes pagalbos reikia labai daug gimtinėje likusių žmonių.

Išsivaduoti iš rusų kultūros

Šiandien kyla daug diskusijų, kaip elgtis su rusų literatūra, kultūra? Uždrausti ar leisti tik tuos autorius, kurie pasisako prieš karą? Kaip elgtis su didžiuliu mirusių Rusijos autorių palikimu?

Nebebus jokios šventės, kurios metu nepagerbtume žuvusiųjų.

„Menas turi didžiulį poveikį, žodis, skambantis scenoje, labai galingas, nes jis gyvas. Literatūroje amžinosios temos, apie karą taip pat. Tik ne visada iš to pasimokoma. Manau, reikia į rusų kultūrą žvelgti giliau. Žinome, kad didieji autoriai, tokie kaip Sergejus Jeseninas ir Fiodoras Dostojevskis, ukrainiečius vadino kocholais, mūsų filologai pagaliau atkreipė į tai dėmesį. Aš, kaip aktorė, nenoriu vaidinti rusų autorių pjesėse. Aišku, tai kiekvieno pasirinkimas. Rusijos kūrėjai dėl dabartinių savo vyriausybės veiksmų nuvertėjo, nes jų rankos irgi suteptos krauju. Mano nuomone, menui būdinga atjauta. Rusijos aktoriai, kurie remia karą, tiesiog nėra tinkami savo profesijai, nes jiems svetimas įsijautimas į kito būseną. Dabar laikas ukrainiečių literatūrai, autoriams, kurie rašė, kaip rusų pasaulis atėjo į jų gyvenimus: tai minėjo Tarasas Ševčenka ir Lesia Ukrainka. Anksčiau to nesureikšminome, bet atėjo laikas visa tai permąstyti“, – sakė Kristina.

Aktorė pripažįsta, kad anksčiau nebuvo kreipiama dėmesio į tai, kad rašytojai Mykola Gogolis, Mychailo Bulgakovas, tapytojas Kazymyras Malevyčius gimę Ukrainoje, buvo pristatomi kaip rusų autoriai. Centralizuota valdžia ir rusų kalba padarė savo. Ukrainiečių kalba nuolat buvo draudžiama kalbėti, rašyti, vaidinti teatruose. Ilgą laiką mokyklose mokyta tik rusų kalba. Kristinai teko laimė augti kitaip, todėl jos kartos žmonės, 20–30-mečiai, kalba ukrainietiškai.

Į valdžią atėjus prezidentui Volodymyrui Zelenskiui, ukrainietiškai pradėta kalbėti radijuje, televizijoje, teatruose – visose viešosiose srityse. Jaunoji karta iki karo optimistiškai žiūrėjo į šalies ateitį, nes matė, kiek daug galimybių gyventi ir kurti namuose. Kristina tiki, kad vasarą bus daugiau vilties, gėris nugalės, nors laimė jau tokia pati nebebus.

Įtemptas laikas

Kalbos apie ketvirtąją koronaviruso pandemijos bangą ir galimus apribojimus netyla. Sveikatos apsaugos ministerija dėlioja bent kelis galimus nenumaldomai artėjančio rudens scenarijus, o verslas tikina, kad dar vieno uždarymo neišgyventų. O kaip teatrai? Gegužę atvėrę duris lankytojams, vasarą tradiciškai jas uždarė, todėl kultūros injekcija dvasinio peno ištroškusiems žmonėms buvo labai skurdi, o teatralai ir vėl liko be darbo.

"Kaip gyvename dabar? Intensyviai", – dar prieš gerą pusvalandį negalėjusi kalbėti, nes turėjo interesantą, Kauno valstybinio lėlių teatro vadovė Rasa Bartninkaitė paliudijo, kad dabar – įtemptas laikas.

Lėlininkai užtikrino, kad, besibaigiant vasarai, naujojo sezono atidarymo šventė tikrai įvyks. (Evaldo Šemioto nuotr.)

Šiuo metu, anot jos, vyksta spektaklio suaugusiesiems pagal B.Sruogos kūrinį "Dievų miškas" repeticijų procesas. Kūrybinė grupė ruošiasi būsimai premjerai, kuri numatyta jau rugpjūčio 21 d.

