Jos teigimu, visame Vakarų pasaulyje vyrauja nuomonė, kodėl žmogus turi nematyti, jei gali matyti. Bet, svarstant, kas – akiniai, pratimai ar operacija – labiausiai tinka, svarbu atsižvelgti į sutrikimo priežastis ir paciento amžių.
– Kokia jūsų nuomonė apie natūralius regėjimo gerinimo metodus: ar jie veiksmingi, ar juos galima pagrįsti moksliškai?
– Kadangi medicina yra įrodymais grįstas mokslas, klinikinių studijų, kuriose būtų įrodytas neabejotinas visų pratimų veiksmingumas, praktiškai nėra. Jei ši sritis būtų tokia efektyvi, manau, vis tiek atsirastų privačių mokslininkų ar kažkokių institucijų, kurios tuo užsiimtų ir sugebėtų patvirtinti faktus. Kitas dalykas – tokias klinikines studijas labai sunku atlikti, nes jos trunka daug metų.
– Jums pačiai yra tekę susidurti su pacientais, kuriems regėjimas pagerėjo, nes jie mėnesį darė pratimus?
Žinoma, akinukai neturi būti per stiprūs. Jeigu jie parinkti žiūrėti į tolį, žiūrėti iš arti jie gali būti daug silpnesni. Bet kiekvienu konkrečiu atveju reikia žiūrėti, ar tai jaunas žmogus, ar vaikas, ar vyresnio amžiaus žmogus.
– Per 20 darbo metų tokio paciento neturėjau. Galbūt tie, kuriems gerai, nebeina pas gydytojus. Bet laikinas pagerėjimas būna. Pratimai galbūt padėtų esant akių nuovargiui, akomodacijos spazmui.
– Ar tokius metodus esate siūliusi pati, kaip gydytoja?
– Viskas priklauso nuo priežasties, nuo to, kada tie metodai siūlomi. Visiems dirbantiems kompiuteriu, skaitmeniniais terminalais, dažnai žiūrintiems televizorių, daug skaitantiems visada siūlau daryti ir pratimus, ir mankštas, ir pertraukas, ilsėtis. Įrodyta, kad tai padeda. Bet pasakyti, kad, darant pratimus, nereikės nešioti akinių, tikrai negaliu.
– Jums atrodo, kad įmanoma, atliekant šiuos pratimus labai intensyviai, tarkim, per vieną savaitę pagerinti savo regėjimą viena dioptrija?
– Jei tai lemia akomodacijos spazmas, akies raumenų nuovargis, jaunam žmogui galima. Bet miopija nesumažės – tiesiog užteks silpnesnių akinukų, nes akis bus mažiau pavargusi.
– Ar su akiniais, kontaktiniais lęšiais turėtume matyti vaizdą 100 proc. ryškumu, ar reikėtų imti šiek tiek silpnesnius akinius, kad akis kažkiek dar dirbtų pati?
– Tai priklauso nuo situacijos ir darbo: ar žiūrime į tolį, ar iš arti, ar vairuojame, ar skaitome. Pavyzdžiui, ar žiemą, kai šalta, minus 25, einate su plona suknele tam, kad organizmas labiau užsigrūdintų? Kalbant apie akis, lygiai tas pats: galite turėti silpnus akinius, visą laiką žiūrėti prisimerkę ir kažką matyti, bet galite užsidėti normalius akinius ir pasaulį matyti normaliai.
Pavyzdžiui, ateina pacientas, kuris mato 10 proc. Uždedi žmogui akinius, kad jis matytų 100 proc., bet jis sako „man per ryšku“, nes įsivaizduoja, kad, kai matė 10 proc., matė viską. Taip yra, nes jis tuo metu tiesiog neįsivaizdavo, ką reiškia matyti geriau. O kai pamato normalų vaizdą ir paskui vėl užsideda senuosius akinius arba išvis pabūna be jų, tada sako, kad nieko nebemato. Toks mūsų suvokimas – kai nežinome, kad gali būti geriau, ir silpnesni akiniai atrodo geri.
Žinoma, akinukai neturi būti per stiprūs. Jeigu jie parinkti žiūrėti į tolį, žiūrėti iš arti jie gali būti daug silpnesni. Bet kiekvienu konkrečiu atveju reikia žiūrėti, ar tai jaunas žmogus, ar vaikas, ar vyresnio amžiaus žmogus. Visame Vakarų pasaulyje vyrauja nuomonė, kodėl žmogus turi nematyti, jei gali matyti.
– O kokia praktika dirbant su vaikais, pradinių klasių mokiniais?
– Nėra vieno atsakymo. Yra trumparegystė, toliaregystė, astigmatizmas, akomodacijos spazmas. Žinoma, jei trumparegystė pusės dioptrijos, vaikas sėdi pirmame suole, gerai mato lentą, į tolį žiūri mažiau, tokiam galbūt ir nereikėtų akinukų.
– Sakoma, kad visų akių ligų priežastis – kasdienis stresas ir įtampa. Ar sutinkate?
– Taip. Be to, šiais laikais pagrindinė priežastis – išmanieji telefonai, kompiuteriai, elektroninės knygos ir visos kitos priemonės.
– Tad gal pirmiausia reikėtų ne akis gydyti, o ieškoti kitų atsipalaidavimo būdų?
– Jei žmogus nori daryti pratimus, tegu daro, nes bent jau tuo metu, kol darys pratimą, nežiūrės į kompiuterį. Pratimai tikrai nepakenks nė vienam. Tik nesinorėtų, kad jie taptų panacėja ir žmogus sakytų „va, aš darau pratimus ir man nereikia akinių, nors vaikštau aklas (ar pusiau aklas), bet darau pratimus, ir man viskas gerai“. O ypač vaikai turėtų kuo daugiau būti lauke, o ne sėdėti prie skaitmeninių prietaisų.
– Kokias jūsų nuomonė apie operacijas, kurios vis labiau populiarėja?
– Operacijos jau paprastesnės, lengvesnės, bet tai – kosmetinė procedūra. Aš asmeniškai nei sau, nei savo vaikui to nedaryčiau. Dažniausiai jos daromos jauniems 18–25 metų žmonėms. Dėl trumparegystės padaryta operacija iki 40 metų žmogus džiaugsis, bet po 40 metų jam reikės akinukų skaityti. Operacija panaikina trumparegystę, bet nepanaikina amžiaus procesų. Kitas dalykas, ji panaikina būtinybę nešioti akinius ar kontaktinius lęšius, bet neišgydo trumparegystės. Akies anatomija, kokia buvo, tokia ir lieka. Pakitimai tinklainėje, kokie buvo, tokie ir lieka.
– Ar įmanoma visų akių ligų prevencija?
– Pagrindinis natūralus vitaminas yra mėlynės, šilauogės – jos suteikia visų reikiamų mikroelementų ir pagerina tinklainės būseną. Bet pagrindinis dalykas – darbo ir poilsio režimas. Prašau, darykite pratimus nors ir kiekvieną dieną. O jei tenka dirbti su skaitmeninėmis technologijomis, pratimai privalomi kas 20 min.: bent jau 20 sekundžių pažiūrėti į tolį, pabūti užsimerkus, pamirksėti. Ir akys už tai padėkos.
