Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vadovas Vitalijus Juška patvirtino, kad merui Arvydui Vaitkui buvo pristatytas preliminarus projektas paminklo, skirto J. Polovinskui-Budriui ir jo žmonai R. Kašubaitei-Budrienei, kurių dalis pelenų pernai rudenį perlaidota Klaipėdos skulptūrų parke, buvusiose Senosiose miesto kapinėse.

Šiemet rugsėjo 11 d. sukaks lygiai 60 metų po J. Budrio mirties.

Vis dėlto turbūt paminklo sukurti ir pastatyti iki šios datos nebus spėta, tačiau tai ketinama padaryti iki kitų metų sausio 15-osios – Klaipėdos krašto dienos.

Paminklas turėtų būti pastatytas ten, kur palaidoti J. ir R. Budrių pelenai, šalia stelos, skirtos „Žuvusiems už laisvę“.

Dabar toje vietoje stovi laikinas medinis Jogailaičių formos kryžius, jį turėtų pakeisti nedidelis granitinis akmuo.

Veikiausiai tai bus JAV lietuvių kilmės architekto Jono Muloko paminklo interpretacija (ne kopija). Jį J. Mulokas sukūrė J. Budriui. Šis paminklas liko Čikagoje Tautinėse lietuvių kapinėse, ten palaidota dalis J. ir R. Budrių pelenų, nes tokia buvo giminaičių valia.

Teigiama, kad kai kurie kuriamo paminklo elementai bus panašūs.

Nedidelių gabaritų akmuo turėtų būti įkomponuotas tarp dviejų akmeninių stulpų.

Dabar vyksta būsimo paminklo idėjų paieška, yra preliminarūs eskizai, bet kol kas nenorima jų viešinti, kol nepatvirtintas priimtiniausias variantas.

Kol kas jie parodyti tik miesto vadovams, netrukus paminklo eskizai bus parodyti ir visuomenei.

„Mano filmas kalba apie šlovę ir didvyriškumą. Apie tai, ką šlovė padaro su žmonėmis. Pagrindinis veikėjas Dovbušas norėjo gyventi paprastą ir ramų gyvenimą, bet buvo priverstas ginti savo šalį. Jis netroško tapti didvyriu, bet neturėjo kito pasirinkimo ir paėmė į rankas ginklą. Šiandien Ukrainoje tą patį daro menininkai, mokytojai, gydytojai, žurnalistai“, – teigė filmo režisierius O. Saninas.

Įtempto siužeto nuotykių drama nukelia į 18 a. Svetimšalių valdžia Karpatų huculams pranašauja tamsius laikus. Broliai Dovbušai pasitraukia į kalnus – garsas apie jų išpuolius stingdo ponų kraują. Tačiau tarp brolių taip pat nenumaldomai auga įtampa – vienam rūpi tik pinigai, kitam – kova už savo žmones. Karpatuose kyla vis didesnė sukilimų banga. Diduomenė rikiuoja karius ir žvangina ginklais. Jų tikslas – pašalinti iš kelio Dovbušą ir nugramzdinti į užmarštį apie jį sklandančią legendą. Negalėdami įveikti sumanaus priešo, didikai nusitaiko į jo silpniausią vietą – vaikystės mylimąją Maričką.

Organizatorių nuotr.

Istorikas Alfredas Bumblauskas: kiekviena tauta turi savąjį Tadą Blindą

„18 a. istorikų vienbalsiai vadinamas vienu tamsiausių amžių Ukrainos istorijoje, bet kiekviena tauta, susidūrusi su priespauda, jaučia nenumaldomą laisvės troškimą ir atranda savąjį Tadą Blindą, Robiną Hudą, kapitoną Tenkešą arba Oleksą Dovbušą. Legendos apie jų drąsą puoselėja pasididžiavimo savo istorija jausmą ir palaiko kovoje dėl išlikimo“, – atkreipė dėmesį istorikas Alfredas Bumblauskas.

Istoriko žodžius patvirtina milžiniška filmo sėkmė Ukrainoje, Lenkijoje ir Vokietijoje – Ukrainoje per pirmą savaitę buvo parduota daugiau kaip 60 tūkst. bilietų, o seansai iki šiol renka pilnas sales. Legendinio sukilėlių vado vardu kariaujančioje Ukrainoje pavadintas bepilotis orlaivis „Dovbuš“ ir 68-oji jėgerių brigada „Oleksa Dovbuš“.