"Pasirinkome netradicinę erdvę – peržengėme teatro ribas. Ieškome naujų formų ir esame nusiteikę labai kūrybingai", – nespėjusi išgirsti klausimo apie ištikimiausius mažuosius žiūrovus, R.Bartninkaitė patikino, kad paskutinį vasaros savaitgalį lydės ilgametė tradicija – teatro sezono atidarymas. Jo metu Kauno valstybinio lėlių teatro teritorijoje turėtų iškilti pasakų miestas, į kurį mielai užsuka ne tik vaikai, bet ir vaikystę norintys prisiminti suaugusieji. Jei tik epidemiologinė situacija leis, lėlininkai planuoja parodyti dar karantino metu vaikams sukurtą spektaklį-žaidimą "Kauno žvėris".

"Šventės tikrai neatsisakysime. Ji vyks!" – teatro vadovė neabejojo, kad šios žinios laukė dauguma.

Nors teatro durys buvo užvertos, mes dirbome. Repetavome saugodamiesi, tik žiūrovų nepriėmėme. Bet gyvo kontakto labai pasiilgome.

Saugiausia įstaiga

Kaip teigė R.Bartninkaitė, naujojo sezono kūrybiniai planai bus įgyvendinti, nesvarbu, prie atvirų ar uždarų durų. Per pastaruosius metus įgiję patirties, teatralai esą pasiruošę bet kokiems iššūkiams, tiesa, tikisi geriausio – gyvo kontakto, o ne virtualiųjų susitikimų kompiuterių ekranuose.

"Pirmasis šio sezono spektaklis vaikams – apie Baroną Miunhauzeną. Čia turėtų debiutuoti jauna režisierė, Eimunto Nekrošiaus mokinė Milda Mičiulytė. Ji subūrė šaunią komandą – scenografę Juliją Skuratovą, jauną kompozitorių Andrių Šiurį. Manau, bus šaunus pastatymas, – jo premjera, anot teatro vadovės, numatyta spalį. – Žinoma, jei matysime, kad reikės ir vėl užverti duris, žiūrėsime, kaip viską parodyti virtualiai. Nors kaip juokais sakome patys – esame saugiausias teatras, nes visada dirbame su kaukėmis."

Antrasis projektas, į kurį dar iki Naujųjų metų bus mestos visos pajėgos – spektaklis pagal žinomo rusų rašytojo ir dramaturgo Antono Čechovo apsakymą "Kaštonė". Žymi dramaturgė Daiva Čepauskaitė parašė fantastišką pjesę, kurios imsis režisierius Arvydas Lebeliūnas. Jam talkins lėlių teatro dailininkas Sergejus Bocullo. Nepamiršti liks ir paaugliai. Jie turėtų išvysti režisieriaus Roko Lažaunyko spektaklį "Aš – Romeo, tu – Džuljeta".

"Planas popieriuje, bet dedame visas pastangas, kad bet kokiu atveju galėtume įgyvendinti tai, ką esame užsibrėžę. Kai ne kaip, tai bus jau trečias pandemijos paliestas sezonas", – geriausio scenarijaus vylėsi R.Bartninkaitė.

Rengia edukacijas

Teatro vadovė prisiminė gegužę, kai, valdžiai uždegus žalią šviesą teatrams, lėlininkai su nerimu laukė lankytojų. Nuogąstavo, kad perpus sumažėjusių vietų žmonės neužims dėl pasikeitusių įpročių ir baimių užsikrėsti. Laimei, spėlionės nepasitvirtino – bilietai į pirmuosius spektaklius buvo iššluoti. Ne mažesnis susidomėjimas buvo ir kalėdinio laikotarpio spektakliais. Supratę, kad pasikviesti vidun mažųjų nepavyks, lėlininkai vaikams pristatė net du šventinius spektaklių įrašus, kuriuos jie galėjo stebėti savo kompiuterių ekranuose.

"Visą tą laiką mes palaikėme kūrybinę dvasią. Įskaitėme pasakas, kad  vaikai jų galėtų klausytis prieš miegą. Kvietėme prisijungti prie edukacinių programų, susipažinti su aktoriais ir lėlėmis. Kolektyvas visą laiką kūrė ir dirbo", – tą patį, pasak R.Bartninkaitės, teatralai daro ir dabar. Nenorėdami nutraukti ryšio su žiūrovais, praėjusiais metais jie rengė edukacinius vasaros užsiėmimus, kuriuos tęsia ir šiemet.

