„Bendradarbiavimas su vienu stipriausių JAV universitetų atveria naujų galimybių Lietuvos ir JAV akademiniams mainams ir prisideda prie Lietuvos užsienio politikos tikslų įgyvendinimo, gilinant JAV žinias apie Lietuvą, jos užsienio politiką ir regiono geopolitinę padėtį. Tai – svarbus impulsas Lietuvos ir JAV strateginės partnerystės stiprinimui“, – pranešime spaudai cituojamas užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.

Memorandumą ministerijos vardu pasirašė Lietuvos ambasadorė Jungtinėse Amerikos Valstijose Audra Plepytė.

JAV Kalifornijos valstijoje, netoli San Fransisko, esantis Stanfordo universitetas įkurtas 1885 metais, šiuo metu turi daugiau kaip 17 tūks. studentų bei daugiau kaip 2 tūkst. dėstytojų. Universitetas yra tarp pirmaujančių pasaulyje pagal tarptautinius universitetų reitingus. Su Stanfordo universitetu susiję 58 Nobelio premijos laureatai.

ELTA (ELTA)

Mokslininkai, kurių tyrimas publikuotas žurnale „Science“, mano, kad jų išrasta medžiaga gali tapti drabužių pramonės, skirtos žmonėms, gyvenantiems karštojo klimato zonose, pagrindu.

„Atvėsinti žmogų paprasčiau nei pastatą, kuriame jis gyvena ar dirba – tai taupys energiją“, – sakė medžiagų mokslininkas ir inžinierius iš Stanfordo universiteto Yi Cui.

Nauja medžiaga funkcionuoja taip, kad leidžia kūnui išskleisti šilumą dviem būdais. Pirma, kūno šiluma išgaruoja infraraudonaisiais spinduliais. Antra, medžiaga yra porėta – ją sudaro nanoporos, kurios leidžia odai kvėpuoti.

Tyrėjai sukūrė 1 prie 2 centimetrų dydžio įrenginį, kuris sparčiai išvalo vandenį naudodamas saulę.

Išradimas gali padėti keliautojams ar trečiųjų šalių gyventojams per keletą minučių išvalyti vandenį, kad jis būtų tinkamas gerti. Nors anksčiau jau yra sukurta panašiai veikiančių prietaisų, nė vienas jų neveikė tik su saulės energija.

663 mln. žmonių trūksta geriamojo vandens, Jungtinių Tautų duomenimis, ir apie 100 vaikų per dieną miršta dėl ligų, susijusių su vandens trūkumu ar nešvara.

Mažytis stiklinis prietaisas, papildytas variu ir specialiomis nanodalelėmis, esant tinkamoms sąlygoms, sukuria cheminę reakciją, kuri sunaikina bakterijas vandenyje, rašoma žurnale „Nature Nanotechnology“.

Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen (Ursula fon der Lejen) sekmadienį gynė savo gyvenimo aprašyme pateiktą teiginį, kad ji dirbo Stanfordo universitete, kai žiniasklaida paskelbė, jog tai prestižinei JAV aukštojo mokslo institucijai kilo abejonių dėl šio pareiškimo.

U.von der Leyen, patekusi į keblia padėtį, kai buvo apkaltinta nuplagijavusi dalį savo daktarės disertacijos, paskelbė pranešimą po to, kai sekmadieninis laikraštis „Welt am Sonntag“ pacitavo vieną Stanfordo universiteto atstovę, kuri išreiškė mintį, kad ministrė galėjo netinkamai pasinaudoti šios mokyklos vardu.

Gynybos ministrė internete paskelbtame savo gyvenimo aprašyme nurodo, kad ji buvo „kviestinė auditorė Stanfordo universiteto verslo mokykloje“ 1993 metais.

U.von der Leyen gyvenimo aprašyme taip pat nurodyta, kad 1995 metais ji dirbo Stanfordo sveikatos apsaugos ligoninės administracijoje.

Tačiau laikraštis, cituodamas universiteto atstovę, tikina, kad U.von der Leyen niekada nebuvo oficialiai užsiregistravusi jokioje to universiteto programoje ir neturi jokių tai patvirtinančių sertifikatų.

„Tie, kas įtraukia universitetą į savo gyvenimo aprašymą, neturėdami tokių sertifikatų, netinkamai naudotųsi Stanfordo vardu“, – pabrėžė atstovė.

Tačiau Stanfordo atstovė, su kuria susisiekė naujienų agentūra AFP, sakė, kad „ankstesnė informacija galėjo būti išpūsta“.

Ji pridūrė, kad universiteto buvo paprašyta „patvirtinti informaciją dėl ryšių su Stanfordu, apie kuriuos nėra prieinamų duomenų universiteto dokumentuose“.

„Jokių kitų komentarų neturime“, – pažymėjo atstovė.