Organizatorių nuotr. 

Brangiausias visų laikų ukrainietiškas filmas

120 mln. Ukrainos grivinų biudžetas, kurio pusę skyrė Ukrainos valstybinė kino agentūra, įspūdingos kovinės scenos ir istorinį laikmetį atkuriantis rekvizitas, pagyros pagrindinių aktorių darbui – 2018 m. pradėta filmuoti juosta, kurią užbaigti numatytu laiku sutrukdė pandemija ir prasidėjęs karas, jau turi būrį gerbėjų tarp žiūrovų ir kino kritikų.

Filmo gamybą vykdė 3 tūkst. kino profesionalų, juostai buvo sukurta daugiau kaip tūkstantis kostiumų, didžiausioje scenoje vaidina 500 statistų, ją filmuojant tiek pat žmonių įtemptai dirbo aikštelėje. Filmavimo darbai vyko 20 skirtingų vietų, o 200 darbuotojų dailės skyrius nuo pagrindų sukūrė kvapą gniaužiančius scenovaizdžius.

Kritikai negaili pagyrų ne tik pagrindinio vaidmens atlikėjui Serhijui Strelnikovui, bet ir jo brolį Ivaną įkūnijusiam Oleksijui Hnatovskiui. Dovbušo mylimosios Maričkos vaidmenį sukūrusi Darija Plachti sulaukė įvertinimų už aktorinį gylį ir įvairiapusiškumą.

Vaidybinis filmas „Dovbušas“ (rež. Oles Sanin) – kinuose nuo rugsėjo 15 d. Filmo partneriai – Ukrainos ambasada Lietuvoje ir Ukrainos centras.

Sistemai nepalanki figūra

J. Budrys beveik prieš 60 metų buvo palaidotas Tautinėse lietuvių kapinėse Čikagoje, nors norėjo atgulti būtent Klaipėdoje.

Šią velionio valią tam tikra prasme atspindi ir jo kapą ženklinantis paminklas, ant kurio iškaltas stilizuotas mūsų uostamiesčio herbas.

„Palūžo ąžuolas, kuris ypatingai Klaipėdos krašte buvo giliai įleidęs šaknis ir įamžinęs savo vardą. Ten velionis savo laiku kūrė istoriją. Ten būtų tinkamiausia jam amžinojo poilsio vieta. Deja, ten tam kūrėjui šiandien vietos nėra. Nuožmus okupantas neleidžia įgyvendinti tą velionio ir tautos troškimą“, – taip per laidotuves prie J. Budrio karsto 1964 m. rugsėjį kalbėjo Lietuvos reikalų patikėtinis Vašingtone Juozas Kajeckas (citatos kalba netaisyta – A. D.).

Pirmoji sovietinė Lietuvos okupacija Budrių šeimą užklupo Jungtinėse Valstijose, kur nuo 1936 m. J. Budrys dirbo Lietuvos generaliniu konsulu ir beveik iki mirties atstovavo nepriklausomai Lietuvos vyriausybei tremtyje, nuolat viešai reikšdamas savo antisovietinę poziciją.

Sovietinei sistemai tai buvo labai nepalanki figūra.

Suprantama, sovietmečiu jo pavardė čia buvo tabu, todėl nekeista, kad J. Budrio palaikų sugrįžimas į Klaipėdą užtruko beveik 60 metų.

Susidūrė su pasipriešinimu

Apie galimybę perkelti J. Budrio palaikus iš Čikagos į Klaipėdą garsiau prabilta maždaug prieš penkerius metus.

„Pradžioje susidūrėme su pasipriešinimu tai idėjai, ir labiausiai nustebino, kad jo sulaukėme iš tokių žmonių, kurie tarsi turėjo ją palaikyti. Ir dar nustebino noras J. Budrio palaikus perlaidoti kažkur už Klaipėdos, kur jis būtų prisimenamas tik per šventes, o paskui galiausiai pamirštas. Gerai, kad pavyko įtikinti palaikus perlaidoti Skulptūrų parke. Aplinkybės puikiai sutapo, kad buvo pertvarkomas parkas, tai davė didelį postūmį tai minčiai tapti kūnu“, – kalbėjo vienas pagrindinių J. Budrio palaikų sugrąžinimo į Klaipėdą iniciatorių istorikas D. Elertas.

