Filmą „Kaimiečiai“ sukūrė lenkų režisieriai DK ir Hughas Welchmanai, Lietuvos žiūrovams jau žinomi dėl pirmojo kino istorijoje tapyto filmo „Jūsų Vincentas“. Ištobulinę tapytos animacijos techniką, jie sugrįžta su nauju filmu, kurį kūrė net keturių šalių – Lenkijos, Lietuvos, Serbijos ir Ukrainos – studijos. Filmas, kurio premjera įvyko pernai rudenį Toronto kino festivalyje, yra Nobelio premiją pelniusio Władysławo Reymonto romano ekranizacija. Jame pasakojama apie jauną XIX a. pabaigos Lenkijos valstietę Jagną, priverstą tekėti už vyresnio turtingo vyro, nors ji myli kitą – jo sūnų.
Pokalbis su A. Adomėne – apie didžiuliu iššūkiu tapusio filmo, kurio kadrus tapė net 70 dailininkų keturiose šalyse, kūrimą.
– Kaip lietuvių komanda prisijungė prie techniškai itin sudėtingo filmo „Kaimiečiai“ kūrimo? Režisieriai DK ir H. Welchmanai mūsų šalies žiūrovams jau žinomi dėl „Oskarui“ nominuoto filmo „Jūsų Vincentas“, tačiau prie šio projekto lietuviai nedirbo.
– Taip, prie filmo „Jūsų Vincentas“ lietuvių komanda nedirbo. 2012 m. lenkų kūrėjai mūsų šalyje ieškojo dailininkų šiam filmui, tačiau tąkart jų nepavyko surasti. Vėliau su pagrindiniu filmo „Kaimiečiai“ prodiuseriu Seanu M. Bobbittu susipažinau viename animacinio kino industrijos renginyje. Jame pristačiau filmo projektą, prie kurio tuo metu dirbau. Šis filmas buvo šiek tiek panašus į „Kaimiečius“, nes jam sukurti naudota skaitmeninė tapyba. Su Seanu įsitraukėme į pokalbį. Jam atrodė, kad būsimame filme „Kaimiečiai“ būtų galima sujungti dvi technikas – skaitmeninę ir aliejinių dažų tapybą, taip pagreitinant ir palengvinant kūrimo procesą. Su juo atlikome kelis skaitmeninės tapybos bandymus, bet jie nepasiteisino. Tad, kuriant filmą „Kaimiečiai“, visi kadrai buvo ranka tapomi aliejiniais dažais ir tik vėliau, jau filmo postprodukcijos etape, pasitelkta skaitmeninė technika.
Supratę, kad filmo kūrimo procese prireiks didžiulio rankų darbo, su Seanu nusprendėme Lietuvoje ieškoti dailininkų ir, jei pavyks surasti jų didesnę grupę, steigti studiją Lietuvoje. Organizavome dailininkų atranką, kuri sulaukė didelio susidomėjimo, gavome virš 100 anketų. Pagal pateiktus darbų pavyzdžius atsirinkome 40 dailininkų, kuriuos pakvietėme į trijų dienų trukmės tapymo testus. Kaip vykdomi šie testai, prižiūrėjo į Lietuvą atvykęs vyresnysis lenkų komandos animatorius. Taip buvo atrinkta dešimties lietuvių dailininkų grupė, kurios dar laukė trijų savaičių mokymai.
Procesas: sėkmingą dieną filmo dailininkas nutapydavo du su puse kadro – vienai sekundei jų reikėjo dvylikos. / Organizatorių nuotr.
– Kokie buvo svarbiausi kriterijai renkantis dailininkus? Tikriausiai dailininkas turėjo būti lankstus ir gebėti atsisakyti savo asmeninio braižo?
– Buvo labai svarbu, kad dailininkas turėtų daug kantrybės ir jam tiktų labai lėtas darbo tempas. Filmo kūrimo procesas buvo išties ilgas ir reikalaujantis kantrybės. Jei diena būdavo sėkminga, per ją dailininkas nutapydavo du su puse kadro. Įprastą dieną būdavo nutapoma vienas su puse ar du kadrai. Vienai sekundei reikia dvylikos tokių kadrų, tad vienas dailininkas per savaitę nenutapydavo sekundės laiko animacijos. Darbas buvo išties labai lėtas, o jo rezultatų tekdavo laukti ilgai. Taip pat buvo svarbu, kaip ir pastebėjote, kad dailininkas gebėtų atsisakyti bet kokio savo individualaus braižo. O juk apskritai mene svarbu turėti savitą stilių, meninę raišką. Tačiau šiame projekte viso to turėjo tiesiog nelikti, dailininkas privalėjo atkartoti jam pateiktą stilių. Iš dešimties mūsų atrinktų dailininkų filmo kūrimo pabaigos sulaukė aštuoni. Kiti po mėnesio ar poros prisipažino tiesiog negalintys dirbti tokio darbo ir paliko projektą.