Tuo tarpu U.von der Leyen atmetė „Welt am Sonntag“ pranešimą, sakydama, kad „informacija mano oficialiame gyvenimo aprašyme yra teisinga“.

Kaip įrodymą, kad ji dirbo Stanfordo sveikatos apsaugos ligoninės administracijoje, ministrė pateikė laišką, pasirašytą tos ligoninės direktoriaus pavaduotojo. Kalbėdama apie kitą teiginį ji tvirtino, kad jos darbas atitiko viešinčios auditorės statusą „kaip tai apibrėžia Wikipedia.de“.

Tuo tarpu Hanoverio medicinos mokykla, kurioje U.von der Leyen įgijo daktarės laipsnį 1991 metais, nagrinėja įtarimus dėl plagijavimo, apie kuriuos rugsėjo pabaigoje paskelbė savaitraštis „Der Spiegel“.

Tas leidinys tvirtina, kad daugiau negu 40 proc. disertacijos esama nuplagijuotų tekstų, nors ministrė tai griežtai neigia.

Vokietijoje, kur akademiniams titulams skiriama daug dėmesio, nuo 2011 metų atsistatydino jau trys aukšto rango politikai, kilus skandalams dėl plagijavimo.

Švietimo ministrė Annette Schavan (Anetė Šavan) pasitraukė iš pareigų 2013 metais, kad atremtų savo buvusio universiteto kaltinimus, esą ji nuplagijavo savo disertaciją prieš daugiau negu tris dešimtmečius.

2011 metais tuometis gynybos ministras ir kylanti politikos žvaigždė Karlas-Theodoras zu Guttenbergas (Karlas Teodoras cu Gutenbergsa) atsistatydino, kai buvo aptikta nuplagijuotų tekstų jo disertacijoje. Per tą skandalą politikas aristokratas buvo pramintas „Baronu Iškirp ir Įklijuok“.

Vėliau tais pačiai metais vokietė europarlamentarė Silvana Koch-Mehrin (Zilvana Koch-Mėrin) neteko daktarės titulo, kai tyrimas parodė, kad „reikšminga dalis“ jos 2000 metais apgintos disertacijos buvo nukopijuota nuo kitų šaltinių.

Dauguma agresorių kvailai rizikuoja tik tada, kai jaučia, kad vargu ar bus sustabdyti, teigia vyresnysis Hoover instituto bendradarbis Victoras Davis Hansonas. „Per civilizuoto gyvenimo šimtmečius neatsirado geresnio būdo užkirsti kelią neandertalietiškiems karams, nei priminti neandertaliečiams, kad turime didesnį vėzdą ir panaudosime jį, jei mus išprovokuos“, – savo tekste „Tik atgrasymas gali užkirsti kelią karui“ rašo V. Hansonas.

Atrodo, pasaulis griūva. Tik lunatikai iš Šiaurės Korėjos ar Irano kažką aiškino apie branduolinio ginklo panaudojimą prieš jų tariamus priešus. Dabar Vladimiras Putinas, užgrobęs Krymą, pirštu rodo į savo branduolinį arsenalą ir perspėja Vakarus „nežaisti“ su Rusija.

Artimuosiuose Rytuose Islamo valstybė (IS) pjauna savo belaisviams galvas ir grasina Vakarams. Tuo metu Barackas Obama prisipažįsta pasauliui, kad „dar neturi strategijos“, kaip elgtis tu tokiais barbariškais teroristais. Egiptas bombarduoja Libiją, kurią Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) kartą taip pat bombardavo. Viceprezidentas Joe Bidenas kartą teigė, kad ramus Irakas be JAV karių būtų vienas iš didžiausių administracijos pasiekimų. Ne dabar.

Kinija ir Japonija atrodo įstrigusios 1930-uosiuose, vėl besivaidydamos dėl ginčijamos teritorijos.

Kodėl visi staiga ėmė kariauti?

Konfliktai retai kyla dėl reikalingos teritorijos, kurią Adolfas Hitleris pavadino „gyvenamąja erdve“, ar gamtinių išteklių. Didelė Rusijos teritorijos dalis yra menkai apgyvendinta arba susiduria su sunkumais. Vargu ar jai reikia Krymo ir Ukrainos padėčiai pabloginti. Salos, dėl kurių ginčijasi Japonija ir Kinija, daugiausiai yra bevertis nekilnojamasis turtas. Iranas turi naftos ir gamtinių dujų, kurių pakanka vidaus poreikiams ir eksportui, neįsitraukiant į karą dėl kuriamos atominės bombos.

Dažnai valstybės kovoja dėl prestižinių simbolių, kuriuos jų baimės ir garbės troškimas paverčia egzistenciniais klausimais. „Hamas“ grupuotė galėtų pamiršti Izraelį ir paversti Gazą Singapūru, bet jai tektų pajusti, kad ji buvo neteisi.