Dainius Elertas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pradžioje susidūrėme su pasipriešinimu tai idėjai, ir labiausiai nustebino, kad jo sulaukėme iš tokių žmonių, kurie tarsi turėjo ją palaikyti.

Tarp D. Elerto bendraminčių buvo ir dar vienas Klaipėdos šviesuolis – pernai miręs muziejininkas Dionyzas Varkalis, kuris taip pat siekė, kad krašto sukilimo vadas J. Budrys amžinojo poilsio atgultų Klaipėdoje.

Apie tai tuomet rašė ir dienraštis „Klaipėda“ („Paskutinė sukilėlio valia“, 2019 01 05).

Šiemet, minint krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį, sukilimo vado sugrįžimo „operacija“ į Klaipėdą įgijo realų pavidalą.

Nuopelnai – neginčijami

J. Budrio (1889–1964) nuopelnai Lietuvai, prijungiant Klaipėdos kraštą, yra nekvestionuojami.

Jis vienintelis nepabūgo atsakomybės ir rizikos vadovauti Klaipėdos krašto anšliusui, kai daugelis Lietuvos karininkų atsisakė.

J. Budrys buvo paskirtas vadinamojo Klaipėdos sukilimo kariniu vadu ir pakeista pavarde vadovavo Kaune suformuotai Ypatingosios paskirties rinktinei.

Prancūzijos kariuomenei pasitraukus iš Klaipėdos krašto, vasario 19 d. jis paskelbė perimąs Prancūzijos vyr. komisaro pareigas Klaipėdos krašte.

1924 m. spalio 21 d. prezidento dekretu paskirtas pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi, tačiau pasitraukė iš gubernatoriaus pareigų po lietuvių partijų nesėkmės per pirmuosius rinkimus į Klaipėdos krašto seimelį 1925 m. lapkritį.

Vėliau J. Budrys dirbo Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje patarėju, 1928 m. sausį buvo paskirtas Lietuvos konsulu Karaliaučiuje, o 1936 m. rudenį – Lietuvos generaliniu konsulu JAV.

Šias pareigas ėjo visą likusį savo gyvenimą – 28 metus iki pat mirties.

Žmonai šalia – ne vieta?

Tarsi jau sutarus, kad J. Budrio palaikai bus pervežti į Lietuvą, suabejota, kodėl šalia reikėtų palaidoti ir jo žmonos palaikus.

Tam pradžioje priešinosi ir žinomi Klaipėdos žmonės.

Prie Skulptūrų parko renovacijos prisidėjęs klaipėdietis dizaineris K. Mickevičius buvo įsitikinęs, kad ši pora Klaipėdoje amžinojo poilsio turi atgulti kartu. Vis dėlto tam reikėjo svarių argumentų.

„Ieškojau archyvuose ir radau R. Kašubaitės-Budrienės asmens bylą, o joje – įrodymus, kad ji buvo ne tik savo vyro gyvenimo bendražygė, bet ir bendradarbė žvalgybos tarnyboje, kad ji aktyviai veikė Klaipėdos krašte prieš tuos svarbius istorinius įvykius. Taip atsirado pagrindas ją palaidoti Skulptūrų parke šalia vyro ir greta už Klaipėdą žuvusių kovotojų“, – pasakojo K. Mickevičius.

Indėlis: už R. Kašubaitės-Budrienės bylos kopiją, kuri tapo įrodymu, kodėl ir ji turėtų būti išskirtinai pagerbta, klaipėdietis K. Mickevičius Valstybės archyvui sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Už R. Kašubaitės-Budrienės bylos kopiją, kuri tapo įrodymu, kodėl ir ji turėtų būti išskirtinai pagerbta, klaipėdietis Valstybės archyvui sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis.

Komandiruota žvalgybos reikalais

R. Kašubaitė-Budrienė (1902–1998) dirbo Lietuvos žvalgybos skyriuje ir ten pradėjo dirbti netgi anksčiau nei jos būsimasis vyras.

Tuomet 20-metė iš Marijampolės apskrities Liudvinavo miestelio kilusi mergina buvo baigusi Marijampolės gimnazijos keturias klases ir įsidarbino Žvalgybos, paskui Kontržvalgybos skyriaus kanceliarijose.

O 1921 m. vasarą Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Mikalojus Lipčius į tarnybą Kontržvalgų dalyje priėmė ir J. Budrį, tuomet Polovinską.