Pasirinkome netradicinę erdvę – peržengėme teatro ribas. Ieškome naujų formų ir esame nusiteikę labai kūrybingai.

"Noriu pasidžiaugti, kad šiandien iki pat rugpjūčio vidurio neturime nė vienos laisvos vietos. Jie žaidžia, mokosi, stebi, kaip kuriamos lėlės, ką daro kostiumų dailininkai. Vaikai išeina laimingi, su ašaromis akyse, – Lėlių teatro vadovė džiaugėsi, kad karantino išbandymas visus padarė stipresnius. – Viskas pasaulyje eina, praeina ir manyti, kad tai nesibaigs, klaidinga. Aš mačiau prasmę orientuoti kolektyvą į mūsų turimą viziją ir nepamiršti kūrybos. Aišku, galima sudėti rankas ir nieko nedaryti, bet galima tai priimti kaip iššūkį, peržengti vidinius ribojimus ir ieškoti naujų išraiškų. Manau, mums tai pavyko."

Ragina skiepytis

Įprastai į darbus kibdavę rugpjūtį, šiemet Nacionalinio Kauno dramos teatro kūrybininkai procesą paankstino – į repeticijų sales grįžo vidurvasarį.

"Paskutinės liepos dienos gamtoje pažymėtos derliaus pradžia. Iki šiol planavome, stygavome, šiek tiek nerimavome dėl pandemijos ir galimų apribojimų, o dabar kimbame į darbus. Po trumpųjų atostogų grįžo darbuotojai ir štai šiandien pirmoji repeticijų diena", – mintis apie galimus rudens scenarijus ir suvaržymus teatro vadovas Egidijus Stancikas vijo šalin, o planu B įvardijo ne virtualiąją erdvę, kurioje per pirmą, antrą ir trečią pandemijos bangas įgijo nemažai patirties, bet vakcinaciją ir žmonių sąmoningumą.

Šiuo metu teatre, anot E.Stanciko, pasiskiepiję daugiau nei 75 proc. darbuotojų. Kiti persirgo arba vakcinacijos atsisakė dėl tam tikrų priežasčių.

E.Stancikas įsitikinęs, jei žmonės suskubs skiepytis, nereikės galvoti apie planus B ar C. (Evaldo Šemioto nuotr.)

"Esu dėkingas visoms skiepijimąsi organizavusioms įstaigoms, nes mes buvome vieni pirmųjų pakviesti skiepytis. Manau, artimiausiu metu dar labiau pakeisime tą procentą, kad drąsiau žiūrėtume į dabartį ir ateitį, – teatro vadovas tikino, kad dar vienas išsiskyrimas su publika būtų sunkiai pakeliamas. – Nors teatro durys buvo užvertos, mes dirbome. Repetavome saugodamiesi, tik žiūrovų nepriėmėme. Bet gyvo kontakto labai pasiilgome."

Žinoma, ne teatras priima tokius sprendimus. Mes tik laukiame nurodymų ir juos vykdome.

Pandeminės skolos

Susitikimas su žiūrovais jau labai greitai – vos po mėnesio, kai teatras ir vėl atvers duris.

Šiuo metu Kaune svečiuojasi kūrybinė komanda iš Vengrijos, kuri drauge su lietuviais dirba prie Henriko Ibseno pjesės "Peras Giuntas". Tuo pat metu kartu su vokiečiais vyksta parengiamieji spektaklio "Fantomas" darbai.

"Didelis spektaklis, daug veikėjų. Režisierius atsirinko ne visus aktorius, todėl tai darys rugsėjį", – E.Stancikas prognozavo, kad minėtas spektaklis bus dovana teatro gimtadieniui, kuris vyks gruodžio viduryje. Karantinui sujaukus planus, liko ne vienas įsipareigojimas žiūrovams –   talentingos Sakartvelo režisierės Nino Maglakelidzės spektaklis pagal šiuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę "Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį" ar Agniaus Jankevičiaus darbas, kurį, jei niekas nepakiš kojos, teatro gurmanai turėtų išvysti kitų metų pradžioje.

Numatytas dar vienas, į užsieniečius orientuotas projektas, kurį Kauno teatralai vykdys ir pristatys drauge su Latvijos režisieriumi Valteriu Siliu.