– Papasakokite apie sudėtingą filmo kūrimo procesą. Kaip atrodė „Kaimiečių“ tapymo užkulisiai? Žinau, kad iš pradžių buvo filmuojami gyvi aktoriai, o vėliau kiekvienas kadras animuotas – nutapyta dešimtys tūkstančių paveikslų.
– Sudėtingą tapytos animacijos techniką lenkų komanda ištobulino filmo „Jūsų Vincentas“ kūrimo procese. Tad, kuriant „Kaimiečius“, jie jau žinojo, kaip dirbti bus geriausia ir efektyviausia. Pirmiausia filmas buvo nufilmuotas pagal scenarijų su gyvais aktoriais, autentiška to laikotarpio apranga ir šukuosenomis ir reikalingais rekvizitais. Kitaip sakant, viskas buvo daroma lygiai taip pat, kaip kuriant įprastą vaidybinį filmą. Visa tai buvo svarbu, kad dailininkai kuo aiškiau matytų, kaip turi būti nutapyti kadrai. Nufilmuotas filmas buvo visiškai sumontuotas ir tik tada, kai montažas buvo patvirtintas, dailininkai pradėjo tapyti. Kiekvienas dailininkas turėjo savo atskirą tapymo erdvę, kurioje tapė ant specialių kartono plokščių. Tapydami dailininkai žiūrėjo į priešais esantį ekraną, kuriame buvo rodomi nufilmuoti filmo kadrai. Už nugaros dailininkams buvo sumontuotas apšvietimas ir kamera.
Visi kadrai buvo ranka tapomi aliejiniais dažais ir tik vėliau, jau filmo postprodukcijos etape, pasitelkta skaitmeninė technika.
Nutapęs kadrą, tapytojas jį toje pačioje erdvėje nufotografuodavo sumontuota kamera, kuri užtikrindavo kadrų stabilumą. Nufotografuotas kadras būdavo keliamas į animacijos programą, kuri visus kadrus montavo į bendrą medžiagą. Vėliau visą medžiagą atidavėme lenkų komandai, kuri montavo kadrus, gautus iš visų keturių studijų, įsikūrusių Lietuvoje, Serbijoje, Lenkijoje ir Ukrainoje.
Ukrainos studijos istorija buvo gana dramatiška, nes ji buvo atidaryta 2021 m. gruodį, o 2022 m. vasarį, kaip žinome, prasidėjo karas. Studija buvo įsikūrusi Kyjive, tad iš pradžių apskritai buvo neaišku, ar ji vis dar fiziškai egzistuoja, o gal buvo susprogdinta. Pirma karo savaitė prabėgo nežinioje. Vėliau, kai situacija kiek stabilizavosi, ukrainiečių komanda persikėlė dirbti į Lenkiją. Vis dėlto ne visi ukrainiečių dailininkai galėjo išvažiuoti dėl mobilizacijos, kiti nenorėjo palikti savo šeimų. Situacijai dar labiau stabilizavusis, tų metų vasarą Kyjive studija buvo atidaryta iš naujo.
Organizatorių nuotr.
– Filmą kūrė net keturių šalių studijos. Kokie iššūkiai kilo dirbant prie tokio didžiulio tarptautinio projekto? Kaip sekėsi užtikrinti, kad skirtingose šalyse kuriami kadrai vienas kitą atitiktų savo spalvomis, apšvietimu?
– Derinimo išties būta daug, nes prie šio projekto iš viso dirbo 70 dailininkų, įsikūrusių keturiose skirtingų šalių studijose. Tapyta animacija labai specifinė ir sudėtinga būtent dėl to, kad visų kadrų stilius turėjo būti vienodas, nors juos kūrė skirtingos studijos. Apšvietimo klausimas buvo išspręstas visų animatorių darbo vietas įrengus vienodai. Visų jų sienos buvo apdengtos balta medžiaga, apsaugančia nuo krintančių šešėlių ar atspindžių, apšvietimas taip pat visur buvo vienodas, stabilus.