Nuo 1921 m. spalio 1 d. jis tapo šios dalies viršininku, taigi – tiesioginiu būsimos žmonos vadovu.

Kaip aiškėja iš R. Kašubaitės-Budrienės dokumentų, ji vykdė ir žvalgybines užduotis, tačiau šioje byloje nėra jos tarnybinių ataskaitų būtent iš to laikotarpio, kai prieš pat krašto prijungimą ji buvo komandiruota į Klaipėdą.

Galimas dalykas, dokumentai, kurie atskleistų, ką čia veikė būsimoji J. Budrio žmona, tebeguli kur nors archyvuose tarp kitų bylų ir yra dar neatrasti tyrinėtojų, nes nei Severino Vaitiekaus, nei Arvydo Anušausko monografijose apie tarpukario Lietuvos žvalgybą nėra nieko apie šią moterį.

Tik iš turimų pažymų matyti, kad ji į Klaipėdą vyko prieš pat svarbius kraštui įvykius.

Žvalgybos skyriaus viršininkui skirtame dokumente parašyta, kad 1923 m. sausio 6 d. R. Kašubaitė grįžo iš komandiruotės Vokietijoje. Pačios R. Kašubaitės tos pačios datos pareiškime Kontržvalgų dalies viršininkui pažymėta, kad ji grįžo iš komandiruotės Klaipėdoje ir pradeda eiti savo pareigas.

Išvykusi į Klaipėdą ji buvo 1922 m. gruodžio 30 d.

Taigi R. Kašubaitė čia išbuvo savaitę. Ką ji veikė, koks buvo komandiruotės tikslas, duomenų rasti nepavyko.

Jau po karinės operacijos, 1923 m. sausio 26 d., Lietuvos Kontržvalgybos skyriaus viršininkui pranešama, kad „Kontržvalgų dalies registracijos biuro vedėjo padėjėja Košubaitė R. nuo šių metų sausio 26 d. komandiruota į Kretingą žvalgybos reikalais“.

Byloje išliko ir gana delikatus 1923 m. kovo 8 d. paties J. Budrio prašymas Žvalgybos skyriaus viršininkui jo mylimą moterį palikti Klaipėdoje.

Publikacija apie R. Kašubaitės-Budrienės veiklą buvo spausdinta dienraštyje „Klaipėda“ („Sugrįžimui – žalia šviesa“, 2023 02 04)

Sugrįžimas – jau greitai

Šios garsios poros palaikų perlaidojimas galiausiai tapo realus, kai buvo prisibelsta iki Vyriausybės.

Daug pastangų į visą J. Budrio ir R. Kašubaitės-Budrienės sugrįžimo procesą įdėjo ir tuometis Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas bei vicemeras Arvydas Cesiulis.

Po daugiau nei pusmetį trukusių derinimų, valstybininkų ir diplomatų pastangų J. ir R. Budrių palaikai bus pristatyti į Vilniaus oro uostą rugsėjo 21 d.

Rugsėjo 22 d. numatoma perlaidojimo ceremonija Klaipėdoje.

Palaikai bus atvežti į Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, po to Skulptūrų parke vyks laidotuvių iškilmės.

Įvertinę keletą galimų palaidojimo vietų, istorikai nusprendė, kad tam tinkamiausias dabartinis Klaipėdos Skulptūrų parkas.

Tam reikalui šioje teritorijoje esančių senųjų kapinių statusas pakeistas iš neveikiančių į riboto laidojimo.

Po perlaidojimo senosioms kapinėms vėl bus grąžintas neveikiančių kapinių statusas.

Kaip skelbia Lietuvos nacionalinis muziejus, autentiškas pasakojimas „Atsiminimai“ lietuviškai bus išleistas pirmą kartą. Tai – pataisyta ir papildyta anksčiau išleistos knygos lenkų kalba versija.

„Atsiminimus“ į lietuvių kalbą išvertė istorikė Tamara Bairašauskaitė, o knygos leidimą parėmė Vasario 16-osios fondas.

„A. Sierakauskienės atsiminimai nėra nei perdėm emocingi, nei perkrauti kasdienybės aprašymais. Jų herojai – nepaliaujami kovotojai už laisvę ir nepriklausomybę – Apolonijos broliai Aleksandras, Pranciškus, Konstantinas ir Titas Dalevskiai bei vyras Zigmantas Sierakauskas. Pati Apolonija, jos motina ir seserys minimos tiek, kiek yra prisidėjusios prie jų veiklos, dėl ko visos Dalevskių šeimos moterys patyrė tremtinio dalią“, – rašoma muziejaus pranešime.