"Pjesė būtų sukurta naudojant dirbtinio intelekto programą. Spektaklis vyktų anglų kalba, vaidintų du latviai ir du lietuviai. Vieną savaitę repeticijos vyktų Rygoje, kitą – Kaune. Premjera – panašiu principu. 2022-ųjų sausį – Rygoje ir tą patį savaitgalį pas mus. Įdomu tai, kad spektaklis būtų skirtas Kaune gyvenantiems užsieniečiams, kurie dar nemoka lietuvių kalbos, – išvardijęs darbus, kuriuos išvys teatro svečiai, E.Stancikas priminė, kad vyksta intensyvus pasiruošimas dar ir kitiems metams, kai Kaunas iškels Europos kultūros sostinės vėliavą. – Labai toks sveikas virimas vyksta ištisus metus, ir kai baigsis 2022-ieji, tai dar iš inercijos kurį laiką vibracijos sklis iš mūsų nuo to atsakingo ir didžiulio susitelkimo, didžiulio komandinio darbo ir profesionalumo reikalaujančio laikotarpio."

Tiki Galimybių pasu

Kauno valstybinio muzikinio teatro šeima naujojo sezono metu taip pat žada atiduoti pandemines skolas. Pirmiausia – mažiesiems žiūrovams. Jiems ruošiama kompozitorės Zitos Bružaitės opera "Guliverio kelionės". Rugsėjo pradžioje teatro bičiuliai išvys bendrą lietuvių ir estų projektą, Gioachino Rossini operą "Turkas Italijoje".

"8–9 d. premjera bus parodyta pas mus, o jau 10 d. teatras vyksta į Pernu. Ten parodysime tris spektaklius", – netolimos ateities planais dalijosi teatro vadovas Benjaminas Želvys.

Grįžus atgal į Kauną, rugsėjo pabaigoje, teatro erdves suvirpins 2020-aisiais turėjęs vykti, bet dėl epidemiologinės situacijos perkeltas 100-mečio koncertas. Jei karantinas vėl nepakiš kojos, gruodį turėtų įvykti ir legendinė "Traviata", kuriai praėjusiais metais nebuvo lemta suskambėti.

Ko teatralai tikisi iš rudens? Žmonių, išsiilgusių operų ir operečių, nes karantinas, kad ir koks piktas jis būtų, noro dalyvauti kultūros renginiuose nesumažino.

B.Želvys mano, kad Galimybių pasas žiūrovams leistų jaustis saugesniems. (Vilmanto Ruapelio nuotr.)

"Kol kas nenorime galvoti apie planus B, C ar D, nes tada reikės viską užkalti. Žinoma, čia jau toks sarkazmas skamba mano lūpose… – B.Želvys neabejojo, kad artėjančio rudens baimes galėtų nuslopinti žmonių susitelkimas ir Galimybių pasas. – Galbūt žiūrovai jaustųsi drąsiau, saugiau, užtikrinčiau. Žinoma, ne teatras priima tokius sprendimus. Mes tik laukiame nurodymų ir juos vykdome."

Ši žinomų aktorių atliekama literatūrinė programa leis pažinti Vaižgantą kaip rašytoją, literatūros istoriką, kritiką, aktyvų visuomenės veikėją, universiteto dėstytoją, kunigą.

Bus skaitomi rašytojo tekstai, vaidinami fragmentai iš jo knygų „Scenos vaizdai, monologai ir dialogai“, „Dėdės ir dėdienės“.

Tikimasi, kad spektaklis nepaliks abejingų ir padės sugrįžti į Vaižganto pasaulį. Tai puiki proga geriau pažinti šį talentingą lietuvių literatūros kūrėją.

Renginys nemokamas.

Jausmai išgirdus diagnozę

Per "Nenugalėtųjų" premjerą "Žalgirio" arenos amfiteatras vos sutalpino visus žiūrovus.

Penkios onkologinių ligonių parašytos istorijos spektaklyje perteiktos dramos ir šokio kalba. Atvejus, kai klastinga liga suserga mylima dukrytė, žmona ar vyras, scenoje pasakojo du aktoriai – Ugnė ir Ridas Žirguliai, kurių perteikiamas istorijas papildė Kauno valstybinio muzikinio teatro šokėjai Gintaras Visockis ir Viltė Kazlauskaitė, taip pat augančios aktorių kartos atstovė Nika Šilova.

Viena labiausiai sukrečiančių istorijų – moters, kurią palieka vyras, išgirdęs grėsmingą diagnozę.

