Istoriniai Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA susitikimai neatmenami be žurnalisto balso. Prieš tris dešimtmečius V. Janiūnas buvo pagrindinis ir svarbiausias tų laikų krepšinio komentatorius, pasakojęs apie svarbiausias dvikovas.

Krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis apie skaudžią žinią pranešė per BTV kanalą, vykstant Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Ryto“ susitikimui LKL čempionate.

V. Janiūnas gimė 1941 metais Rokiškyje, baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, dirbo mokytoju Garliavos vidurinėje mokykloje, treneriu – Kauno krepšinio mokykloje.

1978-1993 metais dirbo LRT sporto komentatoriumi, vėliau buvo FBK „Kauno“ direktoriaus pavaduotoju, laikraščių „Lietuvos žinios“ ir „Sportas“ sporto redaktoriumi.

V. Janiūnas nuo 2001-ųjų iki 2019-ųjų dirbo Kauno Gedimino sporto ir sveikatingumo gimnazijos direktoriumi.

Rimvydas Delkus gimė 1959 02 09 Vilniuje. Baigęs žurnalistiką Vilniaus universitete 1979 m., savo žurnalistinę karjerą pradėjo laikraštyje „Tiesa“, vėliau – 1991 m. dirbo pirmojo atkurtosios Lietuvos kariuomenės laikraščio „Savanoris“ redaktoriumi. Nuo 1993 iki 2000 metų, daugiau kaip septynerius metus, dirbo sporto komentatoriumi radijuje ir televizijoje.

Per savo žurnalistinę karjerą R. Delkus sukaupė įvairių istorijų apie sportininkus, kurias vėliau sudėjo į atskiras knygas. Pati brangiausia jam buvo pirmoji knyga „Kai prabyla sporto žvaigždės“.

Po to trylika metų R. Delkus dirbo Automobilių kelių direkcijoje prie Susisiekimo ministerijos, vadovavo Ryšių su visuomene skyriui.

Atsisveikinti su Velioniu galima nuo spalio 5 d. 14 val. iki spalio 6 d.14 val. laidojimo namuose Vilniuje, Olandų g., salė Nr. 7. Urna su velionio pelenais išnešama spalio 6 d.14 val. Velionis bus palaidotas Liepynės kapinėse.

Naujiems komentatoriams ateiti sunku

LRT sporto prodiuseris R. Grumbinas džiaugiasi, kad sulaukia skirtingų nuomonių, nes tai tik įrodo, kad rungtynes stebi įvairūs žmonės, tačiau kartais pasigenda daugiau tolerancijos ir kantrybės. Be žiūrovų pakantumo negali atsirasti nauji komentatoriai, kuriems reikia praktikos, o ir šiaip šis darbas nėra lengvas.

Jis primena, kad šiame futbolo čempionate komentuojančios moterys nėra profesionalios komentatorės – Justina Lavrenovaitė-Perez yra futbolo teisėja, o  Greta Kaselytė – Šiaulių komandos „Gintra-Universitetas“ vartininkė.

„Pagalvojau, kad būtų įdomu sulaužyti šiek tiek stereotipų – Lietuvoje įprasta, kad futbolo varžybų metu skamba vyriški balsai. Na, mano sprendimas sukėlė tam tikrą reakciją, kurios iš dalies tikėjausi. Tačiau liūdna, jog iš žmogaus, kuris bando pirmą kartą, reikalaujama tiek daug“, – kalba R. Grumbinas.

Jis tikina, kad kai kuriems žmonėms tiesiog sunku išeiti iš komforto zonos ir girdėti moteriškus balsus.

„Paklausykite, kaip komentuoja Justina. Jeigu tuos pačius žodžius, kuriuos sako ji, ištartų koks nors ekspertas vyras, visi sakytų, kad jis protingai kalba. Kai kurie galvoja, kad merginos nieko neišmano“, – apgailestauja R. Grumbinas.

Komentavimo reikia mokytis pačiam

P. Jakelis įsitikinęs, kad, norint išmokti komentavimo subtilybių, reikia daugiau praktikos, svarbiausia, kad tai darytų srities profesionalas – nesvarbu, ar tai moteris, ar vyras.

„Nemanau, kad moterys turi kepti blynus, o vyrai – komentuoti futbolą. Niekas nepradeda būdamas tobulas. Reikėtų šiek tiek daugiau tolerancijos. Kam nors nepavykus lengviausia išlieti įtūžį ir kritikuoti“, – sako P. Jakelis.

Jis pasakoja, kad apie savo komentavimo stilių sulaukia įvairių nuomonių, todėl suprato, kad visiems įtikti neįmanoma. Anot P. Jakelio, nemažai laiškų jis sulaukia ir socialiniuose tinkluose – kai kurie išsako pastabas, pataria, tačiau būna ir teigiamų atsiliepimų, kurie visada džiugina. Komentatorius pripažįsta, kad į pagrįstą kritiką stengiasi atsižvelgti, tačiau kartais sulaukia tokių laiškų, kad belieka tik šypsotis.

„Yra žmonių, kurie manęs nemėgsta, anot jų, aš reiškiu per daug emocijų, per stipriai reaguoju į įvarčius. Kitiems toks mano komentavimo stilius patinka. Vieni mėgsta Nerijų Kesminą ar Tautvydą Meškonį, o kitiems nepatinka jokie komentatoriai. Šioje pozicijoje esame kaip ir treneriai – gauname nemažai kritikos“, – sako P. Jakelis, kuris yra ir specialios LRT pasaulio futbolo čempionatui skirtos laidos vedėjas.