Sukilimo vado žmona pasakojime daug dėmesio skiria herojų gyvenimo aprašymui, jų politinei veiklai bei pačiam sukilimui, taip pat atskleidžiamos detalės apie herojų privatų gyvenimą, pasakojimas stiprinamas brolių ir vyro laiškais.

„Visgi „Atsiminimai“ nėra vientisas ir nuoseklus pasakojimas. Jame esama neišvengiamų pasikartojimų, nes vaizduojamų herojų likimai persipynė, tekstas rašytas atskirais skyriais ir atskiromis biografijomis. Tačiau autorė rašė kaskart kiek kitaip. Todėl knygoje pateikiamas visas originalaus rankraščio tekstas be trumpinimų ir pakeitimų“, – teigiama pranešime.

Jame teigiama, kad rengiant leidinį nemažai istorinių įvykių komentarų ir biogramų pakoreguota atsižvelgiant į naujausius 1863–1864 metų sukilimo tyrimus.

Iki sukilėlių palaikų perlaidojimo lapkričio 22 dieną Lietuvos nacionalinis muziejus taip pat ketina pristatyti naujausią archeologų, istorikų ir antropologų parengtą kolektyvinę monografiją „1863–1864 m. sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą“ bei atidaryti parodą „Pažadinti“, kuria bus supažindinta su sukilėlių asmenybėmis ir jų atradimo Gedimino kalne istorija.

Vilniuje, Lukiškių aikštėje, 1863–1864 metais mirties bausmė pakariant arba sušaudant buvo įvykdyta 21 sukilimo dalyviui.

Po egzekucijų palaikai nebuvo atiduoti artimiesiems palaidoti, o slapta užkasti tuomet visuomenei neprieinamoje vietoje – 1831 metais caro įsakymu ant Gedimino kalno įrengtos tvirtovės teritorijoje.

Archeologams Gedimino kalne pavyko atrasti 20 sukilėlių palaikų iš 21. Sukilėlių ir jų vadų Z. Sierakausko bei Konstantino Kalinausko palaikus palaidoti Rasų kapinėse nuspręsta prieš metus. Sukilėlių vardai bus užrašyti lietuvių, lenkų ir baltarusių kalbomis.

Archeologams Gedimino kalne nepavyko aptikti pirmosios aukos – kunigo Stanislovo Išoros palaikų, manoma, kad jis galėjo būti palaidotas kitoje vietoje.

1863–1864 metų sukilėliai kovojo prieš Rusijos caro valdžią ir siekė atkurti buvusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę.

Renginyje apie Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1794 metų sukilimo vadą, generolą, kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę dalyvį T. Kosciušką pranešimus pristatys Valdas Rakutis, Eduardas Brusokas, Algimantas Daugirdas, pranešė Seimas.

Seime vyksianti konferencija yra vienas iš spalio 8–18 dienomis Vilniuje organizuojamos programos „Už Jūsų ir mūsų Laisvę!“, skirtos generolo T. Kosciuškos 200-osioms mirties metinėms paminėti, renginių.

Įvertindama T. Kosciuškos gyvenimo žygdarbių ir istorinio palikimo reikšmę Lietuvos, Lenkijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų laisvės ir nepriklausomybės idėjoms UNESCO šią datą įtraukė į šių metų minėtinų sukakčių sąrašą.

Prieš konferenciją Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje bus atidaryta Lenkijos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva parengta paroda „Tadas Kosciuška. Laisvės kaina“.

T. Kosciuška (1746–1817) – karo vadas ir politikas, kovojęs už amerikiečių, lietuvių, lenkų tautų laisvę, siekęs pasaulyje įgyvendinti Apšvietos keltus žmonių laisvės ir lygybės idealus. Jis buvo Amerikos ir Abiejų Tautų Respublikos kariuomenių generolas, revoliucinės Prancūzijos garbės pilietis, 1794 metais ėjo Lenkijos ir Lietuvos valstybės vadovo – aukščiausiojo viršininko – pareigas. Jo vardas XVIII–XIX amžių sandūroje buvo tapęs kovų už laisvę simboliu.