V. Putinas mano, kad, pasiglemždamas daugiau buvusių Sovietų Sąjungos šalių, jis įgys tokį prestižą, kokiu mėgavosi jo herojus Josifas Stalinas. IS bando sugrįžti į VII amžiaus islamo laikus, kai musulmonų pasaulis turėjo daugiau galios, buvo labiau gerbiamas.

Didis argentiniečių rašytojas Jorge Luis Borgesas Folklandų karą tarp Jungtinės Karalystės ir Argentinos apibūdino kaip „dviejų plikių peštynes dėl skiauterės“.  Britanija pradėjo kariauti dėl tolimų vėjuotų uolų tam, kad apgintų šventą Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno tradiciją ir idėją, kad visa, kas britų, yra šventa. Nepopuliari Argentinos chunta pradėjo karą, nes norėjo sumažinti Britanijos apetitą.

Tačiau ginčai dėl garbės ar iš baimės ne visada veda į karą: tam, kad kiltų karas, reikia, kad nebūtų atgrasymo. Dauguma agresorių kvailai rizikuoja tik tada, kai jaučia, kad vargu ar bus sustabdyti. Prarijęs Čekoslovakiją ir Austriją, A. Hitleris manė, kad niekam nerūpės, jei jis užgrobs ir Lenkiją. Saddamas Husseinas nusprendė įsiveržti į Kuveitą, nes manė, kad JAV nesikiš į ginčus dėl sienų tarp dviejų arabų šalių.

Atgrasymas, aljansai ir jėgų pusiausvyra nėra archajiškos koncepcijos, netyčia įžiebusios Pirmąjį pasaulinį karą, kaip kartais yra sakoma. Tai – seniai žinomi įrankiai, padedantys karingesnėms šalims nurimti.

Kas baigia karus?

Ne Tautų Lyga ir ne Jungtinės Tautos. Deja, karai yra tam tikra žiauri laboratorija, kurioje stipresnioji pusė nustatoma pagal nuleisto kraujo kiekį. Kai tik šis faktas nustatomas, įsivyrauja taika.

Prireikė 50 mln. mirčių, kad Ašies valstybės įsitikintų, jog 1941-aisiais Vokietija, Italija ir Japonija buvo kur kas silpnesnės, nei Britanijos sąjungininkės, Sovietų Sąjunga ar JAV. Folklandų karas baigėsi tuomet, kai argentiniečiai pripažino, jog pasigirti nugalėjus Britaniją yra ne tas pats, kas ją nugalėti.

Kas kartą, kai „Hamas“ pastato daugiau tunelių ir gauna daugiau raketų, ji tiki, kad šį kartą gali įveikti Izraelį. Jos karas baigsis tuomet, kai „Hamas“ pripažins, jog įveikti Izraelio negali.

Karas, kaip priminimas, kas yra stiprus, o kas – silpnas, yra laukinis būdas valdyti pasaulį. Būtų kur kas geriau, jei taiką palaikančios konstitucinės vyriausybės išliktų stiprios. Jos turėtų rūpintis gynyba ir perspėti V. Putiną, IS, Šiaurės Korėją, Iraną ir kitus, jog dėl nieko šie praras labai daug.

Net branduolinėms valstybėms reikalingas konvencinis atgrasymas. Jos dažnai yra užpuolamos (kaip Britanijos ir Argentinos, JAV ir „Al Qaeda“, Izraelio ir „Hamas“ atvejais) nebranduolinių valstybių, įsivaizduojančių, kad branduolinis ginklas nebus panaudotas ir dažnai klaidingai manančių, jog stipresnieji nenorės arba negalės duoti atkirčio silpnesniesiems.

Jei atgrasymas ir karinė parengtis atrodo tokia protinga investicija, tai kodėl demokratijos dažnai paaiškėja esančios nepasirengusios ir yra įbauginamos agresorių, kurie turi drąsos pradėti karus?

Demokratinių valstybių rinkėjams yra sunkiau paaukoti dalį savo gerovės, kol jie mėgaujasi taika, nei netekti visos gerovės per karą. Dar sunkiau yra liberaliems mąstytojams pripažinti, kad per civilizuoto gyvenimo šimtmečius neatsirado geresnio būdo užkirsti kelią neandertalietiškiems karams, nei tiesiog priminti neandertaliečiams, jog mes turime didesnį vėzdą, nei jie ir tuo vėzdu pasinaudosime, jei mus provokuos.

Victoras Davis Hansonas yra klasicistas ir istorikas Stanfordo universiteto Hooverio institute. Instituto Karo istorijos/Šiuolaikinių konfliktų darbo grupės pirmininkas.