Aktorių lūpomis paliestieji klastingos ligos kalbėjo apie jausmus, su kuriais susiduria išgirdę diagnozę. "Negali būti, ar tai vyksta su manim? O mano dukros, tėvai, darbas?

Aš nenoriu būti plika. Aš to neišgyvensiu. Chemija, netvirtos kojos. Aš einu lėčiau, nesiorientuoju. (…) Kartais gauname ne tai, ko trokštame, o tai, ko reikia. Liga man išaugino sparnus", – sergančiųjų vėžiu mintis perteikė aktoriai.

Vaidindamas pjesę retai kada iš tikrųjų apsiverki. Mes, aktoriai, žinome, kaip tai padaryti, kai reikia, bet čia emocijos buvo tikros ir jas labai sunku buvo suvaldyti.

"Nenugalėtieji" – apie šviesius ir tamsius išgyvenimus. Vis dėlto šviesos netradiciniame spektaklyje daugiau. Juolab kad visas penketas, kurių istorijų pagrindu pastatytas spektaklis, patiria ilgalaikę remisiją – liga atsitraukė ir yra kontroliuojama.

Ne išgalvota, o tikra

Kūrybinio proceso metu aktoriai bendravo su perteikiamų istorijų herojais, atsižvelgė į jų pastabas. Žiūrėdami spektaklį ne tik kai kurie žiūrovai braukė ašarą – kaip ir per repeticijas, jos tekėjo aktoriaus R.Žirgulio skruostais. Jis prisipažino, kad tam nereikėjo jokių teatrinių gudrybių. "Čia – visai kas kita, nei vaidinti pjesę. Pjesė yra sugalvotas dalykas, be to, ji gal prieš šimtą metų parašyta. O šią mūsų perteikiamą istoriją parašęs žmogus dažniausiai sėdi salėje, išgyvena. Mes, aktoriai, puikiai jaučiame tas energijos vibracijas. Būdamas scenoje tiesiog matai tą žmogų. Vaidindamas pjesę retai kada iš tikrųjų apsiverki. Mes, aktoriai, žinome, kaip tai padaryti, kai reikia, bet čia emocijos buvo tikros ir jas labai sunku buvo suvaldyti", – pasak R.Žirgulio, kiekvienam aktoriui būtų naudinga įgyti tokios patirties.

U. ir R.Žirguliai vaidino ir "Nenugalėtųjų" režisierės Aušros Žukaitės-Kupčiūnienės anksčiau pastatytame spektaklyje apie sergančiųjų diabetu potyrius, kuriame remiamasi panašiais išgyvenimų teatro principais. "Man labai artima "Nenugalėtųjų" tema – esu palaidojusi vėžiu sirgusį tėtį. Viskas įvyko labai greitai – mes nespėjome nė su tuo susitaikyti, nei susivokti, kas įvyko, – panašiais žodžiais, kaip "Nenugalėtųjų" herojai skaudžią savo gyvenimo patirtį atskleidė U.Žirgulė. – Tačiau, nepriklausomai nuo to, ar būčiau tai išgyvenusi, ar ne, šias istorijas sunku suvaidinti dėl to, kad tai – ne išgalvota, o tikra. Tos istorijos labai paveikia."

Gyvenimas pasikeitė negrįžtamai

Po spektaklio žiūrovai neskubėjo skirstytis: negailėjo plojimų, dėkojo kūrybinei grupei už tai, kad ėmėsi skaudžios, bet labai reikalingos temos.

Nors premjeroje dalyvavo visas penketas jį pastatyti padėjusių sergančių žmonių, viešai po spektaklio apie tai prisipažino tik du iš jų. Tai – kaunietis "Nenugalėtųjų" idėjos autorius ir organizatorius Virginijus Šaulys bei plungiškė Vida Gasauskienė. "Nebijokite apie savo diagnozę papasakoti draugams – jie padės išgyventi ligą. Ir nesijaudinkite dėl tokių dalykų kaip nulūžęs kulniukas. Juk tai – tokia smulkmena palyginti su galimybe gyventi", – po premjeros žiūrovus ragino V.Gasauskienė.