Tapant tos pačios filmo scenos kadrus, jie galėjo būti išdalyti skirtingose studijose tapantiems dailininkams. Tad buvo labai svarbu išlaikyti tęstinumą ir vientisumą. Daugiausia darbo tekdavo įdėti tapant pirmąjį kadrą, kuriam sukurti kartais reikėdavo iki keturių dienų. Pirmame kadre buvo viskas nutapoma, o kiti animacijos kadrai tapomi pirmojo kadro viduje. Kitaip sakant, jei antrame kadre yra koks nors judesys, būdavo tapomas tik jis, nuimant senų dažų sluoksnį. Kaip supratote, procesas buvo tikrai labai ilgas ir techniškai sudėtingas. Lietuvos dailininkų darbą prižiūrėjo mūsų studijos vyriausioji dailininkė Aistė Kanapickaitė. Vientisumą tarp visų studijų užtikrino vyriausiasis lenkų studijos dailininkas, kuris visų dailininkų darbą sujungė į vienį.
– Tikriausiai jau sulaukėte nemažai klausimų apie naująsias technologijas – kam tiek daug dirbti ir viską piešti rankomis, jei galbūt galima pasitelkti dirbtinį intelektą? Kol kas jis tikriausiai dar nėra toks išvystytas? Kaip manote, ar dirbtinis intelektas ateityje neatims duonos iš animacinių filmų kūrėjų?
– Lietuvoje darėme bandymus su vienu startuoliu, vystančiu dirbtinio intelekto programą, tačiau mūsų bandymai nepasiteisino. Dirbtinis intelektas yra nuostabi priemonė, kai meniniam rezultatui nėra konkrečių reikalavimų. Tačiau mūsų atveju jis padarė pernelyg daug klaidų ir rezultatas nebuvo pakankamai geras, kad jį būtų galima naudoti filmo gamybai. Matyt, šiandien dirbtinis intelektas dar negali suvaldyti tam tikrų procesų. Tapytos animacijos potėpiai yra labai subtilūs, tad bent jau kol kas tai gali tinkamai įgyvendinti tik žmogus.
Daug kalbama apie tai, kad ateityje dirbtinis intelektas turėtų iki 80 proc. pakeisti rankų darbą ir suefektyvinti animacijos filmo gamybos procesus. Manau, kad tai neblogai, nes dabar animacija yra labai brangi kino šaka, kurią sukurti užtrunka ilgai. Todėl manau, kad dirbtinis intelektas turi daugiau pranašumų nei trūkumų. Nebijau, kad dirbtinis intelektas ateityje visiškai išstums žmones iš animacijos industrijos. Manau, yra dalykų, kurių dirbtinis intelektas niekada nepakeis, ypač kūrybos srityje. Dirbtinis intelektas puikiai naudojamas ir dabar, koncepto dailininkai jį mėgsta pasitelkti idėjoms generuoti. Kol kas pačiai filmo gamybai jis dar netinkamas, bet pradinėse stadijose tai puiki priemonė, kuris pagreitina ir palengvina procesus.
– Filmas „Kaimiečiai“ yra to paties pavadinimo W. Reymonto romano ekranizacija. Šis klasikinis romanas, apdovanotas Nobelio premija, Lenkijoje yra skaitomas mokyklose, tačiau Lietuvoje jis mažiau žinomas. Ar filmo komanda skaitė šį romaną? Galbūt jis padėjo geriau įsijausti į kūrybos procesą?
– Šis romanas lietuvių kalba buvo išleistas 1956 m. ir 1994 m. Pradėję dirbti prie projekto, lietuviai dailininkai išrankiojo šias likusias senojo leidimo kopijas iš knygynų ir knygų perpardavinėtojų. Filmo premjeros proga romanas buvo naujai išleistas lenkų ir anglų kalbomis.
– Filmo kadrų stiliui buvo pasirinkti lenkų ir užsienio realistai tapytojai – Jozefas Chełmońskis, Leonas Wyczółkowskis, Janas Vermejeris ir kt. Kodėl būtent jie tapo įkvėpimu?
– Filmo „Kaimiečiai“ tapybos technika labai skiriasi nuo „Jūsų Vincento“, nes ji yra žymiai realistiškesnė. Tad vienas iš šio filmo iššūkių buvo tai, kad jis kur kas techniškai sudėtingesnis. Filmo stilistikos įkvėpimu tapo XIX a. pabaigoje Lenkijoje prasidėjęs jaunosios tapybos mokyklos judėjimas. Filme matome būtent to laikotarpio tapytojų darbų stilistiką, braižą ir potėpius. Yra keletas scenų, kuriose netgi atkartojami lenkų tapybos klasikų kūriniai. Pavyzdžiui, scenoje, kurioje mergina guli pievoje, atkartotas J. Chełmońskio tapybos darbas „Babie lato“ (1875).