P. Jakelis šypsosi, kad jokie universitetai neruošia futbolo komentatorių, todėl mokytis reikia pačiam. Anot jo, norint šį darbą atlikti profesionaliai, reikia aistros ir meilės sportui.

Skirtingose šalyse – skirtingi komentavimo stiliai

Sporto rungtynių komentavimo tradicijos pasaulyje labai įvairios. Pavyzdžiui, vienoje Vokietijos televizijoje komentatoriai nepateikia daug papildomos informacijos, o dažniausiai kalba apie įvykius aikštėje: kas kam perdavė kamuolį, kėlė kampinį ir t. t.

Vaikystę P. Jakelis praleido Latvijoje, jis pažįsta vieną garsiausių Latvijoje dirbančių komentatorių, todėl mato komentavimo situaciją kaimyninėje šalyje. Ten, pasak jo, komentatoriai labiau gerbiami, jie sulaukia mažiau kritikos.

„Garsiausio Latvijos komentatoriaus stilių palyginčiau su Tautvydo Meškonio stiliumi. Nors Lietuvoje toks komentavimas sulaukia nemažai kritikos, Latvijoje šis komentatorius yra vienas populiariausių sporto žmonių visoje šalyje. Nors jis taip pat mėgsta pasakoti įvairias istorijas, pateikti faktų, už tokias žinias Latvijoje jį gerbia“, – svarsto P. Jakelis.

R. Grumbinas įsitikinęs, kad Lietuvos visuomenė labai įvairi, todėl sunku pasakyti, ar ji gerbia komentatorius. Pasak prodiuserio, tai yra sunkus darbas, komentatorius tarsi sėdi ant parako statinės – vieną dieną gali sektis gerai, kitą – nebe.

Parengė Domantė Platūkytė ir Eglė Zubriūtė.

Plačiau apie tai – laidoje „10–12“.

Šiandien yra paskutinė komentatoriaus G. Reklaičio darbo „Viasat Sport Baltic“ diena. Jo ir buvusio futbolininko Žilvino Grudzinsko duetas sulaukdavo daug teigiamų atsiliepimų ir futbolo gerbėjų simpatijų.

Prieš užtrenkdamas televizijos duris sekmadienio vakarą G. Reklaitis savo socialinio tinklo paskyroje nuoširdžiai ir atvirai rėžė, ką galvoja.

„Būkit geri, nerašykit, koks aš geras ir kad likčiau. Aš 53 tuos žmones asmeniškai pažįstu ir myliu, viskas ok. O sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas, apie jį buvo galvota gerus metus. Kodėl?

1. Man nusibodo. Nusibodo klausimai, kada bus HD. Nu, kada? Nu, niekada. Nes reikia investuoti „besbožnus“ pinigus į „2 barus“ ir Skaisgirių poilsį Balyje. Už tuos pinigus buvo galima 10 HD kanalų padaryti. Bet kam?

2. Ar aš noriu daugiau nei 3 kartus per metus grįžti pas mamą į Akmenę? Noriu. Nes pasiilgstu. Bet negaliu, nes ariu visus savaitgalius „nonstop“. Ariu dėl ko? Kad kažkokie „atraufavę“ man nuolat rašytų, koks aš „degradas“ ir beviltiškas. Ačiū, prisiklausiau per 8 metus. Užteko.

3. Alga. Ar mano nervų ląstelės, žilimas, plikimas yra vertas to, ką aš gaunu? Ta prasme, kai bet kokio beviltiško šou vedėjas per tris mėnesius gauna 2 kartus daugiau, nei aš užvargstu per metus? Žinote, kas kalti? Mes patys. Mes save pateikiame kaip mazgotės ir su mumis elgiasi kaip su tokiomis. Yra dirbančių tris valandas už 15 eurų. Ar tuo pasinaudos kanalų bosai? Pasinaudos, ir naudojasi. 15 eurų uždirbantis verkia draugams, bet vis tiek dirba. Ir šypsosi bosui. Nes taip norisi. Kaip ir sakiau, patys kalti.

4. Ar per 7 metus buvo bent vienas VSB susirinkimas, ką darome gerai, ką blogai? Atspėjote – nebuvo. Gavau 3 „fydbackus“ iš valdžios per 7 metus. Vienas iš jų – panaikintos „admino“ teisės „Viasat Sportas“ paskyroje už tai, kad pasiunčiau širdžių čempioną Robertą Petrauską. Prieš tai jį pasiuntė ta pati televizija. Mano bėda buvo, kad panaudojau miesto Peru pavadinimą (kam įdomu, kad prieš tai mane asmenine žinute buvo pasiuntęs pats ponas R. Petrauskas, o kai aš tai padariau atgal, tapau visuomenės ir Ty-Vy nedraugu. Ok.)

5. Kaip ir viskas. Buvo smagu. Buvo „wild ride'as“. Visos pabaigos yra kažko pradžios. Susigirdėsime. Beje, pasižadu, kad neturėsiu nė vieno reikalo su televizija, kol nepasitrauks dabartinė tautą bukinančių vadovų ir „prodiuserių“ karta. Jei kartais išduočiau šį pažadą, prašau duoti man į veidą. Laimės jums visiems. Saugokite ir mylėkite vieni kitus“.

Taip savo ilgą ir nuoširdų laišką baigė G. Reklaitis, sulaukęs ir daug apgailestavimo žodžių, ir nuoširdžių komplimentų. Paklaustas, kokiu gyvenimo keliu rengiasi sukti, jis iš pradžių pajuokavo, kad rinks obuolius su Vokietija – daugiau uždirbs ir bus sutartis su sąžine. O po to atsakė rimtai: „Planų nemažai, elgsiuosi taip, kaip lieps širdis ir protas“.