Diagnozę – antros stadijos krūties vėžys – jauna moteris išgirdo prieš dvejus metus. Praėjus metams, liga buvo suvaldyta. "Prisimenu, buvo pavasaris – kaip ir dabar. Dėl to man šis laikas taip patinka – man jis susijęs su sveikimu, prašviesėjimu. Dabar štai pavasarį švenčiame spektaklio premjerą", – su nedingstančia nuo veido šypsena pasakojo pašnekovė. Ligai atsitraukus, moteris grįžo į darbą, pradėjo sportuoti. "Mano gyvenimas pasikeitė negrįžtamai: dabar aš visada stengiuosi rasti laiko artimiesiems, draugams. Aš noriu bendrauti, apkabinti kitus", – šypsojosi V.Gasauskienė.

Suvaldė kasos vėžį

Kitos istorijos autoriui Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) vadovui V.Šauliui prieš šešerius metus buvo nustatytas ketvirtos stadijos kasos vėžys. "Susirgęs pradedi kitomis akimis žvelgti į dalykus, kurių anksčiau net nepastebėdavai. Mėgstu sakyti, kad po diagnozės mūsų turimas laikas yra deimantinis – visai kitaip vertiname šeimą, artimuosius, skiriame pakankamai dėmesio sau. Be to, šiuo metu galime padaryti tuos svarbius darbus, kurie anksčiau buvo nustumti į šoną arba apie kuriuos gyvenimo sūkuryje net nepagalvojome, – pasakojo vidutinio amžiaus vyras. – Juk išeiti irgi yra menas. Džiaugiuosi, kad man per šešerius metus nuo to laiko, kai išgirdau diagnozę, pavyko paauginti vaikus, aplinkinius žmones pripratinti prie minties: kas būtų, jeigu būtų."

Reikėjo drąsos išsipasakoti spektaklyje, jos reikia ateiti ir į "Nenugalėtuosius", ir visa tai išgirsti.

Retas atvejis – V.Šauliui ketvirtos stadijos ligą pavyko suvaldyti. Neatkristi padeda onkologijos ligoniams tinkamas maistas, kuriuo vyras labai domisi, geros emocijos, mėgstama veikla. Savo patirtimi iš pažiūros trapus, tačiau, matyti, viduje tvirtas vyras dalinasi POLA organizuojamose konferencijose ir tiesiogiai susitikdamas su šios ligos paliestais žmonėmis. "Optimizmas ir pozityvios emocijos yra labai svarbios kovojant su vėžiu. Ir spektakliu siekiame diagnozę išgirdusiems žmonėms įpūsti optimizmo", – sakė kovojant su liga ir nuopuolių, ir pakilimų patyręs kaunietis.

Vis dėlto V.Šaulys įsitikinęs: "Reikėjo drąsos išsipasakoti spektaklyje, jos reikia ateiti į "Nenugalėtuosius", ir visa tai išgirsti".

Veš į kitus miestus

Pasak spektaklio autorių, "Nenugalėtieji" – pirmas tokio pobūdžio spektaklis Lietuvoje, kuriam sukurti pasitelkta ne pjesė, o tikri žmonių, sergančių onkologinėmis ligomis, išgyvenimai. Šios istorijos gimė meno terapijos metu. Terapinį spektaklio poveikį turėtų pajusti ir publika. "Meno terapija skirta neigiamoms mintims, negatyviems prisiminimams valyti. Net jei žiūrovo aplinkoje nėra onkologinių ligonių, tikimės, žiūrėdamas "Nenugalėtuosius" jis vis tiek apsivalys", – tikisi spektaklio režisierė A.Žukaitė-Kupčiūnienė.

Mintimis apie spektaklį pasidalijo ir žiūrovai. LSMU ligoninės Kauno klinikų onkologė Edita Juodžbalienė prisipažino, kad ją į spektaklį atvedė noras į šią ligą pasižiūrėti iš ligonių pusės. "Su visu tuo, kas buvo išsakyta, mes susiduriame kiekvieną dieną, tik kaip gydytojai. Su spektaklyje išsakytomis mintimis sutinku: ne materialūs dalykai svarbiausia, tik per kasdienį lėkimą kartais tai pamirštame", – užsiminė gydytoja.

Spektaklis "Nenugalėtieji" rodomas nemokamai. Tikimasi, kad jam išlikti padės garsaus dailininko Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio paveikslai, kurių paskutinius potėpius menininkas dėjo scenoje.

Juos žiūrovams siūlyta įsigyti. Spektaklio organizatoriai žada, kad visos taip surinktos lėšos, kaip ir pinigai iš aukų dėžutės, bus skirti tam, kad "Nenugalėtuosius" būtų galima rodyti ir toliau, vežti į kitus miestus.