Toronte po filmo premjeros viena indų kilmės moteris padėkojo mums už filmą ir pasakė, kad tai, kas vyko Lenkijoje XIX a. pabaigoje, vis dar vyksta Indijoje.
– W. Reymonto romanas, pagal kurį sukurtas filmas, parašytas XX a. pradžioje. Viena vertus, atrodo, kad apie Lenkijos valstiečių santykius pasakojanti istorija ne itin aktuali šiuolaikiniam žmogui. Kita vertus, filmas ir knyga pasakoja apie stiprią moterį, jauną asmenybę, kuriai kylantys iššūkiai mums svarbūs ir dabar. Kaip jums atrodo, ką šis filmas gali aktualaus papasakoti šiandieniam žiūrovui?
– Kad ir kaip būtų keista, filmo istorija labai aktuali. Pavyzdžiui, Toronte po filmo premjeros viena indų kilmės moteris padėkojo mums už filmą ir pasakė, kad tai, kas vyko Lenkijoje XIX a. pabaigoje, vis dar vyksta Indijoje. Filmas išties yra emociškai paveikus, su jame atskleidžiamomis problemomis gali susitapatinti daugelis. Filme galima rasti daug universalių, bendražmogiškų temų, kurios nepavaldžios laikui, pavyzdžiui, pavydas, intrigos.
– Esate prisidėjusi kuriant ne vieną animacinį filmą. 2012 m. įsteigėte animacijos gamybos kompaniją „Artshot“, kuri prodiusuoja animacinius filmus vaikams ir suaugusiesiems. 2015 m. prisidėjote steigiant Lietuvos animacijos asociaciją. Yra nemažai stereotipų apie animaciją, manoma, kad ji skirta tik vaikams. Jūsų nuomone, kaip Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė animacijos situacija ir požiūris į ją?
– Išties, neretai manoma, kad animacija skirta vaikams, bet aš tik 2020 m. pradėjau dirbti prie vaikiško turinio. Iki tol visi meninės animacijos filmai, prie kurių dirbau, išskirtinai buvo skirti suaugusiesiems. Tad mano sūnus labai džiaugiasi, kad pagaliau mano darbas ir jam tapo aktualus (juokiasi). Manau, kad Lietuvoje animacija šiuo metu yra augimo ir klestėjimo etape, susidomėjimas ja išties sparčiai auga. Palyginti su situacija prieš dešimt metų, šiandien stebiu išties didelių pokyčių. Ne tik žiūrovai vis labiau domisi suaugusiesiems skirta animacija, bet ją ir kuria vis daugiau jaunų talentingų kūrėjų, režisierių.
Animacija išgyvena augimą ir užsienio šalyse, nes naujosios technologijos suteikia galimybių kurti animacinius filmus greičiau ir efektyviau. Prieš 50 metų ilgametražius animacinius filmus kurdavo nedaugelis, nes rankų darbo animacija reikalavo didžiulių žmogiškųjų resursų. Nors animacijos kūrimas šiandien vis dar yra lėtas procesas, dėl kompiuterinių technikų ir programinės įrangos viskas vyksta žymiai greičiau nei anksčiau. Manau, kad jau aptarto dirbtinio intelekto indėlis ateityje taip pat bus svarbus. Kaip minėjau, nematau jame didelių grėsmių, tik pranašumus. Šiandien sukurti ilgametražį animacinį filmą užtrunka maždaug penkerius–septynerius metus. Galbūt, pasitelkus naująsias technologijas, ateityje šis procesas galėtų sutrumpėti iki ketverių metų.
– Gal kino teatrų ekranus išvydęs filmas „Kaimiečiai“ galėtų prisidėti griaunant stereotipų apie animaciją?
– Man labai smalsu, kaip filmui seksis Lietuvoje, kaip jį priims auditorija. Pastebiu, kad pastaruoju metu populiarėja suaugusiesiems skirti animuoti televizijos serialai, kuriuos žiūrovai priima kur kas lengviau nei ilgametražius filmus. Nors ilgametražių animacinių filmų suaugusiesiems yra nemažai, jiems sunku iškeliauti į plačiuosius kino teatrų ekranus. Tokie filmai įprastai rodomi festivaliuose, kuriuose neretai būna apdovanojami. Tačiau, atsidūrę kino teatrų repertuare, jie nesulaukia didelio susidomėjimo, nes šis žanras eiliniam žiūrovui yra neįprastas. Todėl labai tikiuosi, kad situacija keisis, o prie pokyčių galbūt prisidės ir filmas „Kaimiečiai“.