"Tikiuosi, spektaklis atkeliaus pas mus į Žemaitiją", – vylėsi V.Gasauskienė.

Ketvirtadienį Kauno verslo centre "Arka" vyko jos organizuotas specialus paramos vakaras, skirtas meno terapijos spektakliui "Nenugalėtieji". Jautrų profesionalių aktorių perteiktą pasakojimą, paremtą tikromis vėžiu sergančiųjų istorijomis ir išgyvenimais, žiūrovai galės išvysti kovo pradžioje.

Pirmasis toks

V.Šaulys pripažino, kad statyti tokio pobūdžio spektaklį yra nemažas iššūkis. "Kyla baimių mąstant, kaip publika priims mūsų idėją. Tačiau kartu suvokiu, kad būtina pasiekti su onkologine liga kovojančius žmones ir jų artimuosius, parodyti, kad jie nėra vieni, – pasakojo jis. – Kartu siekiame atkreipti ir plačiosios visuomenės dėmesį, ypač į prevencines priemones. Kol nesusergame, skubame gyvenimo sūkuryje, nejausdami, kad kažkas yra greta. Kiekvienas esame atsakingas už savo sveikatą, tad turime atsižvelgti į paveldimumą, kitas rizikas ir reguliariai tikrintis."

Mėgstu sakyti, kad po diagnozės mūsų turimas laikas yra deimantinis – visai kitaip vertiname šeimą, artimuosius, skiriame pakankamai dėmesio sau.

Vykusiame labdaros vakare buvo supažindinama su spektaklio koncepcija, žodį tarė "Nenugalėtųjų" režisierė Aušra Žukaitė-Kupčiūnienė su aktoriais Ugne ir Ridu Žirguliais. Prie kilnios misijos prisidėjo ir žymus dailininkas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis, tapęs abstrakcijos darbą drobėje, kurį po renginio buvo galima įsigyti aukcione. Visa vakaro metu surinkta suma bus skirta spektakliui statyti.

Organizatorių teigimu, "Nenugalėtieji" – pirmas tokio pobūdžio spektaklis Lietuvoje. Tačiau vadinamasis "Išgyvenimų teatras" mūsų krašte pradėtas vystyti jau prieš keletą metų.

2015-aisiais A.Žukaitė-Kupčiūniėnė su U. ir R. Žirguliais gilinosi į sergančiųjų diabetu potyrius. Praėjusiais metais dėmesys atkreiptas į sudėtingos akromegalijos ligos paliestus žmones. Būtent pastarasis spektaklis įkvėpė V. Šaulį. "Stebint aktorių kuriamą sceninį vyksmą, kilo mintis, kad būtina dalytis patirtimi ir su onkologiniais pacientais. Idėją adaptavau savaip, su režisiere šį bei tą pakeitėme – prijungėme šokio "Misterijų teatrą", tad istorijos bus perteikiamos ir judesio kalba. Kiek man žinoma, Baltijos šalyse nieko panašaus dar tikrai nebuvo daroma", – sakė jis.

Liga suvaldyta

Profesionalūs aktoriai ir šokėjai scenoje pasakos penkių klastingos ligos paliestų žmonių istorijas. "Tai yra asmenys iš įvairių Lietuvos regionų, kurie tiesiogiai susidūrė su vėžiu, –  atskleidė V.Šaulys. – Vienos istorijos herojus liga palietė ypač skaudžiu būdu – susirgo jų mažametis vaikas. Vis dėlto šiuo metu visi jie patiria ilgalaikę remisiją – liga atsitraukė ir yra sėkmingai kontroliuojama įvairiais būdais. Žmonės į repeticijas atvažiuoja iš įvairių miestų, kartu susiburiame, šnekamės, dalijamės sava patirtimi su aktoriais."

Jautria savo istorija spektaklio metu dalysis ir pats V.Šaulys –  2013 m. jam nustatytas IV stadijos kasos vėžys. Laimei, šiuo metu liga suvaldyta. "Nors diagnozė skamba tikrai grėsmingai, ligą galima valdyti. Neatkristi padeda net elementarūs pagalbininkai – tinkamas maistas, geros emocijos, veikla, –   tikino jis. – Kaip organizacijos vadovas, daug dalijuosi savo patirtimi, metodais, kurie man padeda sveikti. Gera, kai matau, kad pastangos duoda vaisių. Mano paraginti žmonės nepasiduoda neigiamoms emocijoms, renka informaciją apie savo ligą, sėkmingai gydosi."

Išvys ne tik kauniečiai

Pasak jo, optimizmas ir pozityvios emocijos yra svarbiausios kovojant su klastingomis negandomis. Tad ir spektakliu siekiama diagnozę išgirdusiems žmonėms įpūsti geros nuotaikos ir vilties. "Teigiamos emocijos organizmą paverčia atspariu vėžio ląstelėms, todėl "Nenugalėtieji" – tikra meno terapija", –  įsitikinęs V.Šaulys.

Spektaklį žiūrovai galės išvysti kovo 2-ąją, parodos "Sveikatos dienos" metu Kauno "Žalgirio" arenoje. Planuojama, kad projektas bus tęstinis – "Nenugalėtuosius" išvys ir Vilniaus, Klaipėdos bei kitų miestų gyventojai. "Pagrindinis tikslas yra priversti susimąstyti apie gyvenimą, tikrąsias vertybes, žmogui skirtus iššūkius. Mėgstu sakyti, kad po diagnozės mūsų turimas laikas yra deimantinis – visai kitaip vertiname šeimą, artimuosius, skiriame pakankamai dėmesio sau. Taip pat atsigręžiame į tuos gyvenimo aspektus, kuriems anksčiau neturėjome laiko, – atskleidė pašnekovas. – Tikiu, kad spektaklis bus visiems artimas, jautrus ir netikėtas."

Spektaklis vienoje scenoje pirmą kartą suburia talentingas, stipriausius ir įsimintiniausius moterų vaidmenis teatre sukūrusias aktores: Nelę Savičenko, Rasą Samuolytę, Viktoriją Kuodytę, Aldoną Vilutytę, Oneidą Kunsungą, Miglę Polikevčiūtę, Indrę Patkauskaitę, Severiną Špakovską, Vilmą Raubaitę ir Gintarę Latvėnaitę.

Aktorės kuria intymų ir atvirą santykį su publika – nieko neslėpdamos, trindamos distanciją, jos pasakoja apie uždarą moterų gyvenimą ligoninės palatoje – į kurį galima patekti ne kiekvienam, tačiau patekus abejingų nelieka – norisi ir verkti, ir juoktis iki ašarų.

Teatro ir kino aktorius, režisierius, improvizacinio teatro "Kitas kampas" meno vadovas Kirilas Glušajevas šiame spektaklyje į žiūrovą kreipiasi tiesiogiai, kinematografišką tekstą pristatydamas stambiu planu – akis į akį, nesibaidant humoro, buities ir nebijant pauzių.

Pjesės herojės "Terapijose" susiduria ne tik su savo nerimu ir palatos buitimi, bet ir didžiausiu iššūkiu – viena kitos charakteriu ir kartais, regis, nesuderinamu požiūriu. Būtent tai spektaklį paverčia išskirtiniu, komišku ir liudija tai, kas svarbiausia, – žmogiškumą.

"Terapijos" yra daugiau nei paprastas pjesės pastatymas.  Dramaturgė stulbinamai įtikinamai sukuria palatos pasaulį, paversdama jį ir universaliu – gerą dramaturgiją išduoda atpažįstamumo nuostaba: pasirodo, ir joms taip pat, tik dar aštriau! Tame mažame ir kai kam paskutiniame pasaulyje, kaip ir kitur, mikliai sukuriamos hierarchijos, pasidalijama pozicijomis, moteris gaubiančią tragediją švelnina kasdienybės komedijos ir niekur neišnykstantis nerimas dėl ateities", – apie spektaklį portale "Menų faktūra" rašė kritikas Vaidas Jauniškis.

Laikraščio "7 meno dienos" kritikė Ieva Tumanovičiūtė pastebėjo, kad režisierius sukūrė sąlygas artimam aktorių ir žiūrovų susitikimui. "Minimalistinėmis priemonėmis režisierius padarė viską, kad aktorės ir publika jaustųsi vienos kitai reikalingos", – teigė ji.

Kas? Spektaklis "Terapijos".

Kur? Kauno kultūros centre "Tautos namai".

Kada? Lapkričio 27 d. 18.30 val.